Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-10-15 · Civilinė byla Nr. 2S-756-212/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2014-07-04Vilniaus apygardos teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2014-10-15Panevėžio apygardos teismas
  3. Atskirasis skundasNutartis · 2014-10-15Panevėžio apygardos teismas
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-15
Bylos Nr.
2S-756-212/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-11819-2014-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Zina Mickevičiūtė
Ieškovas
J. D., Z. K., A. K., T. K.
Atsakovas
A. B.
Trečiasis asmuo
notarei R
Kategorijos
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S-756-212/2014

Asta Pikelienė Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11819-2014-6
Procesinio sprendimo kategorija:122.4;110 (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 15 d.

PanevėžysPanevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Zina Mickevičiūtė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų atstovo advokato V. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-19044-866/2014 pagal ieškovų J. D., Z. K., A. K., T. K. ieškinį atsakovui A. B., trečiajam asmeniui notarei R. V. dėl pavedimo sutarties nutraukimo ir įgaliojimo panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas pakartotinai prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nurodyti areštuoti J. D., Z. K., A. K., T. K. priklausančius nekilnojamuosius daiktus, priešieškinio sumos ribose, t. y. 973 000 Lt. Nurodė, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones neišnyko, ginčo suma didelė, šalių santykiai konfliktiški, todėl taikyti laikinąsias apsaugos priemones tikslinga.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 18 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo J. D., Z. K., A. K., T. K., nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus priešieškinio ribose (973 000 Lt). Sprendė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas ir tapti neįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovų atstovas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-18 nutartį panaikinti. Atsakovas nenurodė jokių aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad egzistuoja galimo teismo sprendimo nevykdymo grėsmė. Mano, jog teismas turėdamas daugiau įrodymų, galėjo atlikti preliminarų priešieškinio reikalavimų įvertinimą ir priimti kitokį procesinį sprendimą nei buvo priėmęs 2014-05-19 nutartyje. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas realiai nėra suteikęs jokių paslaugų, todėl priešieškinio patenkinimo tikimybė yra minimali ir teismui nebuvo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones priešieškinio apimtyje. Ieškovų nekilnojamojo turto suvaržymas reiškia jų teisių suvaržymą, nes ieškovai negalės disponuoti savo turtu, kuris niekaip nesusijęs su šia byla. Be to, tai sukels papildomų nuostolių, kurių atsakovas negalės atlyginti, nes turi daugybę įsiskolinimų. Teismas formaliai vertino atsakovo reikalavimus ir nepagrįstai suvaržė ieškovų teises. Mano, jog atsakovas reikšdamas pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Be to, priešieškinis yra grindžiamas žemės sklypo rinkos verte, kuri vertintina kritiškai, nes byloje yra duomenų, jog šis žemės sklypo vertė yra dvigubai mažesnė. Todėl priešieškinio reikalavimas yra visiškai nepagrįstas, dirbtinai padidintas, atsakovui siekiant nesąžiningai pasipelnyti. Be to, teismo nutartis yra visiškai nemotyvuota ir nepagrįsta, nes buvo atsižvelgta tik į reikalavimo pobūdį bei priešieškinio sumą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-18 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovai pareiškę ieškinį, nepripažįsta pavedimo sutarties ir iš jos kylančios pareigos sumokėti atsakovui priklausantį atlyginimą, todėl esant palankiam teismo sprendimui, solidariai atsakingi ieškovai gali neįvykdyti savo prievolės, nes reikalavimo suma yra didelė. Mano, jog jei teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, tai jam nekilo abejonių dėl palankaus teismo sprendimo tikimybės. Mano, jog laikinosios apsaugos priemonės atitinka ekonomiškumo principą, nes jos pritaikytos priešieškinio ribose. Teismo nutartis yra motyvuota ir priešieškinio reikalavimai įvertinti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartis paliktina nepakeista (337 str. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtis suponuoja išvadą, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios yra susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais ir jų dydžiu atsakovui ir jų taikymas yra būtinas (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 1 d.), jeigu, patenkinus ieškinį, jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą nėra sprendžiama, ar reikalavimas, kuriam užtikrinti yra prašoma laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra pagrįstas ir tenkintinas. Įrodymus dėl ieškinio pagrįstumo teismas įvertina tik bylą išnagrinėjęs iš esmės. Teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi užtikrinti asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir asmens, kuriam laikinosios apsaugos priemonės taikomos, teisių ir įstatymo saugomų interesų pusiausvyrą.

Nagrinėjamu atveju ginčas tarp šalių yra dėl 973 000 Lt sumos. Šalis sieja sutartiniai santykiai, atsakovas prašo priteisti solidariai iš ieškovų 973 000 Lt suformuoto žemės sklypo rinkos vertės kaip pagal pavedimo sutartį suteiktų paslaugų kainą.

Atskirojo skundo argumentai atmestini. Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo konstatuoti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomu. Teismo 2014-06-18 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina kreditoriaus, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir skolininkų, kuriam pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą.

Teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau tuomet, kai yra įrodymų, jog reikalavimo suma konkrečiam asmeniui pagal jo turto vertę, pajamas, turimus įsipareigojimus nėra didelė, tai yra, kai jis paneigia objektyvios grėsmės būsimam sprendimui įvykdyti egzistavimą dėl didelės reikalavimo sumos, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2009-04-16 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 2-336/2009; 2010-04-29 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 2-472/2010; ir kt.).

Apeliantas teigia, kad laikinosios apsaugos priemonės sukels ieškovams papildomų nuostolių, kurių atsakovas negalės atlyginti.

Šie argumentai nepagrįsti, nes apeliantas nepateikė į bylą jokių įrodymų dėl galimų nuostolių atsiradimo. Be to, įstatymas suteikia apeliantui teisę pasinaudoti CPK 146, 150 straipsnių nuostatomis ir prašyti vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita, arba visai ją panaikinti, įmokant ginčo pinigų sumą į teismo specialiąją sąskaitą.

Nepagrįstai apeliantas nurodo, jog teismas atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus turėjo netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, nes byloje esami įrodymai patvirtina, kad atsakovo reikalavimai yra nepagrįsti. Kaip minėta, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nesprendžia atsakovo reikalavimo pagrįstumo, nevertina įrodymų. Tik priimdamas sprendimą, teismas juos įvertina ir konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas nagrinėjant šalių ginčą ir ar reikalavimas tenkintinas, ar atmestinas (CPK 265 str.).

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas bylą išnagrinėjo ir 2014-09-15 sprendimu ieškovų ieškinį tenkino, o atsakovo priešieškinį atmetė. Šis sprendimas neįsiteisėjęs ir vertinant priimtą sprendimą yra galimybė išvadai, kad atsakovo priešieškinys gali būti nepagrįstas. Tačiau tai nėra pakankamas pagrindas naikinti ginčijamą nutartį.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, naikinti skundžiamą nutartį atskirojo skundo argumentų motyvais, nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Zina Mickevičiūtė