Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-746-764/2021

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-05-17
Bylos Nr.: eI3-746-764/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02443-2020-0
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.

Teisėjai: Egidija Puzinskaitė (pirm.), Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė
Atsakovas: Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo: Aplinkos apsaugos agentūra
Pareiškėjas: UAB „Vilniaus vandenys“
Advokatai: Justas Čobotas

Administracinė byla Nr. eI3-746-764/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02443-2020-0Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Vitos Valeckaitės,

dalyvaujant pareiškėjos atstovams advokatui J. Č., E. A., G. B.,atsakovo atstovams I. V., J. M., J. R.,trečiojo suinteresuoto asmens atstovei A. K. Ž.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja UAB „Vilniaus vandenys“ (toliau – pareiškėja arba Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. AS-59„Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Sprendimas) ir atleisti pareiškėją nuo mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo arba panaikinti Sprendimą dalyje dėl priskaičiuoto 7 561 902,00 Eur dydžio mokesčio už aplinkos teršimą didesniu tarifu, sumažinant šį mokestį iki 151 238,04 Eur.

Pareiškėja paaiškina, jog Bendrovei mokesčiai 50 kartų didesniu tarifu apskaičiuoti nustačius, jog pareiškėja 2014-2018 m. laikotarpiais be leidimo į aplinką iš (duomenys neskelbtini) nuotekų valyklų su ūkio buities ir gamybinėmis nuotekomis išleido teršalą di (2-etilheksilftalatą) (toliau – Ftalatas). Bendrovei buvo paskaičiuotas mokestis 50 kartų padidintu tarifu už nedeklaruotą taršą iš stacionarių taršos šaltinių už 2014-2018 m. mokestinius laikotarpius iš viso 7 305 645 Eur, iš kurių: 7 248 561 Eur (duomenys neskelbtini), 33 685 Eur (duomenys neskelbtini); 23 399 Eur (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja nesutinka su ginčijamu Sprendimu. Nurodo, kad nei Lietuvoje, nei Europoje nėra įrangos, kuria būtų galima iš nuotekų išvalyti Ftalatus, nors Ftalatai yra gausiai paplitę, nes yra naudojami plastikiniuose gaminiuose kaip minkštikliai, plastifikatoriai. Pažymi, jog Ftalatai gali patekti į nuotekas iš įvairių gaminių ir su nuoplovomis nuo pastatų ir įvairių konstrukcijų. Akcentuoja, jog foninė tarša Ftalatais yra neišvengiama, kadangi šie junginiai mažomis koncentracijomis visą laiką pasiskirstę aplinkos ore.

Teigia, jog Bendrovę kiekvienais metais, įskaitant ir mokestinio patikrinimo 2014-2018 m. laikotarpį, tikrindavo Departamento pareigūnai, jiems buvo žinoma apie į aplinką išleidžiamų Ftalatų kiekį ir koncentraciją, tačiau niekada nebuvo nustatyti faktai, kad Bendrovė pažeidžia teisės aktų reikalavimus. Akcentuoja, jog Bendrovė nuo 2013 m. iki 2020 m. nei iš Departamento, nei iš Agentūros negavo jokių pastabų, įspėjimų arba įpareigojimų, susijusių su Ftalatais. Pažymi, jog vadentvarkos bendrovės neslėpė taršos Ftalatais faktų, o priešingai Agentūrai ir Departamentui nesiimant jokių veiksmų, vandentvarkos bendrovės kėlė šį klausimą viešai tarpinstitucinei diskusijai.

Pareiškėjos nuomone, reikalavimas už 2014-2018 m. laikotarpį sumokėti mokestį už aplinkos teršimą padidintu tarifu už taršą, kurios parametrų kontroliuojančios institucijos niekada nevertino ir nereagavo, ne tik neteisėtas, bet ir neproporcingas. Teigia, jog iš Patikrinimo akte pateiktų protokolų matyti, kad per visą vertinamą veiklos laikotarpį Bendrovės turimais duomenimis nepasitaikė atvejų, kada Bendrovės į aplinką išleidžiamose nuotekose Ftalatų koncentracija viršijo Nuotekų tvarkymo reglamente nustatytas didžiausias leistinas koncentracijas ir aplinkos kokybės standartus. Pabrėžia, jog su Agentūros protokolais Bendrovė pirmą kartą buvo supažindinta tik juos pateikus su 2020 m. kovo 30 d. Patikrinimo aktu. Todėl apie dalį tyrimų protokolų, kuriais grindžiamas ginčijamas Sprendimas, pareiškėjas nuo 2015 m. nebuvo informuojamas.

Pažymi, jog Bendrovei keičiantis informacija su kitomis vandentvarkos bendrovėmis paaiškėjo, jog Agentūra 2019 m. liepos 4 d. raštu pripažino, jog nėra išdavusi TIPK ir Taršos leidimų ūkio subjektams, kurie iš buitinių nuotekų valo Ftalatus ir neturi informacijos apie Europoje veikiančius buitinių nuotekų valymo įrenginius, valančius Ftalatus. Todėl pareiškėjos teigimu, šios aplinkybės įrodo, kad Ftalatų išvalymo problema yra ne Bendrovės, o valstybės lygio problema, kurios sprendimą turėtų inicijuoti kompetentingos institucijos.

Pareiškėja remdamasi Agentūros 2018 m. gegužės 14 d. raštu adresuotu UAB „Kėdainių vandenys“ nurodo, kad 2018 m. Agentūra aiškiai išreiškė poziciją, kad nustačius Ftalatus nuotekose (net ir esant DLK viršijimui), nėra pagrindo keisti TIPK, nors kaip ir pareiškėjos atveju, į UAB „Kėdainių vandenys“ TIPK Ftalatai nebuvo įtraukti. Todėl ir ši aplinkybė, pareiškėjos nuomone, patvirtina Departamento ir Agentūros nenuoseklumą, dvigubų standartų taikymą bei sankcijos taikymo Bendrovei nepagrįstumą. Pažymi, jog Taisyklių 47 ir 50 punktuose įtvirtinta ne rekomendaciją, o imperatyviai privalomą Agentūros pareigą, kurią Agentūra turi įvykdyti esant Taisyklėse nurodytoms aplinkybėms. Ginčijamame sprendime nurodoma, kad Ftalatai buvo nustatyti dar 2014 m., tačiau pareiškėjos vertinimu, Agentūra neįvykdė Taisyklių 47 ir 50 punktuose įtvirtintos pareigos, tuo pažeisdama imperatyvių teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjos teises. Teigia, jog Agentūrai neįvykdžius teisės aktais nustatytų įsipareigojimų, susidarė situacija, kai vietoje mokamų apie 2 500 Eur per mėnesį mokestį už aplinkos teršimą bei jį įtraukti į vandens kainą, pareiškėja buvo įpareigoja sumokėti net 7,5 mln. Eur 50 kartų didesniu tarifu.

Nurodo, jog matavimai, kuriais grindžiamas ginčijamas sprendimas, buvo atlikti pažeidžiant nustatytą tvarką, todėl turi būti pripažintini nepatikimais, jų rezultatai negali būti pagrindu taikyti itin didelę sankciją. Pareiškėjos teigimu, jokie įrodymai, įskaitant mėginių paėmimo ir tyrimo protokolus teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl visus įrodymus teismas turi vertinti jų patikimumo ir objektyvumo aspektu. Pažymi, jog pripažinus ir prilyginus procesą dėl 7,5 mln. Eur sankcijos taikymo baudžiamajam, akivaizdu, jog įrodymai, kuriais įrodinėjamas padarytas pažeidimas privalo būti vertinami itin atidžiai. Abejones keliantys įrodymai negali būti pagrindu taikyti kriminalinei prilyginamą sankciją. Šios procesinės garantijos, pareiškėjos nuomone, yra svarbios vertinant įrodymų, kuriais grindžiamas pareiškėjos padarytas pažeidimas, patikimumą ir atsakovo neatsakingumą pažeidžiant mėginių ėmimo ir tyrimo procedūras.

Šalies argumentai

Pareiškėja paaiškina, jog Ftalatų tyrimas yra sudėtingas procesas, reikalaujantis kruopštaus pasiruošimo, išsamios junginių savybių analizės, nuotekų užterštumo įvertinimo. Kadangi nustatomos šių teršalų koncentracijos nuotekose labai mažos, svarbus procedūrų laikymasis, mėginių ėmimui ir jų tyrimui atsakovo pasirinkta įranga ir prietaisai. Pažymi, jog Ftalatų tyrimą itin apsunkina potenciali mėginio tarša Ftalatais. Ruošiant Ftalatų mėginius, susiduriama su pašaliniu poveikiu – fonine tarša Ftalatais. Migravę iš plastikų, šie junginiai pasklinda ore ir linkę sorbuotis į poliškumu giminingus tirpiklius, laboratorines priemones, todėl galutiniai rezultatai gali būti stipriai iškreipti. Pažymi, jog atitinkamos nuostatos dėl mėginių paėmimo ir tyrimo atlikimo numatytos standartuose LST EN ISO 5667-3:2018 ir ISO 18856:2004, kurių nagrinėjamu atveju buvo nesilaikyta. Pareiškėja akcentuoja ne tik procedūrų nesilaikymą, bet ir reikalavimų mėginių paėmimo ir tyrimo protokolams pažeidimą. Teigia, jog nors tyrimų protokoluose formaliai nurodoma, kad atliekant tyrimą naudota talpa „Tamsinto stiklo indas“, tačiau pažeidžiant aukščiau nurodytus standartus, tinkamos taros naudojimas nebuvo užtikrintas visose tyrimo stadijose. Pažymi, jog minimalus nukrypimas nuo įtvirtintų taisyklių bet kurioje stadijoje reikšmingai įtakoja tyrimo rezultatą – toks rezultatas negali būti naudojamas mokesčių apskaičiavimui ir sankcijos taikymui. Pažymi, jog atliekant 2014-2018 m. matavimus dėl Ftalatų, matavimo procese taip pat buvo pažeidžiami aukščiau nurodyti reikalavimai, t.y. buvo naudojamos medžiagos, kurios į tiriamas nuotekas pačios perdavė Ftalatus. Taip pat pažymi, jog Ftalatų tyrimas būdavo atliekamas tik po vienos paros laikymo netinkamoje taroje, kuri į matuojamas nuotekas pati perdavė Ftalatus. Nurodo, jog vykdant tyrimus padaryti šiurkštūs pažeidimai lėmė ir ženklius tyrimų rezultatų skirtumus, nes tyrimų rezultatai neturi jokio nuoseklumo ir tendencijos, yra visiškai atsitiktiniai. Todėl pareiškėjos teigimu, už nuotekas, kurios nebuvo užterštos ir į kurias teršalai pateko tik atliekant nuotekų tyrimą, pareiškėja neturi mokėti mokesčio nei įprastu, nei padidintu tarifu.

Tvirtina, jog Bendrovės TIPK leidimuose, išduotose veiklai (duomenys neskelbtini) miesto nuotekų valyklose yra nustatyti leidžiami išleisti į aplinką apmokestinamieji teršalai iš valymo įrenginių, tarp kurių nėra nurodomi Ftalatai. Pareiškėja neginčija pareigos mokėti mokestį už Ftalatų išleidimą į aplinką su sąlyga, kad įmanoma nustatyti jų kiekį. Bendrovė taip pat neginčija aplinkybės, kad teikiamose deklaracijose nebuvo nurodytas išleidžiamas Ftalatų kiekis. Tačiau skunde išdėstytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, patvirtina, kad 50 kartų didesnio mokesčio tarifo pritaikymas yra neproporcinga ir neprotinga sankcija pareiškėjos atžvilgiu. Pareiškėjos teigimu jos atžvilgiu taikoma poveikio priemonė turi būti individualizuota, atsižvelgiant ir į bausmės proporcingumą. Pažymi, jog Departamentas, siekdamas pritaikyti 50 dydžio didinimo koeficientą, privalo įrodyti ne tik formalų teršalų nedeklaravimo faktą, bet ir konkretų mokesčio mokėtojo elgesio modelį, t. y. apmokestinamųjų gaminių kiekio nuslėpimo faktą. Pažymi, jog baudų už mokesčių įstatymų pažeidimą skyrimas yra siejamas su mokesčių mokėtojo nesąžiningumu. Šiuo konkrečiu atveju, pareiškėjos nesąžiningumas nėra nustatytas. Priešingai, pareiškėja tinkamai vykdė savo pareigas, bendradarbiavo su atsakovu ir kontroliuojančiomis institucijomis, kurios nors ir turėjo pareigą informuoti pareiškėją apie būtinumą Ftalatus įtraukti į TIPK bei mokesčių deklaracijas, tačiau to nepadarė. Teigia, jog pareiškėjos veikla yra reguliuojama, o mokestis už aplinkos teršimą yra įtraukiamas į geriamojo vandens kainą arba kita forma perkeliamas teršiantiems vartotojams arba visiems vandenį naudojantiems vartotojams, todėl pareiškėja neturėjo ir negalėjo turėti jokio turtinio intereso nedeklaruoti taršos ir vengti mokesčio mokėjimo.

Pažymi, jog Bendrovė yra sąžininga mokesčių mokėtoja. Pareiškėja vykdė reikiamus tyrimus, fiksavo ir dokumentavo jų rezultatus, bendradarbiavo su Agentūra, Departamentu ir kitomis institucijomis. Bendrovė niekada sąmoningai tyčia neslėpė Ftalatų kiekio, apgaulingai netvarkė matavimų ir/ar tyrimų apskaitos, neklastojo dokumentų, netrukdė pareigūnams atlikti įstatymuose numatytų pareigų, nesiekė ir nesiekia išvengti mokesčio už aplinkos teršimą sumokėjimo, todėl jai negali būti pritaikytas padidintas taršos už aplinkos teršimą tarifas.

Pareiškėjos atstovai teismo posėdyje palaikė skundo argumentus ir prašė pareiškėjos skundą patenkinti.

Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas (toliau – Departamentas) su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Departamentas atsiliepime paaiškina, jog Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas ir Viešojo administravimo įstatymas nustato reikalavimus ūkio subjekto veiklos patikrinimui. Teigia, jog pareiškėja buvo tikrinama ne dėl Ftalatų išleidimo, kaip TIPK leidimą, į kuriuos Ftalatai iki šiol nėra įtraukti, turėtoja. Pažymi, jog patikrinimo metu tikrinama, ar fiziniai ir juridiniai asmenys laikosi įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reikalavimų. Pažymi, jog priešingai negu teigia pareiškėja, 2018 m. buvo atliktas vienintelis teminis mokestinis patikrinimas už 2016 m., kurio patikrinimo tikslas buvo nustatyti, ar pareiškėja teisingai apskaičiavo ir sumokėjimo iš stacionarių taršos šaltinių išgautus valstybinius gamtos išteklius (vandenį), o ne MUATĮ reikalavimų laikymąsi.

Pažymi, jog teismas turėtų kritiškai įvertinti pareiškėjos skundo argumentus dėl netinkamų mėginių ėmimo priemonių, foninės taršos nesilaikant numatytų ėmimo reikalavimų, nes pareiškėjos atstovai dalyvavo atliekant visus nuotekų mėginių ėminius ir nenurodė jokių prieštaravimų dėl Paviršinio vandens ir/ar nuotekų ėminių paėmimo ir matavimo protokolų. Teigia, jog Agentūros darytuose (duomenys neskelbtini) miestų valyklos tyrimuose buvo nustatyta didžiausią leistiną koncentraciją viršijanti norma. Pažymi, jog 2020 m. gegužės 27 d. laboratorinių tyrimo protokole užfiksuota, jog pareiškėjos valdomojoje (duomenys neskelbtini) nuotekų valykloje ir toliau teršiama Ftalatais ir užfiksuota 1,8 mikro gr/l koncentracija. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėja nutyli, kad jai buvo ne mažiau kaip du kartus siųsti raštai dėl būtinybės pakoreguoti TIPK dėl Ftalatų, nes šią aplinkybę patvirtina Departamento byloje pateikti 2013 m. gegužės 20 d. ir 2011 m. rugpjūčio 12 d. raštai. Todėl atsakovo nuomone, pareiškėjas klaidina teismą apie tai, kad jam nebuvo žinoma apie TIPK keitimo būtinybę.

Teigia, jog pareiškėja nepateikė jokių argumentų, dėl kokios priežasties buvo paimti mėginiai iš jos valdomo padidinto rizikos objekto, susijusio su galima aplinkos tarša, nepasirūpino tyrimo protokolų gavimu. Pažymi, jog pareiškėja yra profesionalus ūkio subjektas, kuriam keliami didesni protingumo ir apdairumo standartai, reikalaujantys elgtis apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai pagal atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Teigia, jog pareiškėjos neatsakingas požiūris į vykdomą teršalų apskaitą negali būti pripažintas kaip pasiteisinimas dėl neapskaitytų, nuslėptų teršalų kiekių, kurie lėmė apskaičiuoto mokesčio padidintu tarifu taikymą konkrečioje situacijoje. Departamento nuomone, teismas turėtų kritiškai įvertinti pareiškėjos argumentus, kad ji tik atliekant mokestinį patikrinimą buvo supažindinta su tyrimų protokolais, nes pareiškėja turėjo žinoti, kad yra paimti mėginiai ir atliekami tyrimai, tarp jų ir Ftalatų, ir turėjo pareigą domėtis atliktų tyrimų rezultatais. Akcentuoja, jog pagal MUATĮ 8 straipsnio 6 dalį, mokesčio mokėtojui numatyta pareiga vykdyti išmetamo į aplinką teršalo apskaitą ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą, todėl atsakomybė teisingai apskaičiuoti faktinius į aplinką išleistus teršalų kiekius tenka būtent mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojui, konkrečiai pareiškėjai. Taigi, Departamento teigimu, pareiškėja turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą domėtis atliktų tyrimų rezultatais, įvertinti ir apskaityti visus duomenis, reikalingus faktinei taršai paskaičiuoti, t.y. veikti aktyviai ir rūpestingai, tačiau duomenų apie atliktus aktyvius pareiškėjos veiksmus šioje administracinėje byloje nėra. Tuo pačiu atsakovas nurodo, jog Agentūra yra akredituota Nacionalinio akreditacijos biuro pagal standartą LST EN ISO/IEC 17025:2005 nuotekų ir aplinkos oro mėginių ėmimui. Todėl Agentūra yra kompetentinga atitikties įvertinimo įstaiga ir jos priimti sprendimai yra galiojantys, kol nėra teismo pripažinti netekusiais galios. Taip pat atkreipia dėmesį, jog pagal Atitikties įvertinimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalį Nacionalinio akreditacijos biuro ir jo akredituotų atitikties vertinimo įstaigų priimti sprendimai yra skundžiami. Todėl net jeigu būtų preziumuojama, kad patikrinimo aktai pareiškėjai buvo įteikti tik kartu su Departamento pateiktu Patikrinimo aktu, pareiškėja Agentūros laboratorinių tyrimų protokolą galėjo apskųsti, tačiau duomenų, kad Agentūros tyrimų protokolai, kuriais yra nustatyti Ftalatų kiekiai nuotekose, yra apskųsti, nėra. Todėl atsižvelgiant į tai, pareiškėja neteko teisės skųsti Agentūros laboratorinių tyrimų veiksmų, dėl kurių praleido terminą ir nėra pateikusi prašymo praleistą terminą atnaujinti. Departamento vertinimu, vykdydamas pareiškėjos mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2014-2018 m. mokestinius laikotarpius, pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjos pateiktus argumentus dėl tariamai neturėtų nuotekų tyrimų protokolų ir apskaičiuotus teršalų kiekius teisingai vertino kaip nedeklaruotus, nuslėptus.

Atsakovas pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – GVNTĮ) 3 straipsnio 10 dalį, pareiškėja yra laikoma geriamojo vandens tiekėja ir nuotekų tvarkytoja, todėl pagal GVNTĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą pareiškėja privalo vykdyti geriamojo vandens ir nuotekų, paviršinių nuotekų stebėseną, tvarkyti apskaitą ir teikti geriamojo vandens ir nuotekų, paviršinių nuotekų stebėsenos duomenis nustatyta tvarka. Pažymi, jog pareiškėja, vadovaujantis Monitoringo programa fiksavo Ftalatų ir nonifenolių išmetimą į gamtinę aplinką, žinojo, kad jos nurodytos pavojingos prioritetinės medžiagos nėra įtrauktos į TIPK leidimą, pagal kurią ji gali vykdyti veiklą, tačiau nesiėmė savalaikių veiksmų, kad pakeistų TIPK leidimą. Todėl Departamento vertinimu, pareiškėja, kaip geriamojo vandens tiekėja ir nuotekų tvarkytoja, privalanti užtikrinti viešąjį interesą, žinodama apie tai, kad jos iš abonentų priimamose nuotekose yra prioritetinių pavojingųjų medžiagų, netinkamai vykdė savo pareigas, neužtikrino nustatytos kokybės nuotekų tvarkymo paslaugų ir taip veikė pažeisdama Vilniaus regiono gyventojų viešąjį interesą. Akcentuoja, jog nagrinėjamu atveju prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuos pareiškėja gali vykdyti veiklą, tenka būtent pareiškėjai.

Pasisakydamas dėl mokesčio už aplinkos teršimą padidintu tarifu apskaičiavimo atsakovas pažymi, kad MUATĮ paskirtis yra skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti. Teigia, jog mokesčio nedeklaravimas reiškia kenksmingos veiklos masto ir su ja susijusių prievolių valstybei slėpimą, neviešinimą, o tai kelia didesnį pavojų įstatymų saugomiems interesams. Pažymi, jog pareiškėja pati neginčija fakto, kad išleido į aplinką Ftalatus, jų neapskaitė, nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą. Taigi nedeklaravus Ftalatų ir nesumokėjus už juos mokesčio, pareiškėjai kilo pareiga mokėti mokestį didesniu tarifu. Pabrėžia, jog pareiga tinkamai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius už aplinkos teršimą teisės aktuose nustatyta expressis verbis, o pareiškėja, nebe pirmus metus vykdydama veiklą, šį teisinį reguliavimą privalėjo žinoti ir vykdyti.

Pabrėžia, jog teisės aktai nenumato galimybės atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčio mokėtoją atleisti nuo įstatymais numatytų mokesčių sumokėjimo ir nenumato galimybės neskaičiuoti mokesčio pagal šiuo atveju susiklosčiusią situaciją arba mokestį sumažinti. Pažymi, jog tai yra Valstybinės mokesčių inspekcijos instrumentas, įtvirtintas MAĮ. Teigia, jog atsakovas, yra mokesčių administratorius, tačiau jam nėra suteiktos visos MAĮ nurodytos mokesčių administratoriaus teisės, tarp jų ir sumažinti paskirtą sankciją. Todėl atsakovas laiko nepagrįstais pareiškėjos argumentus, jog pagal MAĮ ir VAĮ reikalavimus atsakovas turi teisę skirti baudą atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

Departamentas atkreipia dėmesį, jog pareiškėja iki šiol nėra deklaravusi ir sumokėjusi nepriemokos už išleistas pavojingas prioritetines medžiagas, nors dėl jų išleidimo ginčo byloje nėra, o ir pareiškėja savo skunde išdėsto alternatyvų reikalavimą sumažinti ginčijamu sprendimu apskaičiuotą mokesčio sumą netaikant padidinto tarifo, kurią pareiškėja turėjo sumokėti už nedeklaruotą taršą. Pareiškėjo delsimas (neveikimas), Departamento nuomone, taip pat demonstruoja vengimą visais įmanomais būdais sumokėti privalomus mokėti mokesčius, prailginti šios prievolės vykdymo procesą, tokiu būdu darant žalą valstybės biudžetui.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, teismas tam tikrais atvejais gali sumažinti ar atleisti ūkio subjektą nuo paskirtos sankcijos, tačiau tokiu atveju reikalaujama nustatyti išskirtines, itin svarbias aplinkybes sankcijų mažinimui ar jų netaikymui. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja neprašo nei išdėstyti apskaičiuoto mokesčio mokėjimą dalimis, nei atidėti mokėjimą, jeigu jai vienkartiniu mokėjimu būtų sudėtinga sumokėti. Tačiau kadangi pareiškėjos metinės pajamos siekia 30-50 mln. eurų, Departamento nuomone, per 5 tikrinamuosius metus priskaičiuota suma jokiais pagrindais negalėtų būti pripažinta didele, nes tai sudarytų tik 3-4 proc. metinės pareiškėjos apyvartos. Pažymi, jog pareiškėja skunde nenurodo jokių išskirtinių aplinkybių, kurioms esant, teismas turėtų padaryti išimtį iš įstatymu nustatyto teisinio reglamentavimo išimtinai pareiškėjos atžvilgiu.

Pažymi, jog pareiškėja teigdama, kad yra pažeistas MAĮ 68 straipsnio 1 dalies senaties terminas, remiasi šiuo metu galiojančia įstatymo nuostata, tačiau šiuo atveju buvo vadovaujamasi pradėto ir vykdyto patikrinimo metu galiojusiais teisės norminiais aktais, procedūromis, pagal kurias MAĮ 68 straipsnio 1 dalis numatė ne trejų, o penkerių metų veiklos patikrinimo galimybę. Akcentuoja, jog pareiškėjos patikrinimas buvo pradėtas, pranešimas apie mokestinį patikrinimą pareiškėjai išsiųstas dar 2019 m. rugpjūčio 27 d., t.y. galiojant penkerių metų senaties terminui, todėl Departamento nuomone, mokestinis patikrinimas turėjo ir privalėjo toliau vykti ir buvo vykdomas pagal tuo metu galiojusią įstatymo nuostatą dėl mokesčio skaičiavimo arba perskaičiavimo termino ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus.

Atsakovo atstovai teismo posėdyje palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos agentūra (toliau – Agentūra) su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime Agentūra nurodo, kad pareiškėjai yra išduoti Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai (toliau – TIPK) pagal Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 „Dėl Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2 priedą. Teigia, jog pareiškėja turi Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento TIPK leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2012 m. rugpjūčio 21 d.; UAB „Vilniaus vandenys“ Nemenčinės cechas – TIPK leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2006 m. gruodžio 30 d.; UAB „Vilniaus vandenys“ Šalčininkų rajono skyrius – TIPK leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2006 m. sausio 3 d.; UAB „Vilniaus vandenys“ Švenčionių rajono skyrius – 2006 m. sausio 3 d. išduotą TIPK leidimą Nr. (duomenys neskelbtini).

Pažymi, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministras įsakymu Nr. D1-259 Agentūrai pavedė nuo 2014 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19² straipsnyje nustatytais pagrindais ir Taisyklėse nustatyta tvarka išduoti, peržiūrėti, keisti taršos leidimus ir panaikinti jų galiojimą. Taisyklėse reglamentuojama, kad Taisyklėmis privalo vadovautis veiklos vykdytojai, eksploatuojantys įrenginius atitinkančius Taisyklių 1 priede nustatytus kriterijus, ir Agentūra, išduodanti leidimus, peržiūrinti leidimų sąlygas, keičianti leidimus ir panaikinanti leidimų galiojimą. Pažymi, jog pagal minėtų teisės aktų nuostatas, prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuos pareiškėja gali vykdyti veiklą, tenka būtent pareiškėjai. Todėl pareiškėja teikdama paraiškas Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui TIPK leidimui Nr. (duomenys neskelbtini) ir TIPK leidimui Nr. (duomenys neskelbtini) gauti, jau galiojant Reglamento nuostatoms, privalėjo Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui nurodyti kokios pavojingos medžiagos bus išleidžiamos į gamtinę aplinką su nuotekomis ir įtraukti jas į TIPK leidimus, kuriuose turėjo būti nustatytos pavojingų medžiagų ribinės vertės ir sąlygos šioms medžiagoms išleisti su nuotekomis. Likusius turimus TIPK leidimus pareiškėja privalėjo pasikeisti.

Teigia, kad pareiškėja yra geriamojo vandens tiekėja ir nuotekų tvarkytoja. Dirba šioje srityje 29 metus ir privalo žinoti teisės aktų reikalavimus reglamentuojančius jos veiklą. Pažymi, jog pareiškėjai kaip profesionalei yra keliami didesni protingumo ir apdairumo standartai, reikalaujantys elgtis apdairiai, atidžiai ir rūpestingai. Akcentuoja, jog atliekant laboratorinę objekto kontrolę pareiškėjos žinybinė laboratorija 2014-2018 m. išleidžiamose nuotekose nustatė prioritetines pavojingąsias medžiagas. Todėl akivaizdu, kad pareiškėja žinojo nuotekų sudėtį, joms keliamus reikalavimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, jog skunde pateikiama tiesos neatitinkanti ir klaidinanti informacija, kad tyrimų protokoluose formaliai nurodoma, jog naudotas tamsinto stiklo indas mėginiams. ATD Cheminių tyrimų skyrius visiems regionų skyriams išduoda tik tinkamo tipo ir tinkamai paruoštus indus mėginiams imti, todėl indai, skirti mėginiams imti, paruošiami pagal tyrimų metodų reikalavimus. Taip pat klaidingai nurodoma, kad tyrimas būdavo atliekamas tik po vienos paros laikymo netinkamoje taroje. Pažymi, jog UAB „Vilniaus vandenys“ nuotekų mėginiai Ftalatų tyrimams buvo paimti į tamsinto stiklo indus. Pagal standartų reikalavimus mėginiai Ftalatų tyrimams gali būti saugomi tamsioje vėsioje vietoje iki 4 d., todėl jokie procedūriniai pažeidimai nagrinėjamu atveju nebuvo padaryti. Teigia, jog nepagrįstas ir deklaratyvus pareiškėjos teiginys, kad vykdant tyrimus buvo padaryti šiurkštūs pažeidimai, kurie lėmė nepaaiškinamus tyrimų rezultatų skirtumus. Pažymi, jog nuotekos į Bendrovės valymo įrenginius patenka iš įvairių abonentų ir nuo jų išleidžiamų nuotekose teršalų kiekio rezultatai gali svyruoti plačiose ribose. Pažymi, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji reguliariai atlieka abonentų, ypatingai potencialių didžiausių teršėjų bei savo išleidžiamų nuotekų kontrolę ir, kad turi pagrindą užginčyti aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės metu išmatuotas Ftalatų vertes. Pažymi, kad Protokole nurodant, kad mėginio paėmimo 2015 m. gegužės 12-13 d. protokole buvo padaryta techninė klaida ir vietoje paros mėginio nurodyta momentinis mėginys, tačiau iš tyrimo protokolo aiškiai matyti, kad mėginys yra paros. Pažymi, kad imant minėtus mėginius visada dalyvavo UAB „Vilniaus vandenys“ atstovas, kuris pasirašydavo mėginių ėmimo protokole. Patikina, jog dėl mėginių ėmimo pretenzijos nebuvo pareikštos.

Apibendrindama atsiliepimo argumentus, Agentūra laikosi pozicijos, jog pareiškėjo skundo reikalavimai yra nepagrįsti, todėl turėtų būti atmestini.

Atsiliepimas

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2020 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. AS-59 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo pareiškėjai paskirta 7 561 902,00 Eur dydžio sankcija, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos rašytiniais duomenimis ir proceso dalyvių paaiškinimais nustatyta, kad Aplinkos apsaugos departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko pareiškėjos planinį patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumo už 2014-2018 m. mokestinius laikotarpius. Patikrinimo metu buvo analizuojami ir vertinti pareiškėjos (ne) deklaruoti į aplinką išmestų teršalų kiekiai iš atskirų taršos šaltinių, nurodytų TIPK ir TL leidime bei vertinti (ne) deklaruoti be leidimo išgauti požeminio vandens išteklių kiekiai.

Atlikus patikrinimą, Aplinkos apsaugos departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2020 m. kovo 30 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. PA-74-1. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja pagal jai 2012 m. rugpjūčio 21 d., 2006 m. gruodžio 30 d., 2006 m. sausio 3 d. išduotus Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento TIPK leidimus eksploatavo stacionarius taršos šaltinius, už kurių taršą turėjo apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti taršos mokestį. Patikrinimo akte nurodoma, kad: 1. Pareiškėja 2014-2018 m. be leidimo į aplinką iš (duomenys neskelbtini) nuotekų valyklos su ūkio buities ir gamybinėmis nuotekomis išleido teršalus – di (2-etilheksilftalatas) (šakotasis) ir nonilfenoliai (techninis mišinys). Įvertinus tai, kad tikrinamuoju laikotarpiu, TIPK leidime Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) nuotekų valykla neturėjo nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, o Agentūros Aplinkos tyrimų departamento atliktuose iš (duomenys neskelbtini) miesto nuotekų valyklos į aplinką ištekančių nuotekų 2014-2017 m., tyrimuose buvo nustatyti teršalai, Bendrovė pažeidė Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 „Dėl nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“, 14 ir 15 punktų, Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. D1-259 „Dėl taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 1 priedo 1.4 papunkčio, Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 straipsnio 1 punkto, 4 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1,2 ir 3 dalių, Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ 4 punkto reikalavimus. Todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punktu, Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 (toliau – Aprašas) 4 ir 14 punktų nuostatomis paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu, už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą iš stacionarių taršos šaltinių už 2014-2018 m. mokestinius laikotarpius, iš viso – 7 504 818 Eur. Nustatyta, jog pareiškėja iš (duomenys neskelbtini) nuotekų valyklos be leidimo išleido ir iki patikrinimo pradžios per 2014 m. mokestinį laikotarpį nedeklaravo 0,00046 t di(2-etilheksilftalato) ir 0,0032 t nonilfenolių (techninis mišinys), 2015 m. išleido 0,0333 t di(2-etilheksiftalato), 0,0028 t nonilfenolio (šakotasis) ir 0,0028 nonilfenolių (techninis mišinys), 2016 m. išleido 0,2365 t di(2-etilheksilftalato), 2017 m. – 0,1538 t di(2-etilheksilftalato), 0,00207 t nonilfenolio (šakotasis) ir 0,00165 t nonilfenolių (techninis mišinys), 2018 m. išleido 0,0143 t di (2-etilheksiftalato).

Patikrinus, kaip Bendrovė deklaravo taršą iš stacionarių taršos šaltinių už 2014-2018 m. pagal TIPK leidimą, nustatyta, kad Bendrovė Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaracijas teikė, bet deklaruodama taršą už 2018 m. deklaravo 0,0604 t mažiau, negu faktiškai išleido į aplinką bendrojo fosforo kiekio, naftos deklaravo 0,0201 t teršalų mažiau, negu faktiškai išleido, bendrojo azoto deklaravo 0,1429 t mažiau, negu faktiškai išleido, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 3 dalį. Todėl vadovaujantis minėto įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, 9 straipsnio 4 dalies 1 punktu ir Aprašo 14 punktu pareiškėjai buvo paskaičiuotas mokestis padidintu tarifu, iš viso 2 272 Eur.

Patikrinimo metu taip pat nustatyta, jog pareiškėja 2014-2018 m. be leidimo į aplinką iš (duomenys neskelbtini) nuotekų valyklos su ūkio buities ir gamybinėmis nuotekomis išleido teršalus – di (2-etilheksilftalatas), 4-nonilfenolis (šakotasis) ir nonilfenoliai (techninis mišinys). Įvertinus tai, jog tikrinamuoju laikotarpiu (duomenys neskelbtini) nuotekų valykla TIPK leidime neturėjo nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, o Agentūros Aplinkos tyrimų departamento atliktuose iš (duomenys neskelbtini) miesto nuotekų valyklos į aplinką ištekančių nuotekų 2014-2017 m. tyrimuose buvo nustatyti teršalai, Bendrovė pažeidė Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 „Dėl nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“, 14 ir 15 punktų, Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. D1-259 „Dėl taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 1 priedo 1.4 papunkčio, Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 straipsnio 1 punkto, 4 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1,2 ir 3 dalių, Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ 4 punkto reikalavimus. Todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punktu, Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 (toliau – Aprašas) 4 ir 14 punktų nuostatomis paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu, už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą iš stacionarių taršos šaltinių už 2014-2018 m. mokestinius laikotarpius, iš viso – 33 685 Eur. Nustatyta, jog pareiškėja per 2015 m. mokestinį laikotarpį iš (duomenys neskelbtini) nuotekų valyklos be leidimo išleido ir iki patikrinimo pradžios nedeklaravo 0,00029 t di(2-etilheksilftalato), 2016 m. – 0,00048 t di (2-etilheksilftalato), 2017 m. – 0,000828 t di (2-etilheksilftalato), 2018 m. – 0,0000403 t di (2-etilheksilftalato).

Nustatyta, jog pareiškėja 2015-2018 m. be leidimo į aplinką iš (duomenys neskelbtini) miesto nuotekų valyklos su ūkio buities ir gamybinėmis nuotekomis išleido teršalus di (2-etilheksilftalatas), 4-nonilfenolis (šakotasis). Įvertinus tai, kad tikrinamuoju laikotarpiu (duomenys neskelbtini) nuotekų valykla leidime neturėjo nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, o Agentūros Aplinkos tyrimų departamento atliktuose iš (duomenys neskelbtini) miesto nuotekų valyklos į aplinką ištekančių nuotekų 2015-2018 m., tyrimuose buvo nustatyti teršalai, Bendrovė pažeidė Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 „Dėl nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“, 14 ir 15 punktų, Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. D1-259 „Dėl taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 1 priedo 1.4 papunkčio, Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 straipsnio 1 punkto, 4 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 1,2 ir 3 dalių, Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ 4 punkto reikalavimus. Todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 1 punktu, Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 (toliau – Aprašas) 4 ir 14 punktų nuostatomis paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu, už nedeklaruotą viršnormatyvinę taršą iš stacionarių taršos šaltinių už 2016-2018 m. mokestinius laikotarpius, iš viso – 23 399 Eur. Pareiškėja per 2016 m. mokestinį laikotarpį iš Nemenčinės nuotekų valyklos be leidimo išleido ir iki patikrinimo pradžios nedeklaravo 0,0000516 t di(2-etilheksilftalato), 2017 m. – 0,000807 t di (2-etilheksilftalato), 2018 m. – 0,000067 t di (2-etilheksilftalato). Patikrinimo aktu pareiškėjai iš paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu už 2016-2018 m. mokestinius laikotarpius iš viso sudarė 7 564 174 Eur.

Pareiškėja 2020 m. birželio 1 d. Departamentui pateikė rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto išvadų, tačiau įvertinęs Bendrovės pateiktas rašytines pastabas bei jas pagrindžiančius įrodymus, Departamentas 2020 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. AS-59 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nusprendė pakeisti 2020 m. kovo 30 d. patikrinimo aktu Nr. PA-74-1 patvirtintą 7 564 174 Eur mokesčio dydį ir patvirtino šiame Sprendime nurodytais motyvais 7 561 902 Eur dydžio mokestį didesniu tarifu. Sprendimas pakeisti Patikrinimo aktą buvo priimtas atsižvelgus į pareiškėjos rašytinių pastabų III dalyje užfiksuotą pastebėjimą, jog Bendrovė, deklaruodama taršą už 2018 m., deklaravo mažiau bendrojo fosforo kiekio, naftos, bendrojo azoto kiekio, negu išleido į aplinką.

Pareiškėja nesutikdama su Departamento sprendimu, skundžia jį teismui.

Pareiškėja cituodama Mokesčio administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 68 straipsnio 1 dalį, teigia, kad pareiškėjai mokestis gali būti apskaičiuotas tik už 2016-2018 m. Dėl šios priežasties, ginčijamas sprendimas dalyje, kurioje mokesčiai yra perskaičiuojami už 2014-2015 m., turėtų būti panaikintas.

Teisėjų kolegija iš byloje esančios medžiagos nustatė, jog mokestinis Bendrovės patikrinimas buvo pradėtas, pranešimas apie mokestinį patikrinimą pareiškėjai išsiųstas 2019 m. rugpjūčio 27 d. Taigi mokestinis patikrinimas pradėtas vadovaujantis MAĮ 68 straipsnio 1 dalies akto redakcija, kuri galiojo iki 2020 m. sausio 1 d. straipsnio pakeitimo.

Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 401 straipsniu įstatymo (toliau – Pakeitimo įstatymas) 4 straipsniu pakeista MAĮ 68 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Tačiau pagal Pakeitimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, MAĮ 68 straipsnio pakeitimai įsigalioja nuo 2020 m. sausio 1 d. ir trejų metų senaties terminas netaikomas tais atvejais, kai jeigu šio įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo metu mokesčių apskaičiavimo ir (ar) perskaičiavimo procedūros buvo pradėtos, tačiau nebaigtos, joms yra taikomi iki Pakeitimo įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo galioję mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo terminai (Pakeitimo įstatymo 10 straipsnio 6 dalis).

Kaip jau minėta pirmiau, mokestinis patikrinimas pradėtas (2019 m. rugpjūčio 27 d.), t.y. dar iki minėtos nuostatos pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, todėl Departamentas, vadovaudamasis MAĮ 68 straipsnio 1 dalies, straipsnio redakcija, kuri galiojo iki 2020 m. sausio 1 d. pakeitimo, galėjo mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamus ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamą atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 d., t. y. einamuosius 2019 m. ir praėjusius penkerius 2018 m., 2017 m., 2016 m., 2015 m., 2014 m. Todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjos argumentai, kad mokestis galėjo būti apskaičiuojamas tik už 2016-2018 m. yra nepagrįsti ir atmestini.

Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 1 punktas numato, kad mokesčio objektas yra išmetami į aplinką taršalai. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai.

Nuotekų tvarkymo reglamente, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 „Dėl nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ (toliau – Reglamentas) nurodoma, kad Reglamento nuostatos taikomos visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, planuojantiems išleisti arba išleidžiantiems nuotekas į gamtinę aplinką arba į kitiems asmenims priklausančias nuotekų tvarkymo sistemas, taip pat institucijoms, išduodančioms sąlygas objektų, susijusių su nuotekų išleidimu, projektavimui, išduodančioms leidimus nuotekų išleidimui, vertinančioms planuojamų išleisti arba išleidžiamų nuotekų poveikį aplinkai ir kitaip reguliuojančioms nuotekų išleidimą. Reglamento 16 punkte nurodoma, kad išleisti nuotekas (nepriklausomai nuo nuotekų kiekio/debito), kuriose pavojingų medžiagų koncentracija yra lygi arba didesnė už šio Reglamento 2 priedo A dalyje nurodytą „Ribinė koncentracija į gamtinę aplinką“ vertę ir/ar kuriose yra prioritetinių pavojingų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio), leidžiama tik turint leidimą nuotekų išleidimui, kuriame būtų reglamentuotas prioritetinių pavojingų medžiagų ir/arba pavojingų medžiagų išleidimas. Pradėti naują veiklą (arba keisti esamą), kurios metu su nuotekomis būtų išleidžiamos (į aplinką arba nuotakyną) prioritetinės pavojingos ir/arba 2 priedo A dalyje nurodytos pavojingos medžiagos, draudžiama. Esamas prioritetinių pavojingų ir 2 priedo A dalyje nurodytų pavojingų medžiagų išleidimas su nuotekomis turi būti mažinamas ir palaipsniui nutrauktas.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 patvirtinto Nuotekų tvarkymo reglamento 15 punkte nustatyta, kad išleisti į gamtinę aplinką nuotekas, kuriuose yra prioritetinių pavojingų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio), leidžiama tik turint leidimą, kuriame nustatyti reikalavimai tokių medžiagų išleidimui. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 patvirtintų Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių 1 priedo 1.4 punktas numato prioritetinių pavojingų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio) buvimą išleidžiamose į gamtinę aplinką nuotekose kaip kriterijų, kurį atitinkančių įrenginių eksploatavimui reikia taršos leidimo.

Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjai yra išduoti Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimai (toliau – TIPK leidimai) pagal Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 „Dėl Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“, 2 priedą. Pareiškėja turi Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento TIPK leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2012 m. rugpjūčio 2 d.; Bendrovės Nemenčinės cechas – TIPK leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2006 m. gruodžio 30 d.; Bendrovės Šalčininkų rajono skyrius – TIPK leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2006 m. sausio 3 d.; Bendrovės Švenčionių rajono skyrius – 2006 m. sausio 3 d. išduotą TIPK leidimą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau Agentūra buvo informuota, jog pareiškėjos išleidžiamose nuotekose nustatyta Ftalato koncentracija viršija Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priede nurodytų prioritetinių pavojingų medžiagų DLK nuotekose.

Iš byloje esančios medžiagos ir proceso dalyvių žodinių paaiškinimų teismo posėdyje, nenustatyta, kad būtų nuginčyta aplinkybė, jog pareiškėja teršia aplinką Ftalatais. Byloje taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad aktualiu laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2018 m. pareiškėja neturėjo nei TIPK leidimo, nei Taršos leidimo, kuriame būtų numatytas teršalų Ftalato išmetimo į aplinką normatyvas. Nustatyta, kad pareiškėja už išleistą į aplinką Ftalatą nedeklaravo ir nemokėjo mokesčių valstybės biudžetui, atsakovo atsiliepime nurodoma, kad mokesčius delsia sumokėti iki šiol, t.y. po mokestinio patikrinimo. Aplinkybių, jog vykdė veiklą neturėdama leidimo, nedeklaravo ir nemokėjo mokesčių už aplinkai daromą taršą neginčija ir pati pareiškėja, skunde pripažindama šiuos faktus. Taigi, atsižvelgus į paminėta įstatyminį reglamentavimą ir byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja turėjo gauti taršos leidimą dėl Ftalatų išleidimo į aplinką, deklaruoti į aplinką išleidžiamą Ftalatų kiekį ir už juos sumokėti mokesčius. Pažymėtina, kad Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) (patvirtinto 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230) 4 punkte numatyta, kad neturint TIPK ir/ar taršos leidimo su jame nustatytais atvejais kai jis yra privalomas, visas per laikotarpį be leidimo išmestas į aplinką teršalų kiekis apskaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį turi būti mokamas mokestis taikant didesnį tarifą. Taigi nagrinėjamu atveju be leidimo išmestas į aplinką teršalų (Ftalatų) kiekis yra pagrindas taikyti didesnį mokesčio tarifą. Todėl pareiškėjos argumentai dėl padidinto mokesčio tarifo taikymo nepagrįstumo yra atmestini.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos argumentus dėl netinkamo mėginių paėmimo ir susiduriamu pašaliniu poveikiu, fonine tarša.

Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, jog Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos tyrimo departamento specialistai iš Bendrovei priklausančio automatinio mėginių semtuvo ėminius paėmė laikydamiesi standartų LST ISO 5667-10:2011 ir LST EN ISO 5667-3:2018 reikalavimų (tamsinto stiklo indai su aliuminio folija po indo kamšteliu, kontroliuojamos bei mėginių transportavimo, saugojimo sąlygos ir kt.). ATD ftalatų tyrimai buvo atlikti taikant standartizuotą tyrimo metodą „LST EN ISO 18856:2005 Vandens kokybė. Išskirtų ftalatų nustatymas dujų chromatografija ir masės spektrometrija“. ATD naudojamos tyrimams įrangos jautrumas pakankamas ftalatų tyrimams atlikti. Byloje nėra ginčo, kad atliekant Ftalatų tyrimus buvo laikomasi standarte nurodytų reikalavimų visuose etapuose: mėginių indų paruošimas ir laikymas, standartinių tirpalų paruošimas ir saugojimas, mėginio paruošimas analizei ir saugojimas, chromatografinės analizės atlikimas, tyrimų kokybės užtikrinimas, įskaitant ir tuščiųjų mėginių tyrimus. Iš byloje pateiktų dokumentų nenustatyta, kad pareiškėja būtų teikusi pretenzijas Departamentui dėl mėginių paėmimo būdo ar naudojamų priemonių, taip pat nenustatyta, jog būtų skundžiami atliktų tyrimų protokolai. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, jog Aplinkos apsaugos agentūra yra akredituota pagal standartą LST EN ISO/IEC 17025:2005 paviršinio, jūros, požeminio vandens, nuotekų, aplinkos oro ir stacionariųjų taršos šaltinių išmetamųjų teršalų cheminių tyrimų, paviršinio vandens biocheminių tyrimų, paviršinio vandens, nuotekų ir cheminių medžiagų ūminio toksiškumo tyrimų, fitoplanktono nustatymo bei dugno makrofaunos mėginių ėmimo ir jų tyrimų jūros ir paviršiniame vandenyje, paviršinio vandens gamos spinduolių savitųjų ir tūrinių aktyvumų tyrimų, biotos, dirvožemio ir dugno nuosėdų gamos spinduolių savitųjų aktyvumų tyrimų, jūros, paviršinio vandens, nuotekų ir aplinkos oro mėginių ėmimui, todėl Agentūra yra kompetentinga atitikties įvertinimo įstaiga ir jos priimti sprendimai yra galiojantys, iki kol nenuginčijami teisme. Kadangi atliekant Ftalatų tyrimus buvo laikomasi standarte nurodytų reikalavimų, o nuotekų mėginiai buvo paimti iš automatinio mėginių semtuvo, priklausančio pareiškėjai, o už automatinio mėginių semtuvo eksploataciją, priežiūrą, tinkamą mėginių saugojimo užtikrinimą atsakingi ūkio subjektai, kurie jį eksploatuoja, taigi šiuo atveju pati pareiškėja buvo atsakinga už mėginio paėmimą ir atsakovas pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjos argumentus dėl tariamai neturėtų nuotekų tyrimų protokolų ir apskaičiuotas teršalų kiekius vertino kaip nedeklaruotus.

Pareiškėja teigia, jog Bendrovę kiekvienais metais tikrindavo aplinkos apsaugos pareigūnai, tačiau niekada nebuvo nustatyti faktai, kad Bendrovė neteisėtai teršia aplinką Ftalatais. Bendrovė nei karto negavo jokių įspėjimų arba rekomendacijų dėl aplinkos teršimo Ftalatais.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymo Nr. D1-259 „Dėl Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių patvirtinimo“ 2.7 punktu, taikant 2002 m. Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 2 priedo kriterijus išduotų TIPK leidimų galiojimas tęsiasi, jie prilyginami taršos leidimams ir nuo 2014 m. liepos 1 d. jiems taikomi Taisyklių reikalavimai.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministras įsakymu Nr. D1-259 Agentūrai pavedė nuo 2014 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnyje nustatytais pagrindais ir Taisyklėse nustatyta tvarka išduoti, peržiūrėti, keisti taršos leidimus ir panaikinti jų galiojimą; nuo 2014 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnyje nustatytais pagrindais ir Taisyklėse nustatyta tvarka keisti pagal 2002 m. Taisyklių 2 priedo kriterijus išduotus TIPK leidimus ir naikinti jų galiojimą. Agentūra iki 2014 m. birželio 30 d. leidimų išdavimo procese nedalyvavo. Taisyklėse reglamentuojama, kad Taisyklėmis privalo vadovautis veiklos vykdytojai, eksploatuojantys įrenginius atitinkančius Taisyklių 1 priede nustatytus kriterijus, ir Agentūra, išduodanti leidimus, peržiūrinti leidimų sąlygas, keičianti leidimus ir panaikinanti leidimų galiojimą.

Leidimą pagal veiklos vykdytojo pateiktą paraišką išduoda, pakeičia ir jo galiojimą panaikina Agentūra (Taisyklių 8 punktas). Leidimas išduodamas neterminuotam laikui, tačiau nustatydama leidimo sąlygas, Agentūra gali nustatyti sąlygas tam tikram laikotarpiui, po kurio leidimo sąlygos turi būti peržiūrimos, keičiamos ar leidimas gali būti panaikintas Taisyklių nustatyta tvarka (Taisyklių 13 punktas). Išduodant, pakeičiant leidimus, nustatant leidimo sąlygas ir eksploatuojant įrenginius turi būti užtikrintas Aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnyje nustatytų principų laikymasis (Taisyklių 14 punktas). Specialiąją dalį „Nuotekų tvarkymas ir išleidimas“ pildo ir teikia veiklos vykdytojai, eksploatuojantys įrenginį, kuriame vykdoma ūkinė veikla atitinka Taisyklių 1 priedo 1 dalyje nurodytus kriterijus. Šioje dalyje pateikiama ši informacija (2 priedo 1 priedėlis): susidarančių (ar planuojamų susidaryti) nuotekų rūšis, paviršinis vandens telkinys (priimtuvas), į kurį ketinama išleisti nuotekas; planuojamų išleisti nuotekų kiekis ir jų užterštumas, tarp jų prioritetinėmis medžiagomis; išleidžiamų į aplinką teršalų inventorizacijos ir (ar) poveikio nuotekų priimtuvui apskaičiavimo dokumentai, parengti pagal Nuotekų tvarkymo reglamento reikalavimus; prie šios specialiosios paraiškos dalies pridedama vandenų taršos prioritetinėmis medžiagomis mažinimo programa, planuojant taršą ar esant vandenų taršai šiomis medžiagomis, parengta pagal Nuotekų tvarkymo reglamento reikalavimus (Taisyklių 21 punktas). Visais atvejais – nurodoma, kad paraiškoje pateikiami duomenys yra teisingi (Taisyklių 26.4.1 punktas).

Paraiška leidimui gauti arba pakeisti su pagal Taisykles reikalaujamais kartu pateikti dokumentais ir paraiškos (su priedais) įrašu skaitmeninėje laikmenoje pateikiama Agentūrai. Pateikiamas 1 paraiškos egzempliorius. Paraiška leidimui gauti arba pakeisti taip pat gali būti teikiama elektroninėmis priemonėmis, tiesiogiai ar per kontaktinį centrą, nurodytą Lietuvos Respublikos paslaugų įstatyme (Taisyklių 29 punktas). Leidimas išduodama ar pakeičiamas pagal veiklos vykdytojo parengtą ir Agentūros pagal Taisyklių 30.1 punktą priimtą paraišką (Taisyklių 40 punktas). Leidimas keičiamas esant bent vienai iš Aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnio 6 dalyje nurodytų pakeitimo sąlygų (Taisyklių 44 punktas). Leidimui pakeisti veiklos vykdytojas pateikia Agentūrai paraišką leidimui pakeisti ir dokumentus, patvirtinančius pasikeitusius duomenis. Leidimas pakeičiamas teik, kiek pasikeitė leidimo sąlygos (Taisyklių 45 punktas). Siekdama, kad leidimo reikalavimai atitiktų teisės aktų reikalavimus, Agentūra privalo peržiūrėti leidimo sąlygas šiais atvejais: per du mėnesius po kiekvieno regiono aplinkos apsaugos departamento atlikto planinio ar neplaninio patikrinimo, kurio metu nustatyta, kad veiklos vykdytojas pažeidė leidimo sąlygas; kai veiklos vykdytojo atliekamo aplinkos monitoringo duomenys rodo, kad įrenginio keliama tarša yra didelė ir įrenginys eksploatuojamas pažeidžiant leidime nustatytas sąlygas; pasikeitus teisės aktams, pagal kuriuos nustatomos leidimo sąlygos; kai veiklos vykdytojas raštu praneša Agentūrai, kad saugiam įrenginio eksploatavimui reikia naudoti kitas technologijas (Taisyklių 47 punktas). Leidimo dalis, kurioje nustatytos pavojingų medžiagų, nurodytų Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priede ir (ar) 2 priedo A dalyje ir (ar) B dalies B1 sąraše ribinės vertės ir sąlygos šioms medžiagoms išleisti su nuotekomis, turi būti peržiūrima ne rečiau kaip kas ketveri metai, skaičiuojant nuo pirmojo pagal Taisykles išduoto leidimo išdavimo datos (Taisyklių 48 punktas). Peržiūrėdama leidimo sąlygas, Agentūra naudojasi kiekvieno regiono aplinkos apsaugos departamento atliktų tikrinimų rezultatais ir veiklos vykdytojo atliekamo aplinkos monitoringo duomenimis (Taisyklių 49 punktas). Leidimo sąlygų ir Taisyklių reikalavimų laikymosi kontrolė vykdoma Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo ir jų įgyvendinamųjų teisės aktų nustatyta tvarka (Taisyklių 55 punktas). Po kiekvieno regiono aplinkos apsaugos departamento atlikto planinio ar neplaninio patikrinimo, kai nustatoma, kad veiklos vykdytojas pažeidė leidimo sąlygas, regiono aplinkos apsaugos departamento privalo nedelsiant raštu informuoti Agentūrą apie nustatytą leidimo sąlygų pažeidimą (Taisyklių 56 punktas).

Pažymėtina, jog pareiškėja yra geriamojo vandens tiekėja ir nuotekų tvarkytoja, kaip ji apibrėžiama Lietuvos Respublikos geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – GVNTĮ) 3 straipsnio 10 dalyje, t.y. juridinis asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka tiekiantis geriamąjį vandenį ir (arba) teikiantis nuotekų tvarkymo paslaugas ir turintis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo licenciją. Pareiškėjos, kaip geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo, teisės ir pareigos nustatytos GVNTĮ ir kitais įgyvendinamaisiais teisės aktais.

GVNTĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta, kad pareiškėjas privalo vykdyti geriamojo vandens ir nuotekų, paviršinių nuotekų stebėseną, tvarkyti apskaitą ir teikti geriamojo vandens ir nuotekų, paviršinių nuotekų stebėsenos duomenis Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. GVNTĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad pareiškėjas privalo nepertraukiamai tiekti geriamąjį vandenį ir teikti nuotekų tvarkymo paslaugas, vadovaudamasis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kokybės reikalavimais, išskyrus atvejus, numatytus Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinėse sąlygose, kituose geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų tvarkymą reglamentuojančiuose teisės aktuose ir (ar) geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo su abonentais sudarytose geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosiose sutartyse.

Pagal Viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kokybės reikalavimų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-639 „Dėl Viešojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kokybės reikalavimų patvirtinimo“, 13 punktą geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas turi surinkti abonentų išleidžiamas nuotekas, kurios susidaro teisėtai naudojant geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo patiektą geriamąjį vandenį ir kurių užterštumas atitinka geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo ir abonento sudarytoje geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešojoje sutartyje nustatytą užterštumo lygį, o 15.6 punkte. – pareiškėjas privalo užtikrinti, kad nuotekos būtų išvalytos iki geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo taršos leidime arba taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime nustatytų keliamų reikalavimų. GVNTĮ 20 straipsnio 2 dalies 11 punkte nurodyta, jog pareiškėjas privalo užtikrinti, kad išvalytos nuotekos atitiktų Nuotekų tvarkymo reglamente nustatytus nuotekų išleidimui taikomus reikalavimus.

Iš paminėto teisinio reglamentavimo matyti, jog prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuose pareiškėja gali vykdyti veiklą, tenka veiklos vykdytojai, t.y. būtent pareiškėjai. Taigi įsigaliojus Reglamento nuostatoms, pareiškėja privalėjo pati kreiptis į Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą ir nurodyti, kokios pavojingos medžiagos bus išleidžiamos į gamtinę aplinką su nuotekomis ir įtraukti jas į TIPK leidimą, kuriame turėjo būti nustatytos prioritetinių pavojingų priedo A ir B1 dalyse nurodytų pavojingų medžiagų ribinės vertės ir sąlygos šioms medžiagoms išleisti su nuotekomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja privalėjo atsakingai ir rūpestingai, laiku atlikti TIPK ir/ar taršos leidimų koregavimą dėl šių teršalų išleidimo į aplinką, vykdyti teisės normose jai įtvirtintas prievoles, laikytis teisės aktuose įteisintų reikalavimų turėti TIPK ir (ar) taršos leidimą tokiems teršalams išleisti, parengti ir suderinti šių teršalų monitoringo programą, įtraukti į apskaitą išmestų teršalų kiekius ir mokėti mokestį už aplinkos teršimą. Kadangi pareiškėja šių pareigų tinkamai nevykdė, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio ir Aprašo 14 punkto nuostatomis pareiškėjai pagrįstai buvo paskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu. Tuo pačiu pažymėtina, jog iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog pareiškėjai 2013 m. gegužės 20 d. ir 2011 m. rugpjūčio 12 d. buvo siunčiami Departamento raštai dėl būtinybės pasikoreguoti TIPK leidimus, todėl pareiškėjos skundo argumentai, kad ji tariamai nežinojo, ir kompetentingos institucijos jos neinformavo apie leidimo pakeitimą, laiko nepagrįstais ir atmestinais.

Pareiškėja teigia, kad jai apskaičiuotas mokestis yra ekonominė sankcija, kuri yra aiškiai per didelė ir neadekvati padarytam pažeidimui, be to, taikant šią priemonę, nebuvo atsižvelgta į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, nesivadovauta teisingumo, protingumo bei proporcingumo kriterijais.

Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – MUATĮ) 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog mokesčiu už aplinkos teršimą siekiama ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams patenkinti. Mokesčių teisės prasme, subjektas, tiesiogiai arba netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, elgiasi nesąžiningai, nemokant mokesčių yra pažeidžiamas viešasis interesas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2012-662/2019).

MUATĮ 7 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Mokestis už aplinkos teršimą sumokamas ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracija pateikiama ne vėliau kaip pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, vasario 15 dienos teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje mokesčio mokėtojas yra įregistruotas mokesčių mokėtojų registre (MUATĮ 7 straipsnio 2 dalis).

MUATĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą. MUATĮ 9 straipsnio 3 ir 4 dalys numato, kad normatyvus viršijantį ir/ar nuslėptą teršalų kiekį, išmestą iš stacionarių taršos šaltinių, dauginant iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo, pateikto šio Įstatymo 1 priedėlyje, ir iš mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių tarifo koeficiento, nurodyto šio Įstatymo 2 priedėlyje. Šio Įstatymo 2 priedėlyje nurodoma, kad už II grupės teršalus, išmetamus į vandens telkinius, žemės paviršių ir gilesnius jos sluoksnius taikomas koeficientas 50.

Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-213, 5 punkte nustatyta, kad mokėtojo patikrinimas įforminamas Patikrinimo aktu, o pagal 6 punktą patikrinimą atliekantis pareigūnas, vadovaudamasis mokėtojo pateiktuose dokumentuose esančiais duomenimis ir informacija, surašo patikrinimo aktą, šių duomenų ir informacijos teisingumą patvirtina mokėtojas, pasirašydamas Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo aktą, informacija ir duomenys, įrodantys taršos nuslėpimo faktą, kuriais remiantis buvo apskaičiuota mokėtina mokesčio suma, nurodomi patikrinimo akte.

MUATĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad už nuslėptą teršalų kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą, kuris apskaičiuojamas vadovaujantis Aprašo 14 punktu. Todėl konstatuotina, kad nedeklaravus Ftalatų ir nesumokėjus už juos mokesčio, pareiškėjai kilo pareiga mokėti mokestį padidintu tarifu.

Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgęs į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (žr., pvz., 2008 m. sausio 21 d. nutarimą, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas, aiškindamas proporcingumo principą, 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime yra nurodęs, jog teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija), šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui. Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, tačiau neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pateikęs išaiškinimą, jog šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (žr., pvz., 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-773/2007). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu, nuo teisingumo principo, kaip universalaus bendrojo teisės principo, neatskiriamas proporcingumo principas, kurio esmė yra tai, kad pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą. Tačiau teisės teorijoje ir teisminėje praktikoje pripažįstama, kad teisingumo principas reikalauja, jog asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų ir atsakomybės. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas proporcingumo principo taikymą, yra nurodęs, kad būtina rasti balansą tarp padaryto pažeidimo ir taikytos poveikio priemonės dydžio. Todėl sprendžiant dėl proporcingumo principo taikymo, turi būti atsižvelgta į ūkio subjekto finansinę padėtį; nustatant mažesnį mokestį, turi būti siekiama, kad nebūtų visiškai išvengta atsakomybės arba ji nebūtų tiek lengva, kad nepadarytų poveikio pažeidimą padariusiam asmeniui bei padarytų atgrasantį poveikį kitiems asmenis, paliktas galioti mokesčio dydis būtų pakankamai svarus, tačiau nevaržytų asmens, nei būtina tikslams pasiekti (žr., pvz., 2016 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą mažinti aplinkos apsaugos institucijos nustatytą mokestį už gamtos išteklių naudojimą, vertinama tai, kad ūkio subjektas nesiekė tyčia ir sąmoningai nuslėpti mokestį, ir nėra duomenų, kad ūkio subjektas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus (žr., pvz., 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016); ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja būtų nuolat ir sistemingai pažeidinėjusi įstatymus, taip pat nenustatyta, kad ji būtų siekusi tyčia ir sąmoningai nuslėpti mokestį už aplinkos teršimą. Įvertinusi nustatytų faktinių aplinkybių visetą, ir atsižvelgusi į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą bei teisingumo ir protingumo kriterijus, teisėjų kolegija sprendžia, jog 3 024 760,80 Eur (7 561 902,00 Eur/50 x 20) dydžio mokesčio suma pareiškėjai yra pakankama ir pagrįsta, padarytą pažeidimą atitinkanti bei prevencinį poveikį daranti teisinė priemonė, todėl Sprendimu patvirtintas mokesčio dydis mažintinas iki šios sumos. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjos skundą patenkina iš dalies, pakeisdama ginčijamą Departamento sprendimą ir sumažindama apskaičiuotą mokestį – 7 561 902,00 Eur iki 3 024 760,80 Eur. Likusi pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Pareiškėjos atstovas teismui pateikė prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 ir 4 dalys ir šio įstatymo 2 priedėlis ta apimtimi, kuria nenumatytas skiriamos sankcijos individualizavimas ir proporcingumo principo taikymas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams. Prašyme nurodoma, jog MUATĮ įtvirtintas teisinis reguliavimas nenumato padidinto tarifo individualizavimo ir/ar diferencijavimo galimybės. Teigia, jog yra numatytas fiksuotas 50 kartų dydžio koeficientas, kuris turi būti taikomas visoms be išimties teisinėms situacijoms. Nustačius, kad didesnio mokesčio tarifo taikymas yra sankcija už teisės akto pažeidimą – jos taikymui yra taikomi proporcingumo ir individualizavimo reikalavimai. Taigi, įstatyme nenumatant galimybės individualizuoti sankciją, vienodai vertinami visi ūkio subjektai tiek tie, kurie piktybiškai slepia taršą ir išleidžiamų teršalų kiekį, tiek tie, kurie neslėpė taršos, tačiau teršalų nedeklaravo dėl objektyvių aplinkybių. Kadangi MUATĮ ir poįstatyminiai aktai nenumato sankcijos individualizavimo, todėl atsakovas visiškai formaliai ir mechaniškai taiko MUATĮ numatytą padidinto 50 kartų koeficientą ir sankcijos individualizavimo bei jos atitikimo proporcingumo principui klausimo neanalizuoja.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo administracinės bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą.

Pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra laikomasi pozicijos, jog mokesčio tarifas yra teisinė priemonė, kurios pagalba galima sukurti atitinkamas sąlygas, kurios užtikrins mokestinės prievolės užtikrinimą ir poveikio priemonės mokesčių mokėtojui pritaikymą ir tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ar teisės aktuose nustatytiems lygybės, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ar proporcingumo principams. Mokesčio tarifas yra vienas privalomųjų kintamųjų mokesčio požymių, kuris būtinai turi būti įtvirtintas atitinkamą mokestį įteisinančiame mokesčio įstatyme. Mokesčio dydis, kurį turi sumokėti mokesčio mokėtojas nustatomas remiantis tarifu, kuris yra pritaikomas mokesčio bazei. Svarbu akcentuoti, jog didesnis mokesčio tarifas yra taikomas susidarius mokesčių įstatymuose numatytoms apmokestinimo aplinkybėms. Aktualu ir tai, kad didesnis mokesčio tarifas yra taikomas tais atvejais, kai asmuo išleidžia į aplinką daugiau teršiančių medžiagų negu leidžiama pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme nurodytus normatyvus arba kitais atvejais, kurie yra numatyti šiame įstatyme.

Pareiškėjos teigimu, įstatyme nenumatant galimybės individualizuoti sankcijos, vienodai vertinami visi ūkio subjektai, t.y. ir tie, kurie tyčia nuslepia išleidžiamų teršalų kiekį ir tie, kurie neslėpė taršos kiekio, tačiau teršalų nedeklaravo dėl objektyvių aplinkybių. Nesutiktina su šiais pareiškėjos argumentais. Nors įstatymų leidėjas nėra tiesiogiai įstatyme įtvirtinęs sąlygų sankcijai individualizuoti, mokestis padidintu tarifu yra taikomas tik tam tikrais įstatyme nustatytais atvejais, atsižvelgiant į ūkio subjekto (ne) tyčinius veiksmus.

Iš aukščiau išdėstytos Konstitucinio Teismo praktikos matyti, kad individualizuoti paskirtos poveikio priemonės dydį gali teismas. Teismas, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo pobūdį ir mastą sprendžia dėl paskirtos sankcijos sumažinimo tuo atveju, jeigu mano, kad paskirta poveikio priemonė yra neproporcinga padarytam pažeidimui. Tačiau tuo pačiu pažymėtina, jog Departamentas priimdamas sprendimą dėl patikrinimo akto patvirtinimo taip pat prieš tai įvertina pareiškėjo rašytines pastabas bei kitas sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, kurios taip pat gali įtakoti ir individualizuoti skiriamos sankcijos dydį. Todėl vienareikšmiškai teigti, jog sprendžiant dėl sankcijos dydžio paskyrimo, yra formaliai (neindividualizuojant faktinių aplinkybių) taikomas 50 kartų didesnis tarifas, nagrinėjamu atveju negalima. Tuo pačiu pažymėtina, jog pagal minėto straipsnio 4 dalį, už nuslėptus tam tikros rūšies teršalus yra pritaikomas didesnis mokesčio tarifas, kuris yra dauginamas iš priedėliuose nurodytų koeficientų, todėl priedėliuose nurodomi koeficientai, kurie dauginami iš didesnio mokesčio tarifo, taip pat savaime diferencijuoja tam tikrus atvejus bei įtakoja galutinį sankcijos dydį, atsižvelgiant į kiekvieno individualiai ūkio subjekto išmestų (viršytų normatyvą) ir nedeklaruotų teršalų kiekį.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog padidintu mokesčio tarifu kaip poveikio priemone, siekiama atgrasyti ūkio subjektus nuo MUATĮ pažeidimų, todėl šiuo atveju negalima laikyti, jog fiksuotas 50 kartų didesnis mokesčio tarifas taikomas formaliai, neindividualizuojant konkrečių ginčo aplinkybių. Todėl atsižvelgiant į tai, jog Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 ir 4 dalys, 2 priedėlis pagal savo turinį neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo ir proporcingumo principams, pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Pareiškėja prašo teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjai pagal 2017 m. liepos 21 d. atstovavimo sutartį atstovavo advokatas Justas Čobotas.

Teisme 2021 m. balandžio 15 d. gautas pareiškėjos prašymas priteisti jos naudai 4 383,23 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kartu su prašymu pateikta suteiktų teisinių paslaugų detalizacija, PVM sąskaitos-faktūros.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Pažymėtina, jog šioje normoje vartojama formuluotė „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, jog išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t.y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus. Be to, toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-653-822/2016). Todėl tais atvejais, kai skundo reikalavimai patenkinami, tačiau atsakovo veika nepripažinta neteisėta ir skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulemia ne jo veiksmai, o kitos aplinkybės, toks atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo ir šios išlaidos iš minėto atsakovo negali būti priteisiamos. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo atveju atsakovo neteisėti veiksmai nėra konstatuoti, pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteistinos.

Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vandenys“ skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. AS-59 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, t.y. apskaičiuotą 7 561 902,00 Eur mokestį sumažinti iki 3 024 760,80 Eur.

Likusią pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą pateikiant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Egidija PuzinskaitėJolita RasiukevičienėVita Valeckaitė