- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-04
- Bylos Nr.
- 1A-64-152-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-67-1-00187-2012-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Irena Ivanovienė (pirm.), Nijolė Matuzevičienė, Virginija Žindulienė
- Nuteistasis
- V. A.
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Irenos Ivanovienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. apeliacinį skundą dėl 2012-10-17 Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo:
V. A. pripažintas kaltu įvykdęs nusikaltimą, numatytą LR BK 287 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis LR BK 64 str. 1 d., 3 d., bausmės iš dalies sudėtos, prie 2003 m. lapkričio 21 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu paskirtos, pakeistos 2004 m. birželio 8 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimi, ir neatliktos bausmės dalies pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams. Laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2012 m. spalio 17 d.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
V. A. nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 17 d., apie 15 val., Kelmėje, (duomenys neskelbtini) gatvėje, vairuodamas automobilį „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dėl padaryto Kelių eismo taisyklių (toliau ir KET) pažeidimo sulaikytas policijos pareigūnų, jiems rašant administracinį teisės pažeidimo protokolą dėl pažeisto KET 202 p., t. y. transporto priemonės vairavimo neužsisegus saugos diržo, panaudodamas psichinę prievartą, t. y. grasindamas susidorojimu, reikalavo iš valstybės tarnautojų – Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelmės rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyresniojo patrulio P. B. ir Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio tyrėjo V. P. nerašyti administracinio protokolo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. A. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2012-10-17 teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Apelianto nuomone, nuosprendis pagrįstas vien nukentėjusiųjų parodymais bei jų tarnybiniais pranešimais, jų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti duomenys. Teismo posėdžio metu pareigūnai negalėjo paaiškinti, kodėl jie tarnybos metu turėdami specialiąsias priemones ir radijo ryšį nesulaikė asmens, kuris, anot jų, 15 minučių darė nusikaltimą. Šių pareigūnų tarnybiniai pranešimai yra identiški, surašyti net su tomis pačiomis gramatinėmis klaidomis, nors įvykio metu jie buvo skirtingose vietose. Policijos pareigūnai teismo posėdyje negalėjo paaiškinti visų bylai reikšmingų aplinkybių, nes neva jų neprisiminė, nors patvirtino, kad grasinimų iš kitų asmenų nėra girdėję. Taigi, akivaizdu, jog, jeigu būtų iš tiesų grasinta, ir pareigūnai, kaip jie teigė posėdžio metu, suprato, kad grasinimai realūs ir juos įbaugino tiek, kad negalėjo pažeidėjo sulaikyti vietoje, visas aplinkybes jie atsimintų. Apelianto nuomone, pareigūnų parodymų bei jų tarnybinių pranešimų negalima laikyti įrodymais, nes jie neatitinka LR BPK 20 str. 2 d. numatytų reikalavimų. Be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neišanalizuota, kodėl nuteistasis buvo sulaikytas policijos komisariate tik po kelių valandų, klaidingai nurodant sulaikymo pagrindą. Jis buvo sulaikytas 48 valandoms, apklaustas nedalyvaujant gynėjui. Šios aplinkybės rodo, kad įrodymai byloje surinkti pažeidžiant įstatymus, todėl nebuvo galima jų laikyti įrodymais. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vien nukentėjusiųjų bei liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas parodymais, jei jų nepatvirtina kiti įrodymai (LR BPK 301 str. 2 d.).
Nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo skundą, daro išvadą, kad V. A. nuteistas pagrįstai, jo padaryta nusikalstama veika įrodyta ir tinkamai kvalifikuota pagal LR BK 287 str. 1 d. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nuteistasis, grasindamas susidorojimu, reikalavo iš valstybės tarnautojų nerašyti administracinio protokolo.
Nors apeliantas savo kaltę kategoriškai neigia, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad jo kaltė visiškai įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos nuosprendyje aptartais įrodymais: nukentėjusiųjų V. P. ir P. B. parodymais, jų tarnybiniais pranešimais ir kita bylos medžiaga. Nukentėjusiaisiais pripažinti pareigūnai ėjo savo tiesiogines tarnybines pareigas, su nuteistuoju nebuvo asmeniškai pažįstami, nesusipykę (tai patvirtino ir pats nuteistasis), jų parodymai, duoti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, yra nuoseklūs, analogiški, iš esmės atitinka aplinkybes, nurodytas jų tarybiniuose pranešimuose, todėl jais netikėti nebuvo pagrindo. Be to, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir liudytojo B. A. parodymus kaip nepatikimus ir nereikšmingus šioje byloje, kadangi įvykio metu jis kalbėjo mobiliuoju telefonu, ne viską girdėjo. Taigi, priešingai, nei teigia apeliantas, buvo ištirti bei nuosprendyje įvertinti ne tik nuteistąjį kaltinantys, bet ir teisinantys įrodymai.
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl nukentėjusiųjų parodymų pirmosios instancijos teisme. Tai, kad apklausiant juos pirmosios instancijos teismo posėdyje, kuris įvyko maždaug po pusės metų po įvykio, nukentėjusieji negalėjo tiksliai atsiminti visų įvykio aplinkybių, yra suprantama ir paaiškinama. Esminėmis aplinkybėmis jų parodymai atitiko kitą byloje surinktą medžiagą, todėl nėra pagrindo jų laikyti išgalvotais ar melagingais.
Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad byloje surinkti įrodymai neatitinka LR BPK 20 str. nustatytų reikalavimų, kad nepašalintos abejonės, kuriuos byloje surinktus duomenis laikyti įrodymais, o kurių ne. Šie argumentai laikytini deklaratyviais, kadangi skunde nėra konkretizuota, kurie duomenys, apelianto nuomone, neatitinka minėtos normos reikalavimų.
Kolegija atmeta apelianto skundo argumentus dėl pareigūnų neva neadekvataus elgesio įvykio metu kaip jį išteisinančią aplinkybę. Tai, kad pareigūnai, eidami savo tiesiogines pareigas, išgirdę grasinimus susidoroti, nedelsiant nesulaikė apelianto įvykio vietoje, nepranešė ir nepristatė jo į policijos įstaigą, o visa tai atliko po kelių valandų, nepaneigia nuteistojo kaltės. Iš nukentėjusiųjų tarnybinių pranešimų matyti, kad V. A. konfliktas su pareigūnais įvyko 2012-04-17, apie 15.00 val., o sulaikytas jis buvo 17.30 val., pažymint, kad asmuo sulaikytas tuoj po nusikaltimo padarymo (laikinojo sulaikymo protokolas, 18 b. l.). Šis kelių valandų laiko skirtumas nėra esminis, nekeičia įvykio aplinkybių ir neneigia nuteistojo atsakomybės.
Be to, kolegija atmeta apelianto argumentą ir dėl neva netinkamo LR BPK 301 str. 2 d. taikymo. Šioje normoje numatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai. Nagrinėjamu atveju šios normos taikyti nėra pagrindo, kadangi šioje byloje nukentėjusiesiems nebuvo taikytas anonimiškumas. Įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien nukentėjusiųjų parodymais, jei teismas pripažįsta juos atitinkančiais LR BPK 20 str. reikalavimus.
Kitų aplinkybių, kurių būtų neįvertinęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl V. A. kaltės ir taikytos atsakomybės, apeliaciniame skunde nėra nurodyta, todėl naikinti skundžiamo nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistojo V. A. apeliacinį skundą atmesti.