Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Kutrienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Sankrova“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje ieškovo UAB „Sankrova“ ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo, pareikštą atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, tretysis asmuo byloje L. Ž.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

3. Ieškovui vykdant užsakovo Vokietijos bendrovės Hansefrigo Spedition GmbH 2012 m. liepos 25 d. užsakymą dėl pieniškų ledų batonėlių pervežimo, dalis pervežamo krovinio buvo sugadinta, dėl ko gavėjas atsisakė jį priimti. Ieškovas patyrė 10 326,61 Eur dydžio žalą.

4. Pripažindamas savo civilinę atsakomybę, ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos pagal Draudimo sutartį išmokėjimo, tačiau atsakovas atlikęs administravimo procedūras, remdamasis Taisyklių II dalies 5.1.1. punktu ir 5.1.13 papunkčiu sprendė, jog įvykis yra nedraudiminis bei draudimo išmoką išmokėti atsisakė.

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8. Apeliaciniu skundu ieškovas UAB “Sankrova” mano, jog teismas netinkamai pritaikė/išaiškino materialinės teisės normas, nepakankamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei neteisingai išaiškino draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra naikintinas.

9. Dėl įvykio pripažinimo nedraudiminiu, nurodė, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje yra nustatytinos abi Taisyklių II dalies 5.1.13 punkto sąlygos, t.y., jog apeliantas neužtikrino, kad krovinys būtų vežamas tinkamai naudojantis transporto priemonėje esančia šaldymo įranga, o taip pat, jog vežant Krovinį buvo nepaisoma siuntėjo nurodymų. Tvirtina, byloje surinkti įrodymai suponuoja priešingą išvadą. Pažymėjo, jog remiantis 2012 m. liepos 25 d. užsakymu pervežimui, pagrindiniai reikalavimai Apeliantui pervežant Krovinį buvo (i) puspriekabėje, kurioje turi būti gabenamas krovinys, nustatyti temperatūrą +4°C; (ii) transporto priemonė turi atitikti įstatymines ir žinybines, ATP nuostatas, ATP sertifikatas turi būti galiojantis; (iii) transporto priemonėje turi būti termografas, temperatūra turi būti registruojama nuo gabenimo pradžios iki pabaigos. Apeliantas į bylą pateikė puspriekabės–šaldytuvo, valstybinis registracijos Vokietijoje Nr. HH-HF1718, kurioje buvo gabenamas Krovinys, termogramų išklotines ir jų vertimo į lietuvių kalbą nuorašus, 2010 m. spalio 25 d. tinkamumo naudoti sertifikato Nr. D GL-101468391 ir jo vertimo į lietuvių kalbą nuorašus, ekspertų bendrovės Battermann & Tillery GmbH ekspertizės Nr. HK/13546414/NG/DSC ir jos vertimo į lietuvių kalbą nuorašus, kurie vienareikšmiškai patvirtina, jog Apeliantas laikėsi visų Užsakovo nustatytų reikalavimų, t. y. (i) pervežimui naudojo tinkamą transporto priemonę su termografu, bei (ii) Puspriekabėje nustatė +4°C temperatūrą, ką patvirtina Eksperto išvada. Atvykęs į siuntėjo Ferrero OHG GmbH krovinių pakrovimo vietą Stadtallendorf mieste, Vokietijoje, privažiavo prie prekių pakrovimo rampos, tačiau Siuntėjo darbuotojas nurodė nuvažiuoti nuo prekių pakrovimo rampos ir atšaldyti Puspriekabę iki -2°C. Šį reikalavimą Apelianto darbuotojas įvykdė, pakrovė Krovinį ir nurodė nustatyti Puspriekabės šaldymo temperatūrą +4°C automatiniu (cikliniu) režimu.

10. Apelianto tvirtinimu, byloje nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog Apeliantas pažeidė CMR 8 str. 1 dalį, nes vežėjas neturi pareigos tikrinti, ar krovinys pakraunamas teisingai. Konvencijos nuostata, kad vežėjas, priimdamas krovinį, privalo patikrinti krovinio ir pakuotės išorinę būklę nereiškia jo pareigos patikrinti, ar tinkamai sudėtas ir sutvirtintas krovinys. Logiška, kad krovinio siuntėjas žino vežamo krovinio specifiką, o jos gali nežinoti vežėjas. Dėl nurodyto, akivaizdžiai klaidingu pripažintinas pirmosios instancijos teismo teiginys, jog apeliantas „neatliko tinkamos vežėjo krovinio išdėstymo transporto priemonėje kontrolės pareigos, kas iš esmės ir sąlygojo tai, kad užsakovui buvo pristatytas netinkamos kokybės krovinys“.

11. Nei Eksperto išvadoje, nei kituose dokumentuose nenustatyta ir neužfiksuota, kad Apeliantas nesilaikė ATP susitarimo ir/ar Užsakovo ir/ar Siuntėjo nurodymų dėl greitai gendančių maisto produktų gabenimo, Apelianto darbuotojo (vairuotojo) veiksmų vertinimo CK 1.5 straipsnio kontekste itin svarbiomis tampa Krovinio užsakymo pervežimui sąlygos. Pažymi, kad pakrovus Krovinį į transporto priemonę, pastaroji buvo užplombuota, plombą galėjo nuimti tik gavėjas, o Krovinys su pažeista plomba nebūtų buvęs priimtas. Atsakovo vairuotojas, pastebėjęs itin aukštą aplinkos temperatūrą, būdamas atidus bei rūpestingas, ėmėsi visų galimų priemonių draudiminiam įvykiui išvengti, t. y. pakeitė Puspriekabės šaldymo režimą iš automatinio (ciklinio) į nepertraukiamą, tačiau šie veiksmai buvo pavėluoti ir jų nepakako, kad Krovinys būtų apsaugotas nuo sugedimo. Pašalinti Puspriekabėje sumontuotų sijų, trukdžiusių tinkamai oro cirkuliacijai, vairuotojas paprasčiausiai neturėjo galimybės.

12. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas tai, ar įvykis (dėl Apelianto kaltės vežimo metu įvykęs dalinis Krovinio sugedimas) yra draudiminis, ar ne, nepagrįstai išplėtė Taisyklių II skyriaus 5.1.13 punkto taikymo ribas dalyje dėl įvykio pripažinimo nedraudiminiu tais atvejais, kuomet „gabenant specialių gabenimo sąlygų reikalaujančius krovinius (pavojingus, greitai gendančius, negabaritinius ir kt.) draudėjas nesilaikė tokių krovinių gabenimą reglamentuojančių norminių aktų“. Apelianto gabentas krovinys – tai pieniški ledų batonėliai, t. y. greit gendantis maisto produktas. Specifines tokio krovinio gabenimo taisykles reglamentuoja ATP susitarimas. Pagal Taisyklių II skyriaus 5.1.13 punktą įvykis yra pripažįstamas nedraudiminiu, jei draudėjas nesilaikė būtent specialių gabenimo sąlygų reikalaujančių krovinių gabenimą reglamentuojančių norminių aktų. Tokiu yra pripažintinas ATP susitarimas, tačiau ne CMR konvencija, todėl net jei teismas pripažintų Apeliantą pažeidus CMR konvencijos 8 str. 1 dalį, toks pažeidimas, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas taikyti Taisyklių II skyriaus 5.1.13 punktą ir pripažinti Įvykį nedraudiminiu.

13. Apeliantas daro pagrįstą išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priskirdamas CMR konvenciją prie specialių gabenimo sąlygų reikalaujančių krovinių gabenimą reglamentuojančių teisės norminių aktų bei konvencijos nuostatų pažeidimą laikydamas pagrindu pripažinti įvykį nedraudiminiu pagal Taisyklių II dalies 5.1.13 punktą, nepagrįstai išplėtė Taisyklėse įtvirtintą nedraudiminių įvykių ratą, tuo pačiu itin susiaurindamas atvejų, kuomet įvykiai, atsitikę gabenant greit gendančius maisto produktus, gali būti pripažįstami draudiminiais, skaičių. Pagal tokį pirmosios instancijos teismo išaiškinimą Draudimo sutartis tampa iš esmės beverte, nes atsiranda galimybė kone bet kokį įvykį „pritempti“ prie specialių gabenimo sąlygų reikalaujančių krovinių gabenimą reglamentuojančių teisės norminių aktų pažeidimo, taigi teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bei tokiu minėtos nuostatos išaiškinimu paneigė draudimo sutarties esmę – apsaugoti draudėjo (naudos gavėjo) interesus, prisiimant draudimo sutartyje sulygto draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę. Mano, jog tokiu aiškinimu yra paneigiama draudimo sutarties esmė bei Apelianto teisėti lūkesčiai, kuriuos jis įgijo sudaręs Draudimo sutartį, t. y. lūkesčius gauti draudimo apsaugą dėl krovinio sugadinimo, kai tai įvyksta dėl nepalankių aplinkos sąlygų (šiuo atveju – labai aukštos lauko temperatūros).

15. Apeliantas, sudarydamas sutartį buvo supažindintas su taisyklėmis, bet jų savo rizika nesilaikė.

16. Atsikirsdamas į apelianto skundą nurodo, kad vairuotojo pareiga buvo ne tik krovinio priėmimo metu, bet ir viso pervežimo metu palaikyti +4 laipsnių temperatūrą. Remiantis ekspertų išvada, žala ir buvo padaryta dėl netinkamo prekių šaldymo transportavimo metu, dėl ko nukentėjo prekių kokybė bei sutrumpėjo garantinis laikotarpis. Iškraunant krovinį mažiausia fiksuota temperatūra +4.8 C, didžiausia +16.8 C. Tai reiškia, kad transporto priemonėje šaldymas nebuvo užtikrintas ir nuokrypis buvo pakankamai didelis.

17. Nesutinka su apelianto tvirtinimu, kad buvo naudojama tinkama transporto priemonė. Krovinys buvo gabenamas į Italiją, kur lauko temperatūra siekė +40 C. Iš apelianto pateiktų sertifikatų matyti, kad puspriekabės naudingoji šaldymo galia yra tik esant +30 C išorės temperatūrai. Tai įrodo, kad buvo pasirinkta netinkama transporto priemonė ir apeliantas nesilaikė Taisyklėse numatytų reikalavimų. Būdamas savo srities profesionalu apeliantas galėjo numatyti faktą, jog tokiu metu Italijoje vyrauja +40 C temperatūra ir turėjo pasirinkti tinkamą priemonę.

18. Dėl taisyklių ir jų sąlygų aiškinimo nurodė, kad sutartis buvo pasirašyta ieškovo atstovo, ieškovas yra juridinis asmuo, verslo subjektas, daugelį metų veikiantis krovinių pervežimo versle, todėl jam taikomi didesni apdairumo, rūpestingumo ir konkrečios situacijos įvertinimo standartai. Todėl draudimo polisuose esantis nurodymas „Taisyklių sąlygos man yra žinomos“ reiškia, kad apeliantas susipažino su draudimo taisyklėmis. Taisyklių II dalies 4.5 punkte yra nurodyta, kad vežėjo keliais civilinė draudžiama tik tuo atveju, kai civilinė atsakomybė kyla pagal tokius teisės aktus: CMR Konvencija, Lietuvos Respublikos Civilinį kodeksą, draudimo sutartyje nurodytas specifines sutartis arba susitarimus. Taigi, ieškovui taisyklės ir CMR Konvencija taikoma visa apimtimi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas.

20. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Dėl įvykio pripažinimo nedraudiminiu

21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą konstatavo, kad ginčo byloje yra nustatytos Draudimo Taisyklių II dalies 5.1.13 punkto sąlygos dėl įvykio pripažinimo nedraudiminiu, t.y. apeliantas neužtikrino, kad krovinys būtų vežamas tinkamai naudojantis transporto priemonėje esančia šaldymo įranga, bei vežant krovinį nebuvo paisoma siuntėjo nurodymų. Apeliantas su šia pirmosios instancijos išvada nesutinka, tvirtina, kad teismas netinkamai įvertino ir ištyrė byloje esančius įrodymus, dėl ko sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Su šiais apelianto skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

22. Remiantis 2012-07-25 Užsakymu pervežimui (užsakymo Nr. 201202415) pervežama prekė – šokolado krovinys, tem. perėmimo laiku: + 4 laipsniai, pervežimo temperatūra: + 4 laipsniai. Sunkvežimyje turi būti termografas, temperatūra turi būti registruojama nuo gabenimo pradžios iki pabaigos. Transporto priemonė turi atitikti ATP nuostatas, ATP sertifikatas turi būti galiojantis.

23. Bylos duomenys patvirtina, ir apeliantas to neginčija, kad 2012-07-30 atvykus į krovinio gavėjo teritoriją Italijoje, krovinio gavėjas nustatė, kad atvežto krovinio temperatūra svyravo nuo +4,7 iki +11 laipsnių Celsijaus, ko pasekoje buvo atsisakyta priimti krovinį.

24. Vadovaujantis Vežėjų kelių transportu ir ekspeditorių atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 053, kurių pagrindu buvo sudaryta Draudimo sutartis, II dalies 5.1.13 p., nedraudiminiais įvykiais pagal visus draudimo apsaugos variantus laikoma vežėjo atsakomybės atsiradimas tokiu atveju: „jeigu gabenant specialių gabenimo sąlygų reikalaujančius krovinius (pavojingus, greitai gendančius, negabaritinius ir kt.) draudėjas nesilaikė tokių krovinių gabenimą reglamentuojančių norminių aktų (ADR sutartis, ATP susitarimas, kt. reikalavimai), jei draudėjas nesilaikė nurodymų dėl greitai gendančių maisto produktų gabenimo, jei sutiko gabenti nepritvirtintą krovinį“. Todėl turi būti nustatyta šios sąlygos taikymo visuma, kad pripažinti įvykį nedraudiminiu.

25. Apelianto tvirtinimu, pervežimui buvo naudojama tinkama transporto priemonė su termografu, puspriekabėje buvo nustatyta +4 laipsnių temperatūra, ką patvirtina pateikti ATP sertifikatai bei termogramos išklotinė.

26. Sutiktina su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kad ieškovas turėjo pagal Užsakymo nuostatas pareigą palaikyti +4 laipsnių temperatūrą ne tik perėmimo laiku, bet ir viso krovinio pervežimo laiku palaikyti + 4 laipsnių Celsijaus temperatūrą. Tokia nuostata yra įtvirtinta ir ATP Susitarimo 4 str. 1 d., kurioje yra nurodoma, kad transporto priemonės turi būti pasirenkamos ir naudojamos taip, kad temperatūrą, nustatytą minėtuose prieduose, būtų galima palaikyti viso gabenimo metu. Iš pateiktų bylos įrodymų, kurių apeliantas neginčija, nustatyta, kad iškraunant krovinį mažiausia fiksuota temperatūra +4.8 laipsniai, o didžiausia +16.8 laipsniai Celsijaus. Tai sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pervežimo metu transporto priemonėje nebuvo užtikrintas tinkamas pagal sutartį krovinio šaldymas. Šiuo atveju taip pat atsižvelgtina ir į tai, kad pagal transporto priemonės refrižeratorius sertifikatą 7.2.5 punktą, naudingoji šaldymo galia yra esant 30 laipsnių C išorės ir vidaus temperatūrai. Iš transporto priemonės vairuotojo paaiškinimų nustatyta, kad oro temperatūra Italijoje krovinio pristatymo metu buvo +40, +42 laipsniai C. Šios aplinkybės suponuoja, kad apeliantas kaip profesionalus vežėjas turėjo pasirinkti tinkamą transporto priemonę tokioms oro sąlygoms. Taigi, nurodytų įrodymų visuma sudaro pagrindą laikyti pagrįsta ir įrodyta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pervežimui buvo nesilaikoma vežimo užsakyme numatytos krovinio gabenimo temperatūros, buvo naudojama netinkama transporto priemonė, kuri pažeidžia Taisyklių II dalies 5.1.13 punkte numatytą ATP susitarimo 4.1 str. taisyklę.

27. Apeliantas skunde nurodo, jog nėra pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad vežėjas pažeidė CMR Konvencijos 8 str. 1 d. nuostatas, nes jis neturi pareigos tikrinti ar krovinys pakrautas teisingai. Tokie apelianto teiginiai tik iš dalies pripažintini pagrįstais. Sutiktina, kad pagal minėtą CMR Konvencijos 8 str. 1 d. nuostatą vežėjas neturi pareigos tikrinti, ar krovinys pakraunamas teisingai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad CMR konvencija nereguliuoja krovinio pakrovimo ir iškrovimo procedūrų, todėl sutarties šalys gali dėl to susitarti. Nesant tokio susitarimo, krovinio pakrovimas yra siuntėjo reikalas. Tačiau netinkamo krovinio pakrovimo veiksnys nelaikytinas savarankiška aplinkybe, kurios vežėjas negalėjo išvengti. Jei nustatoma vežėjo tyčia ar neatsargumas vežant krovinį, vežėjas pripažintinas atsakingu, nes jo pareiga saugoti vežamą krovinį apima ir pareigą imtis įmanomų priemonių, kurios užkirstų žalos atsiradimą arba sumažintų žalą dėl rizikos veiksnių, jei tik jis apie juos sužino. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad vežėjo pareigos siuntėjui kraunant krovinį apsiriboja tik išorinių ir aiškiai matomų krovinio savybių patikrinimu bei krovinio išdėstymo automobilyje kontrole (CMR konvencijos 8 straipsnio 1 punktas); ar vežėjas šias pareigas įvykdė, sprendžiama pagal sąžiningo ir rūpestingo vežėjo elgesio standartą. Pažeidus pirmiau nurodytas pareigas bei nenurodžius atitinkamų pastabų važtaraštyje, vežėjui pagal CMR konvencijos 9 straipsnį perkeliama pareiga įrodyti, kad važtaraštyje nurodyto krovinio ir pakuotės išorė priėmimo metu buvo netinkamos būklės, krovinio vietų skaičius, jo žymėjimas ir numeracija neatitiko važtaraščio įrašų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Darvydas“ v. J. K. IĮ ( - ), J. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-227/2012). Kolegijos vertinimu, krovinio vežėjas kaip sąžiningas ir rūpestingas turėjo įsitikinti išorine krovinio tvirtinimo būkle, t.y. turėjo pastebėti, kad netinkamai sukrautas krovinys ir nėra tinkamos oro cirkuliacijos puspriekabėje. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad pervežamas krovinys yra greitai gendantis produktas, o pervežimo temperatūra yra viena iš esminių pervežimo sąlygų. Dėl nurodyto, atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CMR konvencijos sąlygas.

Dėl draudimo taisyklių sąlygų

28. Draudimo objektui suteikiama apsauga nėra absoliuti, todėl draudikas, prisiimdamas riziką, draudimo sutartimi nustato suteikiamos draudimo apsaugos ribas – nedraudžiamuosius įvykius. Draudimo apsauga yra nustatoma tiek draudimo bendrovės parengtomis draudimo rūšies taisyklėmis, tiek draudimo liudijime aptartomis individualiomis sąlygomis. Kaip matyti iš Draudimo sutarties poliso TAI Nr. 153712174, draudimo sutarties pagrindas AB „Lietuvos draudimas“ Vežėjų kelių transportu ir ekspeditorių atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 053 I dalis „Bendrosios sąlygos“, II dalis „Vežėjų kelių transportu atsakomybės draudimo sąlygos“. Draudimo liudijimas apelianto pasirašytas, yra patvirtinimas, kad prieš sudarant sutartį su draudimo liudijime nurodytomis draudimo taisyklių sąlygomis bei jų pakeitimais ir papildymais buvo supažindintas. Taigi, preziumuojama, kad apeliantui draudimo taisyklių sąlygos, tame tarpe ir susijusios su nedraudiminiais įvykiais buvo tinkamai atskleistos.

29. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai išplėtė Taisyklių II skyriuas 5.1.13 punkto taikymo ribas dalyje dėl įvykio pripažinimo nedraudiminiu tais atvejais, kuomet „draudėjas nesilaikė specialių gabenimo sąlygų reglamentuojančių norminių aktų“. Šiuo atveju tokiu pripažintinas ATP susitarimas, tačiau ne CMR Konvencija (8 str. 1 d.), toks pažeidimas konvencijos nuostatų, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas taikyti minėtų taisyklių 5.1.13 punktą. Nesutiktina su šiuo apelianto argumentu.

30. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos aplinkybes, teismo sprendimo motyvuojančioje dalyje konstatavo net tik vežėjo pareigų pažeidimą pagal CMR Konvencijos 8 str., bet, įvertinęs tai, kad buvo vežami greitai gendantys maisto produktai, byloje taikė ir 1970 m. Ženevos Susitarimą dėl greitai gendančių maisto produktų tarptautinio gabenimo ir tokiam gabenimui naudojamų specialių transporto priemonių (ATP) bei minėto susitarimo 4 str. 1 d. pažeidimą. Todėl negalima daryti išvados, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išplėtė Taisyklėse įtvirtintą nedraudiminių įvykių ratą.

31. Apelianto tvirtinimu, Taisyklių II skyriaus 5.1.13 punkto aiškinimu, kokį pateikia teismas ir atsakovas yra paneigiama draudimo sutarties esmė, o pats žalos atsiradimo faktas neva pagrindžia atitinkamų teisės aktų pažeidimus, kurie daro tokį įvykį nedraudiminiu.

32. Pažymėtina, jog kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įstatyme draudikui suteiktos teisės parengti draudimo rūšies taisykles, yra nurodęs, kad draudikas privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos; įtrauktos į sudarytą draudimo sutartį, jos tampa sudėtine sutarties dalimi. Siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios nei nustatyta draudimo taisyklėse draudimo apsaugos apimties, šias sąlygas individualizuojant draudimo polise. Dėl to sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo, turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar draudimo apsaugos ribos nustatytos standartinėse, ar individualiai aptartose sutarties sąlygose. Jeigu sutarties sąlygos suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis) bei CK 1.5 str. įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Legator“ v. ADB „Reso Europa“, bylos Nr. 3K-3-257/2009; 2012 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vitulas“ v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-91/2012; 2013 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Inkorus“ v. If P&C Insurance AS, bylos Nr. 3K-3-172/2013; kt.).

33. Kaip jau buvo minėta aukščiau, apeliantui draudimo taisyklių sąlygos buvo tinkamai atskleistos, jis buvo tinkamai supažindintas su standartinėmis draudimo sutarties sąlygomis, sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatytos aiškiai ir nedviprasmiškai. Apeliantui, kaip vežimo profesionalui (juridinis asmuo, verčiantis komercine tarptautine krovinių pervežimo keliais veikla ir nuolat sudarinėjantis panašaus pobūdžio draudimo sutartis), taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Dėl to jis turėjo galimybę teisingai suprasti CMR konvencijos reguliuojamų santykių apimtį ir, prieš sudarydamas draudimo sutartį, tinkamai išsiaiškinti sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas, o to nepadaręs – prisiimti dėl to jam tenkančius neigiamus padarinius.

34. Kiti apelianto skundo argumentai, į kuriuos nebuvo atsakyta, atmestini kaip neturintys įtakos ginčo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

35. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.