- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-19
- Bylos Nr.
- e2A-73-480/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-25-3-00722-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Albina Rimdeikaitė
- Trečiasis asmuo
- G. B., D. L.
- Ieškovas
- akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“
- Atsakovas
- I. K.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens G. B. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3303-1023/2020 pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovei I. K., tretiesiems asmenims G. B. ir D. L. dėl išmokėtų sumų grąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė draudimo bendrovė (toliau – ADB) „Gjensidige“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės I. K. 1 847,81 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2017 m. gruodžio 1 d. (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu transporto priemonės Audi A6, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas apgadino automobilį Mitsubishi Pajero, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio metu automobilio Audi A6, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta pagal 2017 m. lapkričio 6 d. sudarytą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Automobilį Audi A6, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovė I. K. nusipirko iš trečiojo asmens D. L. ir būtent ji sudarė 2017 m. lapkričio 6 d. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė, remdamasi žalos apskaičiavimo sąmata, dokumentais, patvirtinančias apgadinto automobilio Mitsubishi Pajero, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atkūrimo vertę ir padarytos žalos vertinimo išlaidas, išmokėjo R. M. 1 847,81 Eur žalos atlyginimo. Pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau –TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalį draudikas turi teisę iš apdraustojo susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką, jei už teiktą draudimo apsaugą nebuvo laiku sumokėta draudimo įmoka. Draudimo įmoka už draudimo sutartį buvo sumokėta po eismo įvykio.
Atsiliepimas
3. Atsiliepime į ieškinį atsakovė I. K., kuri 2020 m. vasario 24 d. nutartimi buvo pakeista iš netinkamo atsakovo G. B., prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad automobilį Audi A6, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijo iš D. L., tačiau tikslios automobilio įsigijimo datos neprisimena, transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties neišsaugojo. Įsigijusi transporto priemonę kreipėsi dėl automobilio perregistravimo, tačiau valstybės įmonėje (toliau – VĮ) „Regitra“ nurodė, jog registruoti automobilio Audi A6, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), jos vardu nėra galimybės, kadangi buvęs transporto priemonės savininkas nesikreipė į VĮ „Regitra“ dėl įregistruotų duomenų pakeitimo. Taigi atsakovė neturėjo pareigos ir galimybės kreiptis į VĮ „Regitra“ dėl transporto priemonės duomenų pakeitimo įregistravimo. Savo pareigos kreiptis į VĮ „Regitra“ ir įregistruoti transporto priemonės duomenų pakeitimus nevykdė ir tretieji asmenys G. B., D. L.. Atsakovė 2017 m. lapkričio 6 d. kreipėsi į A. D. individualią komercijos įmonę dėl transporto priemonės valdytojo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo. Atsakovė draudimo tarpininkui nurodė, jog ji yra įsigijusi transporto priemonę, tačiau jos registruoti savo vardu negali, kadangi buvęs savininkas nėra kreipęsis dėl pasikeitusių transporto priemonės duomenų įregistravimo. Draudimo tarpininkas nurodė, jog į draudimo sutartį privalo įrašyti VĮ „Regitra“ esančius transporto priemonės duomenis ir išdavė atsakovei draudimo polisą. Draudimo tarpininkas nurodė, jog draudimo apsauga galios visiems fiziniams asmenims, kurie vairuos transporto priemonę. Atsakovė pačios draudimo sutarties nepasirašė, kadangi ji buvo užpildyta ne jos vardu. Atsakovė tą pačia dieną sumokėjo įmoką A. D. individualiai komercijos įmonei už draudimo poliso išdavimą grynais pinigais, mokėjimo kvito nėra išsaugojusi. Pažymėjo, jog atsakovė draudimo sutartį sudarė prisijungimo būdu kaip vartotoja, ji neturėjo teisės keisti draudimo sutarties sąlygų. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad neva 2017 m. gruodžio 5 d. perlo terminale atlikta įmoka yra būtent už automobilio Audi A6, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), draudimą. Be to, ieškovė nepateikė jokių įrodymų teismui, kad ši įmoka perlo terminale iš viso buvo atlikta. Jei draudimo įmoka sumokėta 2017 m. gruodžio 5 d., kaip tai nurodo ieškovė, gautųsi, jog draudimo sutartis įsigalioja 2017 m. gruodžio 6 d., tačiau pati ieškovė visiškai neužsimena apie kitą draudimo sutarties įsigaliojimo datą, kuri būtų susijusi su ieškovės nurodoma įmokos mokėjimo data (2017 m. gruodžio 5 d.). Be to, žalos byla buvo užvesta, draudimo išmoka išmokėta, todėl akivaizdu, jog iškovei nekilo abejonių dėl kitos sutarties įsigaliojimo datos remiantis 2017 m. lapkričio 6 d. įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 8.2 punktu.
Šalies argumentai
4. Trečiasis asmuo G. B. dar prieš pakeičiant jį dabartine atsakove byloje buvo pateikęs pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuris 2020 m. sausio 13 d. nutartimi buvo patenkintas, panaikinant 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimą už akių ir atnaujinant bylos nagrinėjimą iš esmės, ir kuriuo prašė iš ieškovės priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas: 200 Eur vykdymo procese, 12 Eur už dokumentų vertimą, 39 Eur žyminį mokestį už pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, 38 Eur žyminį mokestį už laikinąsias apsaugos priemones, 1200 Eur advokato išlaidų. Pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo buvo nurodęs, jog 2017 m. lapkričio 6 d. (duomenys neskelbtini) nebuvo ir jokios sutarties su draudiku ar / arba jo atstovu nesudarė ir negalėjo sudaryti, nes buvo ne Lietuvoje. Teismui pateikė 2017 m. birželio 27 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią G. B. 2017 m. birželio 27 d. pardavė, o D. L. nupirko automobilį Audi A6, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė į bylą pateikė 2017 m. gruodžio 1 d. sudarytą eismo įvykio deklaraciją, kurioje nurodytas eismo įvykio kaltininkas – I. K.. Tikėtina, kad I. K., neteisėtai panaudodama B. asmens duomenis (duomenys neskelbtini) 2017 m. lapkričio 6 d. sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), nors tokios teisės B. jai nesuteikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Alytaus apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 1 231,87 Eur išmokėtos draudimo išmokos ir 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. liepos 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; likusią ieškinio dalį atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovės naudai 169,07 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovės 17,86 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai; priteisė iš ieškovės 8,93 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai; atgręžė 2018 m. lapkričio 19 d. Plungės apylinkės teismo sprendimo už akių vykdymą, pagal kurį iš trečiojo asmens G. B. ieškovės naudai išieškota 200 Eur, ir šias sumokėtas lėšas grąžinti G. B..
6. Teismas konstatavo, kad ginčo nekilo dėl išmokėtos draudimo išmokos dydžio, jos pagrįstumo, taip pat dėl draudimo sutarties šalių, atsakovei pripažinus, jog draudimo sutartį sudarė būtent ji, o ne G. B., kuris tuo metu nebuvo išregistravęs automobilio iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės, dėl ko ji negalėjo būti nurodoma kaip draudėja, tačiau ji buvo faktinė transporto priemonės savininkė, draudėja ir eismo įvykio kaltininkė.
7. Teismas pažymėjo, kad šalys pripažino tą aplinkybę, jog draudimo įmoka buvo sumokėta, tačiau šalys ginčijo aplinkybę dėl draudimo įmokos sumokėjimo laiko atžvilgiu.
8. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą, sprendė, kad draudimo sutarties 8.2 punkte nurodytos nuostatos dėl draudimo sutarties įsigaliojimo tai siejant su draudėjo draudimo įmokos sumokėjimu, prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalis), todėl nagrinėdamas šią bylą į ją neatsižvelgė.
9. Teismas pripažino, kad šalių sudarytos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis įsigaliojo nepriklausomai nuo to, ar atsakovė buvo sumokėjusi pagal sutartį mokėtiną draudimo įmoką ar ne.
10. Teismas pažymėjo, kad pagal TPVCAPDĮ 43 straipsnį už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas.
11. Teismas laikė neįrodytą atsakovės argumentą, kad draudimo įmoką ji sumokėjo laiku, sutarties sudarymo dieną grynaisiais pinigais, atsakovė nepateikė šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų, tame tarpe ir pinigų priėmimo kvito, kurio teigė neišsaugojusi, ir laikė įrodytą ieškovės aplinkybę, kad draudimo įmoka sumokėta 2017 m. gruodžio 5 d. (duomenys neskelbtini).
12. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje grąžinamos sumos dydis nustatytinas atsižvelgiant į įstatyme ir kasacinio teismo suformuluotus kriterijus, o taip pat į tai, jog ginčo šalys yra asmenys, kur vienas jų yra juridinis asmuo ir draudimas jam yra įprasta komercinė veikla, jam kaip profesionaliam verslininkui keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, o kitas jų – fizinis asmuo, sudaręs sutartį pakankamai trumpam vieno mėnesio laikui, dėl kurio kaltės įvyko eismo įvykis.
13. Teismas atsižvelgęs į tai, kad šalys neginčija fakto, jog draudimo įmoka buvo sumokėta, tai patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys, laikė, jog atsakovė susipažino su draudimo sąlygomis, tame tarpe ir su atsakomybe už draudimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų netinkamą vykdymą / nevykdymą.
14. Teismas darė išvadą, jog atsakovė sąmoningai vengė mokėti draudimo įmoką ir ją sumokėjo tik po įvykio.
15. Atsakovės pasirinktą elgesio modelį, draudimo įmoką sumokant po draudiminio įvykio ir tik praėjus nuo jo 4 dienoms, o nuo draudimo sutarties sudarymo praėjus net mėnesiui laiko, kuomet draudimo apsauga galiojo tik vieną mėnesį ir draudimo įmoka sumokėta paskutinę draudimo sutarties galiojimo dieną, nenustačius jokių įmokos sumokėjimo vėlavimą pateisinančių objektyvių priežasčių, teismas vertino kaip nepateisinamą piktnaudžiavimą, ketinant naudotis draudimo apsauga, tačiau akivaizdžiai siekiant išvengti bet kokių materialinių sąnaudų už apsaugos teikimą, laiku neteikiant finansinių įplaukų draudikui, kurio pajamos gaunamos bei sutartinės prievolės pagal draudimo sutartis vykdomos būtent iš draudėjų įmokų.
16. Teismas konstatavo, kad atsakovė iš esmės netinkamai vykdė draudimo sutartį, tik įvykus eismo įvykiui sumokėjo draudimo įmoką, pažeidė draudimo įmokos sumokėjimo terminą numatytą draudimo sutartyje, tačiau ieškovė, kuriai draudimas yra įprasta komercinė veikla ir kaip profesionaliam verslininkui keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, neįvykdė pareigos raštu informuoti draudėją apie vėluojamą mokėti įmoką už draudimo apsaugą, nėra duomenų, kad draudikas tokiu atveju būtų raginęs sumokėti draudimo įmoką.
17. Teismas pripažino, kad, atsižvelgiant į TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį, 22 straipsnio 2 dalį, kasacinio teismo praktikoje suformuotus kriterijus, šioje byloje nustatytas grąžinamos sumos dydžiui reikšmingas faktines aplinkybes, laiku nesumokėtų draudimo įmokų rizika šiuo konkrečiu atveju tenka abiem ginčo šalims.
18. Atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, taip pat įvertinęs tai, kad tiek draudimo sutarties sudarymo metu, tiek eismo įvykio metu, apdrausto automobilio savininku pagal VĮ „Regitra“ duomenis buvo būtent trečiasis asmuo G. B., teismas konstatavo, kad G. B., pardavęs transporto priemonę, neįvykdė jam teisės aktų nustatytos pareigos kreiptis į VĮ „Regitra“ dėl įregistruotų duomenų pakeitimo, nepranešė apie pardavimo sandorį, išregistruojant iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės nuosavybės duomenis.
19. Trečiojo asmens elgesį, neįvykdžius jam minėtų teisės aktų nustatytos pareigos pakeisti transporto priemonės duomenis, teismas laikė neatsakingu, nerūpestingu, todėl sprendė, jog jis pats turi prisiimti iš tokio elgesio kylančias neigiamas pasekmes, šiuo atveju susijusias su jo patirtomis bylinėjimosi išlaidomis siekiant paneigti transporto priemonės priklausomybę nuosavybės teise įvykus draudiminiam įvykiui, draudimo sutarties sudarymą ir įsipareigojimų pagal ją vykdymą.
20. Teismas konstatavo, kad taikyti CPK 95 straipsnį, pripažįstant, jog ieškovė piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, iš anksto aiškiai ir nedviprasmiškai žinojo apie atliekamų procesinių veiksmų tiek faktinį, tiek teisinį nepagrįstumą, nėra pagrindo, kadangi asmuo turi teisę ginti savo įsitikinimus, teises ir teisėtus interesus pasinaudodamas teise teikti ieškinį ir jį įrodinėti savo pasirinktomis priemonėmis.
21. Teismas pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, jog ieškinio reikalavimai nebuvo patenkinti ar patenkinti iš dalies, nereiškia, jog ieškovė atliko piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis veiksmus: tyčia nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį ar sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą, o tas faktas savaime nesudaro prielaidų CPK 95 straipsnyje įtvirtintų pasekmių taikymui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
22. Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo G. B. prašo pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir iš ieškovės priteisti 1 289 Eur bylinėjimosi išlaidų, kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
22.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo, taip pažeisdamas CPK 185 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tik konstatavo, kad trečiojo asmens G. B. veiksmai neišviešinant sandorio laikytini neatsakingais, nerūpestingais, dėl ko jis pats turi prisiimti iš tokio elgesio kylančias neigiamas pasekmes.
22.2. Teismas nekonstatavo ir nepadarė išvados, kad trečiojo asmens G. B. procesinis elgesys iškėlus civilinę bylą buvo netinkamas. Nagrinėjamu atveju negalima padaryti teisiškai reikšmingos išvados, kad apelianto procesinis elgesys bylos nagrinėjimo metu buvo netinkamas, apie tai skundžiamame sprendime nepasisako ir teismas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
22.3. Nagrinėjamu atveju ne G. B. turėjo ir privalėjo atsakyti pagal ieškinį, ir tai buvo galima aiškiai konstatuoti ir nustatyti dar ikiteisminio žalos išieškojimo stadijoje. Priešingai nei teigiama skundžiamame sprendime, padidinti rūpestingumo ir atidumo kriterijai taikytini ieškovei, kurio tarpininkas A. D. individuali komercinė įmonė neteisėtai sudarė 2017 m. lapkričio 6 d. transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).
22.4. Jeigu 2017 m. lapkričio 6 d. sudarytoje transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nėra draudėjo parašo, tai toks sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei ir galėtų būti pripažįstamas negaliojančiu. Šios svarbios aplinkybės negalėjo nematyti ir skundžiamą sprendimą priėmęs teismas. Nors ir matė, tačiau teisinės išvados nebuvo padarytos.
22.5. Teismas skundžiamame sprendime netinkamai aiškino ir konstatavo, kad tik trečiasis asmuo G. B. savo veiksmais sukūrė tokią situaciją, kad ieškovė turėjo patraukti jį pradiniame ieškinyje atsakovu.
Atsiliepimas
23. Atsakovė I. K. pateikė atsiliepimą į trečiojo asmens apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą spręsti apeliacinės instancijos teismui savo nuožiūra. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
23.1. Atsakovė I. K. trečiojo asmens G. B. nepažįsta, su juo jokių teisinių santykių nėra turėjusi. Atsakovė pačios draudimo sutarties nepasirašė, kadangi ji buvo užpildyta ne jos vardu. Pažymėjo, jog atsakovė draudimo sutartį sudarė prisijungimo būdu kaip vartotoja, ji neturėjo teisės keisti draudimo sutarties sąlygų. Todėl apelianto apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog atsakovė neteisėtai panaudojo jo asmens duomenis yra visiškai nepagrįstas. Atsakovei nebuvo žinoma, kad VĮ „Regitra“ registruotas automobilio savininkas yra trečiasis asmuo G. B., ji automobilį įsigijo iš trečiojo asmens D. L.. Draudimo sutartyje esančius duomenis apie automobilio savininką įrašė draudimo tarpininkas A. D. individuali komercijos įmonė, pati atsakovė tokių duomenų neturėjo ir jų nežinojo.
23.2. Pažymėjo, jog apeliantas savo reikalavimą yra nukreipęs į ieškovę, todėl apeliacinės instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo negali išeiti už apeliacinio skundo ribų ir spręsti dėl galimybės trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovės.
24. Ieškovė ADB „Gjensidige“ pateikė atsiliepimą į trečiojo asmens apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti ir Alytaus apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistu. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
24.1. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas vien deklaratyviais teiginiais, tačiau jame nėra nurodomi jokie materialinių ar procesinių teisės normų pažeidimai, kurie sudarytų pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti. Ieškovė laikosi pozicijos, kad teismas atliko tinkamą ir visapusišką byloje esančių įrodymų tyrimą, pasisakė dėl šalių pateiktų įrodymų, reikšmingų teisingam bylinėjimosi išlaidų paskirstymui, tinkamai nustatė bylos aplinkybes bei atliko jų teisinį vertinimą.
24.2. Būtent, jeigu G. B., 2017 m. birželio 27 d. pardavęs savo transporto priemonę, būtų tinkamai atlikęs savo pareigas numatytas Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatos, tiek jas įgyvendinančios Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 (redakcija nuo 2014 m. liepos 1 d., TAR, 2014, Nr. 2014-09333) patvirtintose Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklėse, nagrinėjamoje byloje ginčas visai nebūtų kilęs. Trečiojo asmens pareigų tinkamas neatlikimas ir sąlygojo vėliau iš to jau atsiradusias pasekmes, bei pateiktą ieškinį teismui atsakovu nurodant būtent G. B..
24.3. Ieškovė neginčija to, kad jai buvo žinomi vairuotojos duomenis, tačiau ginčas ieškinyje kilo ne dėl vairuotojos netinkamų veiksmų, o būtent dėl transporto priemonės savininko savo pareigų tinkamo neatlikimo (draudimo įmokos už draudimo sutartį nesumokėjimo), kuriuo, remiantis oficialiais duomenimis, tiek draudimo sutarties sudarymo, tiek įvykio metu buvo būtent trečiasis asmuo G. B..
24.4. Atsakovė buvo laikoma įgaliotu asmeniu sudaryti draudimo sutartį, o ieškovė (atstovaujama tarpininko) neturėjo jokio pagrindo netikėti registracijos liudijime bei oficialiose šaltiniuose esančiais duomenimis, kurie patvirtino, kad transporto priemonės savininku draudimo sutarties sudarymo metu formaliai buvo G. B.. Be to, ieškovės atstovas neturėjo teisės atsisakyti sudaryti draudimo sutartį.
24.5. Būtent trečiojo asmens veiksmų pasekmėje, t. y. neišviešinus sandorio, jis elgėsi neatsargiai ir nerūpestingai ir būtent jis turi prisiimti neigiamas pasekmės civilinėje byloje. Pažymėjo, kad ieškovė ėmėsi visų galimų priemonių tiek ikiteisminio tyrimo stadijoje, tiek teisminio nagrinėjimo metu siekiant nustatyti tinkamą atsakovą byloje ir tik I. K. patiekus atsiliepimą, ieškovei tapo žinomos sutarties. Nagrinėjamos bylos situacija nebuvo kažkokia tai netipinė ar išskirtinė, kad ieškovė turėtų imtis kažkokių griežtesnių, padidinto reikalavimo veiksmų, susijusių su draudimo sutarties sudarymo aplinkybių išsiaiškinimų, iki tol, kol į bylą buvo įtraukta vairuotoja I. K..
24.6. Trečiojo asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos iš esmės susijusios su paties G. B. pareigos pakeisti įregistruotus duomenis nevykdymu, kas sudarė sąlygas minėto asmens bylinėjimosi išlaidoms atsirasti. Atsižvelgiant į tai, trečiojo asmens elgesys, neįvykdžius jam teisės aktų nustatytos pareigos pakeisti transporto priemonės duomenis, laikytinas neatsakingu, nerūpestingu, todėl jis pats turi prisiimti iš tokio elgesio kylančias neigiamas pasekmes, šiuo atveju susijusias su jo patirtomis bylinėjimosi išlaidomis siekiant paneigti transporto priemonės priklausomybę nuosavybės teise įvykus draudiminiam įvykiui, draudimo sutarties sudarymą ir įsipareigojimų pagal ją vykdymą.
24.7. Apeliantas, analizuodamas CPK 93 straipsnį, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, visiškai nepasisako ir nevertina to, kad nagrinėjamą bylą faktiškai laimėjo būtent ieškovė, kadangi ieškovės pateikto ieškinio reikalavimai buvo patenkinti 2/3, t. y. didesne dalimi. Ieškovei nėra suprantami apelianto argumentai prašant priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas būtent iš ieškovės, pamirštant, kad dėl trečiojo asmens statuso byloje ir patirtų bylinėjimosi išlaidų taipogi, apart paties trečiojo asmens, atsakinga yra ir atsakovė ir jeigu ir galėtų būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos trečiojo asmens naudai, tai jis jų turėtų reikalauti ne iš ieškovės, o būtent iš pralaimėjusiosios šalies, t. y. atsakovės.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai
25. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
26. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimus į apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu, kaip minėta, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys) (Lietuvos A. T. 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018; 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019). Taigi apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo ribas nusako apeliacinio skundo dalykas (apelianto prašymas) bei apeliacinio skundo pagrindas, argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai).
28. Šios apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas netenkino trečiojo asmens G. B. (toliau – apeliantas) reikalavimo priteisti iš ieškovės jo naudai su bylos nagrinėjimu susijusias patirtas 1 289 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas.
29. Nagrinėjamos bylos ir teismų informacinės sistemos Liteko (CPK 179 straipsnio 3 dalis) duomenimis nustatyta, kad atsakovui G. B. per teismo nustatytą 14 dienų terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį, neatvykus į teismo posėdį, esant ieškovės prašymui 2018 m. lapkričio 19 d. Plungės apylinkės teismas priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškinį tenkino visiškai: priteisė iš atsakovo G. B. ieškovei ADB „Gjensidige“ 1847,81 Eur išmokėtų sumų, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. liepos 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 42 Eur bylinėjimosi išlaidų (Plungės apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-3026-1081/2018). 2019 m. gruodžio 5 d. teisme buvo gautas atsakovo G. B. pareiškimas dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo ir prie jo pridėta 2017 m. birželio 27 d. pirkimo–pardavimo sutartis, raštas su vertimu į lietuvių kalbą apie atsakovo darbą Jungtinėje Karalystėje. Pažymėtina, kad G. B. pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodytos aplinkybės, kad jis 2017 m. birželio 27 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė, o D. L. nupirko automobilį Audi A6, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kad jis 2017 m. lapkričio 6 d. (duomenys neskelbtini) nebuvo ir jokios sutarties su draudiku ar / arba jo atstovu nesudarė ir negalėjo sudaryti, kad jis nedalyvavo eismo įvykyje, pasitvirtino nagrinėjant bylą iš esmės. Plungės apylinkės teismas 2020 m. sausio 13 d. nutartimi tenkino atsakovo G. B. pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, panaikino 2018 m. lapkričio 19 d. Plungės apylinkės teismo sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-3026-1081/2018 ir atnaujino šios bylos nagrinėjimą iš esmės, bylą paskyrė nagrinėti teismo posėdyje. Plungės apylinkės teismas 2020 m. sausio 28 d. nutartimi įtraukė į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, I. K. (Plungės apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-569-1081/2020). Plungės apylinkės teismas 2020 m. vasario 24 d. nutartimi tenkino ieškovės ADB „Gjensidige“ prašymą: pakeitė netinkamą atsakovą G. B. tinkama atsakove I. K.; pakeitė G. B. procesinę padėtį iš atsakovo į trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų. Minėtoje nutartyje teismas konstatavo, jog atsižvelgiant į tai, kad ieškovė reikalavimą dėl išmokėtų draudimo sumų grąžinimo grindžia tuo, kad automobilio draudėjas draudimo įmoką sumokėjo pavėluotai, t. y. jau įvykus draudiminiam įvykiui, o trečiasis asmuo I. K. atsiliepime į ieškinį nurodė, jog automobilis Audi A6, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įsigytas jos ir būtent ji sudarė draudimo sutartį su ieškove, yra pagrindas laikyti, kad G. B. yra netinkamas atsakovas šioje byloje ir pakeisti jį tinkama atsakove I. K. (CPK 45 straipsnio 1 dalis). Plungės apylinkės teismas 2020 m. kovo 3 d. nutartimi tenkino atsakovės prašymą ir civilinę bylą Nr. e2-569-1081/2020 pagal ieškovės ADB „Gjensidige“ ieškinį atsakovei I. K., tretiesiems asmenims G. B. ir D. L. perdavė nagrinėti pagal teismingumą Alytaus apylinkės teismui. Alytaus apylinkės teismas, (civilinė byla Nr. e2-3303-1023/2020) išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės ADB „Gjensidige“ ieškinį atsakovei I. K., tretiesiems asmenims G. B. ir D. L. dėl išmokėtų sumų grąžinimo, 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovės I. K. ieškovės ADB „Gjensidige“ naudai 1 231,87 Eur išmokėtos draudimo išmokos ir 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. liepos 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, likusią ieškinio dalį atmetė, paskirstė tarp šalių ir priteisė bylinėjimosi išlaidas.
30. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
31. CPK 47 straipsnio 2 dalis nustato, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises (įskaitant teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą) ir procesines pareigas, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį. Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pripažįstama ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425-686/2015).
32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis). CPK 88 straipsnio 1 dalyje nurodytos išlaidos, kurios susijusios su bylos nagrinėjimu. Prie tokių išlaidų priskiriamos sumos, išmokėtos vertėjams (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 dalis). Jų mokėjimo pagrindus, tvarką ir dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja CPK 88 ir 98 straipsniai.
33. Išanalizavęs nagrinėjamos bylos proceso eigą, įvertinęs aptartą situaciją ir teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantas jo prašomas priteisti išlaidas iš esmės patyrė tuo metu, kai jo procesinė padėtis buvo atsakovu, o jas priteisti prašo būdamas trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų atsakovo pusėje, ir sprendžia, kad apeliantas šias išlaidas neišvengiamai turėjo daryti dėl bylos nagrinėjimo, be jų nebuvo įmanoma apsieiti, apelianto prašomos priteisti išlaidos, kurias sudaro 12 Eur už dokumento vertimą, 39 Eur žyminis mokestis už sprendimo už akių peržiūrėjimą, 38 Eur žyminis mokestis už laikinąsias apsaugos priemones sustabdyti išieškojimo vykdymą, 1 200 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti, yra pagrįstos, nėra perteklinės ir neprotingos. Užmokesčio už advokato teiktas paslaugas bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija maksimalaus atlyginimų dydžių, kuriuos rekomenduojama priteisti pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
34. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su apelianto skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, visiškai nevertino jo procesinio elgesio byloje. Teismas atmetė minėtą G. B. prašymą motyvuodamas tuo, kad jo (trečiojo asmens) elgesys, neįvykdžius jam minėtų teisės aktų nustatytos pareigos pakeisti transporto priemonės duomenis, laikytinas neatsakingu, nerūpestingu, todėl jis pats turi prisiimti iš tokio elgesio kylančias neigiamas pasekmes, šiuo atveju susijusias su jo patirtomis bylinėjimosi išlaidomis. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į bylos proceso eigą, apelianto procesinę padėtį byloje ir jos pakeitimą lėmusias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra tikslinga sistemiškai vertinti apelianto tiek procesinį elgesį, tiek ir priežastis, dėl kurių susidarė jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, o priteisiant bylinėjimosi išlaidas vadovautis ir CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis.
35. Pirmiausiai atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad išvykdamas į užsienį ilgiau nei 6 mėnesiams, jis turėjo deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Paties apelianto pateikta 2019 m. spalio 7 d. pažyma liudija, kad jis nuo 2018 m. rugpjūčio 12 d. iki 2019 m. rugpjūčio 31 d. dirbo kompanijoje (duomenys neskelbtini). Jeigu apeliantas būtų tinkamai vykdęs Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo ir 2015 m. gruodžio 30 d. VĮ Registrų centro direktoriaus įsakymo Nr. V-294 „Dėl gyvenamosios vietos deklaravimo taisyklių patvirtinimo“ nuostatas, teismas nebūtų galėjęs įteikti jam procesinių dokumentų CPK 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, o tuo pačiu – priimti sprendimą už akių. Apeliantas akcentuoja, kad dar ikiteisminėje stadijoje ieškovė turėjo matyti, jog draudimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nėra jo parašo, jog nes jis sudarė ir pasirašė Eismo įvykio deklaraciją, ir todėl ne jis turėjo atsakyti pagal ieškinį. Tačiau net ir pripažįstant iš esmės pagrįstais šiuos apelianto argumentus, sprendžiama, kad ir paties apelianto veiksmai (neveikimas) sąlygojo, jog ieškovė pasirinko netinkamą pradinį atsakovą. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, tiek draudimo sutarties sudarymo metu, tiek eismo įvykio metu, apdrausto automobilio savininku pagal VĮ „Regitra“ duomenis buvo būtent trečiasis asmuo G. B., kuris pardavęs transporto priemonę neįvykdė jam teisės aktų nustatytos pareigos kreiptis į VĮ „Regitra“ dėl įregistruotų duomenų pakeitimo, nepranešė apie pardavimo sandorį, išregistruojant iš VĮ „Regitra“ duomenų bazės nuosavybės duomenis, kas tik vėliau ir sudarytų pareigą naujajam transporto priemonės savininkui pakeisti transporto priemonės registracijos duomenis savo vardu, kas iš esmės taip pat lėmė nagrinėjamos bylos atveju ir tai, jog ieškovė negalėjo žinoti pasikeitusių duomenų nedisponuodama neišviešinta prieš trečiuosius asmenis pirkimo–pardavimo sutartimi. Apelianto procesinis elgesys pripažintinas tinkamu ir rūpestingu tik po to, kai įsiteisėjus teismo sprendimui už akių buvo padėti vykdymo veiksmai – areštuotos sąskaitos.
36. Apibendrinant tai, kas pasakyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus atitiktų apelianto patirtų bylinėjimosi išlaidų sumažinimas 1/3, t. y. iki 859,33 Eur ir šios sumos priteisimas apeliantui iš ieškovės (CPK 3, 93, 98 straipsniai).
37. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog yra pagrindas pirmosios instancijos teismo skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų pakeisti dėl netinkamo procesinių teisės normų, reglamentuojančių išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu priteisimą, taikymo, ir papildomai iš ieškovės trečiajam asmeniui G. B. priteisti 859,33 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
38. Apeliacinį skundą tenkinus iš dalies, trečiajam asmeniui G. B. proporcingai patenkintų reikalavimų daliai priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Trečiasis asmuo pateikė byloje įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė iš viso 300 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurios neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio už advokato teisinę pagalbą. Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies, proporcingai trečiojo asmens tenkintų reikalavimų daliai, t. y. 2/3, trečiajam asmeniui priteistina 200 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir papildomai priteisti iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, trečiajam asmeniui G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 859,33 Eur (aštuonis šimtus penkiasdešimt devynis eurus 33 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, trečiajam asmeniui G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.