Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedriaus Endriukaičio ir Danutės Giačaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. V. ir D. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2018 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo

D. J. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 17 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalis (neatlikta bausmės dalis - 9 metai 3 mėnesiai 14 dienų), bausmes sudedant visiško sudėjimo būdu, ir D. J. paskirta subendrinta 9 metų 9 mėnesių 14 dienų laisvės atėmimo bausmė.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią D. J. nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

D. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 1 metų laisvės atėmimo bausme.

Bausmę paskirta atlikta pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, D. V. į paskirtos bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2017 m. gruodžio 28 d.

Bausmės pradžią D. V. nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. J. ir D. V. nuteisti už tai, kad atlikdami laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje 3-iame sektoriuje, Pravieniškių II k., Kaišiadorių r., 2017 m. kovo 7 d. apie 22.00 val. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-ojo sektoriaus (duomenys neskelbtini) gyvenamojoje patalpoje, veikdami bendrininkų grupėje, kartu veikiant D. J. ir D. V., asmeninio konflikto metu, tyčia, t. y. D. J. tuo pačiu metu sudavė nukentėjusiajam J. B. pagaliu į kairę ranką, per galvą į kairę pusę ties ausimi, tuo D. J. padarė nukentėjusiajam J. B. kairio dilbio nubrozdinimą, kairės ausies kaušelio nubrozdinimą, kraujosrūvą pakaušio srityje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, o D. V. sudavė nukentėjusiajam J. B. pagaliu vieną kartą į dešinės kojos pėdos viršutinę dalį, vieną kartą į dešinės kojos kelią, tuo padarydamas nukentėjusiajam J. B. dešinės pėdos III padikaulio lūžį, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliaciniame skunde D. J. prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, bausmę paskirti atlikti kalėjime bei išteisinti D. V.. Skunde nurodoma, jog teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, visiškai neįvertino to, jog jis ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi. Nuteistasis pažymi ir tai, jog buvo pateikęs prašymą visą ar dalį bausmės paskirti atlikti kalėjime, tačiau jo pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo. Kalėjimas, nuteistojo manymu, nebesuteiks galimybės jam daryti naujų nusikalstamų veikų. Prašymą išteisinti D. V. nuteistasis grindžia tuo, jog visi liudytojai patvirtino, kad prieš nukentėjusįjį fizinę jėgą naudojo tik D. J., o nukentėjusysis, liudydamas prieš D. V., tik siekia keršto.Apeliaciniame skunde D. V. prašo peržiūrėti Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2018 m. vasario 8 d. nuosprendį ir paskirti švelnesnę bausmę. Nuteistasis skunde nurodo, jog už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą jis buvo nuteistas nepagrįstai. D. V. manymu, teismas jo atžvilgiu buvo šališkas, nesirėmė nei liudytojų parodymais, nei D. J. prisipažinimu, jog šią nusikalstamą veiką padarė jis vienas. Taip pat skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad į įkalinimo įstaigą nuteistasis pateko būdamas nepilnametis, bei tai, jog jau atliko už ankstesnius nusikaltimus jam paskirtą bausmę. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje D. J. ir D. V. gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė nuteistųjų skundus atmesti.Nuteistųjų D. J. ir D. V. apeliaciniai skundai atmetami. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateiktų apeliacinių skundų turinio matyti, kad abu nuteistieji nesutinka su pirmosios instancijos teismo jiems paskirta bausme, prašo ją sušvelninti. Nors nuteistojo D. V. apeliaciniame skunde tiesiogiai neformuojamas prašymas išteisinti jį pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, tačiau nurodoma, jog už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą jis nuteistas nepagrįstai. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nuteistiesiems skiriant ir individualizuojant bausmę, bei pasisako dėl D. V. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nors D. V. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, o kitas nuteistasis D. J. tvirtino nusikalstamus veiksmus nukentėjusiojo J. B. atžvilgiu atlikęs vienas, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokią apelianto D. J. nurodytą įvykių versiją ir ja nesivadovavo, kadangi ji prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams bei nustatytoms faktinės aplinkybėms. D. V. kaltė padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma, t. y. nukentėjusiojo J. B., liudytojų R. B., A. B., G. V. parodymais, byloje esančiais rašytiniais duomenimis – parodymų patikrinimo vietoje, daiktų parodymo atpažinti protokolais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G843/2017(2). Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs šiuos įrodymus, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog teismas neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo J. B. parodymais, kurie buvo nuoseklūs nuo pat pirmosios jo apklausos. Nukentėjusysis, apklaustas 2017 m. gruodžio 4 d. teisiamajame posėdyje parodė, jog 2017 m. kovo 7 d. apie 22 val. grįžus į gyvenamąją nuteistųjų patalpą, jis buvo sumuštas abiejų nuteistųjų - D. J. ir D. V.. Nukentėjusysis itin detaliai nurodė į kurias kūno vietas nuteistieji sudavė smūgius – D. V. su pagaliu trenkė nukentėjusiajam į dešinės kojos kelią, D. J. - su kočėlu į ranką ir galvą, jam sėdint ant lovos taip pat buvo suduota per pėdą. Analogiškas įvykio aplinkybes J. B. parodė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino jas parodymų patikrinimo vietoje metu, atpažino įvykio vietos apžiūros metu paimtus įrankius, kuriais jis buvo sužalotas. Be to, nukentėjusiojo patirto smurto mechanizmą patvirtina ir Valstybinės medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G843/2017(02), kurioje nurodyta, jog J. B. nustatyta nubrozdinimas kairiame dilbyje, nubrozdinimas kairės ausies kaušelyje, kraujosruva pakaušio srityje, dešinės pėdos III padikaulio lūžis. Nors apklausti liudytojai R. B., A. B., G. V. tiesiogiai nukentėjusiojo sužalojimo fakto nematė, tačiau jų parodymai, vertinant bendrame kontekste su kitais įrodymais, yra reikšmingi, kaip patvirtinantys nukentėjusiojo parodymų nuoseklumą, jog smurtinis konfliktas kilo ne tik tarp nuteistojo D. J. ir J. B., tačiau jame dalyvavo ir D. V.. Apklausti teisiamajame posėdyje R. B. ir G. V. parodė, jog nuteistųjų tarpe buvo kalbama apie tai, jog konflikte dalyvavo ir D. V.. R. B. papildomai nurodė, jog iš kitų nuteistųjų buvo girdėjęs, jog D. V. pagaliu daužė nukentėjusiajam per kojas. Tai, jog konflikto metu Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 3-ojo sektoriaus (duomenys neskelbtini) gyvenamojoje patalpoje buvo ir D. V., taip pat patvirtino liudytojas A. B.. Pastarasis taip pat parodė, jog minėtoje gyvenamojoje patalpoje matė du daiktus – pagalį ir kočėlą. Be to, teisiamajame posėdyje, buvo pagarsinti šio liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, iš kurių matyti, jog jis parodė, kad J. B. gyvenamojoje patalpoje konfliktavo su D. J. ir D. V., po pagalį turėjo abu nuteistieji, kas patvirtina nukentėjusiojo parodymus dėl smurtinių veiksmų metu prieš jį tiek D. J., tiek D. V. naudotų įrankių.Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, kuria remiantis atmesta vien tik nuteistųjų savaip pateikiama, tačiau jokiais objektyviais duomenimis neparemta nagrinėjamo įvykio versija, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.Skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pažymėtina, jog skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, tai yra kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, jog teigti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems D. V. ir D. J. bausmę, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, ar neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtas bausmes, nėra pagrindo.Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį D. J., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį – padarytas nesunkus nusikaltimas, kaltės formą – nusikaltimas padarytas veikiant tyčia, D. J. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veika padaryta bendrininkų grupės (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Kaip matyti iš D. J. apeliacinio skundo, jo manymu, teismas turėjo nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kadangi jis ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu davė nuoseklius parodymus, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi. Atkreiptinas dėmesys, kad proceso metu BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos aplinkybės buvimas buvo vertinamas skirtingai. Kaltinamajame akte nurodoma, jog ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra nustatyta, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės nenustatė. Teismas nurodė, jog D. J. kaltės dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo pripažinimą laiko tik daliniu kaltės pripažinimu, kadangi D. J. neigė nusikaltimą padaręs kartu su D. V., t. y. veikiant bendrininkų grupėje, taip siekdamas pagerinti savo teisinę padėtį. Skundą nagrinėjantis teismas papildomai pažymi, jog tuomet, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Taigi, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog D. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo kaltę pripažino pilnai dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tačiau neigė kaltinime nurodytą aplinkybę, kad šią nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje kartu su D. V., t. y. davė tik iš dalies teisingus parodymus, pagrįstai padarė išvadą, kad D. J. netaikytina BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė.Vertinant D. J. asmenybę, pažymėtina, jog jis iki nuosprendžio priėmimo buvo penkis kartus teistas už įvairaus pobūdžio nusikalstamas veikas, tarp jų ir smurtinius nusikaltimus (paskutinį kartą nuteistas Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. birželio 17 d. nuosprendžiu nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 1, 6 punktus ir BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 6 punktus). Nusikalstamos veikos buvo daromos esant neišnykusiam ar įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintam teistumui. Nusikalstama veika, už kurią D. J. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padaryta laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje. Taigi nuteistasis, net ir atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, gerai suvokdamas bausmės neišvengiamumą, sąmoningai padarė naują nusikalstamą veiką. Iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pateiktos D. J. charakteristikos ir pažymos apie nuteistojo pažeidimus ir paskatinimus matyti, jog nuteistasis charakterizuojamas neigiamai – bausmės atlikimo metu nuteistasis padarė 35 įvairaus pobūdžio vidaus tvarkos ir taisyklių pažeidimus (nesilaikė įstaigoje nustatytos tvarkos, gamino, įsigijo ar laikė uždaustus daiktus, nevykdė administracijos reikalavimų), 27 kartus buvo baustas drausmine tvarka, už šiurkščius vidaus tvarkos pažeidimus ne kartą buvo perkeltas iš paprastosios į drausmės grupę bei kamerų tipo patalpas, per pakankamai ilgą bausmės atlikimo laiką (bausmę D. J. atlieka nuo 2010 m. gegužės 21 d.) skatintas vos 3 kartus. Nuteistasis jam paskirtą bausmę suvokia tik kaip nubaudimą už padarytą nusikaltimą ir nemano, kad tai yra galimybė pasitaisyti, išmokti siekti gyvenimo tikslų tik teisėtais būdais ir priemonėmis, pasyviai dalyvauja pataisos programose, nesistengia koreguoti savo asmenybės teigiama linkme. Aukštesniojo teismo nuomone, D. J. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės, ankstesni teistumai, jo elgesys įkalinimo įstaigoje, rodo nuteistojo asmenybės polinkį nusikalsti, jo pavojingumą visuomenei, nenorą taisytis, laikytis visuomenės normų bei įstatymų. Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam skyrė griežčiausią BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą. Taip pat aiškiai per griežtu ar neproporcingu, atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, nelaikytinas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis - inkriminuojamo straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Nuteistasis D. J. apeliaciniame skunde taip pat prašo bausmę paskirti atlikti kalėjime, o ne pataisos namuose. BK 50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 83 straipsnio 1 dalį, kalėjimuose laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir vaikų iki trejų metų turinčias motinas), nuteisti už labai sunkius nusikaltimus, taip pat į pataisos namų kamerų tipo patalpas perkelti nuteistieji, pasiųsti šią nuobaudą atlikti kalėjime,ir nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje D. J. nuteistas už nesunkaus nusikaltimo padarymą, taigi jis nepatenka į kategoriją asmenų, nurodytų BVK 83 straipsnio 1 dalyje. Be to, BPK 320 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nagrinėjamu atveju byloje gauti tik nuteistųjų apeliaciniai skundai, taigi, net ir tuo atveju, jei D. J. patektų į BVK 83 straipsnio 1 dalyje numatytų asmenų kategoriją, nesant prokuroro ar nukentėjusiojo skundų, teismas neturėtų galimybės svarstyti nuteistojo prašymą sunkinti jam laisvės atėmimo bausmės režimą. Skirdamas bausmę D. V., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį – padarytas nesunkus nusikaltimas, kaltės formą – nusikaltimas padarytas veikiant tyčia, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veika padaryta bendrininkų grupės (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, D. V. asmenybę. Aukštesnės instancijos teismas, vertindamas, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai individualizavo D. V. paskirtą bausmę, atkreipia dėmesį į tai, jog nuteistasis kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino, iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo buvo teistas net 12 kartų, nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarė laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje, neišnykus ankstesniam teistumui. Kaip ir nuteistasis D. J., D. V. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos administracijos vertinamas neigiamai. Jis nuo 2012 m. sausio 2 d. atlikdamas bausmę pataisos įstaigoje nedirbo, nesimokė, per šį laikotarpį net 28 kartus pažeidė vidaus tvarkos taisykles ir rėžimo reikalavimus, 27 kartus baustas nuobaudomis, neskatintas nei karto. Be to, svarbu pažymėti, jog nuteistasis pataisos įstaigoje baustas ir už fizinio smurto naudojimą prieš kitus asmenis, kas rodo, jog jam inkriminuotas nusikaltimas nebuvo padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, nusikaltimas buvo tik loginis nuteistojo gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys. Įvertinus šias aplinkybes, spręsti, jog apeliantui tikslinga paskirti kitą BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą arbą areštą, ar sumažinti laisvės atėmimo bausmės dydį, kuris nustatytas mažesnis nei inkriminuojamo straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, nėra pagrindo. Nuteistasis D. V., grįsdamas prašymą sušvelninti jam skirtą bausmę, prašo atsižvelgti į tai, jog į įkalinimo įstaigą pateko būdamas jauno amžiaus bei jau yra atlikęs už ankstesnius nusikaltimus jam paskirtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismo manymu, šios aplinkybės nėra pagrindas švelninti nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Priešingai – tai, kad D. V. į įkalinimo įstaigą būdamas dar nepilnametis, o ankstesniais nuosprendžiais skirtos švelnesnės bausmės (Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. ir 2011 m. liepos 15 d. nuosprendžiais jam paskirtos arešto bausmės, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 30 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė, tačiau vadovaujantis BK 92 straipsniu, jos vykdymas atidėtas) nuteistajam teigiamos įtakos nepadarė, jis savo priešingo teisei elgesio nekeitė ir toliau nusikalsdavo, nesilaikydamas įstatymų bei visuomenėje priimtų bendrųjų elgesio normų, rodo, jog nuteistojo nusikalstamiems polinkiams pakeisti švelnesnių bausmių nepakanka. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumos pagrindu aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų 2018 m. vasario 8 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų D. J. ir D. V. apeliacinius skundus atmesti.