- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-03-02
- Bylos Nr.
- 2-234/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir klausimas perduotas nagrinėti iš naujo I instancijos teismui.
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Audronė Jarackaitė, Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialas "HRONO FASADAI"
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Hrono fasadai“
- Kategorijos
- 110.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audronės Jarackaitės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo turtui, civilinėje byloje Nr. 2-7584-578/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Hrono fasadai“ ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Hrono fasadai“ kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo Coface Austria Kreditversicherung AG ir šio juridinio asmens Lietuvos filialo 107 392,44 Lt draudimo išmoką, 917,98 Lt delspinigių ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo visiško prievolių įvykdymo. Be to, ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovo turtui.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialui, nuosavybės teise priklausančio 108310,42 Lt vertės nekilnojamojo ir / ar kilnojamojo turto areštą, o šio turto nepakankant - areštuoti atsakovo pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ir / ar trečiuosius asmenis, neviršijant ieškinio sumos, leidžiant iš areštuotų lėšų išmokėti darbo užmokestį, mokėti mokesčius, socialinio draudimo įmokas, kitus privalomuosius mokėjimus bei atsiskaityti su ieškovu.
Pirmosios instancijos teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendė nepranešęs atsakovui, nes manė esant grėsmei, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK 148 str. 1 d.).
Teismas nustatė, kad tarp šalių yra kilęs turtinis ginčas, ieškinio suma didelė, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas jam priklausantį turtą gali paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialas prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį panaikinti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas nepagrįstai spręstas nepranešus atsakovui, nes jokių išimtinių aplinkybių šiuo atveju nebuvo (CPK 148 str. 1 d.), o taip pat nėra grėsmės, kad teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, vykdymas gali pasunkėti ar tapti nebeįmanomas. Tokiu būdu buvo pažeista atsakovo teisė būti išklausytam, o laikinąsias apsaugos priemones teismas taikė neturėdamas duomenų apie atsakovui priklausančio turto vertę.
2. Ieškovas nepateikė jokių duomenų apie atsakovo siekį paslėpti turtą, sąmoningai sumažinti mokumo galimybes, kitokį nesąžiningą elgesį, nesėkmingą verslo veiklą ir tokiu būdu neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės. Draudimo veikla yra licencijuojama, o draudimo veiklą vykdančių subjektų finansinį stabilumą ir kitus svarbius veiklos rodiklius prižiūri speciali valstybės institucija – Austrijos kompetentinga institucija Finanzmarktaufsicht.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:
1. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių dokumentų, kurie paneigtų ieškinyje nurodytą ir dokumentais patvirtintą blogą atsakovo finansinę padėtį.
2. Teismų praktikoje 108 310,42 Lt ieškinio suma yra laikoma didele. Be to, ieškovas, prieš pareikšdamas ieškinį, prašė atsakovo pateikti informaciją apie turimą turtą, kad įsitikintų, jog atsakovas bus pajėgus įvykdyti savo prievoles, tačiau atsakovas tai daryti atsisakė, todėl ieškovas mano, jog atsakovas siekia nuslėpti savo blogą finansinę padėtį.
3. Teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, neįvykdymo riziką, patvirtina ir tai, kad atsakovui jau taikytos laikinosios apsaugos priemonės kitose bylose, esant mažesniems turtiniams reikalavimams.
4. Įrodymų apie atsakovo finansinę padėtį pateikimas, taikant laikinąsias apsaugos priemones, nėra ieškovo pareiga.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, jų nesiėmus, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tačiau, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, o pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Tokiu būdu ieškovas, neturintis tikslių duomenų apie atsakovo turtinę padėtį, neprivalo jų pateikti, o teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, gali vadovautis ir kitomis aplinkybėmis. Antai iš Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutarties aišku, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė įvertinęs ieškinio reikalavimo dydį.
Tačiau, visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas yra specifinis draudimo teisinių santykių subjektas, kurio veiklą prižiūri kompetentinga valstybės institucija. Atitinkamai, vadovaujantis LR Draudimo įstatymo 35 straipsnio 7 dalimi, draudimo įmonė privalo priežiūros komisijos nustatyta tvarka tvarkyti turto, dengiančio draudimo techninius atidėjinius, sąrašą, o teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, ar kitos valstybės institucijos, taikydamos poveikio priemones, susijusias su šiame sąraše esančiu turtu, privalo gauti Priežiūros komisijos išvadą dėl galimo laikinųjų apsaugos ar poveikio priemonių poveikio draudimo įmonės finansinei padėčiai ir draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų asmenų interesams. Teismui pateiktoje atskirojo skundo medžiagoje nėra jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui (Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi konkretus turtas neareštuotas, o nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones pavesta vykdyti ieškovo pasirinktam antstoliui), būtų kreipęsis į atsakovo veiklą prižiūrinčią instituciją dėl išvados apie galimas aukščiau minėtas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmes, nors tai privalėjo padaryti, o dėl priežiūros institucijos išvados nepasisakoma ir skundžiamoje nutartyje.
Be to, vadovaujantis CPK 38 straipsnio 1 dalimi, šalimis civiliniame procese gali būti tik fiziniai ar juridiniai asmenys (CPK 38 str.), o juridinio asmens (tiek nacionalinio, tiek ir užsienio) filialas yra tik jį įsteigusio juridinio asmens struktūrinis padalinys, turintis savo buveinę ir atliekantis visas ar dalį juridinio asmens funkcijų, tačiau pats nesantis juridiniu asmeniu (CK 2.53 str.), todėl negalintis būti savarankišku teisės subjektu. Iš Juridinių asmenų registre esančių duomenų matyti, kad Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialas yra užsienio juridinio asmens įsteigtas filialas, todėl laikoma, kad procesas prieš šį užsienio juridinio asmens struktūrinį padalinį negalėjo prasidėti, o asmens, neturinčio civilinio procesinio teisnumo ir veiksnumo, nurodymas atsakovu, turi būti vertinamas kaip ieškinio trūkumas, kuris turėtų būti ištaisytas arba, priešingu atveju, ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtu (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1225/2009). Tačiau kartu atkreiptinas dėmesys, kad konkrečiu atveju ieškinyje atsakovu nurodytas ne tik Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialas, bet ir Coface Austria Kreditversicherung AG (duomenys neskelbtini). Vadovaujantis CK 2.53 straipsnio 2 dalimi, juridinis asmuo atsako pagal filialo prievoles ir filialas atsako pagal juridinio asmens prievoles, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas negalėjo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių vien tik Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialo turtui. Atitinkamai būtent užsienio juridinio asmens, bet ne jo filialo, turtinė padėtis gali turėti esminės reikšmės sprendžiant klausimą, ar yra pagrindas kaip laikinąją apsaugos priemonę taikyti šio asmens turto areštą.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, Vilniaus apygardos tesimo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis negali būti pripažinta teisėta, todėl yra naikintina ir klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Panaikini Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo turtui perduoti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.