- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-03-09
- Bylos Nr.
- eI-1668-423/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01413-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- L. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovei Erikai Zakarauskaitei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Z. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas L. Z. savo skundu prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 10 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2013-05-09 iki 2014-04-17 neteisėtai buvo apribota jo laisvė, kadangi laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atlikinėjo perpildytuose pataisos namuose, kuriuose kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų. Gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei numatyta minimali 3,1 kv. m. ploto norma. Jo lova buvo prie koridoriaus durų. Koridoriuje buvo pastovus triukšmas iki 2 val. nakties, jame buvo rūkoma, dūmai sklisdavo ir į gyvenamąją patalpą, lovos senos, medinės. Atsikėlus iš ryto iki 22 val. pareiškėjas negalėjo būti gyvenamojoje patalpoje, turėjo vaikščioti lauke, jam buvo uždrausta užeiti į virtuvėlę. Pareiškėjas yra vegetaras, tačiau jį patalpinus į karantino patalpas vegetariško maisto jis negavo. Vėliau parašius prašymą dėl vegetariško maisto, atsakovas ilgai jo netenkino, nors ir žinojo, kad kito maisto pareiškėjas nevalgo. Pataisos namuose teikiamo maisto energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal, t.y. nesiekė normos, kuri yra 2600 kcal. Maisto sudėtyje nebuvo vaisių, uogų, daržovių, maistas buvo nekokybiškas, buvo priverstas valgyti margariną, kurio ankščiau nevalgė. Maistą valgykloje turėjo imti iš viršutinių lentynų, maistas buvo karštas reikėjo skubėti valgyti, tekdavo jį ryti karštą, nespėdavo net atsisėti prie stalo, kai jau reikėjo baigti valgyti. Būryje kartu su 50 nuteistųjų, jis buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 2 praustuvėmis, 3 dušo galvutėmis. Gyvenamojoje patalpoje nebuvo ventiliacijos, rūkančių dūmai sklisdavo į patalpą, jis buvo priverstas jais kvėpuoti, dažnai trūko oro. Būriui priklausančiose patalpose nebuvo džiovyklos, šaltuoju metų laiku drabužiai džiūdavo miegamojoje patalpoje, kur buvo drėgna, reikėjo kvėpuoti džiūstančių drabužių garais. Patalpoje nebuvo tinkamo nei natūralaus, nei dirbtinio apšvietimo. Pertvara tualetuose buvo žema, tai pažeidė pareiškėjo privatumą. Vienam mėnesiui buvo skiriamas vienas rulonas tualetinio popieriaus. Buvo ribojama galimybė su savimi turėti asmeninius daiktus (pledus, kompiuterius ir kt.). Atsakovas nepagrįstai reikalavo prisistatyti einant per kontrolės postą. Atsakovas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Konstitucijos 21, 29 straipsnių, Bausmių vykdymo kodekso 6 ir 7 straipsnių, Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklių, Lietuvos higienos normos HN76:2010 “Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje jis buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, žalojant sveikatą, nesudarant normalių bausmės atlikimo sąlygų, žeminant jo orumą. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė didelę neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais, t.y. sutriko ir pablogėjo jo sveikata (iškrito dantys, atsirado galvos ir pilvo skausmai, sutriko virškinimas, užkietėjo viduriai), patyrė nepatogumus ir kankinimą, buvo diskriminuojamas ir žeminamas, patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, pastoviai jautė įtampą, nesaugumo jausmą, negalėjo ramiai pailsėti, buvo pažeidinėjamas jo privatumas ir orumas. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas su skundu nesutinka, atsiliepime į skundą nurodė ir atsakovo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str. pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kai patalpų apšvietimas ir ventiliacija nesuteikia sąlygų sveikatos būklei. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečiais faktais pagrįstų duomenų, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija nesilaikė skunde nurodytų teisės normų reikalavimų. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę nuo 2013-05-09 iki 2014-04-17.
ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl turtinės bei neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad, pažeidžiant galiojančius teisės aktus (Konstituciją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Bausmių vykdymo kodeksą, Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisykles, Higienos normą HN 76:2010 ir kt.), jis buvo laikomas perpildytose patalpose, jam nebuvo užtikrintos teisės aktais garantuotos higienos ir sanitarinės bausmės atlikimo sąlygos, nebuvo teikiamas vegetariškas maistas, teikiamas maistas buvo nevisavertis ir nekaloringas. Vieną iš argumentų dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktais. Tačiau atsižvelgtina į LVAT suformuotą teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju, ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).
Nuo 2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo" (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11¹.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas pataisos namuose nuo 2013-05-09 iki 2014-04-17 buvo paskirtas gyventi 1 būrio 13 brigados 10 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 15,26 kv. m., ji buvo skirta gyventi viso 6 nuteistiesiems, (kiekvienam nuteistajam teko po 2,54 m² gyvenamojo ploto) Taigi, minėti įrodymai patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2013-05-09 iki 2014-04-17 pareiškėjui atsakovas neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, t.y. minėtu laikotarpiu pareiškėjui teko 0,56 kv. m. ploto mažiau. Šios aplinkybės iš esmės neginčijo ir atsakovo atstovė.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina vienu iš argumentų, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, atsakovas pagrįstai nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).
Taigi, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Minėtoje byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.
Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Atsakovas pagrįstai akcentuoja, bausmės atlikimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje bendrąsias sąlygas, t.y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pareiškėjas šias aplinkybes nutyli. Byloje nėra duomenų, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas konstatuoja, kad valstybė pagal nacionalinę teisę pakankamai ilgą laiką (nuo 2013-05-09 iki 2014-04-17 – 11 mėn. 8 d.) neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, didelis nepatogumas, pažeminimas, psichologinis sukrėtimas).
Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodė, kad jo lova buvo prie koridoriaus durų, kad koridoriuje buvo pastovus triukšmas iki 2 val. nakties, jame buvo rūkoma, dūmai sklisdavo ir į gyvenamąją patalpą, lovos senos, medinės; kad atsikėlus iš ryto iki 22 val. pareiškėjas negalėjo būti gyvenamojoje patalpoje, turėjo vaikščioti lauke, jam buvo uždrausta užeiti į virtuvėlę; kad jį patalpinus į karantino patalpas jis negavo vegetariško maisto, maisto energetinė vertė nesiekė 2600 kcal normos, maisto sudėtyje nebuvo vaisių, uogų, daržovių, maistas buvo nekokybiškas, buvo priverstas valgyti margariną; kad maistą valgykloje turėjo imti iš viršutinių lentynų, maistas buvo karštas reikėjo skubėti valgyti, tekdavo jį ryti karštą, nespėdavo net atsisėti prie stalo, kai jau reikėjo baigti valgyti; kad būryje kartu su 50 nuteistųjų, jis buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 2 praustuvėmis, 3 dušo galvutėmis; kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo ventiliacijos, rūkančių dūmai sklisdavo į patalpą, jis buvo priverstas jais kvėpuoti, dažnai trūko oro; kad būriui priklausančiose patalpose nebuvo džiovyklos, šaltuoju metų laiku drabužiai džiūdavo miegamojoje patalpoje, kur buvo drėgna, reikėjo kvėpuoti drabužių garais; kad patalpoje nebuvo tinkamo nei natūralaus, nei dirbtinio apšvietimo, pertvara tualetuose buvo žema, tai pažeidė pareiškėjo privatumą; kad vienam mėnesiui buvo skiriamas vienas rulonas tualetinio popieriaus; kad buvo ribojama galimybė su savimi turėti asmeninius daiktus (pledus, kompiuterius ir kt.); kad atsakovas nepagrįstai reikalavo prisistatyti einant per kontrolės postą.
Pataisos įstaigoje maistas gaminamas ir išduodamas vadovaujantis Kalėjimų departamento 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“, Teisingumo ministro 2002-09-23 įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Vyriausybės 2002-01-09 nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatomis. Iki 2014-07-01 galiojo Kalėjimo departamento 2011-04-29 įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtinti valgiaraščiai: valgiaraštis dirbantiems vyrams (1.1 p.), valgiaraštis nedirbantiems vyrams (1.2 p.), valgiaraštis dirbančioms moterims (1.3 p.), valgiaraštis nedirbančioms moterims (1.4 p.), valgiaraštis nepilnamečiams (1.5 p.), valgiaraštis nėščioms moterims (1.6 p.), valgiaraštis krūtimi maitinančioms moterims (1.7 p.), valgiaraštis dirbantiems vyrams (vegetarams) (1.8 p.), valgiaraštis nedirbantiems vyrams (vegetarams) (1.9 p.), valgiaraštis dirbančioms moterims (vegetarėms) (9.10 p.), valgiaraštis nedirbančioms moterims (vegetarėms) (1.11 p.). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dėl maitinimo pagal vegetarams patvirtintą valgiaraštį į pataisos namų administraciją kreipėsi 2013-08-05 ir jam buvo skirtas vegetarinis maitinimas. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas į pataisos namų administraciją dėl vegetarinio maitinimo raštu kreipėsi ankščiau ar, kad kreipėsi dėl tiekiamo nevisaverčio, nekaloringo, neatitinkančio maisto energetinės vertės maisto.
2010-03-30 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma) nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų dušo, sanitarinių mazgų patalpų ploto. Minėtuose teisės aktuose taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Atsakovas nurodė, jog 1 būrio 10 gyvenamoji patalpa vėdinama per langus ir tai nepažeidžia Higienos normos 24 punkto reikalavimų. Tiek Higienos normos, tiek Tabako kontrolės įstatymo nuostatos draudžia rūkyti bendro naudojimo patalpose. Duomenų, kad bendro naudojimo patalpose buvo rūkoma ir dūmai veržėsi į gyvenamąsias patalpas byloje nėra. Pravieniškių pataisos namų – tvirtosios kolonijos direktoriaus 2013-06-28 įsakymu Nr. V-216 „Dėl patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašo patvirtinimo“ numatyta galimybė ir sąlygos gauti nuosavos patalynės, drabužių skalbimo ir dezinfekcijos paslaugas. Pataisos namai 2014-07-29 su UAB „Vilniaus skalbykla“ sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 76-112 dėl skalbinių skalbimo paslaugos teikimo. Patalynė nuteitiesiems keičiama vieną kartą per savaitę, savo nuosavus rūbus gali nuteistieji skalbti ir patys 1-o sektoriaus skalbykloje būrio maudymosi laiku, būryje yra skalbimo mašina, kuria gali naudotis visi nuteistieji. 1-o sektoriaus bendrabučio, kuriame gyveno ir 1 būrio 13 brigados nuteistasis L. Z. , 1-ame aukšte nuteistiesiems įrengta bendra džiovykla, joje įrengta ištraukiamoji ventiliacija, galimybė ja naudoti neribojama. Taip pat papildomai įrengta ir stacionari džiovykla lauke. Taigi, pataisos namuose Higienos normos 64 punkto reikalavimai sudaryti nuteistiesiems sąlygas skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius buvo užtikrinti. Vadovaujantis Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nuteistiesiems vyrams išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus per mėnesį. Nurodytas aplinkybes patvirtina Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2015-01-16 pažyma Nr. S-1403 ir 2014-10-14 pažyma Nr. S-27438. Liudytojų I. Š. ir R. Š. parodymus, kad pataisos namuose yra 5 praustuvai 90 nuteistųjų, kad yra tik šaltas vanduo, nėra džiovyklos, bendro naudojimo patalpose rūkoma, teismas atmeta, jie prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir teismas juos vertina kaip bandymą padėti pareiškėjui. Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų ir skundų registravimo žurnale įrašų, jog pareiškėjas kreipėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir jo teisių pažeidimų į pataisos namų administraciją, nėra. Kitų objektyvių, neginčijamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, byloje nėra.
Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nes teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (sveikatos pablogėjimo, išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų ir netinkamo maitinimo Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1d. 1 ir 4 p. teisėja
nusprendė:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista L. Z. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje sąlygas. Pareiškėjo L. Z. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui.