- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-01-23
- Bylos Nr.
- I2-5768-743/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04270-2025-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Asta Vailionė, Ramūnas Šarka, Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- S. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Šarkos, Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nataljos Zelionkienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas S. B. skundu prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. duomenys neskelbtini (toliau – ir ginčijamas sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) išnagrinėti pareiškėjo S. B. prašymą iš naujo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde (b. l. 1-4) teigia, kad ginčijamas sprendimas yra neproporcingas, nepagrįstas faktais ir motyvais.
Nurodo, jog pareiškėjas 2025 m. gegužės 22 d. per išorės paslaugų teikėją pateikė prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje studijų pagrindu, nes buvo priimtas į Panevėžio kolegijos Verslo vadybos programą. Pažymi, kad sumokėjo visą studijų kainą ir mokėjimo kvitą pateikė atsakovui, tačiau atsakovas 2025 m. liepos 21 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl įtarimo, jog pareiškėjas siekia patekti į Šengeno erdvę.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad pareiškėjas studijuoti Panevėžio kolegijoje pasirinko dėl ramios aplinkos ir kokybiško išsilavinimo. Baigęs studijas ketina grįžti į Maroką.
Pažymi, kad Migracijos departamentas neįvardino, kokios jo nurodytos aplinkybės sukėlė abejones. Nurodo, jog jis niekada nepažeidė migracijos taisyklių, o jo socialiniai ir ekonominiai ryšiai yra Maroke. Taip pat paaiškina, jog tai yra pirmas jo bandymas atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl pareiškėjas Lietuvos Respublikoje neturi ryšių.
Nurodo, kad jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 46 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuris numato, kad leidimai laikinai gyventi gali būti išduodami užsieniečiui, priimtam studijuoti į mokslo ir studijų instituciją, kadangi jis šią sąlygą atitinka. Taip pat pažymi, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikomas tais atvejais, kai pateikiami akivaizdžiai melagingi duomenys, tačiau vien tai, kad apklausos metu atsakė nepakankamai išsamiai, jo vertinimu, nėra pakankamas pagrindas tokiam vertinimui.
Pabrėžia, kad Migracijos departamentas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad pateikta informacija būtų klaidinanti ar sąmoningai melaginga. Nurodo, kad ginčijame sprendime trūksta aiškių įrodymų, kodėl vien neinformatyvūs atsakymai pateikti apklausos metu sudaro prielaidą tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimui ar ketinimui piktnaudžiauti leidimu gyventi.
Pareiškėjas papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose (b. l. 79-83, 91-95) nurodo, kad ginčijamas sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, kadangi atsakovas jame nenurodo jokių įrodymų, kuriais remiantis galima teigti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė. Pažymi, kad Migracijos departamentas ne pačiame ginčijamame sprendime, tačiau atsiliepime į skundą nurodo, kad 2025 m. liepos 21 d. sprendimas Nr. duomenys neskelbtini yra tinkamai motyvuotas, kadangi jis nustatė nelegalios migracijos grėsmę.
Paaiškina, kad pareiškėjas ne tik, kad pagrindė, tačiau ir rašytiniais įrodymais įrodė savo į Lietuvą atvykimo tikslą, kadangi buvo pateiktas viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) Panevėžio kolegijos tarpininkavimo raštas, studijų sutartis, todėl nesutinka, kad nėra nustatytas tikrasis pareiškėjo atvykimo į Lietuvą tikslas ir dėl to kyla nelegalios migracijos grėsmė.
Nurodo, kad ginčijamame sprendime visiškai nenurodoma, kokie pareiškėjo duomenys neatitinka tikrovės ir kaip jie buvo patikrinti arba nustatyti. Pareiškėjas vertina, kad galimai tikrovės neatitinkančius duomenis Migracijos departamentas vertina pareiškėjo metu duotus atsakymus, tačiau jis taip pat nenurodo kokie atsakymai neatitinka tikrovės, kadangi pats atsakovas nežino, kokie duomenys neatitinka tikrovės. Pažymi, kad pareiškėjas jokių tikrovės neatitinkančių duomenų jis nepateikė.
Taip pat nurodo, kad ginčijamas sprendimo turinys visiškai neatitinka sprendimui pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio keliamus reikalavimus, kadangi jis yra priimtas remiantis tikėtinomis prielaidomis, nėra jokių faktinių argumentų, ginčijamas sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, nepagrįstas teisingais ir objektyviais duomenimis.
Atsižvelgęs į tai, prašo jo skundą patenkinti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 33-36).
Nurodo, kad 2025 m. gegužės 22 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, kadangi ketina studijuoti Panevėžio kolegijoje Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Migracijos departamentas įvertinęs visus duomenis bei vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto nuostatomis, priėmė 2025 m. liepos 21 d. ginčijamą sprendimą, kuriuo atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pažymi, kad ginčijamame sprendime nurodė, jog apklausos metu pareiškėjas nepagrindė atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo ir sąlygų, dėl ko nustatytos Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte nurodytos aplinkybės. Nurodo, kad apklausos metu pareiškėjas į klausimus atsako trumpai, lakoniškai, nepaaiškino, kodėl ir kaip nusprendė studijuoti būtent Lietuvos Respublikoje.
Pažymi, kad pareiškėjas apklausoje nurodė, jog Lietuvos Respublikoje jo pažįstamų asmenų nėra. Pareiškėjui pateikiant lakoniškus atsakymus į apklausoje užduotus klausimus, nepateikiant aiškių pagrindimų, Migracijos departamentui kilo pagrįstų abejonių dėl asmens atvykimo į Lietuvą tikslo ir sąlygų, jo siekio mokytis studijų institucijoje, t. y. su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi buvo pateikti duomenys neatitinkantys tikrovės.
Akcentuoja, kad Migracijos departamentui siekiant mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes, atitinkamai asmeniui nepateikiant atsakymų ar pateikiant neišsamius atsakymus į apklausoje užduotus klausimus – atsirado rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti šio asmens nelegalios migracijos grėsmė.
Nurodo, kad ginčijamas sprendimas yra pakankamai motyvuotas, teisės aktai susieti su duomenų visuma, todėl ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus ir teismų praktiką. Pažymi, kad vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento pateiktu vertinimu, savaime nereiškia, kad sprendimas yra neteisėtas.
Akcentuoja, kad vertinant užsieniečio atvykimo bei buvimo Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti dokumentai, patvirtinantys leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias jo galimybes gyventi bei studijuoti Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apklausos metu nepateikė paaiškinimų apie vykimo į Lietuvos Respubliką tikslus, kai prašyme suformuluotas tikslas yra studijos, dėl to kilo pagrįstų įtarimų dėl pareiškėjo deklaruojamo tikslo, taip pat kilo pagrįsta abejonė, ar pareiškėjas tikrai dalyvaus tarpininkavimo rašte nurodytoje studijų programoje. Dėl to buvo nustatyta, kad pareiškėjas pateikė tikrovę neatitinkančius duomenis ir tokiu būdu atsirado rimtas pagrindas manyti kilsiant užsieniečio nelegalios migracijos grėsmei.
Nurodo, jog Migracijos departamento sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi yra priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Migracijos departamentas papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose (b. l. 104-107) paaiškina, kad jis neginčija fakto, jog pareiškėjo prašymas formaliai atitinka leidimo laikinai gyventi sąlygas, tačiau pareiškėjas apklausos metu pateikė abejotiną, netikslią informaciją, dėl ko ir buvo pagrindas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi.
Nurodo, kad Migracijos departamentas tikslingai vykdo pareiškėjų apklausas. Apklausos tikslas - išsiaiškinti, ar asmens deklaruojami tikslai atitinka realybę. Pareiškėjams apklausose užduodami klausimai yra susiję su jų išsilavinimu, pasirinkta studijų programa, pragyvenimo šaltiniu Lietuvoje, išlaidų skirtų pragyvenimui dydžiu, informacijos apie studijų galimybes Lietuvoje gavimu.
Pažymi, kad nesutiktina su pareiškėjo teiginiais, jog ginčijamame sprendime nėra nurodyta duomenų, kuriais remiantis teigiama, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė. Atkreipia dėmesį, kad ginčijamame sprendime aiškiai nurodė, kokios nustatytos aplinkybės lėmė, kad Migracijos departamentas padarė išvadą, jog gali kilti nelegalios migracijos grėsmė, būtent: asmuo apklausos metu pateikė neišsamius, paviršutiniškus ir dviprasmiškus atsakymus, taip pat jo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti.
Taip pat nurodo, kad Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad įstojimas į mokymosi įstaigą, pareiškimo pateikimas, stojamojo mokesčio apmokėjimas yra pakankami įrodymai leidimo laikinai gyventi išdavimui.
Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
I. Dėl kilusio ginčo ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. duomenys neskelbtini (b. l. 40-43), kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje studijų tikslu, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas yra Maroko pilietis, gim. 2004 m. sausio 1 d. (b. l. 7).
2025 m. vasario 6 d. pareiškėjas su VšĮ Panevėžio kolegija pasirašė studijų sutartį (b. l. 13-16).
Pareiškėjas 2025 m. gegužės 22 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. duomenys neskelbtini tuo pagrindu, kad ketina studijuoti pagal verslo vadybos programą Panevėžio kolegijoje, Panevėžyje (b. l. 44-49) .
Tarpininkavimo rašte Nr. duomenys neskelbtini nurodyta, kad užsienietis yra priimtas studijuoti Panevėžio kolegijoje. Pažymėta, kad pareiškėjas priimtas studijuoti pagal studijų programą ir kad buvo sumokėti mokslo ir studijų institucijos nustatyti mokesčiai, patvirtino, kad užsienietis turi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti (b. l. 37-39).
Migracijos departamente 2025 m. gegužės 26 d. įvyko nuotolinė pareiškėjo apklausa (b. l . 69-71), kurios metu pareiškėjas nurodė, kad 2022 m. baigė mokyklą, taip pat yra baigęs studijas universitete. Nurodo, kad pirmuosius dvejus metus studijavo anglų kalbą. Atsakydamas į klausimą, kodėl studijuoti pasirinko Lietuvą, nurodė, kad Lietuvoje yra aukšto lygio mokslas, nebrangus pragyvenimas ir prieinamos studijų kainos. Teigia, kad palygino Lietuvos studijų kainas su Ispanijos, kadangi ji yra arčiausiai Maroko, tai Ispanijoje bakalauro studijos kainuoja 5 000 Eur, o Lietuvoje – 2 600 Eur. Pragyvenimo išlaidos Lietuvoje būtų apie 600–660 Eur, o Ispanijoje reikės 1 000–1 200 Eur. Nurodo, kad išskyrus Ispaniją ir Vokietiją, daugiau su kitomis šalimis Lietuvos kainų nelygino. Teigė, kad nori studijuoti Panevėžio kolegijoje verslo vadybos programą. Paklaustas, kodėl pasirinko šią kolegiją, nurodė, kad ji yra mažame mieste, o ir pareiškėjas taip pat yra iš mažo miesto, todėl turėtų greitai prisitaikyti. Paaiškino, kad kolegijoje teikiamas aukštos kokybės išsilavinimas, be to kolegija yra nauja, moderni, nes įkurta tik 2002 m. Į klausimus, kiek kainuos studijas, kas jas finansuos ir ar studijų metu ketina dirbti Lietuvoje, pareiškėjas atsakė, kad studijų kaina per metus yra 2 600 Eur ir jo tėvai padės jam finansiškai, taip pat nurodė, kad neketina dirbti Lietuvoje. Atsakydamas į klausimą dėl ateities planų, paaiškino, kad ateitį planuoja tėvo įmonėje, taip pat norėtų turėti savo įmonę, būti jos vadovu. Į klausimą, kaip buvo vykdomas priėmimas į kolegiją, pareiškėjas nurodė, kad pateikė savo pažymėjimą, vidurinės klasės mokyklos baigimo atestatą, B2 sertifikatą, kuris patvirtina, kad moka anglų kalbą, tada kolegija atsiuntė paraiškos apmokėjimo dokumentus. Nurodo, kad po to, kai sumokėjo, atsiuntė priėmimo laišką. Paaiškina, kad pokalbio kolegijoje neturėjo. Atsakydamas į klausimą dėl apgyvendinimo, paaiškino, kad apie tai kalbėjo su kolegija, kuri nurodė, kad kai jis gaus leidimą gyventi, galės tai patvirtinti ir apgyvendinimo kaina bus 100 Eur. Taip pat nurodo, kad jo studijos suskirstytos į 6 semestrus, kurių metu studijuos užsienio kalbas, sociologiją, psichologiją ir teisės pagrindus, lyderystę ir finansus. Paaiškina, kad studijų metu į kitas šalis keliauti neketina. Nurodo, kad kitose šalyse nėra gyvenęs. Atsakydamas į klausimą apie vizos išdavimą, nurodo, kad prašymas išduoti vizą niekada nebuvo atmestas.
Migracijos departamentas 2025 m. liepos 21 d. priėmė sprendimą Nr. duomenys neskelbtini, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų pagrindais, t. y. duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti asmens nelegalios migracijos grėsmė. Ginčijamame sprendime taip pat nurodyta, kad asmuo, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, teikia tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (norą studijuoti Lietuvoje), o vien tik faktinė aplinkybė, kad asmuo yra priimtas studijuoti į kolegiją pagal studijų programą, savaime nesudaro pagrindo Migracijos departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi.
II. Dėl ginčijamo sprendimo (ne)teisėtumo
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (tekste – ir Įstatymas), Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (akto redakcija nuo 2024 m. lapkričio 16 d.; toliau – ir Tvarkos aprašas), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 (toliau – ir Kriterijų aprašas).
Pagal Įstatymo 46 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis: 1) priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą; 2) priimtas mokytis į švietimo įstaigą pagal bendrojo ugdymo arba formaliojo profesinio mokymo programą (programas); 3) prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu studijuoja užsienio valstybėje ir po jo studijų suteikiama aukštojo mokslo kvalifikacija ir yra sudaręs su priimančiuoju subjektu stažuotės atlikimo sutartį. Leidimas laikinai gyventi taip pat gali būti išduodamas užsieniečiui, atitinkančiam šiame punkte išvardytas sąlygas, jeigu jis yra užbaigęs studijas ne vėliau kaip prieš 2 metus iki prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo datos; 4) pakviestas tobulinti kvalifikacijos į mokslo ir studijų instituciją.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. To paties straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jei yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
Atsakovas, atsisakydamas išduoti leidimą, rėmėsi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais.
Kaip minėta, Migracijos departamentas ginčijamame sprendime nustatė, jog pareiškėjas formaliai atitinka Įstatymo 46 straipsnyje nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, tačiau, atsižvelgęs į surinktų duomenų visumą (apklausos metu jis teikė abejotiną ar netikslią informaciją) sudaro pagrindą vertinti, kad asmuo sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir kad jo tikslas yra ne studijos Lietuvoje, o tik įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje ir naudotis leidimo laikinai gyventi teikiamomis privilegijomis, pvz., galimybe judėti visoje Šengeno erdvėje, toks asmens elgesys suponuoja išvadą, kad asmuo, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės bei kelia nelegalios migracijos grėsmę.
Pagal Kriterijų aprašo 6.10 papunktį nagrinėjant užsieniečio prašymą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi, priimant sprendimą panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi ir nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, atsižvelgiama į tai ar užsienietis atsisako būti apklaustas asmeniškai arba apklausos metu pateikia neišsamius, paviršutiniškus ar dviprasmiškus atsakymus, vengia atsakyti arba neatsako į užduodamus klausimus. To paties Kriterijų aprašo 7 punktas numato, kad yra pagrindo įtarimams, jog asmuo piktnaudžiauja nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, – jo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti (jis siekia gauti leidimą laikinai gyventi ir įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje, pateikdamas tikrovę neatitinkančius duomenis apie tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą), todėl kyla pagrįstos abejonės dėl asmens tikslo ir sąlygų, sąžiningo jo siekio apsigyventi ir studijuoti Lietuvos Respublikoje.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą aiškino Viešojo administravimo įstatymo nuostatas, nustatančias turinio reikalavimus individualiam administraciniam aktui. Šioje jurisprudencijoje nuosekliai pasisakoma, kad Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022; kt.). Administraciniame akte išdėstyto sprendimo motyvai turi būti nurodomi tokia apimtimi, kad besikreipiančiam subjektui konkrečiu individualiu atveju būtų aišku, kodėl jam nėra suteikiama prašoma teisė, kokios faktinės aplinkybės ir teisės normos tai lemia, kokius teisės aktuose numatytus veiksmus jis turėtų atlikti ar į kokius subjektus turėtų kreiptis, kad galėtų įgyvendinti savo teisėtus interesus. Kai administraciniame akte tai nėra nurodyta, motyvai negali būti vertinami kaip pakankami, o pats administracinis aktas teisėtas ir pagrįstas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-192-492/2022). Administracinio akto priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-676-502/2023).
Aptartame teisinio reguliavimo kontekste, teismas, vertindamas ginčijamo sprendimo pagrįstumą, sprendžia, kad iš jo nėra aišku, kokie konkrečiai pareiškėjo Migracijos departamentui pateikti duomenys neatitiko tikrovės, kokios konkrečios faktinės aplinkybės atsakovui leido spręsti apie nelegalios migracijos grėsmę, nes šios aplinkybės neindividualizuotos, pateikta iš esmės tik deklaratyvi išvada.
Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, atsakovas išvadą, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir yra nelegalios migracijos grėsmė, padarė remdamasis 2025 m. gegužės 26 d. įvykusia nuotoline pareiškėjo apklausa. Remdamasis ja, atsakovas pripažino, kad pareiškėjas teikė abejotiną ar netikslią informaciją, kas, pasak Migracijos departamento, sudaro pagrindą vertinti, kad asmuo sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir kad jo tikslas yra ne studijos Lietuvoje, o tik įteisinti savo buvimą Šengeno erdvėje. Toks asmens elgesys, atsakovo vertinimu, suponuoja išvadą, kad asmuo, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės bei kelia nelegalios migracijos grėsmę.
Iš minimos pareiškėjo apklausos nustatyta, kad jis nurodė, kad po studijų Lietuvoje, ketina grįžti į savo kilmės šalį, kadangi tėvas turi verslą, taip pat turi tikslą Maroke sukurti ir savo paties verslą ir jam vadovauti. Apklausoje nurodė ir tai, kad išlaikymu Lietuvoje pasirūpins tėvai, o bendrabutis bus suteiktas po leidimo gyventi Lietuvoje gavimo.
Be to, pateikta 2025 m. vasario 6 d. pareiškėjo su VšĮ Panevėžio kolegija pasirašyta studijų sutartis. Atsakovas ginčijame sprendime taip pat konstatuoja faktinę aplinkybę, kad asmuo yra priimtas studijuoti į kolegiją pagal studijų programą. Taip pat atsakovas yra gavęs Tarpininkavimo raštą Nr. duomenys neskelbtini, kuriame nurodyta, kad užsienietis yra priimtas studijuoti Panevėžio kolegijoje pagal studijų programą ir kad buvo sumokėti mokslo ir studijų institucijos nustatyti mokesčiai. Minėtame laidavimo rašte patvirtinta, kad užsienietis turi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti.
Aptartame kontekste iš ginčijamo sprendimo nėra aišku, kuri konkrečiai teikta informacija buvo abejotina ir netiksli bei kodėl atsakovas ją tokia laikė, nes ginčijamame sprendime jokio pagrindimo ir motyvų šiuo klausimu nėra, pateikta tik deklaratyvi išvada.
Esant šioms aplinkybėms teismas negali pripažinti, kad ginčijamame sprendime motyvai išdėstyti adekvačiai, aiškiai ir pakankamai. Priešingai, ginčijamame sprendime nenurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, kuriais Migracijos departamentas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, o teisinis pagrindas nurodytas deklaratyviai. Taigi, teismo vertinimu, ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 5–6 punktuose nurodytų reikalavimų. Vadovaujantis gero administravimo principu negalima situacija, kai neigiamas ginčijamas sprendimas priimtas iš esmės remiantis pareiškėjo apklausa, tačiau sugretinus apklausos ir ginčijamo sprendimo turinį lieką neaišku, dėl kokių konkrečių apklausoje nurodytų aplinkybių priimtos atitinkamos ginčijamo sprendimo išvados.
Atsiliepime atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apklausos metu nepateikė paaiškinimų apie vykimo į Lietuvos Respubliką tikslus, kai prašyme suformuluotas tikslas yra studijos, kyla pagrįstų įtarimų dėl pareiškėjo deklaruojamo tikslo, kyla klausimas, ar pareiškėjas tikrai dalyvaus tarpininkavimo rašte nurodytoje studijų programoje. Tačiau tokią atsakovės poziciją paneigia 2025 m. gegužės 26 d. įvykusios nuotolinės pareiškėjo apklausos protokolas, kuriame pareiškėjas nevienareikšmiai nurodė, kad atvykęs į Lietuvos Respubliką ketina tik studijuoti, tad atsakovo atsiliepime nurodyti įtarimai apie abejones dėl pareiškėjo deklaruojamo tikslo niekaip nepagrįsti ir neargumentuoti.
Migracijos departamentas pateiktuose papildomuose paaiškinimuose nurodo, kad ginčijamame sprendime aiškiai nurodė, kokios nustatytos aplinkybės lėmė, kad Migracijos departamentas padarė išvadą, jog gali kilti nelegalios migracijos grėsmė, būtent: asmuo apklausos metu pateikė neišsamius, paviršutiniškus ir dviprasmiškus atsakymus, taip pat jo atvykimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti. Tačiau išsamiau aplinkybių nedetalizuoja, nekonkretizuoja ir jų neindividualizuoja pareiškėjo atžvilgiu.
Apibendrindamas teismas pažymi, kad ginčijamame sprendime nurodytos aplinkybės nepakankamos pripažinti, kad motyvų išdėstymas adekvatus, aiškus ir pakankamas, kad ginčijamame sprendime nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą.
Įvertinus tai spręstina, kad ginčijamas sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti, pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 punkte įtvirtintą išsamumo principą.
Ginčijamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis). Ginčijamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais (ABTĮ 91 straipsnio 2 dalis).
Teismas, atsižvelgęs į aukščiau nurodytus argumentus, sprendžia, kad pakankamai išsamus pareiškėjo individualios situacijos vertinimas neatliktas, nepateikti motyvai, pagrindžiantys taikomo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų tinkamumą šioje konkrečioje situacijoje, todėl skundžiamas sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti panaikintas kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytų reikalavimų, taigi ir neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Aptartame kontekste yra pagrindas spręsti, kad ginčijamas sprendimas neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl jis naikintinas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, atsakovas įpareigotinas pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).
III. Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėjas prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas: 30 Eur žyminio mokesčio (už skundo pateikimą) (b. l. 5), 150 Eur pagal 2025 m. rugpjūčio 22 d. sąskaitą Nr. 543 už teisines paslaugas (už rašytinių paaiškinimų parengimą) (b. l. 85, 101), 11,25 Eur žyminio mokesčio (už apeliacinio skundo pateikimą) (b. l. 133).
Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalis).
Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis).
Priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).
Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai parengti 2025 m. rugpjūčio 27 d. (2025 m. III ketvirtis), todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus 2025 m. I ketvirčio vidutinis darbo užmokesčio mėnesinis brutto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris remiantis Valstybės duomenų agentūros oficialiosios statistikos portalo duomenimis atitinkamai siekė – 2 337,70 Eur.
Už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai – 0,4 (Rekomendacijų 8.14 papunktis).
Įvertinus minėtas aplinkybes matyti, kad už rašytinių paaiškinimų parengimą maksimalus priteistinas užmokestis – 935,08 Eur (2 337,70 Eur x 0,4) (pareiškėjo prašoma suma – 150 Eur).
Atsižvelgus į pareiškėjos prašomo priteisti sumos dydį aukščiau nurodytų Rekomendacijų nuostatų kontekste, pareiškėjo prašomos priteisti 150 Eur bylinėjimosi išlaidos, susidariusios surašant papildomus rašytinius paaiškinimus, neviršija Rekomendacijose nustatytos užmokesčio už aptariamas paslaugas sumos, yra žymiai mažesnės, todėl teismas neturi pagrindo jų nepriteisti ar mažinti. Patirtos išlaidos yra pagrįstos, protingos, realiai patirtos, todėl turi būti priteistos iš atsakovės.
Pareiškėjas 2025 m. rugpjūčio 1 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo 30 Eur žyminio mokesčio už skundo padavimą, taip pat 11,25 Eur žyminio mokesčio už apeliacinio skundo pateikimą, iš viso 41,25 Eur. žyminių mokesčių. Žyminis mokestis vertintinas kaip kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai, todėl taip pat priteistinos iš atsakovės (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalis).
Atsižvelgus į tai, pareiškėjas turi teisę į 191,25 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (150 Eur + 41,25 Eur).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. B. skundą patenkinti visiškai.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. duomenys neskelbtini, kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi S. B..
Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjo S. B. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo iš naujo.
Priteisti pareiškėjui S. B. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 191,25 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt vieną Eur 25 centus) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.