Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėjos J. R. atstovas advokato padėjėjas R. R. 2019 m. rugpjūčio 1 d. kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2019 m. birželio 20 d. įsakymą Nr.PV_PE-189 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2019 m. birželio 18 d. įsakymo Nr. PV_PE-184 „Dėl J. R. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“ pakeitimo“ ir įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyrių vykdyti 2019 m. birželio 18 d. įsakymą Nr. PV_PE-184 „Dėl J. R. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“ ir išmokėti J. R. dviejų jos vidutinių darbo užmokesčių išeitinę išmoką, jai įgijus teisę į visą senatvės pensiją dirbant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriuje.

Pareiškėjos atstovo patikslintame skunde ir pareiškėjos atstovo paaiškinimuose teismo posėdyje nurodoma, kad pareiškėja J. R. (toliau - Pareiškėja) dirbo Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos Šiaulių skyriuje (toliau - Atsakovas) Registro skyriaus vyresniosios specialistės pareigose (karjeros valstybės tarnautoja). Įgijusi teisę gauti valstybinio socialinio draudimo pensiją Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos Šiaulių skyriaus direktoriui pateikė 2019 m. birželio 17 d. prašymą „Dėl atleidimo iš užimamų pareigų“. Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos Šiaulių skyriaus direktorius 2019 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. PV_PE-184 „Dėl J. R. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2018 m. spalio 11 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų šakos kolektyvinės sutarties Nr. BS - 5, 19 punktu, bei atsižvelgdamas į J. R. 2019 m. birželio 17 d. prašymą „Dėl atleidimo iš užimamų pareigų“, atleido J. R., Registro skyriaus vyresniąją specialistę, 2019 m. liepos 1 d. iš einamų karjeros valstybės tarnautojo pareigų dėl atsistatydinimo savo noru, išmokėdamas dviejų jos vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, jai įgijus teisę į visą senatvės pensiją dirbant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriuje, ir kompensaciją už 5,14 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų. Kadangi Pareiškėja iš einamų karjeros valstybės tarnautojo pareigų atsistatydino savo noru įgijusi teisę į visą senatvės pensiją, Atsakovas aukščiau paminėtu įsakymu (2019 m. birželio 18 d. Nr. PV_PE-184), vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų šakos kolektyvinės sutarties Nr. BS - 5, 19 punktu, atleisdamas Pareiškėją iš einamų karjeros valstybės tarnautojo pareigų, skyrė Pareiškėjai dviejų jos vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau - Fondo valdyba), atstovaujama direktoriaus, veikiančio pagal Fondo valdybos nuostatus, ir įgaliota Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 149 „Dėl įgaliojimų pasirašyti Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo šakos kolektyvinę sutartį suteikimo“, ir Socialinio draudimo darbuotojų profesinė sąjunga (toliau - Profesinė sąjunga), atstovaujama pirmininko, veikiančio pagal Profesinės sąjungos įstatus, 2018 m. spalio 11 d., sudarė Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų šakos kolektyvinę sutartį Nr. BS - 5 (toliau - Šakos kolektyvinė sutartis). Šakos kolektyvinė sutartis yra įregistruota registre. Fondo valdyba, atstovaujama direktoriaus ir Profesinė sąjunga, atstovaujama pirmininko, Šakos kolektyvinės sutarties 19 punktu, nustatė, jog darbuotojo iniciatyva nutraukiant tarnybos ar darbo santykius dėl to, kad darbuotojas sukako įstatymų nustatytą senatvės pensijos amžių ir įgijo teisę į visą senatvės pensiją dirbdamas Fondo administravimo įstaigose (socialinio draudimo sistemoje), išmokama dviejų jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, o jeigu tarnybos ar darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienerius metus, - vieno jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Pareiškėja dirbo Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos Šiaulių skyriuje ir įgijo teisę į visą senatvės pensiją, tuo pagrindu atsistatydinusi savo noru iš einamų karjeros valstybės tarnautojo pareigų, pagal Šakos kolektyvinės sutarties 19 punkto nuostatas, įgijo teisėtą lūkestį, jog Atsakovas 2019 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. PV_PE-184 Pareiškėją atleidęs iš pareigų, jai išmokės dviejų jos vidutinių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Tačiau Atsakovas gavęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. birželio 17 d. raštą Nr. (2.85) 1-4036 „Dėl kolektyvinės sutarties vykdymo valstybės tarnautojų atžvilgiu“, skundžiamo įsakymo dalimi pakeitė 2019 m. birželio 18 d. įsakymą PV_PE-184 „Dėl J. R. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“, ir išdėstė nauja redakcija, Pareiškėjai skyrė 100 procentų pareiginės algos dydžio vienkartinę piniginę išmoką. Tokiu būdu, Atsakovas Pareiškėją atleidęs iš einamų valstybės tarnautojos pareigų, pagal Šakos kolektyvinės sutarties 19 punkto nuostatas, jai neišmokėjo dviejų jos vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinės išmokos. Fondo valdyba 2019 m. birželio 17 d. raštu Nr. (2.85) 1-4036 „Dėl kolektyvinės sutarties vykdymo valstybės tarnautojų atžvilgiu“ (toliau - Raštas), kuriuo vadovaujantis Atsakovas pakeitė 2019 m. birželio 18 d. įsakymą PV_PE-184 „Dėl J. R. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“, Atsakovą informavo, kad nuo 2019 m. birželio 17 d. valstybės tarnautojų atžvilgiu nebebus vykdomos kolektyvinės sutarties nuostatos, kuriomis suteikiamos garantijos ir teisės, viršijančios teisės norminiuose aktuose tiesiogiai nustatytas teises ir garantijas. Skundžiamo įsakymo dalis priimta be teisėto pagrindo, pažeidus šakos kolektyvinės sutarties 19 punkto nuostatas, prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymuose ir teisės aktuose įtvirtintoms normoms, todėl naikintina. Pareiškėja siekia apginti teises ir teisėtus interesus, kurias pažeidžia Atsakovas, atleidęs ją iš einamų valstybės tarnautojo pareigų pagal Šakos kolektyvinės sutarties 19 punkto nuostatas neišmokėjęs dviejų jos vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinės išmokos. Nors Fondo valdyba Raštu, kuriuo Atsakovas vadovavosi priimdamas skundžiamo įsakymo dalį, informavo Atsakovą ir prašė vadovautis šiuo dokumentu, Rašte išdėstytais argumentais ir motyvais neteisėtai, nesilaikant Šakos kolektyvinės sutarties, įstatymų ir teisės aktų nuostatų, Atsakovas be teisėto pagrindo Pareiškėjai, ją atleidus iš einamų valstybės tarnautojo pareigų, neišmokėjo dviejų jos vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinės išmokos. Raštas ir Fondo direktoriaus rezoliucija nesudarė teisinio pagrindo pakeisti įsakymo (2019 m. birželio 18 d. Nr. PV_PE-184), kuriuo Pareiškėjai, ją atleidus 2019 m. liepos 1 d., iš einamų karjeros valstybės tarnautojo pareigų dėl atsistatydinimo savo noru, buvo priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas, Pareiškėjai išmokėti dviejų jos vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, jai įgijus teisę j visą senatvės pensiją dirbant Fondo valdybos Šiaulių skyriuje, ir pakeisti minėtą įsakymą nauja redakcija, tokiu būdu atleidus Pareiškėją iš einamų valstybės tarnautojo pareigų be teisėto pagrindo Pareiškėjai neišmokėta dviejų jos vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, tuo pažeistos įstatymų ir teisės aktų nuostatos, bei Šakos kolektyvinės sutarties 19 punkto nuostatos. Fondo valdybos Raštas, kuriuo Atsakovas vadovaudamasis pakeitė 2019 m. birželio 18 d. įsakymą PV_PE-184 „Dėl J. R. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“, ir išdėstė jį nauja redakcija, kuriuo Atsakovas informuotas, kad nuo 2019 m. birželio 17 d. valstybės tarnautojų atžvilgiu nebebus vykdomos kolektyvinės sutarties nuostatos, kuriomis suteikiamos garantijos ir teisės, viršijančios teisės norminiuose aktuose tiesiogiai nustatytas teises ir garantijas yra grindžiamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau - VTĮ) 6 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintomis nuostatomis. Fondo valdybos Rašte pažymėta, kad Raštas grindžiamas atsižvelgus į galiojantį viešosios teisės principą „draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama“, VTĮ nuostatas, reglamentuojančias valstybės tarnautojų kolektyvinių sutarčių sudarymą, pasisakoma, kad negali būti sudaromos valstybės tarnautojų šakos kolektyvinės sutartys, jog šakos kolektyvinės sutarties nuostatos valstybės tarnautojams neturėtų būti taikomos“. Įvertinus Fondo valdybos Rašte išdėstytus motyvus ir argumentus, akivaizdu, kad Atsakovas be teisėto pagrindo pakeitė 2019 m. birželio 18 d. įsakymą PV_PE-184, kuriuo, vadovaujantis Šakos kolektyvinės sutarties 19 punktu, atleidžiant Pareiškėją 2019 m. liepos 1 d., iš einamų karjeros valstybės tarnautojo pareigų dėl atsistatydinimo savo noru, nuspręsta, išmokėti dviejų jos vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. Nutarimuose yra pasisakęs, <...> Pagal Konstituciją valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai. Šiame kontekste pabrėžtina, kad valstybės institucijas, pareigūnus žmonės gali laikyti valstybės valios pareiškėjais ar vykdytojais. Valstybės institucijos, pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise, taptų teisinis nihilizmas. Toleruojant valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, neužkirtus jiems kelio atsirastų didžiulis socialinis disbalansas, būtų pažeista pamatinė pusiausvyra, kai žmogus iš esmės neturi priemonių, galimybių pasipriešinti valstybės - galingo mechanizmo - savivalei ir, paliktas be veiksmingos institucionalizuotos pagalbos, yra gniuždomas visa valstybės mechanizmo jėga <...>. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas - universalus principas, kuriuo yra grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija, kad konstitucinis teisinės valstybės principas aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos preambulėje skelbiamo atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio, kad minėto konstitucinio principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose. Šio principo esmė - teisės viešpatavimas. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas (ultra vires), yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Viešąjį administravimą vykdančių subjektų veikloje bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymų viršenybės principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (LVAT 2006 m. liepos 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 11-2/2006; 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1444-4/2008; 2011 m. gegužės 11d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1444-14/2011). Fondo valdybos direktoriaus Atsakovui pateikta rašytinė rezoliucija „prašome vadovautis dokumentu, kuriame nurodyta, kad šakos kolektyvinės sutarties nuostatos, viršijančios įstatymuose numatytas teises ir garantijas valstybės tarnautojams“, nesudarė teisinio pagrindo pakeisti 2019 m. birželio 18 d. įsakymą PV_PE-184, kuriuo nuspręsta Pareiškėjai išmokėti dviejų jos vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, ir priimti skundžiamo įsakymo dalį. Pažymėtina, kad Socialinio draudimo darbuotojų profesinė sąjunga, atstovaujama pirmininko, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, gindama Fondo administravimo įstaigų profesinės sąjungos narių teises ir teisėtus interesus, Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnyje nustatytu pagrindu, kreipėsi skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašė panaikinti Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorės 2019 m. birželio 17 d. raštu Nr. (2.85) 1-4036 „Dėl kolektyvinės sutarties vykdymo valstybės tarnautojų atžvilgiu“, priimtą sprendimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. eI-4226-535/2019, 2019 m. liepos 2 d. nutartimi, atsisakė priimti Socialinio draudimo darbuotojų profesinės sąjungos skundą, kaip nenagrinėtiną teismų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teismo vertinimu Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. birželio 17 d. raštu Nr. (2.85) 1-4036 tik informavo Profesinę sąjungą, kad nuo 2019 m. birželio 17 d. valstybės tarnautojų atžvilgiu nebebus vykdomos tam tikros kolektyvinės sutarties nuostatos ir paaiškino kokių teisės aktų pagrindu priimtas šis sprendimas, todėl vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, skundą atsisakytina priimti, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka. Teismas vertino, kad skundžiamas raštas yra informacinio, o ne sprendžiamojo pobūdžio dokumentas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtiną teismų (2010 m. balandžio 6 d. nutartis adm. byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartis adm. byloje Nr. ASl43-560/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartis adm. byloje Nr. AS62-180/2011, 2012 m. gegužės 21 d. nutartis adm. byloje Nr. AS858-336/2012). Teisėtumo principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Fondo valdybos Rašte išdėstyti motyvai ir argumentai bei teisinis pagrindas nėra pakankamai aiškūs, kuriais Atsakovas galėjo remtis ir priimti skundžiamą įsakymą, tai yra, išdėstyti jį nauja redakcija. Iki 2018 m. gruodžio 31 galiojusi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau - VTĮ) 5l straipsnio 2 dalis numatė, kad šakos kolektyvinė sutartis yra profesinių sąjungų organizacijų (susivienijimo, federacijos, centro ir kt.), atstovaujančių valstybės tarnautojams, dirbantiems vienoje viešojo administravimo veiklos srityje, ir Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų rašytinis susitarimas, kuris nustato visų vienos viešojo administravimo veiklos srities valstybės tarnautojų darbo užmokesčio, tarnybos (darbo) ir poilsio laiko ir kitas socialines bei ekonomines sąlygas. Nuo 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja VTĮ redakcija. Įstatymų leidėjas VTĮ 6 straipsnio 3 dalyje nustatė, kad nacionalinė kolektyvinė sutartis yra profesinių sąjungų organizacijų (susivienijimo, federacijos, centro ir kt.), atstovaujančių valstybės tarnautojams, ir Vyriausybės rašytinis susitarimas. kuriame nustatomi Lietuvos valstybės tarnautojų darbo užmokesčio, tarnybos (darbo), poilsio laiko ir kitos socialinės ir ekonominės sąlygos. VTĮ 6 straipsnio 4 dalyje numatė, kad įstaigos kolektyvinė sutartis yra rašytinis susitarimas, kuris sudaromas tarp valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vadovo arba jo įgalioto asmens ir valstybės tarnautojams atstovaujančios valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje veikiančios valstybės tarnautojų profesinės sąjungos ir kuriame nustatomi valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos valstybės tarnautojų tarnybos (darbo) ir kitos socialinės ir ekonominės sąlygos. Taigi, pagal VTĮ redakciją, įsigaliojusią nuo 2019 m. sausio 1 d., VTĮ 6 straipsnio 3 ir 4 dalys numato Nacionalinės kolektyvinės sutarties ir Įstaigos kolektyvinės sutarties sudarymą, tačiau iki 2018 m. gruodžio 31 d. galiojusios VTĮ nuostatos (VTĮ 51 straipsnio 2 dalis), leido susitarti šakos kolektyvine sutartimi. Įstatymų leidėjas VTĮ naujoje redakcijoje nepasisakė dėl sudarytų šakos kolektyvinių sutarčių galiojimo. Teisės teorija ir teisės tradicijos leidžia daryti išvadą, kad teisinio reguliavimo srityje egzistuoja bendra taisyklė įstatymas atgal negalioja. Tai reiškia, kad norminiai aktai paprastai netaikomi tiems faktams ir teisinėms pasekmėms, kurie atsirado iki šių norminių aktų įsigaliojimo. Teisiniai santykiai atsiranda tik galiojančio įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas priimtuose Nutarimuose ne kartą yra pasisakęs ir pabrėžęs, kad „įstatymų leidyboje atgal galiojančių įstatymo normų priėmimas yra išimtis. Tai įvyksta, kai apie įstatymo galiojimą atgal yra nurodyta pačiame įstatyme arba kai priimami įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar administracinę atsakomybę arba švelninantys bausmę ar administracinę nuobaudą.“ Priimant VTĮ, kuris, įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d., įstatymų leidėjas nenumatė ir nenustatė, jog sudarytos ir galiojančios šakos kolektyvinės sutartys galioja iki VTĮ naujos redakcijos įsigaliojimo (2019 m. sausio 1 d.). Tai reiškia, kad priimtas VTĮ įstatymas atgal negalioja, jog įstatymų leidėjas priimdamas naujos redakcijos VTĮ numatė, kad atgal galiojančio įstatymo priėmimas įsibraunant į anksčiau galiojusio įstatymo reguliavimo sferą ir pakeičiant ankstesnio VTĮ nustatytas asmenų teises ir pareigas, gali neigiamai atsiliepti asmenų teisėms. Akivaizdu, kad pagal galiojantį teisinį reguliavimą šakos kolektyvinių sutarčių sudaryti negalima nuo 2019 m. sausio 1 d., tačiau įstatymu nėra panaikintos galiojančios šakos kolektyvinės sutartys, jų galiojimas. Įstatymų leidėjui VTĮ nuostatomis nepanaikinus galiojančių šakos kolektyvinių sutarčių galiojimo, Atsakovas skundžiamu įsakymu neteisėtai ir nepagrįstai pakeitė 2019 m. birželio 18 d. įsakymą PVPE-184 „Dėl J. R. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“, kuriuo vadovaujantis Šakos kolektyvinės sutarties 19 punktu, atleidžiant Pareiškėją 2019 m. liepos 1 d. iš einamų karjeros valstybės tarnautojo pareigų dėl atsistatydinimo savo noru, buvo nuspręsta Pareiškėjai išmokėti dviejų jos vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką. Sutarties privalomumo principas yra išreikštas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalyje, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. VTĮ naujoje redakcijoje nėra nustatyta, kad sudarytų galiojančių šakų kolektyvinių sutarčių galiojimas pasibaigia, nuo 2019 m. sausio 1 d., tai yra, įsigaliojus naujai VTĮ redakcijai. Viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo taikymo sąlygų - kad asmuo būtų teisėtai pagal galiojančius teisės aktus įgijęs civilines teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., Nr. 3K-3-344/2011). Sudarant Šakos kolektyvinę sutartį vadovautasi teisinės valstybės, politinio neutralumo, įstatymo viršenybės, lygiateisiškumo, teisingumo, protingumo, sąžiningumo, skaidrumo, bendradarbiavimo ir atskaitomybės už priimtus sprendimus principais, atsižvelgta į bendrus ir svarbius tikslus, pripažįstant, kad siekiant užtikrinti efektyvesnę Valstybinio socialinio draudimo fondo administruojančių įstaigų veiklą, gerinti jų įvaizdį, optimizuoti Fondo biudžeto lėšų bei žmogiškųjų išteklių naudojimą ir taikyti aukštus reikalavimus darbuotojų profesinei kvalifikacijai bei veiklos kokybei, būtina sukurti Fondo administravimo įstaigose patrauklias sąlygas tarnybai/darbui, jog būtų išlaikyti aukštos kvalifikacijos, lojalūs, motyvuoti bei atsakingi Fondo administravimo įstaigų darbuotojai, gebantys efektyviai vykdyti pavestas funkcijas, ir padėti Fondo administravimo įstaigoms siekti strateginių tikslų, taip pat minimizuotos neigiamos Fondą administruojančių įstaigų struktūrinių, organizacinių ir techninių pertvarkymų pasekmės. Šakos kolektyvinės sutarties 2 punkte nustatyta, kad Sutarties tikslas - plėtoti socialinę partnerystę, derinti šalių interesus ir skatinti Fondo administravimo įstaigų darbuotojų bendradarbiavimą darbo, ekonominiais ir socialiniais klausimais bei nustatyti darbuotojų darbo, socialines ir ekonomines sąlygas ir garantijas. taip pat abipuses teises ir pareigas ir šalių atsakomybę. Šakos kolektyvinės sutarties 3.3., 3.4., 3.6. papunkčiuose numatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Socialinio draudimo darbuotojų profesinės sąjungos santykiai grindžiami draudimo piktnaudžiauti savo teisėmis, įstatymo viršenybe ir kitų teisės aktų laikymusi, prisiimtų įsipareigojimų vykdymu, principais. Kaip minėta, Atsakovas pakeitė 2019 m. birželio 18 d. įsakymą PV_PE-184, išdėstydamas jį nauja redakcija, atsižvelgęs į Fondo valdybos direktoriaus Raštą, kuriuo Atsakovas buvo informuotas, kad nuo 2019 m. birželio 17 d. valstybės tarnautojų atžvilgiu nebebus vykdomos kolektyvinės sutarties nuostatos, kuriomis suteikiamos garantijos ir teisės, viršijančios teisės norminiuose aktuose tiesiogiai nustatytas teises ir garantijas. Atsakovas, iki 2019 m. birželio 17 d. vykdė Šakos kolektyvinės sutarties nuostatas, vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, taikė Šakos kolektyvinės sutarties nuostatas, taip pat ir 19 punkte įtvirtintas nuostatas valstybės tarnautojams. Taikė minėtos sutarties nuostatas, kuriomis suteiktos ekonominės, socialinės garantijos ir teisės, priėmė teisėtą ir pagrįstą 2019 m. birželio 18 d. įsakymą PV_PE-184 „Dėl J. R. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“, kuriuo, vadovaudamasis Šakos kolektyvinės sutarties 19 punktu, atleisdamas Pareiškėją, 2019 m. liepos 1 d., iš einamų karjeros valstybės tarnautojo pareigų dėl atsistatydinimo savo noru, nusprendė išmokėti dviejų jos vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką, įgijus teisę į visą senatvės pensiją, dirbant Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriuje. Vykdant Šakos kolektyvinę sutartį, Fondo valdyboje 2019 m. vasario 1 d. buvo svarstyti sekantys klausimai: dėl vienkartinių išmokų jubiliejų proga, mokėjimų už mentorystę, priemokų mokėjimo pavadavimo metu, dėl išeitinių išmokų darbuotojams, kuriems sukako senatvės pensijos amžius (2019 m. vasario 1 d. Protokolas Nr. D-l). Buvo nutarta taikyti Šakos kolektyvinės sutarties 19 punktą dėl išeitinės išmokos darbuotojams, kuriems sukako senatvės pensijos amžius. Atsakovui ši aplinkybė turėtų būti žinoma. Atsakovas vykdydamas Šakos kolektyvinės sutarties 19 punkto nuostatas iki Fondo valdybos Rašto gavimo dienos, Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos Šiaulių skyriuje dirbusiems valstybės tarnautojams įgijusiems teisę į visą senatvės pensiją ir atsistatydinusiems savo noru iš einamų karjeros valstybės tarnautojų pareigų, pagal Šakos kolektyvinės sutarties 19 punkto nuostatas mokėjo valstybės tarnautojams jų dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitines išmokas. Remiantis aukščiau išdėstytu, manoma, kad Atsakovas diskriminuoja Pareiškėją, priėmęs skundžiamą įsakymą, jo dalį, nuo 2019 m. birželio 17 d. nebetaikydamas Šakos kolektyvinės sutarties 19 punkto nuostatų, kai Fondo valdybos Šiaulių skyriuje dirbusiems valstybės tarnautojams, įgijusiems teisę į visą senatvės pensiją ir atsistatydinusiems savo noru iš einamų karjeros valstybės tarnautojų pareigų, pagal Šakos kolektyvinės sutarties 19 punkto nuostatas iki Fondo valdybos Rašto gavimo buvo mokamos dviejų jų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinės išmokos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybinėms institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai (Konstitucinio Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Fondo valdybos Rašte pažymėta, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2019 m. balandžio 26 d. raštu Nr. (33.4 E-52)SD-2138 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų šakos kolektyvinės sutarties“, nurodė, kad: „vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatomis, šakos kolektyvines sutartis galima sudaryti įstaigose, organizacijose, finansuojamose iš valstybės, savivaldybių ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, tačiau jos būtų taikomos tik darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis“. Atsižvelgus į aukščiau išdėstytą, akivaizdu, kad Fondo valdybos Raštas, jo turinys, kuriuo Atsakovas rėmėsi priimdamas skundžiamą sprendimą, yra diskriminacinio pobūdžio. Atsakovas atleisdamas Pareiškėją iš užimamų pareigų 2019 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. PV_PE-189 pakeitęs 2019 m. birželio 18 d. įsakymą PV_PE-184 ir išdėstęs nauja redakcija, kuriuo, vadovaudamasis vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams skyrimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 19 d. nutarimu Nr. 1167 „Dėl vienkartinių piniginių išmokų valstybės tarnautojams skyrimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 1219 redakcija) 2.5 papunkčiu ir 4 punktu, Pareiškėjai skyrė 100 procentų pareiginės algos dydžio vienkartinę piniginę išmoką, skundžiamame įsakyme nenurodė ir Pareiškėjai neišaiškino priimto įsakymo apskundimo tvarkos, kas manoma nesiderina su teisėtumo ir gerojo viešojo administravimo principais, tuo galimai pažeistos Pareiškėjos teisės ir teisėti interesai ir viešojo administravimo srityje. Fondo valdybos Raštas, kuriuo Atsakovas informuotas, kad nuo 2019 m. birželio 17 d. valstybės tarnautojų atžvilgiu nebebus vykdomos kolektyvinės sutarties nuostatos, kuriomis suteikiamos garantijos ir teisės, viršijančios teisės norminiuose aktuose tiesiogiai nustatytas teises ir garantijas, yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl netinkamas VTĮ nuostatų taikymas, sąlygojo Atsakovo 2019 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. PV_PE-189 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo Fondo valdybos Šiaulių skyriaus direktoriaus 2019 m. birželio 18 d. įsakymo PV_PE-184 „Dėl J. R. atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“ pakeitimo“, priėmimą, kuriuo Pareiškėjai įgijus teisę į visą senatvės pensiją, atleidžiant Pareiškėją iš einamų karjeros valstybės tarnautojos pareigų, jai neišmokėjus dviejų jos vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinės išmokos, tokiu būdu pažeistos Šakos kolektyvinės sutarties 19 punkto nuostatos, bei nusižengta VTĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems pagrindiniams valstybės tarnautojų veiklos ir tarnybinės etikos - teisėtumo bei pagarbos žmogui ir valstybei principams. Atsižvelgiant į išdėstytą, daroma išvada, kad skundžiamas įsakymas, jo dalis, nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina, kurią panaikinus Pareiškėjai iš Atsakovo priteistina jos dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka.