Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-7658-881/2011 pagal ieškovų BVRG Burson-Marsteller (uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos viešųjų ryšių grupė“) ir uždarosios akcinės bendrovės „Creative media service“ ieškinį atsakovui Turto valdymo ir ūkio departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų viešajame konkurse panaikinimo ir įpareigojimo iš naujo atlikti viešojo pirkimo procedūras, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Idea prima“, viešoji įstaiga „Socialiniai partneriai“ ir uždaroji akcinė bendrovė „Avenire“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai BVRG Burson-Marsteller (UAB „Baltijos viešųjų ryšių grupė“) ir UAB „Creative media service“ ieškiniu, pareikštu atsakovui Turto valdymo ir ūkio departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašė: 1) panaikinti nurodyto atsakovo 2011 m. spalio 4 d. sprendimą, priimtą viešojo pirkimo konkurse „Išorės sienų fondo 2009 m. metinės programos techninės pagalbos lėšomis finansuojama išorės sienų fondo viešinimo komunikacijos kampanija“ (toliau – Konkursas), kuriuo buvo sudaryta projektų pasiūlymų eilė ir nustatytas laimėjusysis projektas, bei įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinti tiekėjų pateiktus projektus; 2) panaikinti atsakovo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą, kuriuo Konkurso laimėtoju pripažintas trečiųjų asmenų UAB „Idea prima“ ir VšĮ „Socialiniai partneriai“ pateiktas projektas „Europos vartai“, ir įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinti tiekėjų pateiktus projektus; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti viešojo pirkimo procedūras ir įpareigoti atsakovą nesudaryti viešojo pirkimo sutarties iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį. Nurodo, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui gali būti taikomos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais ir tų priemonių taikymas yra realiai įmanomas. Atsakovas, atlikęs viešojo pirkimo procedūras, parengė viešinimo paslaugų teikimo sutarties projektą ir pateikė jį LR Vidaus reikalų ministerijai, kuri 2011 m. lapkričio 9 d. sudarė Viešinimo paslaugų teikimo sutartį. Atsakovas, nebūdamas Viešinimo paslaugų teikimo sutarties šalimi, realiai negali įgyvendinti teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nes jis nėra sudaręs šios sutarties, todėl negali jos vykdymo ir sustabdyti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi tenkindamas ieškovų prašymą pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė 2011 m. lapkričio 9 d. Viešinimo paslaugų teikimo sutarties Nr. 1VL-1164 vykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra siekis užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir tuo užtikrinti jo privalomumą. Kaip laikinoji apsaugos priemonė viešųjų pirkimų bylose gali būti taikoma su pirkimo laimėtoju sudarytos viešojo pirkimo sutarties vykdymo sustabdymas (CPK 423⁷ str. 2 d.). Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui gali būti taikomos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais ir tų priemonių taikymas yra realiai įmanomas. Teisėjų kolegija pažymi, kad VPĮ 95¹ straipsnyje numatyta galimybė teismui, vertinant sutartį iš esmės bei nagrinėjant viešųjų pirkimų procedūrų teisėtumą, ex officio pirkimo sutartį pripažinti negaliojančia. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos išaiškinimas 2009 m. liepos 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2009, jog teismas, nustatęs, kad viešojo konkurso organizavimo bei vykdymo metu buvo pažeistos imperatyvios teisės normos, turi ex officio pripažinti sandorį niekiniu ir negaliojančiu bei taikyti atitinkamus teisinius padarinius, neatsižvelgdamas į bylos dalyvių reikalavimus (CK 1.78 str. 5 d.).

Kaip minėta, laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti realų būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą, esant grėsmei, jog, nepritaikius šių priemonių, tokio teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų nebeįmanomas (CPK 144 str.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad yra sudaryta viešojo pirkimo sutartis su pripažintais ginčo Konkursą laimėjusiais trečiaisiais asmenimis. Tačiau tuo atveju, jei būtų konstatuotas imperatyvių teisės normų pažeidimas organizuojant bei vykdant Konkursą ir jei šiai sutarčiai būtų taikytos imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančio sandorio teisinės pasekmės, sutarčiai esant įvykdytai teismo sprendimo įgyvendinimas pasunkėtų ar taptų negalimas. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sudarytos viešojo pirkimo sutarties vykdymo sustabdymą (CPK 144, 423⁷ str. 2 d.).

Nagrinėjamos bylos aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių Lietuvos apeliacinio teismo byloje Nr. 2-1872/2011, kuria remiasi trečiasis asmuo ir kurioje konstatuota, kad nesant pareikštų reikalavimų dėl pirkimo sutarties su konkurso laimėtoju pripažinimo negaliojančia, negalimas ir jų įvykdymo užtikrinimas, nes tokiu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neatitiktų jų paskirties užtikrinti galimai palankaus teismo sprendimo pagal pareikštus reikalavimus įvykdymą. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtoje byloje ieškovas buvo pareiškęs reikalavimą dėl sandorio pripažinimo niekiniu, tačiau jį buvo pareiškęs tik praėjus 8 mėnesiams po ginčijamo sandorio sudarymo, o teismas tokį ieškinį atsisakė priimti. Atsisakymą taikyti sutarties vykdymo sustabdymą Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija be kita ko motyvavo ir poreikiu užtikrinti viešųjų pirkimų bylų nagrinėjimo operatyvumą. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė prašymą sustabdyti sudarytos sutarties vykdymą iškart, kai jis sužinojo apie šios sutarties sudarymą, nuo jos sudarymo praėjus mažiau nei vienam mėnesiui. Be to, ieškovas argumentuoja, kad sutartis sudaryta pažeidžiant Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytus terminus ir nelaukiant, kol pasibaigs terminas apskųsti perkančiosios organizacijos sprendimą. Apeliantas dėl šio ieškovo argumento pozicijos nepateikė. Be to, apeliantas neargumentuoja, kad sutarties vykdymo sustabdymas šiuo atveju būtų neproporcinga priemonė, kad tokios priemonės neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą (CPK 423⁷ str. 1 d.), kad egzistuoja didesnis visuomenės interesas užtikrinti spartų pasinaudojimą pirkimo objektu, nei interesas užtikrinti viešųjų pirkimų procedūrų skaidrumą ir racionalų valstybės lėšų panaudojimą, kad dėl sutarties vykdymo sustabdymo perkančioji organizacija patirtų žalą. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia, kad pirkimo objektas - viešinimo paslaugos – būtų neatidėliotinai būtinos teikti visuomenei. Viešųjų pirkimų paskirtis ir tikslai sąlygoja, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kai ginčijamas perkančiosios organizacijos sprendimų teisėtumas, viešasis interesas reikalauja stabdyti viešojo pirkimo procedūras arba sudarytos sutarties vykdymą, siekiant išvengti nepagrįsto ir neracionalaus lėšų panaudojimo (VPĮ 3 str. 2 d.,CPK 423⁷ str. 1 d.) ir užtikrinant, kad, atliekant pirkimo procedūras ir nustatant laimėtoją, būtų laikomasi lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų (VPĮ 3 str. 1 d.). Tik užtikrinus skaidrų projekto įgyvendinimą ir racionalų lėšų panaudojimą, bus įgyvendinti nurodyti viešųjų pirkimų tikslai ir užtikrintas visos visuomenės viešojo intereso įgyvendinimas.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą atskirojo skundo argumentą, kad atsakovas, nebūdamas Viešinimo paslaugų teikimo sutarties šalimi, realiai negali įgyvendinti skundžiama teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis, kaip minėta, yra užtikrinti priimto teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, kad atsakovas yra įgaliota perkančioji organizacija ir šioje byloje yra ginčijami būtent atsakovo priimti sprendimai. CPK 423⁷ straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta laikinoji apsaugos priemonė – su pirkimo laimėtoju sudarytos viešojo pirkimo sutarties vykdymo sustabdymas – nėra nukreipta vien į asmenį, kuriam pareikštas reikalavimas byloje, t. y. į atsakovą. Šia priemone siekiama užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir sustabdyti viešojo pirkimo sutarties vykdymą, nepriklausomai nuo to, kas yra šios sutarties šalys. Abi sutarties šalys (Vidaus reikalų ministerija ir UAB „Idea prima“, VšĮ „Socialiniai partneriai“) šioje byloje dalyvauja kaip tretieji asmenys. Teismo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė ne tik atsakovui, bet ir sutarties šalims uždraudė vykdyti sudarytą viešojo pirkimo sutartį. Teismo priimtos nutarties vykdymas nereikalauja iš atsakovo jokių aktyvių veiksmų, kurių jis negalėtų imtis, nes tokia nutartis yra savaiminio vykdymo – ja uždrausta atlikti sudarytos sutarties vykdymo veiksmus.

Atkreiptinas dėmesys, kad viešųjų pirkimų byloms nagrinėti nustatyti sutrumpinti terminai (CPK 423⁸ str. 4 d.), todėl teisinis netikrumas, susijęs su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, neturėtų tęstis ilgai.

Pirmosios instancijos teismo nutarties teisėta ir pagrįsta, atskirojo skundo argumentais jos naikinti nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas už atskirąjį skundą sumokėjo 139,2 Lt žyminio mokesčio (31 b. l.). Remiantis CPK 80 straipsnio 2 dalimi, už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas 100 Lt žyminis mokestis. CPK 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame Kodekse nustatytą žyminį mokestį, sprendimų vykdymo išlaidas ir teismo baudas, išskyrus apskaičiuojamas procentais, teismai indeksuoja atsižvelgdami į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 110. Remiantis CPK 82 straipsnio 2 dalimi, taikytinas indeksas apskaičiuojamas laikotarpiui nuo įstatymo, kuriame nustatytas žyminis mokestis ir teismo baudos, įsigaliojimo mėnesio iki kiekvieno ketvirčio pradžios. CPK 80 straipsnio 2 dalies pakeitimas, kuriuo už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių nustatytas 100 Lt žyminis mokestis, įsigaliojo 2011 m. spalio 1 d., o iki tol žyminis mokestis už tokio pobūdžio atskiruosius skundus nebuvo mokamas. Statistikos departamento 2011 m. spalio 13 d. pranešimu nurodytas vartojimo kainų indeksas taikytinas lyginant vartojimo kainas su 2003 m. sausio mėn., o ne su 2011 m. spalio 1 d. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nauji žyminio mokesčio dydžiai, įsigalioję 2011 m. spalio 1 d., nėra indeksuojami, kol CPK 82 straipsnio 3 dalies pagrindu nebus paskelbtas vartojimo kainų indeksas apskaičiuotas laikotarpiui nuo įstatymo, kuriame nustatyti žyminis mokestis, įsigaliojimo (CPK 82 str. 2 d.) ir kol tas indeksas nebus didesnis kaip 110 (CPK 82 str. 1 d.).

Apeliantas už atskirąjį skundą turėjo sumokėti 139,2 Lt žyminio mokesčio. Sumokėjęs 139,2 Lt, jis 39,2 Lt permokėjo. Remdamasi CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 5 dalimi, teisėjų kolegija savo iniciatyva nutaria grąžinti apeliantui 39,2 Lt permokėto žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso įstatymo 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 9 nutartį palikti nepakeistą.

Grąžinti atsakovui Turto valdymo ir ūkio departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (kodas 188729923) 39,2 Lt (trisdešimt devynis litus, dvidešimt centų) už atskirąjį skundą permokėto žyminio mokesčio dalį (2011 m. gruodžio 16 d. mokėjimo nurodymas).