- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-03
- Bylos Nr.
- e2A-758-390/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-05253-2015-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis, Gintautas Koriaginas
- Atsakovas
- V. G., A. G.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Agro“
- Kategorijos
- 2.1.2.4.1.1Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris
- 2.5.1.6.1Actio Pauliana
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Algimanto Kukalio (pranešėjas ir pirmininkaujantis) ir Rūtos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. G. ir A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-9912-615/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Agro“ patikslintą ieškinį atsakovams V. G. ir A. G. dėl povedybinės sutarties pripažinimo negaliojančia, tretiesiems asmenims antstolei A. A., akcinei bendrovei „Linas Agro“, R. S., Kauno rajono žemės ūkio bendrovei „Striūna“, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Atsakovui V. G. laiku neatsiskaičius pagal 2011 m. sausio 14 d. ir 2010 m. kovo 3 d. ieškovės UAB „Baltic Agro“ naudai pasirašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius, buvo išduoti vykdomieji dokumentai Nr. AR-1726 ir Nr. AR-1968. Antstolė A. A. jų pagrindu pradėjo vykdomąsias bylas Nr. 0036/11/02322 ir Nr. 0036/11/02571. Šių vykdomųjų bylų pagrindu vykdomas išieškojimas iš atsakovui V. G. priklausančio turto ieškovės naudai. 2014 m. spalio 14 d. tarp atsakovų V. G. ir A. G. buvo sudaryta povedybinė sutartis. Vedybų sutarties 3 punkte dėl būsimo turto teisinio rėžimo nurodyta, kad visas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, tame tarpe piniginės lėšos, vertybiniai popieriai, akcijos, vienos iš šalių bet kokiu būdu įgytas, šalims gyvenant susituokus, po povedybinės sutarties sudarymo ir patvirtinimo yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Tarp atsakovų sudaryta vedybų sutartis buvo įregistruota Vedybų sutarčių registre. Ieškovė CK 6.66 straipsnio ir CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu pareiškė ieškinį siekdama pripažinti atsakovų V. G. ir A. G. 2014 m. spalio 14 d. sudarytą povedybinę sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento ta apimtimi, kuria atsakovės A. G. gaunamas darbo užmokestis pripažintas jos asmenine nuosavybe.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino atsakovų V. G. ir A. G. 2014 m. spalio 14 d. sudarytą povedybinę sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento ta apimtimi, kuria atsakovės A. G. gaunamas darbo užmokestis pripažintas jos asmenine nuosavybe, taikė restituciją ir įpareigojo atsakovę A. G. grąžinti atsakovui V. G. 2014 m. spalio 14 d. sudarytos povedybinės sutarties pagrindu gautą ½ A. G. darbo užmokesčio iš (duomenys neskelbtini), išmokėto nuo 2014 m. spalio 14 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, priteisė iš atsakovų V. G. ir A. G. ieškovei UAB „Baltic Agro“ po ½ dalį ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų: 20 Eur žyminio mokesčio ir 740,80 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti bei kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų, t. y. priteisė ieškovei UAB „Baltic Agro“ po 380,40 Eur bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno atsakovo, priteisė iš atsakovo V. G. ir atsakovės A. G. iš kiekvieno po 10,15 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovės UAB „Baltic Agro“ reikalavimo teisės atsakovo V. G. atžvilgiu nebuvo ginčijamos, nebuvo ginčijama aplinkybė, kad ieškiniui pareikšti pagal actio Pauliana nėra suėjęs senaties terminas. Teismas laikė, kad 2015 m. sausio 16 d. Kauno apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-648-214/2015, kuria nustatyta, kad V. G. bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su jo sutuoktine A. G., priklauso ½ dalis sutuoktinės gaunamų pajamų iš darbinės, ar intelektinės veiklos, pensijos, pašalpos bei kitokių išmokų iki 2014 m. spalio 14 d., neturi prejudicinės galios sprendžiant būtinų actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygų buvimo šioje byloje klausimą, nes šioje byloje nebuvo sprendžiamas pajamų, atsakovės gautų po 2014 m. spalio 14 d. priklausomybės ir povedybinės sutarties teisėtumo klausimas. Vertindamas atsakovų kaip skolininkų nesąžiningumą teismas laikė, kad atsakovai nepaneigė nesąžiningumo prezumpcijos, kuri yra įtvirtinta CK 6.67 straipsnio 1 punkte. Atsakovas V. G., būdamas UAB „Baltic Agro“ skolininkas, sudarė povedybinę sutartį su savo sutuoktine A. G., kurioje numatė, kad visas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, tame tarpe piniginės lėšos, vertybiniai popieriai, akcijos, vienos iš šalių bet kokiu būdu įgytas, šalims gyvenant susituokus, po povedybinės sutarties sudarymo ir patvirtinimo yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Sutartis buvo sudaryta 2014 m. spalio 14 d., t. y. po antstolės A. A. 2014-10-06 patvarkymo areštuoti skolininko V. G. sutuoktinės A. G. darbo užmokesčio, gaunamo (duomenys neskelbtini) dalį, viršijančią vieną minimalią mėnesinę algą, bet ne daugiau kaip 509 524,01 Lt (147 568,35 Eur), todėl atsakovai turėjo žinoti, kad povedybinės sutarties sudarymas gali pažeisti ieškovės UAB „Baltic Agro“ kaip kreditoriaus interesus. Nors atsakovai nurodė, kad atsakovei A. G. nebuvo žinomas faktas, kad vyksta išieškojimas pagal 2011 m. sausio 14 d. ir 2010 m. kovo 3 d. ieškovės naudai atsakovo V. G. pasirašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius, tačiau atsakovė A. G. turėjo žinoti apie jos sutuoktinio V. G. problemas atsiskaitant su kreditoriais, įskaitant ir su kreditoriumi UAB „Baltic Agro“, nes jos pačios turimai sąskaitai (duomenys neskelbtini) buvo taikomi apribojimai dėl kitų jos sutuoktinio V. G. prievolių, ką patvirtino AB DNB banko 2015 m. rugsėjo 18 d. pažyma, taip pat Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartis. Teismas nustatė, kad atsakovė A. G. taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių realius ketinimus nutraukti santuoką su atsakovu V. G.. Todėl atsakovams povedybinės sutarties sudarymo metu turėjo būti žinoma apie vykdomą išieškojimą pagal 2011 m. sausio 14 d. ir 2010 m. kovo 3 d. ieškovės UAB „Baltic Agro“ naudai pasirašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius. Įvertinęs į civilinę bylą pateiktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad dėl tarp atsakovų V. G. ir A. G. 2014 m. spalio 14 d. sudarytos povedybinės sutarties faktiškai sumažėjo tiek atsakovo turto, kad likusio ar įgyjamo po sutarties sudarymo turto nepakanka nukreipti ieškovės UAB „Baltic Agro“ reikalavimui patenkinti bei atsiskaitymas su ieškove užtruks ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo. Atsakovas V. G. registruotas darbo biržoje, duomenų apie jo gaunamas pajamas nėra, duomenų apie jam nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, iš kurio galėtų būti tenkinami ieškovės reikalavimai, į bylą nepateikta. Kadangi atsakovas V. G. niekur nedirba ir negauna pajamų, vedybų sutartyje numatant sutuoktinių atskiro turto teisinį rėžimą ieškovei kaip atsakovo V. G. kreditoriui reikšmingai sumažėja reikalavimų tenkinimo galimybės, juolab, kad byloje esančiais duomenimis neišieškota skola UAB „Baltic Agro“ naudai yra 115 229,07 Eur. Dėl šių aplinkybių atsakovo V. G. galimybės įvykdyti ieškovei prievoles taip pat reikšmingai pasunkės ir ateityje. Teismas padarė išvadą, kad tarp atsakovų V. G. ir A. G. 2014 m. spalio 14 d. sudaryta povedybinė sutartis pripažintina negaliojančia nuo sudarymo momento ta apimtimi, kuria atsakovės A. G. gaunamas darbo užmokestis pripažintas jos asmenine nuosavybe siekiant apginti ieškovės teises ir interesus. Teismas pažymėjo, kad atsakovai povedybinę sutartį sudarė po 2014 m. spalio 6 d. antstolės A. A. patvarkymu nustatyto arešto atsakovės A. G. darbo užmokesčiui. Nustačius turto areštą atsakovės A. G. darbo užmokesčiui, areštas taikomas ir tai darbo užmokesčio daliai, kuri priklausys ateityje. Aplinkybės, kad atsakovė teigia nežinojusi apie turto areštą sutarties sudarymo momentu, nepaneigia civilinės bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės, kad sutartis ginčijamoje dalyje prieštarauja imperatyviems CPK 675 straipsnio reikalavimams, numatantiems, kad skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių– valdymo, naudojimosi ar disponavimo– laikinas uždraudimas ar apribojimas, t. y. disponavimas areštuotu turtu yra apribojamas įstatymo. Tuo tarpu susitarimas dėl viso atsakovės darbo užmokesčio, kuris bus gautas po povedybinės sutarties sudarymo, priklausymo atsakovei asmeninės nuosavybės teise yra susitarimas dėl areštuoto turto, siekiant pakeisti jo teisinį rėžimą iš bendrosios jungtinės į asmeninę nuosavybę. Teismas sprendė, kad CPK 675 straipsnio norma, kuria yra siekiama užtikrinti teismų sprendimų privalomumą ir jų tinkamą vykdymą, laikytina imperatyvia įstatymo norma CK 1.80 straipsnio 1 dalies prasme, todėl areštuoto turto teisinio rėžimo keitimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinis ir negaliojantis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgęs ir į tokias aplinkybes, teismas tarp atsakovų V. G. ir A. G. 2014 m. spalio 14 d. sudarytą povedybinę sutartį taip pat pripažino negaliojančia kaip prieštaraujančia imperatyviai įstatymo normai nuo sudarymo momento ta apimtimi, kuria atsakovės A. G. gaunamas darbo užmokestis pripažintas jos asmenine nuosavybe.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.
Apeliaciniu skundu atsakovai V. G. ir A. G., atstovaujami advokatės M. Laurinaitienės, prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, pažeidė materialines teisės normas. Teigia, kad sudaręs ginčijamą povedybinę sutartį skolininkas V. G. netapo nemokus, nesuteikė pirmenybės kitiems kreditoriams. Atsakovų susitarimas dėl būsimo įgytino turto teisinio režimo nustatymo nemažina nei vienos iš šalių mokumo, nes susitarimo pasirašymo metu toks turtas objektyviai neegzistuoja, jis nėra padalijamas kreditorių interesus pažeidžiančia tvarka. Kadangi šioje byloje nenustatytas kreditorių teisių pažeidimas, atsakovai turėjo teisę nevaržomai realizuoti jiems CK 3.83 straipsnio suteiktą teisę, todėl atsakovai negali būti laikomi nesąžiningais. Nagrinėjamu atveju, po vedybų sutarties sudarymo atsakovo V. G. turtinė padėtis nepablogėjo, sutartis buvo sudaryta į ateitį, todėl visiškai nepažeidžia ieškovės, kaip kreditoriaus, interesus. Atsakovai realizavo savo sutuoktinių teises, vadovaudamiesi sutarties sudarymo laisvės principu.
Šalies argumentai
Apeliantai mano, kad ieškovė privalėjo įrodyti, kad ginčo sandorio sudarymo metu skola pagal vekselius ir jų pagrindu išduotus vykdomuosius įrašus buvo tokio dydžio, jog atsakovo V. G. asmeninėje nuosavybėje turimas turtas arba atsakovų bendrąja jungtine nuosavybe iki ginčijamos vedybų sutarties sudarymo įgytas ir nepasidalintas turtas jos nepadengtų, taip pat tai, kad atsakovas V. G., sudarydamas vedybų sutartį, šias aplinkybes žinojo ir elgėsi nesąžiningai, o teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovė A. G. turėjo žinoti apie jos sutuoktinio neatsiskaitymą su ieškove UAB „Baltic Agro“. Apeliantų įsitikinimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių atsakovų nesąžiningą elgesį, o laikyti atsakovus nesąžiningais dėl to, kad jie gali atlikti nesąžiningus veiksmus ateityje, nėra teisinio pagrindo.
Nepagrįsta teismo išvada, kad povedybinė sutartis sudaryta atsakovams žinant apie turto areštą. Teigiama, kad atsakovė A. G. yra sąžininga savo darbo užmokesčio turėtoja ir susitarė dėl jo teisinio režimo į ateitį, nežinodama apie antstolės uždėtą areštą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Baltic Agro“ prašo atsakovų V. G. ir A. G. apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodo, kad teismų praktikoje yra pripažįstama susitarimų dėl būsimo turto įtaka skolininko mokumui, nes skolininko galimybė vykdyti įsipareigojimus kreditoriams priklauso ne vien nuo esamo skolininko turto, bet ir būsimų pajamų. Šiuo atveju nėra paneigta aplinkybė, kad atsakovas niekur nedirbo povedybinės sutarties sudarymo metu ir nedirba iki šiol, negavo ir negauna jokių kitų pajamų, o duomenų apie jam nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, iš kurio galėtų būti tenkinami ieškovės reikalavimai, į bylą nepateikta. Tvirtinama, kad reikšmingai didelė 115 229,07 Eur atsakovo skola ieškovės naudai taip pat sudaro sąlygas abejoti atsakovo galimybėmis atsiskaityti su ieškove. Būtent atsakovas neįgyvendino savo pareigos įrodyti, kad net ir sudarius ginčijamą povedybinę sutartį atsakovo galimybės atsiskaityti su ieškove nesumažėjo, o nesant duomenų apie atsakovo turimą esamą ir/ar būsimą turtą, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog dėl šių aplinkybių atsakovo galimybės įvykdyti ieškovei prievoles taip pat reikšmingai pasunkėjo bei pasunkės ir ateityje. Byloje pateikta AB DNB banko 2015 m. rugsėjo 18 d. pažyma ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartis patvirtinantys, kad atsakovės sąskaitai buvo taikomi apribojimai dėl atsakovo prievolių, todėl atsakovė negalėjo nežinoti apie vykstantį išieškojimą pagal 2011 m. sausio 14 d. ir 2010 m. kovo 3 d. ieškovės naudai atsakovo pasirašytus paprastuosius neprotestuotinus vekselius. Atsakovė turėjo žinoti apie turto areštą dėl to, kad 2014 m. spalio 6 d. antstolės patvarkymu vykdomosiose bylose Nr. 0036/11/02571, 0036/11/02322 areštavus atsakovės darbo užmokesčio dalį, toks areštas buvo įregistruotas Turto arešto aktų registre, todėl laikytina, kad turto arešto akto duomenys yra žinomi kiekvienam asmeniui, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas turto arešto aktų registre. Dėl šios priežasties atsakovė negali būti laikoma nežinojusia apie areštą. Net ir pripažinus atsakovę nežinojusia apie areštą, nėra teisinio pagrindo taikyti CK 1.80 straipsnio 4 dalies, kadangi turtas pagal šią nuostatą negali būti išreikalautas tik iš sąžiningo trečiojo asmens. Povedybinė sutartis buvo sudaryta tarp sutuoktinių, o atsakovai nepaneigė nesąžiningumo prezumpcijos, įtvirtintos CK 6.67 straipsnio 1 punkte. Atsakovai nepagrįstai nurodo, kad negalėjo būti areštuojamas atsakovės darbo užmokestis į ateitį. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. balandžio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1209/2013 yra nurodęs, kad nukreipus išieškojimą į darbo užmokestį, areštas taikomas ir tai darbo užmokesčio daliai, kuri priklausys ateityje. 2014 m. spalio 6 d. antstolės A. A. patvarkyme antstolė areštavo viso atsakovės gaunamo darbo užmokesčio dalį, viršijančią MMA iki tol, kol teismas pagal ieškovės kreipimąsi nustatys atsakovui priklausančią ieškovės darbo užmokesčio dalį. Ieškovė į teismą dėl atsakovo turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo kreiptis neturėjo galimybės, nes ginčijama 2014 m. spalio 14 d. Povedybine sutartimi areštuotas turtas buvo padalintas ir taip užkirstas kelias ieškovei CPK 667 straipsnio pagrindu kreiptis į teismą. CK 3.117 straipsnio 1 dalyje nustatyta sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija, nuo kurios galima nukrypti tik egzistuojant ypatingoms aplinkybėms, tokioms kaip nepilnamečių vaikų interesai, vieno sutuoktinio sveikatos būklė ar jo turtinė padėtis (CK 3.123 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju nėra pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, todėl teismas pagrįstai įpareigojo atsakovę grąžinti atsakovui ½ atsakovės darbo užmokesčio, gauto iš (duomenys neskelbtini), išmokėto nuo 2014 m. spalio 14 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. MMA dydis neturi reikšmės nustatant sutuoktiniams priklausančias turto dalis. Nustatant dalį, neviršijančią MMA, yra atsižvelgiama į visą atsakovės gaunamą atlyginimą, o ne atsakovui priklausančią atlyginimo dalį, todėl nėra pagrindo teigti, kad iš atsakovui priklausančios atsakovės atlyginimo dalies negalėtų būti vykdomas išieškojimas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t. y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Apeliacinės instancijos teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pripažinta negaliojančiu nuo sudarymo momento atsakovų V. G. ir A. G. 2014 m. spalio 14 d. sudaryta povedybinė sutartis ta apimtimi, kuria atsakovės A. G. gaunamas darbo užmokestis pripažintas jos asmenine nuosavybe, taikyta restitucija ir įpareigota atsakovė A. G. grąžinti atsakovui V. G. 2014 m. spalio 14 d. sudarytos povedybinės sutarties pagrindu gautą ½ A. G. darbo užmokesčio iš (duomenys neskelbtini), išmokėto nuo 2014 m. spalio 14 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. spalio 16 d. vedybų sutarčių registre įregistruota atsakovų V. G. ir A. G. 2014 m. spalio 14 d. povedybinė sutartis. Sutartyje nustatyta, kad nuo povedybinės sutarties sudarymo atsakovės A. G. gaunamas darbo užmokestis pripažintinas jos asmenine nuosavybe. Pirmosios instancijos teismas ginčo sandorį – povedybinę sutartį ta apimtimi, kuria atsakovės A. G. gaunamas darbo užmokestis pripažintas jos asmenine nuosavybe, pripažino negaliojančia, konstatavęs būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas.
Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad nagrinėjamuoju atveju nenustatytas kreditorių teisių pažeidimas, kad sudaręs ginčijamą povedybinę sutartį skolininkas V. G. netapo nemokus ir tai nesuteikė pirmenybės kitiems kreditoriams. Jų nuomone, atsakovai turėjo teisę nevaržomai realizuoti jiems CK 3.83 straipsnio suteiktą teisę, todėl atsakovai negali būti laikomi nesąžiningais.
Teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančius duomenis, nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytą motyvaciją šiuos apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB ,,Artrio-2“ v. UAB DnB Nord lizingas ir kt., bylos Nr. 3K-3-262/2008). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB ,,Baltijos parkingas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-423/2007).
Nagrinėjamuoju atveju nustatyta, kad atsakovas V. G. registruotas darbo biržoje, duomenų byloje apie jo gaunamas pajamas nėra. Byloje taip pat nepateikta duomenų apie jam nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, iš kurio galėtų būti tenkinami ieškovės reikalavimai. Nustatyta, kad iš atsakovo vykdomas 115 229,07 Eur išieškojimas ieškovės UAB „Baltic Agro“ naudai (vykdomosios bylos Nr. 0036/11/02322 ir Nr. 0036/11/02571), taip pat vykdomi išieškojimai ir kitų išieškotojų naudai, ką patvirtina Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartis, kuria patenkintas pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškimas dėl skolininko V. G. turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su sutuoktine A. G.. Minėta nutartimi nustatyta, kad V. G. bendrojoje junginėje nuosavybėje su sutuoktine A. G. priklauso ½ sutuoktinės gaunamų pajamų iš darbinės, ar intelektinės veiklos, pensijos, pašalpos bei kitokių išmokų iki 2014-10-14. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas V. G. neturi turto ir pajamų, iš ko galėtų būti vykdomi išieškojimai. Todėl povedybinės sutarties sudarymas, kuria susitarta, jog po sutarties sudarymo atsakovės A. G. gaunamas darbo užmokestis pripažintinas jos asmenine nuosavybe, pažeidžia kreditorių teises, nes antstolis negali nukreipti išieškojimo į vienintelį šiuo metu atsakovui priklausantį bendrosios jungtinės nuosavybės turtą – atsakovo sutuoktinės pajamų dalį. Tai nustačius laikytina, kad atsakovo galimybės įvykdyti ieškovei prievoles reikšmingai pasunkėjo bei pasunkės ir ateityje.
Pažymėtina, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys laikomos nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais (CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ši įstatyme įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija gali būti paneigta. Bylos duomenimis atsakovai nesąžiningumo prezumpcijos nepaneigė, todėl atsakovai nelaikytini sąžiningais. Be to, atsakovų nesąžiningumą patvirtina aplinkybė, jog ginčo sutartis buvo sudaryta po antstolės A. A. 2014 m. spalio 6 d. patvarkymo areštuoti skolininko sutuoktinei priklausančio darbo užmokesčio dalį. Byloje šios nustatytos aplinkybės kitais bylos duomenimis nepaneigtos.
Įstatymas nustato, kad areštuoto turto teisinio režimo keitimas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinis ir negaliojantis (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas tarp atsakovų V. G. ir A. G. 2014 m. spalio 14 d. sudarytą povedybinę sutartį pripažino negaliojančia kaip prieštaraujančia imperatyviai įstatymo normai nuo sudarymo momento ta apimtimi, kuria atsakovės A. G. gaunamas darbo užmokestis pripažintas jos asmenine nuosavybe, nes sutartis sudaryta po taikyto arešto. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia apylinkės teismo išvada yra pagrįsta. Taigi, apeliantai nepagrįstai teigia, kad šiuo atveju negalėjo būti areštuojamas A. G. darbo užmokestis, kurio ji neuždirbo ir neturėjo, tai yra į ateitį.
Vykdymo procesas nenumato galimybės išieškojimą nukreipti į turtą, kuris nebuvo areštuotas. Teismo nuomone, nukreipus išieškojimą į skolininko dalį bendrojoje sutuoktinių nuosavybėje, toks turtas pirmiausia areštuojamas. Nukreipus išieškojimą į darbo užmokestį, areštas taikomas ir tai darbo užmokesčio daliai, kuri priklausys ateityje. Išieškojimo iš darbo užmokesčio procesinis ypatumas yra tas, kad turto areštas nėra formalizuotas. Antstolio siunčiamas patvarkymas pervesti jam darbo užmokesčio dalį savo pasekmėmis prilyginamas turto areštui, kadangi antstolio reikalavimai privalomi visiems asmenims (CPK 585 straipsnis).
Skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas uždraudimas ar apribojimas (CPK 675 straipsnis). Disponavimas areštuotu turtu yra apribotas įstatymo. Todėl sandoris, kuriuo keičiamas areštuoto turto teisinis režimas, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Tokio sandorio šalys neturi teisės sudaryti, o notaras negali patvirtinti. Teismas tokį sandorį turi vertinti kaip niekinį.
Kaip rodo bylos duomenys, kad atsakovų povedybinė sutartis buvo sudaryta 2014 m. spalio 14 d. ir išviešinta įregistruojant viešame registre 2014 m. spalio 16 d., t. y. po to, kai išieškojimas buvo nukreiptas į atsakovui priklausančią atsakovo sutuoktinės darbo užmokesčio dalį. Pradėjus priverstinio išieškojimo procedūrą ir išieškojimą į darbo užmokestį, areštas taikomas ir tai darbo užmokesčio daliai, kuri priklausys ateityje. Todėl povedybinė sutartis, tiek kiek ji liečia atsakovui priklausančią atsakovo sutuoktinės darbo užmokesčio dalį, pagrįstai konstatuota niekine.
Atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, jog iki šiol nėra nustatyta skolininkui V. G. priklausanti dalis bendrajame turte - A. G. gaunamame darbo užmokestyje. Nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-648-214/2015 Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartimi nustatyta, kad V. G. bendrojoje junginėje nuosavybėje su sutuoktine A. G. priklauso ½ sutuoktinės gaunamų pajamų iš darbinės, ar intelektinės veiklos, pensijos, pašalpos bei kitokių išmokų iki 2014-10-14. Įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nustatytoji asmeninės nuosavybės dalis nesikeičia, iki teismas nenustato kitaip. Taigi, panaikinus povedybinę sutartį ta apimtimi, kuria atsakovės A. G. gaunamas darbo užmokestis pripažintas jos asmenine nuosavybe, nustatyta atsakovui V. G. priklausanti dalis bendrajame turte su sutuoktine nesikeičia. MMA dydis neturi reikšmės nustatant sutuoktiniams priklausančias turto dalis. Nustatant dalį, neviršijančią MMA, yra atsižvelgiama į visą atsakovės gaunamą atlyginimą, o ne tik atsakovui priklausančią atlyginimo dalį, todėl nėra pagrindo teigti, kad iš atsakovui priklausančios atsakovės atlyginimo dalies negalėtų būti vykdomas išieškojimas.
Esant nurodytam, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą teisingai taikė tiek procesinės, tiek ir materialinės teisės normas, apeliantų apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakaistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme, tačiau bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikia, todėl jam bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.