- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-18
- Bylos Nr.
- 1A-99-387-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-9-00015-2012-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algimantas Valantinas (pirm.), Jolanta Čepukėnienė, Sigita Bieliauskienė
- Nuteistasis
- J. J.
- Nukentėjusysis
- T. Č.
- Kategorijos
Pranešėjas Algimantas Valantinas Baudžiamoji byla Nr. 1A-99-387/2013
Teisėjas Gediminas Viederis Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00015-2012-2
2013 m. vasario 18 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algimanto Valantino, teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Sigitos Bieliauskienės,
sekretoriaujant Agnijai Lukaševič ir Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorei Dianai Kasparavičienei,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012-11-12 nuosprendžio, kuriuo J. J. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 str. 1 d., ir nubaustas 20 MGL, t. y. 2600 Lt, dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. J. nuteistas už tai, kad grasino nužudyti, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas bus įvykdytas:
jis 2012 m. sausio 27 d., apie 15.15 val., atėjęs į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) pastatą, esantį A. Jakšto g. 6, Vilniuje, prie įėjimo į šį pastatą, bendraudamas su STT Administravimo valdybos Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus vyriausiąja specialiste J. R., pastarajai pasakė, kad yra įtariamas vaiko tvirkinimu ir, kad šioje byloje, kontroliuojamoje Vilniaus apygardos prokuratūros, įrodymai yra suklastoti, prašė šią bylą paimti į STT ir peržiūrėti. Kai J. R. jam paaiškino, kad STT neturi įgaliojimų vertinti prokurorų proceso veiksmus ir sprendimus, jis uždavė klausimą: „Ar tirsit bylą, jei bus nušautas prokuroras?“. J. R. paklausus, ar jis tikrai nori nušauti prokurorą, jis (J. J.) atsakė, kad jam daugiau nieko kito nelieka.
Nustatyta, kad atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-9-00082-11, J. J. 2011 m. balandžio 29 d. pranešta apie įtarimą pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (dėl seksualinio prievartavimo mažamečio atžvilgiu). Šį ikiteisminį tyrimą organizavo, jam vadovavo bei 2012 m. sausio 26 d. su kaltinamuoju aktu perdavė teisminiam nagrinėjimui Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo skyriaus prokuroras T. Č..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti 2012-11-12 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad teismas klaidingai interpretavo jo pasakytas mintis, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pažymi, kad pokalbio su J. R. metu jis nei prokurorui T. Č., nei kitam kuriam nors asmeniui negrasino nužudyti ar kaip nors susidoroti. Pasak apelianto, jis, diskutuodamas su J. R. ir išreikšdamas savo nepasitenkinimą teisėsaugos institucijos, kontroliuojančios pareigūnų darbą, neveiklumu, iškėlė hipotetinę mintį, kad teisėsaugos institucijos pradeda vykdyti savo pareigas tik tada, kai kas nors iš pareigūnų būna nušautas ir tai visuomenėje sukelia atgarsį. Kitaip teisėsaugos įstaigos yra abejingos eilinio piliečio problemoms ir rūpesčiams. Apelianto nuomone, minėtos aplinkybės patvirtina, kad apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 str. reikalavimus, kas turėjo esminės reikšmės neteisėto apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimui.
Teismo posėdžio metu J. J. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis ir prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, visuma. BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu pripažinta kaltu apeliantas J. J., objektyvieji požymiai pasireiškia žodžiu, raštu, telefonu ar kitokia forma pranešant žmogui, kad jis gali būti nužudytas ar sunkiai sutrikdyta sveikata. Pažymėtina, kad grasinimas gali būti išsakytas tiek nukentėjusiajam tiesiogiai, tiek ir per kitus asmenis ar viešus pasisakymus. Svarbu yra tai, jog grasinimas būtų realus, duodantis pagrindą manyti, kad jis gali būti realizuotas. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi grasinimo motyvai, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykiai, aplinkybės, kurioms esant buvo grasinama, nukentėjusiojo grasinimo suvokimas, t. y. ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes, turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo.
Bylos medžiaga neginčytinai nustatyta, kad J. J., atėjęs į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) pastatą, esantį A. Jakšto g. 6, Vilniuje, ir bendraudamas su STT Administravimo valdybos Pareiškimų nagrinėjimo skyriaus vyriausiąja specialiste J. R., pastarajai pasakė, kad yra įtariamas vaiko tvirkinimu ir, kad šioje byloje, kontroliuojamoje Vilniaus apygardos prokuratūros, įrodymai yra suklastoti, prašė šią bylą paimti į STT ir peržiūrėti. Kai J. R. jam paaiškino, kad STT neturi įgaliojimų vertinti prokurorų proceso veiksmus ir sprendimus, jis uždavė klausimą: „Ar tirsit bylą, jei bus nušautas prokuroras?“. J. R. paklausus, ar jis tikrai nori nušauti prokurorą, J. J. atsakė, kad jam daugiau nieko kito nelieka. Išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, jog J. J. išsakytas grasinimas vertintinas kaip realus ir konkretus. Bendraudamas su STT pareigūne, apeliantas suteikė pakankamai informacijos apie jo atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą, tą tyrimą kontroliuojančią prokuratūrą, taip pat nedviprasmiškai išsakė nepasitenkinimą tyrimą kontroliuojančio prokuroro veiksmais bei prašė patikrinti pastarojo darbą. J. R. atsakius, kad STT negali kontroliuoti prokuroro veiksmų, J. J. iš karto uždavė aukščiau nurodytą klausimą (b. l. 114). Esant šioms aplinkybėms, pripažintina, kad šiuo atveju konkrečios prokuroro pavardės neįvardijimas nesudaro pagrindo manyti, jog J. J. išsakytas grasinimas nebuvo konkretus. Iš apelianto žodžių buvo visiškai aišku, kad jis kalba būtent apie prokurorą, kontroliuojantį jo atžvilgiu atliekamą ikiteisminį tyrimą, t. y. T. Č., o ne apie atskirus veiksmus šiame ikiteisminiame tyrime atlikusius arba skundus išnagrinėjusius prokurorus. Šią išvadą patvirtina ir tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiojo duoti parodymai, kur jis nurodė, jog J. J. nuo pat įtarimo jam pareiškimo (apie 2 mėnesius) kasdien po kelis kartus skambindavo T. Č., reikšdamas įvairaus pobūdžio pretenzijas, buvo agresyvus ir nesukalbamas, į nukentėjusiojo argumentus nereagavo, visą laiką buvo konfliktiškai nusiteikęs jo atžvilgiu. Taigi manytina, jog sužinojęs, kad J. J., atvykęs į STT, buvo grasinęs nužudyti prokurorą, nukentėjusysis turėjo pagrindo bijoti šio grasinimo įgyvendinimo, t. y. suprato jį kaip konkretų ir realų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad ne tik nukentėjusysis, bet ir kiti teismo posėdžio metu apklausti liudytojai apibūdino J. J. kaip konfliktišką bei agresyviai nusiteikusį žmogų. Taip liudytoja O. K., atlikusį ikiteisminį tyrimą apelianto atžvilgiu, nurodė, jog J. J. labai impulsyvus žmogus. Pasak liudytojos, apeliantas ne kartą buvo minėjęs, jog jie (prokuroras, tyrėjai) pradėjo ikiteisminį tyrimą savo iniciatyva, kad jie jį šmeižia. Į jokius jam pateikiamus aiškinimus J. J. nereagavo, tik pradėdavo dar garsiau šaukti. Perskaitęs įtarimą, šaukė taip, kad atbėgo kitame kabinete dirbęs liudytojos viršininkas (b. l. 116). O. K. patvirtino žinojusi, kad J. J. skambindavo prokurorui T. Č., ginčydavosi su juo. Panašiai apeliantą apibūdino ir liudytoja J. R., nurodžiusi, jog išgirdęs, kad STT negali kontroliuoti prokuroro veiksmų, J. J. pradėjo akivaizdžiai pykti, neklausė, ką ji jam sakė. O paskui labai ramiu, šaltu tonu paklausė ar STT tirtų bylą, jei būtų nušautas prokuroras. Liudytojai patikslinus ar jis tikrai ketina nušauti prokurorą, J. J. atsakė, kad jam nėra kitos išeities (b. l. 114-115). Atsakydama į proceso dalyvių klausimus, liudytoja J. R. parodė patikėjusi J. J., kadangi jis pasakė minėtus žodžius labai rimtai, žiūrėdamas jai tiesiai į akis.
Teisėjų kolegijos manymu, kalbant apie J. J. išsakyto grasinimo realumą, svarbu yra ir tai, kad jis, žinodamas apie tuo metu visuomenėje atgarsį sukėlusius įvykius, susijusius su mažamečio vaiko tvirkinimu, buvo pasakęs tyrėjai O. K., kad jie sulauks Kedžio pasekmių (b. l. 115). Teismo posėdžio metu liudytoja parodė supratusi šiuos J. J. žodžius kaip grasinimą tyrėjui, prokurorui, kadangi byla yra garsi ir yra visuotinai žinoma kokias pasekmes turėjo omenyje apeliantas. Teismas pažymi ir tai, kad pradedant nuo to momento, per J. J. apklausas prie tyrėjos kabineto visada budėdavo operatyvinis darbuotojas, kuris kartas nuo karto apklausos metu užsukdavo į kabinetą (b. l. 116).
Be to, kaip jau buvo nurodyta aukščiau, nustatant ar grasinimas buvo realus, didelę reikšmę turi paties nukentėjusiojo šio grasinimo suvokimas. Nukentėjusiojo T. Č. parodymais nustatyta, kad jis, įvertinęs visas aplinkybes (J. J. skambučius jam, priekaištus ir pan.), net neabejojo išsakyto grasinimo realumu, įspėjo visą savo šeimą, prašė šeimos narių būti atsargesniems. Nukentėjusysis nurodė, kad jo šeimoje atsirado diskomfortas, juo labiau, kad tokie grasinimai jam buvo išsakyti pirmą kartą per 18 darbo metų (b. l. 111).
Pagal konstrukciją BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Įvertinus visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad J. J., klausdamas J. R. ar STT tirs bylą, jei bus nušautas prokuroras bei, atsakydamas į liudytojos klausimą ar jis tikrai ketina nušauti prokurorą, pasakydamas, jog jam nieko kito nelieka, veikė tiesiogine tyčia. J. R. patvirtino, kad J. J. kalbėjo rimtai, visiškai suvokdamas savo žodžių esmę. Tokią išvadą patvirtina ir tą aplinkybę, jog į liudytojos patikslinantį klausimą ar jis tikrai ketina taip pasielgti, J. J. net nebandė pasiaiškinti, o tik patvirtino, kad nieko kito jam nelieka. Teisėjų kolegijos manymu, toks apelianto elgesys parodo, jog jis, žinodamas apie tuo metu atgarsį visuomenėje sukėlusius įvykusius ir numanydamas STT pareigūnės reakciją į jo žodžius, sąmoningai pavojingai psichiškai veikė kitą žmogų, siekė sukelti baimę ir norėjo taip elgtis.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad analizuojamo BK 145 str. 1d. sankcija numato visą spektrą alternatyvių bausmių. Akivaizdu, kad galimybė taikyti įvairias bausmes sietina ir su veikos padarymo aplinkybėmis. Apylinkės teismas pagrįstai parinko vieną iš švelnesnių bausmės rūšių – baudą. Pripažintina, kad asmuo, manantis, jog jo teisės yra pažeidžiamos, teisinėje valstybėje negali bandyti spręsti susidariusios problemos grasinimais ar bauginimu. Konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, pagrįstai atsižvelgė į visą veikos padarymo kontekstą ir parinko adekvačią savo dydžiu baudą.
Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmos instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, priėmė teisingą ir teisėtą nuosprendį, kurio naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo J. J. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendį palikti galioti nepakeistą.