Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-08-20 · Administracinė byla Nr. eA-2110-520/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-03-09Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-08-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-08-20
Bylos Nr.
eA-2110-520/2015
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01413-2014-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Arūnas Dirvonas (pirm.), Dalia Višinskienė (pran.), Laimė Baltrūnaitė
Pareiškėjas
L. Z.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. eA-2110-520/2015Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01413-2014-0Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugpjūčio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas L. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas), 10 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2013 m. gegužės 9 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Anot pareiškėjo, jis nuolatos buvo žeminamas, diskriminuojamas, laikomas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas paaiškino, jog atvykus į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją jis buvo patalpintas į karantiną, kuriame negavo vegetariško maisto, nors, pareiškėjo teigimu, jis Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos administracijai pateikė prašymą dėl vegetariško maisto, tačiau atsakovas šio prašymo ilgai netenkino. Pareiškėjas akcentavo, kad kalinimo įstaigoje pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus patvirtintą meniu maisto energinė vertė buvo nuo 1 300 kcal iki 1 500 kcal, tačiau šis kiekis buvo per mažas, o giminės ir draugai neturėjo teisės perduoti pareiškėjui visaverčio ir kokybiško maisto. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad negavo reikiamo kiekio vaisių, daržovių ir kokybiško maisto. Dėl šių priežasčių buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK, Konvencija) 3 straipsnis. Pareiškėjo teigimu, dėl tokio maitinimo jam iškrito dantys, buvo padaryta žala sveikatai.

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 6 straipsnį, kadangi tik atvykus į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją kaliniai buvo suskirstyti į kastas pagal miestą, gyvenamąją vietą, finansinę padėtį, nusikalstamą veiką, už kurią buvo nuteisti. Pareiškėjas paaiškino, kad valgykloje priverstas kitų kalinių eilėje būdavo paskutinis arba beveik paskutinis, todėl tekdavo maistą ryti, jis būdavo karštas, pareiškėjas nespėdavo atsisėsti prie stalo, kiti kaliniai nustatė, kad tik atsikėlus nuo ryto iki vakaro 22 val. pareiškėjas negali būti gyvenamoje patalpoje, ir dėl to turėjo vaikščioti lauke.

Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo patalpintas į perpildytą prieškambarį, kurio plotas 4.2 kv. m, t. y. atsakovas neužtikrino gyvenamųjų sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams, kadangi pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką kaliniui turi būti suteikiama ne mažiau kaip 4 kv. m erdvės, o pagal nacionalinius teisės aktus minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis vienam žmogui kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose.

Pareiškėjo teigimu, apatiniame gulte miegojo R. B., kuris sirgo epilepsija, stovėjo metalinė spinta, kurioje gulėdavo kitų 4 ten gyvenančių asmenų rūbai, o po R. B. lova pastarieji sudėdavo savo batus, todėl pareiškėjas turėjo miegoti prie durų. Pareiškėjas pažymėjo, jog jis galėdavo praustis tik prie 3 dušo galvučių, kurios paprasčiausiai buvo vamzdžio skylės, prie kurių susirinkdavo vienu metu apie 50 žmonių, kurie laukdavo eilės, stumdydavosi, o prie likusių dušo galvučių prausdavosi laisvai ir be problemų aukštesnės kastos nuteistieji.

Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovas pažeidė 2010 m. kovo 30 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma) 14 punktą, kadangi 10 patalpoje nebuvo ventiliacijos, tik nedidelė skylė į koridorių, todėl rūkančiųjų dūmai pasklisdavo pro tą skylę.

Taip pat pareiškėjas teigė, jog 90 žmonių buvo pastatyta tik viena skalbimo mašina prausyklos viduje, o džiovyklos patalpos Pirmas būrys neturėjo, todėl rūbai būdavo džiovinami ant lovų kraštų, o vasarą – lauke. Kadangi nėra adekvačios ventiliacijos, gyvenamojoje patalpoje visada buvo drėgna, todėl išskalbus rūbus, jie pradėdavo pūti. Pareiškėjas nurodė, jog patalpoje neužteko apšvietimo, degė viena lemputė. Buvo ribojama galimybė turėti asmeninius daiktus (kompiuterius, pledus ir pan.) ir 24 valandas per parą laikyti juos kartu su savimi. Pertvara tualetuose buvo labai žema, durys nebuvo rakinamos, vienu metu 3 tualeto vietomis naudojosi apie 90 žmonių, todėl buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, orumas. Mėnesiui pareiškėjas gaudavo tualetinio popieriaus ruloną, kurio ilgis buvo 15,1 m, o popierius buvo visiškai neabsorbus ir šiurkštus – jis nevalydavo, o žalodavo.

Anot pareiškėjo, atsakovas nesant teisės aktuose nustatyto reikalavimo prisistatyti einant pro postą nuolat reikalavo tai pareiškėjui vykdyti, todėl pareiškėjas kasdien turėjo atlikinėti veiksmus, kurių nereikalauja jokios taisyklės, įstatymai, EŽTK, pareiškėjui buvo rašomos nuobaudos už atsakovo neteisėtus veiksmus, tai buvo daroma tyčia, kad pareiškėjas anksčiau laiko nebūtų paleistas lygtinai. Pareiškėjas pažymėjo, kad neteisėti atsakovo veiksmai buvo įrodyti administracinėje byloje Nr. I-1002-402/2014.

Pareiškėjas pažymėjo, kad EŽTT byloje C prieš Prancūziją įvertino, jog už 6 mėnesius kalinimo sąlygomis neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų buvo padaryta 34 620 Lt neturtinė žala, tačiau Lietuvos teismai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei EŽTT, motyvuodami tuo, kad Lietuvoje yra žema minimali mėnesinė alga. Anot pareiškėjo, toks argumentavimas yra diskriminacinis ir pažeidžia ne tik tautinės lygybės principą, bet ir asmenų, gaunančių mažas pajamas, ir asmenų, gaunančių dideles pajamas, lygybės principą.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad 2014 m. spalio 14 d. pažymoje Nr. S-27438 dėl maitinimo pagal vegetarams patvirtintą valgiaraštį pažymėta, jog pareiškėjas į įstaigos administraciją nesikreipė. Atsakovo teigimu, nuteistajam pateikus prašymą maitintis pagal vegetarišką valgiaraštį, jo maitinimas organizuojamas atitinkamai pagal patvirtintą valgiaraštį vegetarams, o maitinimas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje yra organizuojamas remiantis teisės aktais, griežtai reglamentuojančiais maisto gaminimą, jo pateikimą, patvirtintas normas priklausomai nuo asmens poreikių.

Atsakovas taip pat pažymėjo, kad teisės aktuose nurodoma ne tik skiriama asmenims energetinė paros norma kalorijomis, bet ir baltymų, riebalų, angliavandenių, mineralinių medžiagų ir vitaminų normos. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas nesikreipė dėl netinkamo maitinimo į įstaigos administraciją, bei atkreipė dėmesį, jog Seimo kontrolieriaus 2013 m. balandžio 15 d. pažymoje Nr. 4D-2012/1-25;342 dėl skundo prieš Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją atsispindi nuteistųjų maitinimo organizavimas, nuteistųjų laikymo sąlygos Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas visą bausmės atlikimo laiką gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus numatytą dienotvarkę gali dirbti, lankytis koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje, dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Atsakovas teigė, kad nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas apie gresiantį pavojų būtų informavęs įstaigos administraciją ar pataisos namuose veikusį Vidaus tyrimų skyrių, o pareiškėjo teiginiai apie prausimosi, skalbimo sąlygas ir ventiliaciją yra paneigti 2014 m. spalio 14 d. pažymoje Nr. S-27438.

Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 ir 6.271 straipsniais, EŽTT praktika (2003 m. lapkričio 3 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje 3K-7-2/2008), nurodė, kad pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, jog jo teisės ar orumas, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, buvo pažeisti, ir neįrodė, jog atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais padarė pareiškėjui žalos, jog dėl laikymo sąlygų suprastėjo jo sveikatos būklė. Taip pat atsakovas nurodė, kad pareiškėjas įvardijo prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau nenurodė, dėl kokių priežasčių prašo priteisti būtent tokią sumą. Atsakovas pažymėjo, jog tam tikrais atvejais pažeidimo konstatavimas gali būti pakankama satisfakcija.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista L. Z. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje sąlygas; pareiškėjo L. Z. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais priteisimo atmetė.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje nuo 2013 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. balandžio 17 d. gyveno Pirmo būrio Tryliktos brigados 10 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 15,26 kv. m, ji buvo skirta gyventi iš viso 6 nuteistiesiems (kiekvienam nuteistajam teko po 2,54 kv. m gyvenamojo ploto), todėl teismas darė išvadą, kad atsakovas neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam.

Teismas, remdamasis EŽTT praktika (2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą), konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios EŽTK 3 straipsnio nuostatas. Teismas, remdamasis EŽTT praktika (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, jog tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti, todėl nusprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Teismas sprendė, jog byloje nėra duomenų, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Teismas pažymėjo, kad iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas dėl maitinimo pagal vegetarams patvirtintą valgiaraštį į pataisos namų administraciją kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 5 d. ir jam buvo skirtas vegetariškas maistas, ir atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas į pataisos namų administraciją dėl vegetariško maisto raštu kreipėsi ankščiau ar kad kreipėsi dėl tiekiamo nevisaverčio, nekaloringo, neatitinkančio maisto energetinės vertės maisto.

Teismas konstatavo, kad Higienos normos nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų dušo, sanitarinių mazgų patalpų ploto.

Taip pat teismas pažymėjo, kad atsakovas nurodė, jog Pirmo būrio 10 gyvenamoji patalpa vėdinama per langus ir tai nepažeidžia Higienos normos 24 punkto reikalavimų. Be to, tiek Higienos normos, tiek Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo nuostatos draudžia rūkyti bendrojo naudojimo patalpose, tačiau duomenų, kad bendrojo naudojimo patalpose buvo rūkoma ir dūmai veržėsi į gyvenamąsias patalpas, byloje nėra.

Teismas nustatė, kad savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti ir patys Pirmo sektoriaus skalbykloje būrio maudymosi laiku, būryje yra skalbimo mašina, kuria gali naudotis visi nuteistieji. Pirmo sektoriaus bendrabučio, kuriame gyveno ir pareiškėjas, pirmame aukšte nuteistiesiems įrengta bendra džiovykla, joje įrengta ištraukiamoji ventiliacija, galimybė ja naudotis neribojama, o lauke įrengta ir stacionari džiovykla. Teismas liudytojų I. Š. ir R. Š. parodymus atmetė, nurodydamas, kad jie prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir teismas juos vertina kaip bandymą padėti pareiškėjui. Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų registravimo žurnale įrašų, jog pareiškėjas kreipėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir jo teisių pažeidimų į pataisos namų administraciją, nėra. Kitų objektyvių, neginčijamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, byloje nėra.

III.

Pareiškėjas L. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais motyvais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas suvaržė pareiškėjo teises į įrodymų išreikalavimą, neiškvietė liudytojo G. R. bei savo iniciatyva neiškvietė liudyti B. K..

2. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, kad jo sveikata suprastėjo, netyrė įrodymų, jog pareiškėjo sveikata buvo sužalota dėl netinkamos mitybos, neišnagrinėjo visų reikšmingų aplinkybių, būtinų skundui išnagrinėti ir priteisti žalą dėl pareiškėjo sveikatos sužalojimo, diskriminacijos, nevisaverčio maisto, neužtikrino pareiškėjo teisės į teisingą teismą, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 6, 10, 81 ir 86 straipsnius.

3. Teismas, nors atsakovas nepateikė jokių įrodymų dėl neįrengtos džiovyklos, dėl šalto vandens, ventiliacijos, teikė privilegiją atsakovui. Teismas nesirėmė įrodymais, o rėmėsi tik atsakovo nuomone.

4. Teismas visiškai nepagrįstai atsisakė vertinti I. Š. ir R. Š. parodymus, kurie patvirtino (ABTĮ 57 str. 2 d.), kad pareiškėjo teisės buvo neužtikrinamos ir pažeidinėjamos.

5. Pagyvenusių žmonių gyvenamosios patalpos niekas nekūrė ir neskirstė nuteistųjų pagal amžių.

6. Pareiškėją 2013 m. gegužės 20 d. privertė pasirašyti, kad jis pereitų į Tryliktą brigadą (nuskriaustųjų, pažemintųjų brigadą).

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą remiasi tapačiais argumentais kaip ir atsiliepime į skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui L. Z. iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą Pravieniškių pataisos namų-atvirojoje kolonijoje teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą.

Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nustatė, jog atsakovas neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, tačiau sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pakanka apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog buvo pažeistas EŽTK 3 straipsnis.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo nesutikti su minėta pirmosios instancijos teismo išvada, nes įvertinus pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, į kurias buvo atsižvelgta, nustatant, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjui, bei pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su tuo, kad jis patyrė reikšmingą neturtinę žalą, kuri šiuo atveju turi būti įvertinta pinigais, ši išvada yra sąžininga, teisinga bei protinga šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste.

Pažymėtina, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtas administracines bylas Nr. A-676-858/2015, A-716-575/2015, A-716-575/2015, A-984-575/2015 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą akcentuota, kad nuteistieji Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, todėl nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimas tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas konstatuoti EŽTK 3 straipsnio pažeidimą ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais (žr., pvz., 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1489-442/2015; 2015 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-302-442/2015; 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-262-858/2015).

Tos pačios pozicijos laikosi ir EŽTT, kuris 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir EŽTK 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, bet to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, taip pat konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal EŽTK 3 straipsnį.

Nagrinėjamu atveju yra reikšminga tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog Pravieniškių pataisos namų-atviroji kolonija pažeidė ir kitas pareiškėjo skunde nurodytas teises bei padarė pareiškėjo skunde įvardytus kitus pažeidimus (vegetariško maisto nesuteikimas; higienos normų nesilaikymas; diskriminacija).

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, būtent ir akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, pažeisdamas proceso teisės normas, nenustatė pareiškėjo nurodytų teisių pažeidimų. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą, kadangi nepagrįstai atsisakė remtis liudytojų parodymais, iškviesti liudytojus, nevertino pareiškėjo argumentų dėl sutrikusios sveikatos, diskriminacijos ir nemotyvavo savo sprendimo.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos apeliacinio skundo argumentus bei reikalavimą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ. Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (ABTĮ 143 str.). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje, ir byla perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1 d.). Pabrėžtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti tokie proceso teisės normų pažeidimai, kurie iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) sprendimas panaikinamas dėl šio įstatymo 142 straipsnyje nurodytų pagrindų; 2) bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; 3) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus.

Įvertinus pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus pirmosios instancijos teismo padarytus proceso pažeidimus, argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad nebuvo nustatytos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės tam, jog jo skundas būtų tenkintas, sprendimo motyvus, bylos medžiagą, išklausius teismo posėdžių garso įrašus, konstatuotina, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

ABTĮ 57 straipsnyje nustatyta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.). Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.).

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis minėtų ABTĮ nuostatų. Pareiškėjas visiškai be jokio pagrindo teigia, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi atsakovo nuomone, o ne įrodymais. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino tiek pareiškėjo paaiškinimus, tiek atsakovo paaiškinimus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių; skundų registracijos žurnalą; atsakovo pateiktą medžiagą apie pareiškėjo kalinimo sąlygas; liudytojų parodymus. Tai, kad remiantis liudytojų parodymais nebuvo nustatytos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teisių pažeidimais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog liudytojų parodymai nebuvo įvertinti. Primintina, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog liudytojų parodymai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Kaip jau buvo minėta, liudytojų parodymai yra viena iš įrodinėjimo priemonių, kuri vertinama kartu su kitais įrodymais.

Liudytoju administracinėje byloje gali būti bet kuris teisiškai nesuinteresuotas bylos baigtimi asmuo, turintis žinių apie bylai reikšmingas aplinkybes ir nepatenkantis į asmenų, negalinčių būti liudytojais, sąrašą. Jei asmens suinteresuotumas bylos baigtimi yra ne teisinis, o, pavyzdžiui, grįstas giminystės, draugystės, tarnybinio pavaldumo ir pan. ryšiais su vienu iš byloje dalyvaujančių asmenų, toks asmuo gali būti liudytoju, tačiau asmeninį suinteresuotumą lemiančios aplinkybės turės reikšmės vertinant jo parodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-3753/2011).

Teismo posėdyje buvo apklausti liudytojai I. Š. ir R. Š., kurie kartu su pareiškėju atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Iš liudytojų parodymų matyti, kad liudytojai nurodė bendro pobūdžio aplinkybes, susijusias su tuo, jog Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje yra 5 praustuvai, kad yra tik šaltas vanduo, nėra džiovyklos, bendrojo naudojimo patalpose rūkoma. Pažymėtina, kad detaliai nebuvo nurodytos aplinkybės, susijusios su tuo, jog pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė gauti vegetarišką maistą pagal jo pateiktą atsakovui prašymą. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos išvadomis, kad nėra pagrindo remiantis liudytojų parodymais nustatyti, jog atsakovas pažeidė pareiškėjo nurodomas teises ir pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog liudytojų parodymai neatitinka dokumentais patvirtintų faktų. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojai nurodė bendro pobūdžio aplinkybes, susijusias su Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos sąlygomis, tačiau visiškai nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, susijusių su atsakovo padarytais pareiškėjo teisių pažeidimais ir pareiškėjo patirta neturtine žala.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė į posėdį iškviesti liudytoją G. R.. Asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ar darbo vietą ir tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti (ABTĮ 60 str. 2 d.). Teismo posėdyje, vykusiame 2015 m. vasario 28 d., pareiškėjas prašė iškviesti G. R. ir pažymėjo, jog jo teisės taip pat buvo pažeidinėjamos, o daugelis žmonių nežino kaip apginti savo pažeistas teises. Pirmosios instancijos teismas atmetė šį pareiškėjo prašymą, nurodydamas, jog pareiškėjas neturi teisės ginti viešojo intereso, bei pažymėdamas, kad buvo apklausti liudytojai I. Š. ir R. Š.. Pareiškėjas, prašydamas iškviesti minėtą liudytoją, nenurodė konkrečių bylai teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurias šis liudytojas galėjo patvirtinti, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos nepagrįstai atsisakė apklausti G. R..

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turėjo iškviesti liudyti B. K.. Kaip jau buvo nurodyta, asmuo, prašantis šaukti liudytoją, privalo nurodyti jo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą ar darbo vietą ir tas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti, o tai reiškia, kad prašymas turi būti pagrįstas ir vien šio reikalavimo neišpildžius, teismas gali prašymo netenkinti. Be to, teismų praktika patvirtina, jog aptariamo prašymo tenkinimas neturi trukdyti sklandžiam procesui, todėl liudytojų šaukimas į bylą turi būti ne tik pagrįstas, bet ir užtikrinti racionalų procesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-115/2012). Nagrinėjamu atveju įvertinus šios bylos pobūdį, t. y. pareiškėjo pareikšto skundo pagrindą ir dalyką, kuriais buvo apibrėžtos šios bylos nagrinėjimo ribos, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo savo iniciatyva kviesti liudyti minėtą asmenį.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad jam buvo suvaržyta teisė į įrodymų išreikalavimą. Teisėjų kolegija, išklausiusi teismo posėdžių garso įrašus, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teismo posėdyje, vykusiame 2014 m. lapkričio 24 d., nutarė tenkinti pareiškėjo prašymą ir išreikalauti iš Kauno tardymo izoliatoriaus duomenis apie tai, jog pareiškėjui nuo 2012 m. spalio 25 d. iki 2014 m. balandžio 17 d. buvo teikiamas vegetariškas maitinimas atsižvelgiant į jo prašymus. Taip pat teismas atsakovą įpareigojo iki 2014 m. gruodžio 15 d. pateikti duomenis, jog pareiškėjas 2013 m. gegužės 9 d. teikė prašymus dėl vegetariško maitinimo, jeigu tokie prašymai yra pateikti, – jų kopijas ir prašymų registracijos žurnalo išrašus už 2013 m. gegužės 9 d. – 2013 m. birželio 9 d. laikotarpį. Teismo posėdyje, vykusiame 2015 m. sausio 12 d., atsakovui suteikta galimybė pateikti teismui papildomus įrodymus dėl pareiškėjo 2015 m. sausio 10 d. prašymo ir tenkintas pareiškėjo prašymas, nutarta apklausti liudytojus I. Š. bei R. Š.. 2015 m. vasario 18 d. vykusiame teismo posėdyje teismas nutarė prašymą išreikalauti raštą, rašytą administracijai dėl diskriminavimo sąlygų, atmesti, nes atsakovo atstovė patvirtino, kad jie tokių duomenų neturi, kiti pareiškėjo prašymai atmesti, nes jie nėra reikšmingi bylai. Šie bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nevaržė pareiškėjo procesinių teisių, kadangi dalis pareiškėjo prašymų buvo tenkinta, o dalis – motyvuotai atmesta.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ir ta aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino ir nenustatė aplinkybių dėl pareiškėjo sveikatos sužalojimo, diskriminacijos, nevisaverčio maisto. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime expressis verbis pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išskiriamas iš kitų nuteistųjų. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad nėra pateikta jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad būtent atsakovas neteisėtais veiksmais pareiškėjui neužtikrino vegetariško maisto gavimo, draudė dieną užeiti į gyvenamąją patalpą, nesudarė sąlygų miegoti be tinkamai pailsėti, draudė naudotis praustuvais, dušo galvutėmis, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjui sutriko sveikata, pareiškėjas buvo diskriminuojamas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, pateiktų brėžinių, galima daryti išvadą, jog iš esmės sąlygos ilsėtis, miegoti, praustis, skalbti rūbus ir t. t. buvo sudarytos, o pareiškėjas savo skundą grindė tuo, kad kiti kaliniai apribojo jo teises pasinaudoti sudarytomis sąlygomis. Atkreiptinas dėmesys, jog Seimo kontrolieriaus 2013 m. balandžio 15 d. pažymoje Nr. 4D-2012/1-25;342 pareiškėjo nurodytų pažeidimų nenustatyta.

Pareiškėjas teigia, kad buvo priverstas parašyti prašymą, jog jį perkeltų į kitą brigadą. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas privertė pareiškėją rašyti tokį prašymą, pareiškėjas kreipėsi į administraciją dėl tokio pažeidimo, o administracija nesiėmė jokių veiksmų.

Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, jog pagal EŽTK 1 straipsnį valstybės kiekvienam jų jurisdikcijai priklausiančiam asmeniui garantuoja EŽTK I skyriuje apibrėžtas teises bei laisves. Pažymėtina, kad valstybė privalo apsaugoti asmenis ir nuo kitų fizinių asmenų smurto ar kt. pažeidimų. EŽTT praktikoje nustatyta, kad valstybė privalo imtis veiksmų nedelsiant po to, kai asmuo pateikė oficialų skundą (žr. 2004 m. birželio 3 d. sprendimą byloje Bat? ir kiti prieš Turkiją; 2004 m. lapkričio 2 d. sprendimą byloje Abdülsamet Yaman prieš Turkiją; 2002 m. kovo 14 d. sprendimą byloje Paul ir Audrey Edwards prieš Jungtinę Karalystę). Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos administracijai nei karto nesiskundė dėl skunde įvardytų netinkamų kalinimo sąlygų bei teisių pažeidimo.

Taip pat pareiškėjas, vadovaudamasis Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“, teigia, jog senyvo amžiaus kaliniai turėjo būti kalinami atskirai nuo jaunesnių kalinių. Visų pirma pažymėtina, jog Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ yra rekomendacinio pobūdžio, t. y. nėra privaloma, antra, Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad kaliniai turėtų būti apgyvendinami atsižvelgiant į jų amžių, todėl šis pareiškėjo teiginys yra atmestinas.

Teisėjų kolegija taip konstatuoja, jog pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo sprendimo, taip pat yra nepagrįstas.

ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.).

EŽTT praktikoje nurodoma, jog Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją). Tačiau EŽTT praktikoje taip pat pažymima ir tai, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Huk prieš Nyderlandus). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Higgins ir kiti prieš Prancūziją). Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl neišsamios motyvacijos gali būti panaikintas, kai dėl to neteisingai buvo išspręsta byla. Šiuo atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas, nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, bei sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė materialiosios teisės normas (CK 6.271 str. bei 6.250 str.) bei proceso teisės normos, reglamentuojančias įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, pareiškėjo teisę į tinkamą procesą, teisingą bei nešališką teismą (nenustatyti proceso teisės pažeidimai, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla), nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinimas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo L. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėArūnas DirvonasDalia Višinskienė