Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Lygmuo“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovės prašymas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo, civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Projektana“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lygmuo“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Projektana“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Lygmuo“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 8 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. preliminarų sprendimą pakeitė ir ieškovės ieškinį tenkino iš dalies. Nesutikdama su šiuo sprendimu, atsakovė pateikė apeliacinį skundą.Atsakovė UAB „Lygmuo“ apeliaciniame skunde teismui pateikė prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo. Atsakovė paaiškino, kad jai yra pritaikytas turto areštas, todėl ji neturi galimybės sumokėti žyminio mokesčio. Be to, turto arešto registro duomenys leidžia daryti išvadą, kad atsakovė neturi galimybės sumokėti žyminį mokestį, nes apeliantės sąskaitoje nėra reikalingo lėšų likučio, kuris galėtų būti panaudotas žyminio mokesčio sumokėjimui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 8 d. nutartimi atsakovės prašymo dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo netenkino. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė už teikiamą apeliacinį skundą turi sumokėti 417 Eur žyminį mokestį, tačiau ji prašo atidėti šio žyminio mokesčio sumokėjimą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliantė pateikė nepakankamai duomenų, patvirtinančių jos finansinės būklės sudėtingumą. Atsakovė į bylą pateikė tik banko sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad atsakovės sąskaitos likutis – 89,57 Eur, tačiau atsakovė nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog tai vienintelė jos sąskaita. Be to, atsakovė nepateikė duomenų apie jos (ne)kilnojamąjį turtą bei gaunamas pajamas.Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovės argumentą dėl turto arešto kaip priežasties, patvirtinančios negalėjimą sumokėti žyminį mokestį, nes nutartyse dėl turto arešto nurodyta, kad atsakovei leidžiama mokėti mokesčius valstybei. Taigi, žyminis mokestis gali būti mokamas, nepažeidžiant nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskirajame skunde atsakovė UAB „Lygmuo“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atidėti atsakovei žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo. Skunde nurodoma, kad atsakovei yra pritaikytas areštas 40 629,96 Eur sumai, o byloje yra turto arešto aktai, patvirtinantys, jog visas atsakovei priklausantis turtas yra areštuotas, todėl atsakovė neturi galimybės sumokėti žyminį mokestį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas atsakovės prašymas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija bei Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina vieną iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų – teisminės gynybos prieinamumo principą. Teisė kreiptis į teismą, kad būtų apgintos pažeistos teisės, įtvirtinta ir CPK 5 straipsnyje. Tačiau kartu tiek teismų praktikoje, tiek teisės mokslo doktrinoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad ši teisė negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Siekiant įgyvendinti visų asmenų vienodą teisę naudotis teismine gynyba, proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus, įstatymai nustato konkrečią teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką ir sąlygas.Viena iš teisės į teisminę gynybą tinkamo įgyvendinimo sąlygų yra žyminio mokesčio sumokėjimas, kurio dydį, atleidimo nuo jo ar mokėjimo atidėjimo sąlygas ir tvarką imperatyviai reglamentuoja CPK normos (CPK 83, 84 straipsniai). Įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminio mokesčio sumokėjimą, kaip vieną iš tinkamo teisės kreiptis į teismą realizavimo sąlygų, siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: įpareigoti asmenis, paduodančius teismui pareiškimus, kuriais siekiama jiems palankaus teismo sprendimo priėmimo, pateikti užtikrinimą, siekiant apsaugoti kitus asmenis nuo aiškiai nepagrįstų pareiškimų (ieškinių); padengti tam tikrą valstybės išlaidų, skirtų teisingumo įgyvendinimo sistemai finansuoti, dalį; skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-603-943/2017).Vis dėlto, siekiant užtikrinti asmenų teisę kreiptis į teismą, įstatyme nustatytos žyminio mokesčio lengvatos. Negalėdamas proceso inicijavimo metu sumokėti viso už reiškiamą procesinį prašymą mokėtino žyminio mokesčio, asmuo turi teisę prašyti teismo atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 3 dalis) arba jį atidėti (CPK 84 straipsnis). Vertindamas, ar egzistuoja faktinės prielaidos taikyti vieną iš nurodytų žyminio mokesčio mokėjimo išimčių (lengvatų), teismas turi ne tik užtikrinti protingą pusiausvyrą tarp šių institutų tikslų ir teisminės gynybos prieinamumo, bet ir užkirsti kelią nesąžiningiems bandymams išvengti žyminio mokesčio mokėjimo prievolės.Lietuvos apeliacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad sprendžiant žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą turi būti įvertinama ne tik turtinė prašančiojo asmens padėtis kreipimosi į teismą momentu, bet ir tai, kiek tokia padėtis tęsis. Kai asmens turtinė padėtis kreipimosi į teismą metu yra komplikuota, tačiau yra aplinkybių, rodančių, jog artimiausiu laiku sunki turtinė būklė gali iš esmės pagerėti (pvz., per atitinkamą laikotarpį asmuo gaus (sukaups) reikiamą pinigų sumą), žyminio mokesčio mokėjimas gali būti atidėtas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1670-943/2015; 2017 m. balandžio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-603-943/2017).Nagrinėjamu atveju atsakovė teismui pateikė prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, kuris grindžiamas šiais argumentais: 1) jai yra taikytos laikinosios apsaugos priemonės; 2) į bylą pateikti turto arešto akto registro duomenys patvirtina, kad ieškovės pagrindinį turtą sudaro keli seni automobiliai bei piniginės lėšos, kurių nepakanka žyminiam mokesčiui sumokėti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės nepatvirtina atsakovės prašymo pagrįstumo CPK 84 straipsnio prasme. Pažymėtina, kad atsakovė nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jos turimo turto sudėtį. Byloje esantys VĮ „Registrų centras“ pranešimai apie turto arešto akto įregistravimą patvirtina tik atsakovės turimo registruotino bei areštuoto turto sudėtį, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tai yra nepakankamai išsamūs duomenys išvadai apie atsakovės sunkią finansinę padėtį patvirtinti. Be to, apeliantė, prašydama atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, nepateikė jokių argumentų, kad tuo atveju, jei jai bus priimtas nepalankus teismo sprendimas, ji pajėgs sumokėti žyminį mokestį ateityje, todėl prašymas yra nepagrįstas ir šiuo aspektu.Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė ne tik neatskleidė dabartinės turtinės padėties, bet ir nepagrindė, jog ateityje jos turtinė padėtis gali pagerėti. Dėl to spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino apeliantės prašymo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą bei nustatė terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti – sumokėti už apeliacinį skundą 417 Eur žyminį mokestį bei pateikti teismui apmokėjimą patvirtinančius duomenis. Kadangi atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumo, tai ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Skundžiama nutartimi nustatytas terminas apeliacinio skundo trūkumams pašalinti pasibaigė, todėl apeliacinės instancijos teismas nustato naują terminą iki 2018 m. gegužės 31 d. (įskaitytinai) apeliacinio skundo trūkumams pašalinti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti apeliantei uždarajai akcinei bendrovei „Lygmuo“ naują terminą iki 2018 m. gegužės 31 d. (įskaitytinai) sumokėti 417 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą bei pateikti pirmosios instancijos teismui apmokėjimą patvirtinančius dokumentus.