- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-28
- Bylos Nr.
- e2-1629-407/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02679-2017-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Vilija Mikuckienė, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Finiens“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Vilijos Mikuckienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Acumen“ ir atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Finiens“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 7 d. nutarties, kuria iš dalies patvirtintas kreditorės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Acumen“ finansinis reikalavimas atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Finiens“ bankroto byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. BUAB „Acumen“ (toliau – Kreditorė) prašė patvirtinti BUAB „Finiens“ (toliau – Bendrovė) bankroto byloje 127 287,90 Eur reikalavimą, kurį sudaro 112 951,80 Eur negrąžinta paskola ir nesumokėtos 7 076,10 Eur palūkanos pagal 2012 m. liepos 25 d. paskolos sutartį (toliau – Paskolos sutartis) bei 7 260 Eur skola už suteiktas paslaugas pagal 2016 m. kovo 16 d. Teisinių paslaugų ir konsultacijų teikimo sutartį (toliau – Teisinių paslaugų sutartis).
2. Bendrovės bankroto administratorius prašė patvirtinti Kreditorės 60 156,83 Eur reikalavimo dalį, o likusios dalies, t. y. 67 131,07 Eur netvirtinti. Nurodė, kad iškėlus Bendrovei bankroto bylą, administratoriui nebuvo perduoti Bendrovės apskaitos dokumentai, tačiau pagal Bendrovės banko sąskaitų išrašus administratorius nustatė, kad Bendrovė grąžino Kreditorei dalį suteiktos paskolos – 52 794,97 Eur sumą. Kreditorė neteisėtai ir nepagrįstai 7 076,10 Eur palūkanų sumą apskaičiavo nuo visos 112 951,80 Eur paskolos sumos, nes Bendrovė dalį paskolos grąžino, todėl administratorius nesutinka su šia reikalavimo dalimi. Kreditorė pateikė Teisinių paslaugų sutartį ir nepasirašytas PVM sąskaitas faktūras, bet nepateikė paslaugų priėmimo–perdavimo aktų, kuriuose būtų nurodyta, kokias konkrečias paslaugas kreditorė suteikė Bendrovei. Dėl to administratorius nesutinka ir su šia reikalavimo dalimi.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 7 d. nutartimi patvirtino kreditorės BUAB „Acumen“ 81 214,35 Eur dalį reikalavimo BUAB „Finiens“ bankroto byloje, o likusios reikalavimo dalies netvirtino.
4. Teismas, vadovaudamasis pateiktais Bendrovės banko sąskaitų išrašais, nustatė, kad per laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2016 m. balandžio 15 d. Kreditorei iš viso buvo pervesta 50 101,51 Eur suma. Teismo vertinimu, Kreditorė neįrodė, kad šie mokėjimai atlikti už Bendrovei suteiktas paslaugas. Todėl teismas pripažino, kad Bendrovė grąžino Kreditorei 50 101,51 Eur dalį paskolos pagal Paskolos sutartį, o negrąžintos paskolos likutis yra 62 850,30 Eur.
5. Pagal Paskolos sutarties 6.1 punktą, šalys susitarė, kad visa suteikta paskola turi būti grąžinta iki 2016 m. gruodžio 31 d., įskaitant palūkanas ir kitas pagal šią sutartį mokėtinas sumas. Atsižvelgdamas į šią nuostatą, teismas darė išvadą, kad Paskolos sutarties 4.3 punkte numatytos 1 proc. dydžio metinės palūkanos turi būti skaičiuojamos už laikotarpį nuo paskolos išmokėjimo 2012 m. liepos 30 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., o tai už 1 615 dienas sudaro 4 997,73 Eur sumą.
6. Paskolos sutarties 10.3 punktu šalys susitarė, kad tuo atveju, jei paskolos gavėjas laiku neįvykdo įsipareigojimo grąžinti paskolą ar jos dalis ir sumokėti palūkanas, paskolos gavėjas įsipareigoja sumokėti 0,05 proc. dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Atsižvelgdamas į šią nuostatą, teismas darė išvadą, kad iki Paskolos sutartyje numatytos paskolos grąžinimo dienos, t. y. 2016 m. gruodžio 31 d. paskolos gavėjas moka palūkanas, o nuo 2016 m. gruodžio 31 d., negrąžinęs paskolos, moka delspinigius. Bendrovės bankroto administratorius, vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktu, prašė taikyti senaties terminą netesyboms ir nuo negrąžintos 62 850,30 Eur paskolos sumos bei 4 997,73 Eur palūkanų, iš viso nuo 67 848,03 Eur sumos, netesybas skaičiuoti už 180 dienų. Dėl to teismas konstatavo, kad pritaikius senatį, skaičiuojant pagal šalių sutartą 0,05 proc. dydį netesybos sudaro 6 106,32 Eur sumą.
7. Teismas pažymėjo, kad nors Kreditorė pareiškė reikalavimą tik dėl palūkanų, jas skaičiavo ne iki 2016 m. gruodžio 31 d., kaip nustatyta Paskolos sutartyje tvarka, bet iki nutarties iškelti Bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad bendra iš paskolos teisinių santykių prašoma priteisti suma, reikalavimo tenkinimo atveju, neviršija pareikštosios, nutarė į Kreditorės reikalavimo sumą įtraukti ir 6 106,32 Eur netesybų sumą, kylančią iš Paskolos sutarties 10.3 punkto reikalavimo.
8. Dėl Kreditorės reikalavimo 7 260 Eur dalies, kildinamos iš Teisinių paslaugų sutarties, teismas nustatė, kad šioje sutartyje nėra numatyta, jog PVM sąskaita faktūra išrašoma pateikus ataskaitą apie paslaugų suteikimą. Paslaugų teikėjo pareiga pateikti klientui ataskaitą apie paslaugų suteikimą ar teikimo eigą kyla iš kliento reikalavimo. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo netvirtinti šios reikalavimo dalies.
9. Teismas konstatavo, kad tvirtinamą bendrą Kreditorės reikalavimo sumą sudaro 70 110,30 Eur pagrindinė skola (62 850,30 Eur negrąžinta paskolos dalis ir 7 260 Eur skola už suteiktas paslaugas) ir 11 104,05 Eur netesybos.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai
10. Kreditorė BUAB „Acumen“ atskirajame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartį ir papildomai patvirtinti Kreditorės reikalavimo 50 101,51 Eur dalį pagal Paskolos sutartį Bendrovės bankroto byloje. Nurodo šiuos argumentus:
10.1. Teismas neatsižvelgė į faktinę aplinkybę, kad Bendrovės administratorius neturi visų Bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl banko sąskaitų išrašai negali būti vertinami kaip teisingi duomenys, patvirtinantys ginčo sumos grąžinimą pagal Paskolos sutartį. Kreditorė byloje pateikė savo apyvartos žiniaraščio, atsiskaitomosios sąskaitos išrašų, kasos išlaidų orderio, Bendrovės kasos pajamų orderio, 2012 m. spalio 17 d., 2012 m. gruodžio 28 d. prašymų, PVM sąskaitų faktūrų kopijas. Teismas šių įrodymų nevertino, todėl pažeidė Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.
Žemesnės instancijos teismas
10.2. Teismas nurodė, kad nevertina Kreditorės pateiktų apyvartos žiniaraščių už laikotarpį iki paskolos suteikimo, t. y. nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. liepos 29 d., tačiau nemotyvavo, dėl kokių priežasčių nevertina šių rašytinių įrodymų.
10.3. Vadovaujantis civiliniame procese taikoma įrodymų pakankamumo taisykle, darytina išvada, kad Kreditorės reikalavimo dalis dėl negrąžintos 50 101,51 Eur paskolos pagal Paskolos sutartį yra visiškai pagrįstas pateiktais Kreditorės apskaitos dokumentais, kurie nebuvo nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka ir yra galiojantys.
Atsiliepimas
11. Atsakovė BUAB „Finiens“ atsiliepime prašo Kreditorės atskirąjį skundą atmesti. Atsikirsdama į Kreditorės argumentus, nurodo, kad byloje pateikti banko sąskaitų išrašai patvirtina, jog po Paskolos sutarties sudarymo ir paskolos suteikimo Bendrovė grąžino Kreditorei iš viso 50 101,51 Eur sumą.
Šalies argumentai
12. Atsakovė BUAB „Finiens“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 7 d. nutarties dalį, kuria patvirtinta kreditorės BUAB „Acumen“ reikalavimo 7 260 Eur dalis, ir klausimą išspręsti iš esmės – netvirtinti šios dalies Kreditorės reikalavimo Bendrovės bankroto byloje. Nurodo šiuos argumentus:
12.1. Bendrovės bankroto administratoriui nėra perduoti Bendrovės dokumentai, todėl administratorius negali patikrinti, ar Kreditorė teikė paslaugas atsakovei pagal Teisinių paslaugų sutartį.
12.2. Kreditorei nepateikus visų pirminių dokumentų – aktų, kurie patvirtintų pagal Teisinių paslaugų sutartį suteiktų paslaugų apimtį ir pobūdį, nėra pagrindo sutikti su Kreditorės reikalavimo 7 260 Eur dalimi. Teismo nutarties dalis, kuria patvirtinta ši reikalavimo dalis, yra nepagrįsta, todėl naikintina, o ginčijama Kreditorės reikalavimo dalis netvirtintina.
Atsiliepimas
13. Kreditorė BUAB „Acumen“ atsiliepime prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti. Nurodo šiuos atsikirtimus:
13.1. Kreditorės reikalavimo 7 260 Eur dalį patvirtina rašytiniai įrodymai, t. y. Teisinių paslaugų sutartis, PVM sąskaitos faktūros, apyvartos žiniaraščiai, darbo sutartys.
13.2. Kreditorės pateikta piniginių srautų judėjimo tarp UAB „Acumen“ ir UAB „Finiens“ suvestinė, grindžiama teismui pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų pagrindu, taipogi patvirtina faktą, kad 7 260 Eur skolos suma buvo apskaityta Kreditorės apyvartos žiniaraštyje, kuris pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 3 dalį yra laikomas apskaitos registru. Apskaitos registre įmonės ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai yra registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine-sistemine tvarka (Buhalterinės apskaitos įstatymo 16 str. 3 d.).
13.3. BUAB „Acumen“ bankroto administratorius, tikrindamas šios įmonės sandorius, apskritai nenustatė tokio fakto, kad įmonė būtų surašinėjusi atitinkamus aktus, kurie net nėra privalomi ir reikalaujami pagal įstatyminius reikalavimus. Teisinių paslaugų sutartyje nenumatyta, kad PVM sąskaita faktūra yra išrašoma pateikus ataskaitą apie paslaugų suteikimą.
13.4. Vadovaujantis įrodymų pakankamumo taisykle, darytina išvada, kad Kreditorės reikalavimo 7 260 Eur dalis Bendrovės bankroto byloje patvirtinta pagrįstai ir teisėtai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, byla išnagrinėta neperžengiant atskirųjų skundų ribų.
Dėl dalies paskolos grąžinimo
15. Kreditorė dalį pareikšto reikalavimo grindė šalių sudaryta Paskolos sutartimi, pagal kurią Kreditorė 2012 m. liepos 30 d. paskolino atsakovei 390 000 Lt, t. y. 112 951,80 Eur iki 2016 m. gruodžio 31 d. Kreditorės teigimu, atsakovė šios paskolos negrąžino.
16. Byloje pateikti Bendrovės banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad atsakovė po paskolos pagal Paskolos sutartį gavimo per laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d. iki 2016 m. balandžio 15 d. Kreditorei iš viso pervedė 50 101,51 Eur sumą. Visų šių pervedimų paskirtyje abstrakčiai nurodyta „skolos dengimas“.
17. Kreditorė laikosi pozicijos, kad minėtais atsakovės mokėjimais buvo padengtos anksčiau atsiradusios skolos. Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad per laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 30 d. iki 2011 m. gruodžio 30 d. už komunalines paslaugas (elektros energiją, vandenį ir nuotekas, šildymą) Kreditorė išrašė atsakovei PVM sąskaitas faktūras, kurių bendra suma 7 901,85 Lt (2 288,53 Eur). Kreditorė nenurodė ir nepateikė sutarčių, kurių pagrindu buvo išrašytos šios sąskaitos. Jose nėra sąskaitos (paslaugų) gavėjo parašų, dalis sąskaitų nėra pasirašytos ir pačios Kreditorės atstovo. Tačiau minėtos sąskaitos yra įtrauktos į Kreditorės apyvartos žiniaraštį. Be to, sąskaitose nurodyti objektų, už kuriuos atsiskaitoma, adresai. Atsakovės procesiniuose dokumentuose neneigiama, kad Bendrovė turėjo prievolę atsiskaityti už sąskaitose nurodytuose objektuose suteiktas komunalines paslaugas minėtu laikotarpiu (atsakovės administratorius remiasi tik ta aplinkybe, kad jam nebuvo perduoti Bendrovės dokumentai). Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, labiau tikėtina, kad minėtos sąskaitos išrašytos pagrįstai ir jos buvo pateiktos atsakovei apmokėti.
18. Nors sutarčių, kuriuose būtų nustatyta atsiskaitymo tvarka, byloje nėra pateikta, o pačiose sąskaitose jų apmokėjimo terminai taip pat nenurodyti, atsižvelgiant į jose nurodytų suteiktų paslaugų pobūdį (komunalinės paslaugos) ir į tai, kad šios sąskaitos buvo išrašomos kiekvieną mėnesį, labiau tikėtina, kad minėtos sąskaitos turėjo būti apmokėtos anksčiau nei suėjo Paskolos sutartyje nustatytas paskolos grąžinimo terminas (2016 m. gruodžio 31 d.).
19. Kaip minėta, teismas išvadą apie dalinį paskolos grąžinimą darė vadovaudamasis mokėjimais, kuriuos atsakovė atliko jau po paskolos gavimo pagal Paskolos sutartį. Pažymėtina, kad iš byloje pateiktų pačios Kreditorės banko sąskaitų išrašų matyti, jog iki minėtos paskolos suteikimo atsakovė per laikotarpį nuo 2011 m. birželio 15 d. iki 2012 m. liepos 4 d. Kreditorei pervedė iš viso 19 100 Lt (5 531,74 Eur) sumą. Šių mokėjimų paskirtis nurodyta įvairiai – „pagal sąskaitas už el. energiją“, „už paslaugas“, „pagal sutartį“, „skolos dengimas“. Nesant duomenų, kad šiais mokėjimais buvo atsiskaitoma už kitas paslaugas (ar kitu laikotarpiu suteiktas komunalines paslaugas tuose pačiuose objektuose), darytina išvada, kad šiais mokėjimais buvo visiškai padengtos Kreditorės sąskaitos, išrašytos 2010 m. lapkričio 30 d. – 2011 m. gruodžio 30 d. laikotarpiu už komunalines paslaugas. Dėl to teismas pagrįstai nevertino šių įrodymų kaip paneigiančių dalinį paskolos grąžinimą (CPK 185 straipsnis).
20. Pagal Kreditorės pateiktą apyvartos žiniaraštį atsakovei 2012 m. gegužės 11 d. buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra, kurios suma 28 168,80 Lt (8 158,25 Eur). Atsiliepime į Bendrovės administratoriaus pareiškimą Kreditorė nurodė, kad ši sąskaita Kreditorės bankroto administratoriui nebuvo perduota, nes dalis Kreditorės buhalterinės apskaitos dokumentų yra paimta FNTT prie LR VRM atliekant ikiteisminį tyrimą; 2019 m. balandžio 30 d. buvo kreiptasi į FNTT dėl Kreditorės dokumentų atsiėmimo, tačiau atsakymas dar negautas. Kreditorė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui minėtos sąskaitos nepateikė. Be to, nenurodė ir nepateikė duomenų, pagal kokią sutartį minėta sąskaita galėjo būti išrašyta (CPK 178 straipsnis). Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė buvo skolinga Kreditorei apyvartos žiniaraštyje nurodytą 2012 m. gegužės 11 d. PVM sąskaitos faktūros sumą ir pastaroji turėjo teisę įskaityti šią skolą kaip anksčiau atsiradusią į atsakovės atliktus mokėjimus Kreditorei (CPK 185 straipsnis).
21. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad Bendrovė 2012 m. spalio 17 d. ir 2012 m. gruodžio 28 d. pateikė Kreditorei prašymus sumokėti už prekes pagal prašymuose nurodytas trečiojo asmens išrašytas sąskaitas, kurių sumos atitinkamai 1 670 USD ir 7 402 USD. Prašymuose nurodyta, Bendrovė skolą grąžins per 6 mėnesius. Kreditorės pateiktas banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad minėti Bendrovės prašymai buvo įvykdyti atitinkamai tą dieną, kai buvo pateikti, t. y. Kreditorė už Bendrovę sumokėjo trečiajam asmeniui atitinkamai 1 670 USD (4 438,69 Lt) ir 7 402 USD (19 288,13 Lt) sumas. Taigi, šiuo pagrindu atsakovei jau po paskolos suteikimo pagal Paskolos sutartį atsirado kita prievolė – grąžinti Kreditorei atitinkamai 4 438,69 Lt (1 285,53 Eur) ir 19 288,13 Lt (5 586,23 Eur) skolas, kurių mokėjimo terminai suėjo atitinkamai 2012 m. balandžio 17 d. ir 2012 m. birželio 28 d., t. y. anksčiau nei Paskolos sutartyje nustatytas paskolos grąžinimo terminas (2016 m. gruodžio 31 d.).
22. Pagal CK 6.55 straipsnio 1 dalį, skolininkas, privalantis grąžinti tam pačiam kreditoriui kelias tos pačios rūšies skolas, mokėdamas gali pareikšti, kurią skolą jis grąžina. Tačiau skolininkas neturi teisės be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos pagal prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu skolininkas nepareiškia, kokiai prievolei įvykdyti skiria įmoką ir nėra kitokio šalių susitarimo, tai laikoma, kad grąžinta skola, kurios grąžinimo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola.
23. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, 2012 m. rugpjūčio 2 d. – 2016 m. balandžio 15 d. laikotarpiu atliktuose Bendrovės mokėjimuose nėra konkrečiai nurodyta, kuri skola yra grąžinama. Kadangi Kreditorė nesutinka, kad šie mokėjimai būtų skirti atsakovės prievolei pagal Paskolos sutartį vykdyti, vadovaujantis minėtomis įstatymo nuostatomis, laikytina, kad šiais mokėjimais pirmiausia buvo dengiama Bendrovės 2012 m. spalio 17 d. ir 2012 m. gruodžio 28 d. prašymų pagrindu atsiradusi bendra 6 871,76 Eur (1 285,53 Eur + 5 586,23 Eur) skola, kurios grąžinimo terminas suėjo anksčiau. Tai sudaro pagrindą pakeisti skundžiamą nutartį ir sumažinti pirmosios instancijos teismo nustatytą Bendrovės pagal Paskolos sutartį grąžintą paskolos dalį iki 43 229,75 Eur (50 101,51 Eur - 6 871,76 Eur), o nustatytą negrąžintą paskolos likutį, t. y. teismo tvirtinamą Kreditorės reikalavimo dalį dėl pagrindinės skolos pagal Paskolos sutartį atitinkamai padidinti iki 69 722,05 Eur (112 951,80 Eur - 43 229,75 Eur).
24. Kreditorės pateiktas banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad 2013 m. rugpjūčio 16 d. atsakovei buvo pervesta 11 000 Lt (3 185,82 Eur) suma „pagal sutartį“. Pagal 2016 m. birželio 15 d. Kreditorės kasos išlaidų orderį / Bendrovės kasos pajamų orderį, Kreditorė sumokėjo Bendrovei 33 751 Eur sumą „pagal sutartį“. Abu šie mokėjimai nurodyti ir Kreditorės apyvartos žiniaraštyje, tačiau Kreditorė nepateikė nei sutarčių, nei PVM sąskaitų faktūrų, nei jokių kitų įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kokiu pagrindu buvo atlikti minėti mokėjimai. Taigi, Kreditorė neįrodė, kad Bendrovė turėjo prievolę grąžinti šias pinigų sumas (CPK 178 straipsnis). Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovės atliktais mokėjimais buvo grąžinamos šios skolos.
Dėl palūkanų ir delspinigių
25. Kreditorė už naudojimąsi pasiskolintais pinigais nuo paskolos suteikimo 2012 m. liepos 30 d. iki teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei įsiteisėjimo 2018 m. lapkričio 7 d. priskaičiavo Paskolos sutartyje nustatytas 1 proc. dydžio metines palūkanas, iš viso 7 260 Eur.
26. Atsakovė 2019 m. spalio 1 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad pagal Paskolos sutarties 4.3, 6.2 ir 7.3 punktus Bendrovė įsipareigojo sumokėti Kreditorei 1 proc. dydžio metines palūkanas už suteiktą 112 951,80 Eur paskolą už laikotarpį nuo paskolos suteikimo 2012 m. liepos 30 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., todėl mokėtinos palūkanos sudaro 4 997,73 Eur. Pagal Paskolos sutarties 10.3 punktą, už laiku neįvykdytas prievoles Bendrovė įsipareigojo mokėti 0,05 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą dieną. Pritaikius CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytą 6 mėnesių senaties terminą, delspinigiai už laiku negrąžintą paskolos dalį ir nesumokėtas palūkanas sudaro 6 106,32 Eur.
27. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi minėtais atsakovės argumentais ir patvirtino Kreditorės reikalavimo dalį dėl 4 997,73 Eur palūkanų ir 6 106,32 Eur delspinigių Bendrovės bankroto byloje.
28. Kreditorė atskirajame skunde neginčija teismo išvadų dėl palūkanų ir delspinigių skaičiavimo pagal Paskolos sutartį. Tačiau Kreditorė nesutinka su skundžiamos nutarties dalimi, kuria atsisakyta patvirtinti 50 101,51 Eur dalį reikalavimo, pareikšto dėl negrąžintos paskolos pagal Paskolos sutartį.
29. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus esant pagrindą padidinti pirmosios instancijos teismo nustatytą Bendrovės pagal Paskolos sutartį negrąžintą paskolos dalį iki 69 722,05 Eur (žr. šios nutarties 23 punktą), keistina ir skundžiamos nutarties dalis, kuria patvirtintas Kreditorės reikalavimas dėl delspinigių, t. y. Kreditorei mokėtinų delspinigių sumą atitinkamai padidinant iki 6 724,78 Eur ((69 722,05 Eur negrąžinta paskolos dalis + 4 997,73 Eur palūkanos) × 0,05 proc. × 180 d.). Pirmosios instancijos teismo patvirtina palūkanų suma (4 997,73 Eur) nekeistina, nes, kaip minėta, tarp šalių nėra ginčo dėl palūkanų skaičiavimo tvarkos pagal Paskolos sutartį, t. y. kad šalys susitarė, jog 1 proc. dydžio metinės palūkanos skaičiuojamos nuo visos paskolos sumos (112 951,80 Eur) už laikotarpį nuo paskolos suteikimo 2012 m. liepos 30 d. iki paskolos grąžinimo termino pabaigos 2016 m. gruodžio 31 d.
30. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju neperžengiamos Kreditorės atskirajame skunde nustatytos ribos, nes, padidinus negrąžintos paskolos dalies ir delspinigių sumas, bendras teismo tvirtinamas Kreditorės reikalavimo dydis neviršija jos atskirojo skundo reikalavimo dydžio.
Dėl skolos už teisines paslaugas
31. Kreditorė 7 260 Eur dalį reikalavimo prašė patvirtinti kaip skolą už Bendrovei suteiktas paslaugas pagal Teisinių paslaugų sutartį.
32. Iš byloje pateiktos Teisinių paslaugų sutarties matyti, kad šia sutartimi Paslaugų teikėja (Kreditorė) įsipareigojo pagal Klientės (Bendrovės) užsakymą teikti Klientei teisines-konsultacines paslaugas, o Klientė įsipareigojo už suteiktas paslaugas mokėti sutarties 4 punkte nurodytą paslaugų kainą (Teisinių paslaugų sutarties 1.1 punktas). Pagal Teisinių paslaugų sutarties 1.2 punktą, Klientė už suteiktas paslaugas įsipareigojo sumokėti per 15 kalendorinių dienų nuo sąskaitos faktūros išrašymo dienos. Šalys susitarė, kad Klientė už paslaugas Paslaugų teikėjai sumokės paslaugų kainą pagal šią sutartį mokėjimo pavedimu (Teisinių paslaugų sutarties 4.4 punktas).
33. Kartu su prašymu dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo Bendrovės bankroto byloje Kreditorė pateikė laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. vasario 28 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras už teisines paslaugas pagal sutartį, kurių bendra suma 7 260 Eur. Prie atsiliepimo į atsakovės administratoriaus pareiškimą dėl finansinio reikalavimo dalies ginčijimo Kreditorė pridėjo dar vieną 2018 m. kovo 30 d. PVM sąskaitą faktūrą už teisines paslaugas pagal sutartį už kovo mėn., tačiau šios sąskaitos sumos (302,50 Eur) į savo reikalavimą neįskaičiavo. Nors minėtos sąskaitos už teisines paslaugas nėra pasirašytos nei jas išrašiusio asmens, nei paslaugų gavėjos Bendrovės atstovo, tačiau visos šios sąskaitos yra įtrauktos į Kreditorės pateiktą apyvartos žiniaraštį. Teisinių paslaugų sutarties 8.1 punkte nustatyta, kad ši sutartis galioja iki 2017 m. gruodžio 31 d. Kaip minėta, Kreditorė šią reikalavimo dalį grindžia ir po Teisinių paslaugų sutarties galiojimo pabaigos išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis už 2018 m. sausio–vasario mėn. suteiktas teisines paslaugas. Teisėjų kolegijos vertinimu, Teisinių paslaugų sutarties galiojimo termino pabaiga nepaneigia po šio termino atsakovei suteiktų teisinių paslaugų fakto. Atsakovės administratorius nepateikė įrodymų, kad minėtos sąskaitos yra apmokėtos. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė liko skolinga Kreditorei pastarosios nurodytą sumą, t. y. 7 260 Eur už Bendrovei suteiktas teisines paslaugas.
34. Atsakovės atskirojo skundo argumentas, kad Bendrovės dokumentai nėra perduoti bankroto administratoriui, atmestinas, nes ši aplinkybė nesudaro pagrindo atsisakyti patvirtinti ginčijamą Kreditorės reikalavimo dalį dėl skolos už teisines paslaugas.
35. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visumą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-421/2019).
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje Kreditorės pateiktų įrodymų pakanka konstatuoti, kad Bendrovei buvo suteiktos teisinės paslaugos, už kurias Bendrovė liko skolinga Kreditorei 7 260 Eur. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad Kreditorė turėjo pateikti paslaugų priėmimo–perdavimo aktus, kurie patvirtintų suteiktų paslaugų apimtį ir pobūdį. Šalių sudarytoje Teisinių paslaugų sutartyje reikalavimas pateikti tokius aktus nėra nustatytas. Pagal CK 6.722 straipsnį, jeigu paslaugų sutartis nenustato ko kita, paslaugų teikėjas privalo nedelsdamas pateikti klientui ataskaitą apie paslaugų suteikimą, bet tik tuo atveju, jeigu klientas pareikalauja. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad Bendrovė reikalavo pateikti Teisinių paslaugų sutarties vykdymo ataskaitas. Be to, Kreditorė, siekdama įrodyti, kad tokias paslaugas realiai turėjo galimybę teikti, pateikė papildomus įrodymus, kurie patvirtina, kad minėtų paslaugų teikimo laikotarpiu Kreditorė buvo įdarbinusi teisininkes. Taigi, atsakovės administratorius, ginčydamas šią Kreditorės reikalavimo dalį, nepateikė jokių įrodymų, kurie prieštarautų Kreditorės pateiktiems įrodymams. Dėl to atsakovės atskirasis skundas atmestinas.
37. Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis keistina, padidinant teismo patvirtintą Kreditorės reikalavimo dalį nuo 81 214,35 Eur iki 88 704,56 Eur, susidedančią iš 76 982,05 Eur pagrindinės skolos (69 722,05 Eur negrąžinta paskolos dalis + 7 260 Eur skola už teisines paslaugas) bei 11 722,51 Eur palūkanų ir netesybų (4 997,73 Eur palūkanos + 6 724,78 Eur delspinigiai). Likusi Kreditorės reikalavimo dalis atmestina.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartį pakeisti.
Padidinti patvirtintą kreditorės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Acumen“ finansinio reikalavimo dalį atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Finiens“ bankroto byloje nuo 81 214,35 Eur iki 88 704,56 Eur.
Likusią kreditorės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Acumen“ finansinio reikalavimo dalį atmesti.