Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. (E.) Č. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovė atkreipė teismo dėmesį, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad šio įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktuose nustatyti teisinės pagalbos neteikimo pagrindai, tačiau pareiškėjas Tarnybai nebuvo pateikęs prašymo dėl savo individualios situacijos papildomo vertinimo, todėl nebuvo pagrindo pareiškėjui skirti antrinės teisinės pagalbos. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 2.1.(NTP-2)-19-NT-2351-8970, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 4).

Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, Įstatymas) 2 straipsnis apibrėžia antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sąvoką – tai dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčų sprendimo ne teisme atvejais, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Antrinė teisinė pagalba taip pat apima bylinėjimosi išlaidų bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka, atlyginimą, su bylos nagrinėjimu administracinio proceso tvarka susijusių išlaidų, administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidų ir su baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos bylas, ne kartą yra akcentavęs, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė savo iniciatyva ir savo nuožiūra ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012, išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4709-415/2019).

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog su 2019 m. gegužės 1 d. prašymu (Tarnyboje gautas 2019 m. gegužės 13 d., reg. Nr. (2.1) NTP-1-2351 (b. l. 20–24) pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą, prašydamas suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą Kauno apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-12571-1052/2019 pagal UAB „Kauno energija“ ieškinį.

Nagrinėjamoje byloje Tarnyba skundžiamu sprendimu atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2019 m. sausio 1 d.) pagrindu, kuris numato, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies.

Byloje nėra ginčo, jog 2017 m. rugsėjo 7 d. Kauno apygardos administracinio teismo įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1733-423/2017 iš pareiškėjo Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tarnybos, buvo priteista 233,66 Eur už suteiktą antrinę teisinę pagalbą Tarnybos sprendimų, priimtų 2014–2016 m., pagrindu. Tarnyba, gavusi pareiškėjo prašymą, 2019 m. gegužės 20 d. raštu Nr. (2.1.) NO-2-30-76 kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinę mokesčių inspekciją su paklausimu, ar pareiškėjas teismo priteistą sumą įmokėjo į VMI surenkamąją sąskaitą (b. l. 25–26). Iš VMI 2019 m. gegužės 24 d. atsakymo Nr. (20.2-06E) RMA-168627 (b. l. 27) ir lentelės forma pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas po teismo sprendimo įsiteisėjimo jokių sumų į VMI surenkamąją sąskaitą nepervedė, 2015–2017 m. už suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš pareiškėjo valstybei buvo pervesta iš viso 1,45 Eur. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Tarnybą dėl įmokų atidėjimo ar išdėstymo dalimis. Įvertinus byloje esamus duomenis, darytina išvada, jog Tarnyba turėjo teisėtą pagrindą atsisakyti pareiškėjui teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu.

Tačiau teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2018 m. spalio 11 d. nutarimu pripažino, kad Įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. redakcija; Žin., 2013, Nr. 54-2675) 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas tiek, kiek pagal jame nustatytą teisinį reguliavimą antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui tokia pagalba buvo suteikta kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų tos pagalbos išlaidų arba jų dalies, tais atvejais, kai asmeniui tokia pagalba yra itin sunkiai prieinama dėl finansinių priežasčių ir ją užtikrinti baudžiamojoje byloje būtina teisingumo interesais, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pastarajame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus ir padarytas išvadas ne kartą pritaikė savo jurisprudencijoje, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3189-556/2018 konstatuodamas, kad Tarnybos sprendimas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, t. y. nei į asmens turtą ir pajamas, nei į teisingumo interesus, inter alia (be kita ko, įskaitant) bylos ar taikomos teisės sudėtingumą, tam tikrus asmens socialinės ir asmeninės padėties ypatumus, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Akcentuotina, kad minėta Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicija reiškia ne tai, kad valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba turi būti teikiama neatsižvelgiant į pareiškėjo skolą Tarnybai (Lietuvos valstybei), o tai, kad, sprendžiant dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, asmens įsiskolinimo Tarnybai (Lietuvos valstybei) faktas savaime nėra pakankamas ir turi būti vertinamos papildomos aplinkybės (LVAT 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. EA-4913-502/2019).

Kilusio ginčo kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad po Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarimo buvo priimti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatų pakeitimai. Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo Nr. VIII-1591 2, 11, 12, 13, 14, 15, 18, 19, 21, 22, 23, 24, 29, 30, 31, 32, 34 straipsnių ir priedo pakeitimo įstatymu (2018 m. birželio 30 d. Nr. XIII-1437) buvo pakeista 11 straipsnio 10 dalis, ją išdėstant taip: „Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai“, be to, Įstatymo 11 straipsnis buvo papildytas 11 dalimi, numatančia: „Kai tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka.“ Minėti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo straipsnių pakeitimai įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d., todėl sprendžiant pareiškėjo prašymą galėjo būti taikomi. Tai pripažino Tarnyba atsiliepime (b. l. 18), nurodžiusi, jog individuali pareiškėjo situacija nebuvo vertinama dėl to, kad jis nepateikė Tarnybai prašymo dėl savo individualios situacijos papildomo vertinimo.

Teismas pažymi, kad Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Atsakingo valdymo (gero administravimo) principas įtvirtina viešojo administravimo subjekto pareigą imtis aktyvių veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1547-502/2015). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus (vykdydamos valdžios funkcijas), privalo dirbti rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-502/2015, 2015 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1069-502/2015). Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Taigi nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama viešojo administravimo subjekto pareiga imtis aktyvių veiksmų ir pareiga padėti asmeniui (LVAT 2019 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1068-442/2019). Byloje nepaneigtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog su ginčui aktualiais įstatymo pakeitimais, atlikdamas bausmę pataisos namuose, jis neturėjo galimybės susipažinti.

Iš byloje nustatytų aplinkybių darytina išvada, jog Tarnyba pagal gero administravimo principą turėjo pareigą informuoti pareiškėją apie galimybę pateikti motyvuotą rašytinį prašymą dėl jo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją, tačiau konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tai, kad pagal teisės normą tokio pobūdžio prašymas teikiamas po sprendimo atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą priėmimo ir terminas dėl jo pateikimo nėra nustatytas, darytina išvada, jog priimtas Sprendimas neužkerta pareiškėjui galimybės realizuoti teisę kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją, todėl nurodyti atsakovės gero administravimo pažeidimai laikytini neesminiais, nesudarančiais pagrindo skundžiamo sprendimo panaikinimui ir išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo Tarnybą suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui civilinėje byloje Nr. e2-12571-1052/2019 tenkinimui. Remiantis išdėstytais argumentais, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstituciniams teisinės valstybės principams, tvirtindamas, jog Konstitucinio Teismo išaiškinimas aktualus dėl Įstatymo šios normos taikymo civilinėse bylose.

Pažymėtina, kad kreipimąsi į Konstitucinį Teismą reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., LVAT 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).

Konkrečiu atveju pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kad, 2019 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymo nuostatų pakeitimams, pagal kuriuos po Tarnybos atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą asmenys turi teisę kreiptis į Tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo, o Tarnybai išimtiniais atvejais, įvertinus konkrečią situaciją, suteikta teisė skirti antrinę teisinę pagalbą, nepaisant, kad yra nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai, Konstitucinio Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarime konstatuoti Įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo trūkumai nebuvo pašalinti, tokių abejonių nekyla ir bylą nagrinėjančiam teismui, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. (E.) Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.