- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-10
- Bylos Nr.
- 2-2250/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir klausimas išspręstas iš esmės.
- Teisėjas
- Audronė Jarackaitė
- Atsakovas
- Meyer, Meyer & John GmbH & Co. KG Meyer & John GmbH & Co. KG, Vilniaus filialas Rifas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „RIFAS“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Audronė Jarackaitė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo Meyer & John GmbH & Co. KG, Lietuvoje veikiančio per Meyer & John GmbH & Co. KG, Vilniaus filialą, atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-4853-781/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „RIFAS“ ieškinį nurodytam atsakovui dėl prievolės įvykdymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „RIFAS“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo Meyer & John GmbH & Co. KG, Lietuvoje veikiančio per Meyer & John GmbH& Co. KG, Vilniaus filialą, 500 123,38 Lt skolos, 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (1-5 b. l.).
Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti Meyer & John GmbH& Co. KG, Vilniaus filialo pinigines lėšas, turtines teises bei kilnojamąjį turtą, o jų nesant ar esant nepakankamai, kitą atsakovui priklausantį turtą. Nurodė, kad atsakovas nereagavo į raginimus atsiskaityti, tiek Meyer & John GmbH & Co. KG, tiek filialo finansinė padėtis sudėtinga, atsakovo filialas turi įsiskolinimų ir kitiems verslo subjektams, kurių dalis yra kreipęsi į teismą dėl skolos priteisimo, filialas neturi nekilnojamojo turto, todėl, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 18 d. nutartimi iš dalies patenkino ieškovo prašymą – areštavo 500 123,38 Lt sumos atsakovo Meyer & John GmbH& Co. KG, veikiančio per Meyer & John GmbH& Co. KG, Vilniaus filialą, Lietuvoje esantį turtą ir pinigines lėšas, leidžiant atsakovui areštuotomis lėšomis atsiskaityti su ieškovu, mokėti darbo užmokestį darbuotojams bei mokesčius valstybei (25-26 b. l.).
Nurodė, kad ieškinio suma sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl, areštuotinas atsakovo Lietuvoje esantis turtas, kadangi šalių santykiai susiję su atsakovo Lietuvoje esančio padalinio veikla (CPK 144 str., 145 str. 1 d. 1, 3 p.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas Meyer & John GmbH& Co. KG, atstovaujamas Meyer & John GmbH& Co. KG, Vilniaus filialo, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o netenkinus prašymo panaikinti apygardos teismo 2013-07-18 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pakeisti pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mąstą, areštuojant ieškinio vertės atsakovo Lietuvoje turimą nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą (33-38 b. l.). Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1) Apygardos teismas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui pritaikė remdamasis tik ieškovo pateikta informacija, taip pažeisdamas atsakovo teisę būti išklausytam;
2) Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį apygardos teismas turėjo vertinti ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, tačiau teismas nenustatė ieškinio reikalavimų tikėtino pagrįstumo, todėl laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikomos;
3) Apygardos teismo vienintelis nurodytas argumentas – didelė ieškinio suma - nėra pakankamas spręsti, jog yra reali ir pagrįsta grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Nėra įrodymų apie blogą atsakovo finansinę padėtį, jam ieškovo reikalavimas nėra didelis, kadangi vykdo pelningą veiklą, atsakovo filialas sėkmingai dalyvauja Lietuvoje daugelyje projektų, įgyvendindamas inžinerinių tinklų tiesimo darbus, atsakovo įstatinis kapitalas yra 3 500 00 EUR (120 848 000 Lt), o jo filialo įstatinis kapitalas sudaro 6 564,168 Lt, be to, atsakovo filialas taip pat sėkmingai veikia, vykdo projektus, trumpalaikio turto turi už 21 362 568 Lt sumą;
4) Atsakovo filialo Lietuvoje sąskaitoje esančių lėšų areštas pakenks atsakovo veiklai, sutrikdys įprastą atsakovo ūkinę veiklą bei pažeis jo interesus. Atsakovo teigimu, jo veikloje nuolat yra vykdomi kasdieniai atsiskaitymai su kontrahentais, todėl yra svarbu, jog sąskaitose nebūtų apribojimų. Todėl apeliacinės instancijos teismui nusprendus palikti galioti skundžiama nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių mąsto keitimo, areštą taikant tik atsakovo Lietuvoje turimam nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui.
Atsiliepimas
Atsakovas, 2013-08-09 pateikdamas Vilniaus apygardos teismui prašymą dėl įrodymų prijungimo, nurodė, kad pridedami atsakovo ir jo filialo aktualūs finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina aplinkybę, jog ieškovo reikalavimas atsakovui nėra didelis, kadangi atsakovo materialaus ir finansinio turto vertė sudaro 4 621 127,50 EUR, atsargų vertė – 5 404 760,64 EUR, o gautinų sumų vertė – 9 213 664,28 EUR (45-46 b. l.).
Atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą ieškovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą apygardos teismo nutartį (64-68 b. l.). Nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neprivalo atlikti detalaus įrodymų vertinimo, taip pat ir būti įsitikinęs, jog pareikštas ieškinys bus visa apimtimi patenkintas. Nesutinka su atsakovo teiginiu, jog apygardos teismas, nutarties motyvuojamojoje dalyje nepasisakęs dėl ieškinio pagrįstumo, neatliko tokio vertinimo, kadangi pirmosios instancijos teismas neprivalo nutartyje pasisakyti dėl to, kaip buvo atliktas preliminarus ieškinio reikalavimo vertinimas. Ieškovo teigimu, reikalavimo suma (500 123,38 Lt) laikytina didele visiems verslo subjektams, tarp jų ir atsakovui, kadangi atsakovas, nors ir patvirtino, kad ieškovas darbus atliko tinkamai bei juos priėmė, vengia atsiskaityti su ieškovu 10 mėnesių, neatliko mokėjimų pagal pradelstų mokėti sumų mokėjimo grafiką. Nesutinka su atsakovo prašymu pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, jas taikant tik atsakovo filialo Lietuvoje turimam nekilnojamajam ir kilnojamajam turtui, kadangi atsakovas neturi nekilnojamojo turto Lietuvoje, o kilnojamąjį turtą sudaro transporto priemonės, kurios antstolės įkainotos 169 000 Lt.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas, byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti įvykdymą būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui.
Pažymėtina, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimo, tik preliminariai nustato, ar yra tikimybė, jog pagal pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, kurio įvykdymas gali pasunkėti, nepritaikius prašomų priemonių (CPK 144 str. 1 d.; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1601/2012, 2012 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-364/2012).
Pareiga pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą tenka asmeniui, teikiančiam tokį prašymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-441/2013). Nors teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kai didelė reikalavimo suma objektyviai padidina būsimo procesinio sprendimo neįvykdymo riziką, tačiau ji nėra absoliuti; kiekvienu atveju teismas turi įvertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, ar jam yra didelė ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, apyvarta bei įsipareigojimais kreditoriams (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1385/2012; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-920/2008).
Ieškovas nei apygardos teisme, nei su atskiruoju skundu nepateikė įrodymų, pagal kuriuos būtų galima padaryti išvadą, jog atsakovo finansinė būklė tokia bloga, kad jis negalėtų įvykdyti galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo. Be to, ieškovas nepateikė duomenų apie atsakovo veiksmus, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog atsakovas siekia apsunkinti galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo vykdymą (CPK 144 str. 1 d., 178 str.).
Nors 500 123,38 Lt ieškinio suma apskritai gali būti laikoma didele, tačiau, vertinant, ar nagrinėjamu atveju tai gali apsunkinti galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir ar buvo pagrindo taikyti paminėtas laikinąsias apsaugos priemones, reikalinga įvertinti apelianto turtinę, finansinę padėtį, kitas reikšmingas aplinkybes, nustatant, ar jam yra didelė ginčo suma, ar tai apsunkins galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo vykdymą.
Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas atsakovui (užsienio juridiniam asmeniui) Meyer & John GmbH & Co.KG, veikiančiam Lietuvoje per Meyer & John GmbH & Co.KG Vilniaus filialą.
Pagal CK 2.53 straipsnį juridinio asmens filialas yra struktūrinis juridinio asmens padalinys; juridinis asmuo atsako pagal filialo prievoles ir juridinio asmens filialas atsakovo pagal juridinio asmens prievoles. Todėl vertinant, ar nagrinėjamu atveju yra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, esminės reikšmės gali turėti užsienio juridinio asmens turtinė padėtis (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-234/2010).
Apelianto 2013-08-09 pateikto atsakovo Meyer & John GmbH & Co.KG 2012 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, atsakovo materialusis turtas yra 4 618 171,51 EUR (iš jo – žemė ir pastatai sudaro 800 078,83 EUR, techniniai įrenginiai ir mašinos – 3 624 704,78 EUR), finansinio turto vertė sudaro 4 621 127,50 EUR, atsargų vertė - 5 404 760,64 EUR, reikalavimai ir kitas turtas – 9 213 664,28 EUR, o įsipareigojimai - 14 515 212,55 EUR, be to, atsakovas vykdo inžinerinių tinklų tiesimo ir kitą veiklą (36, 49-52 b. l.). Įvertinus šiuos ir kitus byloje esančius įrodymus (tarp jų ir tai, kad pagal atsakovo filialo pateikto ketvirčio (2013-01-01 – 2013-03-31) balansą matyti, jog didelę dalį atsakovo filialo turto sudaro trumpalaikis turtas (21 374 268 Lt), o skolos tiekėjams - 5 151 467 Lt; 53-54 b. l.), yra pagrindo teigti, kad atsakovui Meyer & John GmbH & Co. KG, Lietuvoje veikiančiam per Meyer & John GmbH & Co. KG filialą, pareikšto ieškinio suma nėra didelė, palyginus su jo turimo turto verte bei vykdoma veikla, ir nesudaro pagrindo vertinti, jog atsakovo finansinė padėtis yra tiek bloga, kad jis negalės įvykdyti galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo.
Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo galimo palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Dėl pasakyto panaikintina skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, ir klausimas išspręstinas iš esmės – atmestinas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 144 str. 1 d., 148 str., 150 str., 329 str. 1 d., 338 str.).
Pažymėtina, kad ši teismo nutartis neužkerta kelio ieškovui, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, kurios, jo nuomone, sudarytų pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pakartotinai motyvuotai kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 144 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį ir netenkinti ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „RIFAS“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Nutarties patvirtintą kopiją siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.