Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos grupės skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutarimo, kuriuo R. R. administracinė byla dėl pažeidimų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., nutraukta, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. administracinio teisės pažeidimo protokolas buvo surašytas už tai, kad jis 2014 m. rugpjūčio 2 d. 16.30 val. (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį parkuodamas, statydamas automobilių stovėjimo aikštelėje prie prekybos centro, neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, nepaliko saugaus tarpo iki aikštelėje stovinčio automobilio, dėl ko su savo automobilio priekinės dalies dešinės pusės bamperio kampu, kliudė šalia stovėjusio automobilio Opel Vectra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinio kairės pusės sparno dalį ir jį apgadino. Vairuotojas, nesilaikydamas kelių eismo taisyklių reikalavimų, įvykus eismo įvykiui iš jo pasišalino. Tokiais veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 106, 132, 234 punktų reikalavimus bei padarė nusižengimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d.

Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutarimu administracinė byla R. R. atžvilgiu dėl pažeidimų, numatytų ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., buvo nutraukta. Nutarime konstatuota, kad R. R. kontakto su kitu automobiliu nejuto, jo ir nukentėjusiojo automobiliai nebuvo sugadinti žymiai, tik nubrėžtas šonas. Teismas įvertino tai, kad nukentėjęs į policijos komisariatą atvyko po 19 val., o prieš tai jis buvo prie kitos parduotuvės, taip pat prie (duomenys neskelbtini) upės, automobilis stovėjo kieme, todėl, teismo nuomone, bet kurioje iš šių vietų minėtas automobilis galėjo turėti kontaktą su kitais automobiliais. Nutarime taip pat pažymima, kad filmuota medžiaga aiškiai patvirtina tik tą faktą, kad R. R. ir S. Ž. automobiliai buvo stovėjimo aikštelėje. Teismo nuomone, vien automobilio perstatymas į kitą vietą R. R. kaltės nepatvirtina. Be to, skundžiamame nutarime nurodoma, kad padaryti grubūs pažeidimai vertinant R. R. padaryto pažeidimo esmę: nėra transporto priemonės apžiūros protokolo, nėra duomenų, kokia liniuote ir kokiu fotoaparatu buvo fiksuojami matavimai, neįvertinta tai, kad Audi A6 automobilis į aikštelę atvyko su trimis keleiviais.

Skunde teigiama, kad institucija nesutinka su teismo nutarimu administracinėje teisės pažeidimo byloje, nes mano, kad teismas netinkamai išnagrinėjo administracinės teisės pažeidimo bylą ir priėmė neteisėtą nutarimą.

Skunde nurodoma, kad apklausiant R. R., jam nebuvo daromas joks psichologinis ar kitoks spaudimas, kiekvienas pirminėje apklausoje surašytas sakinys buvo su juo tikslinamas po kelis kartus, imant iš R. R. paaiškinimą, jis neneigė, bei pats pripažino, kad parkuodamas savo automobilį juto lyg būtų ką kliudęs, tačiau išlipęs iš automobilio, apžiūrėjo savo automobilį, ant kurio nebuvo jokių apgadinimų, apžiūrėjo ir šalia jo stovintį automobilį Opel, ant kurio matėsi apgadinimas kairėje pusėje galiniame sparne (arkoje), tačiau R. R. šis apgadinimas atrodė kaip iš seniau, todėl nesijuto dėl šio apgadinimo kaltas, tačiau nenorėdamas būti apkaltintu tuo, ko jis nepadarė, savo automobilį perstatė į kitą vietą. Apelianto teigimu, surašius pareigūnui paaiškinimą, R. R. dar savo ranka papildė paaiškinimą, jo nuomone, reikšmingais faktais, susijusiais su įvykiu. Institucijos teigimu, kadangi R. R. iš pradžių neneigė dėl lyg buvusio kažkokio kontakto, bei peržiūrėjus filmuotą medžiagą, kurią pateikė prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojai, kurioje akivaizdžiai matosi (esant galimybei filmuotą medžiagą pasididinus, prisiartinus), kaip Audi A6 vairuotojas, parkuodamas kliudė aikštelėje paliktą stovėti automobilį Opel (nuo kontakto automobilis sujudėjo), bei išlipę asmenys iš Audi automobilio apžiūrėjo abi transporto priemones, ir po to R. R. savo automobilį perstatė į kitą vietą. Remiantis šiais faktais R. R. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. Skunde pažymima, kad, pradėjus administracinę bylą nagrinėti teisme, R. R. kategoriškai neigė savo kaltę. Apelianto manymu, R. R. pasakojamos versijos teisme, susijusios su eismo įvykiu, vienos kitoms prieštarauja, t. y. nesutampa paaiškinimai dėl Audi A6 automobilio parkavimo: vienu metu paaiškino, kad automobilį perstatė, nes bijojo būti apkaltintas, ko nepadarė, kitą kartą pasakojo, kad automobilį perstatė, nes nebuvo sąlygų tvarkingai pastatyti automobilio, nes trukdė palikti daiktai, tačiau kokie daiktai, nenurodė. Atsakydamas į R. R. atstovo advokato D. D. pastabas dėl trūkumų įforminant eismo įvykį, apeliantas nurodo, kad tai, ar prietaisai būtų „kinietiški“, ar kitos šalies pagaminti, neturi tiesioginės reikšmės įvykusiam eismo įvykiui, kadangi abi transporto priemonės buvo matuojamos ir fiksuojamos tais pačiais prietaisais. Apeliantas pažymi, kad R. R. anksčiau yra baustas už administracinės teisės pažeidimus 23 kartus, iš jų 21 kartą už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, todėl įvykus eismo įvykiui turėjo numatyti kilsiančias pasekmes ir atlikti veiksmus, kaip nurodyta Kelių eismo taisyklėse. Apelianto manymu, teismas nevisapusiškai įvertino byloje esančias aplinkybes, todėl visiškai nepagrįstai R. R. atžvilgiu nutraukė administracinės teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.

Institucijos nuomone, ATPK 130 str. 1 d. numatyta veika yra labai pavojinga visuomenei ir už jos padarymą turi būti baudžiama adekvačiai, kaip numatyta straipsnio dalies sankcijoje. Kitu atveju, institucijos teigimu, nebus pasiekti ATPK 20 str. įtvirtinti administracinės nuobaudos tikslai ir, žinant administracinių nuobaudų išieškojimo galimybes, kuriama nebaudžiamumo už atliktą neteisėtą veiką iliuzija.

R. R. pastebi, kad S. Ž. į policiją kreipėsi tik po 19 valandų, jo net nebuvo paklausta, kur ir kaip jis automobiliu važinėjo per tą laiką, kur jį laikė. Pasak R. R., iš jo paaiškinimo susidaro įspūdis, kad grįžęs namo iš prekybos centro, jau po 20 minučių pastebėjo automobilio apgadinimą. Tuo tarpu teisme jis paaiškino, kad iš prekybos centro vyko į kitą parduotuvę, po to maudytis į (duomenys neskelbtini). Grįžęs naktį automobilį laikė prie namų, o ryte pastebėjo apgadinimus ir kreipėsi į policiją. Todėl, R. R. nuomone, nukentėjusiojo automobilis galėjo būti apgadintas bet kurioje vietoje, tik ne prekybos centro aikštelėje. Be to, atsileipime nurodoma, kad neįvertinta liko ir aplinkybė, kad S. Ž., lipdamas į automobilį kaip tik iš pažeidimo pusės, nepamatė apgadinimo iš karto, kad jis iš tariamo įvykio vietos išvažiavo net šiek tiek anksčiau nei jis, taigi, preziumuojant, kad kontaktas buvo, taip pat išvyko iš eismo įvykio vietos pažeidžiant KET reikalavimus. R. R. atkreipia teismo dėmesį, kad ne bet koks prisilietimas prie automobilio yra eismo įvykis, o tik toks, kai sugadinamas ar apgadinamas automobilis, o tai sietina su materialine žala. R. R. nurodo, kad S. Ž. teismui paaiškino, kad jam materialinė žala nepadaryta, į draudimą nesikreipė. Be to, tikint institucija, kad kontaktas buvo, būtina įrodyti, kad būtent to kontakto metu ir buvo padaryti minimi apgadinimai. O dėl to, R. R. teigimu, institucija jokių įrodymų nesurinko ir net nesiekė rinkti, t. y. ant jo automobilio neužfiksuota nei dažų, nei rūdžių, nei kitų pėdsakų.

R. R. taip pat pastebi, kad apeliaciniame skunde iš esmės aprašomas vykęs tyrimas bei priekaištaujama jo advokatui, kad pastarasis jį kvalifikuotai gynė. R. R. nurodo, kad teisę į gynybą, jis, kaip ir kiekvienas pilietis, turi, o situacijoje, kai nepagrįstai įrodinėjimo našta institucijos buvo perkelta jam, jis kitos išeities neturėjo.

Atsakydamas į skundo argumentus dėl jo per 11 metų padarytų 23 KET pažeidimų, R. R. nurodo, kad yra ekologinio ūkio savininkas, turi visų kategorijų transporto priemonių teises, daug važinėja ūkio reikalais. Teigia, kad padarytų pažeidimų neišsižada, tačiau mano, kad atskirais atvejais buvo galima apsiriboti ir žodiniais įspėjimais. Pažymi, kad tarp visų jo padarytų pažeidimų nėra nė vieno autoįvykio, pasišalinimo iš jo, vairavimo išgėrus ir panašiai, o dauguma jų mažareikšmiai. Iš kitos pusės, apelianto teigimu, jeigu jis ir būtų kliudęs nukentėjusiojo automobilį, jam nebuvo jokio tikslo išvažiuoti iš įvykio vietos, nes jo automobilis draustas, techninė apžiūra atlikta, vairuotojo pažymėjimą jis turi. Nurodo, kad aikštelėje jis perstatė automobilį, nes negalėjo pilnai įvažiuoti į tuščią tarpą dėl priekyje sukrautų kažkieno maišelių, o ne norėdamas išvengti atsakomybės.

R. R. taip pat atkreipia teismo dėmesį, kad administracinė byla jau kartą teismo buvo grąžinta papildymui, tačiau jokių naujų papildymų nebuvo pateikta, o ilgas nagrinėjimas iš esmės sietinas tik su A. K. neatvykimu į teismą mažiausiai tris kartus, nepaaiškinant teismui neatvykimo priežasčių.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

ATPK 9 str. nustatyta, jog administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Taigi privaloma nustatyti visus būtinus tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius (taip pat ir pažeidėjo kaltę) administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, nesant nors vieno iš jų administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.).

Iš tiesų, iš bylos medžiagos matyti, kad apklausiamas R. R. pripažino, jog statydamas automobilį juto lyg būtų prie ko prisilietęs, paaiškino, kad automobilį perstatė, nes bijojo būti apkaltintas tuo, ko nepadarė, tačiau pats R. R. atsiliepime nurodė, kad jis paaiškinimą rašė dar prieš video įrašo peržiūrėjimą, kai buvo išsigandęs, jog gali prarasti turimą ekologinį ūkį, kuris yra jo ir jo šeimos vienintelis pragyvenimo šaltinis. Teismo posėdyje (47 b. l.) R. R. pakeitė savo parodymus, nurodydamas, kad jokio pažeidimo nebuvo, automobilio sparnas jau buvo surūdijęs dėl druskų poveikio, o savo automobilį perstatė, nes nebuvo sąlygų tvarkingai jį pastatyti. Atsižvelgiant į R. R. duotus parodymus, taip pat į nukentėjusiojo paiškinimą (10 b. l.), kad jis automobilio apgadinimus pamatė tik grįžęs namo, ir byloje esančią medžiagą (39 b. l.), kurioje nurodyta, kad nukentėjusysis į draudimo bendrovę nesikreipė ir nereikalauja materialinės žalos atlyginimo, manytina, kad, jei automobilių kontaktas ir buvo, jis buvo labai nežymus, todėl pagrįsta laikytina pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. R. kontakto su kitu automobiliu nejuto. Taigi, kadangi R. R. nesuprato sukėlęs eismo įvykį, jo veikoje nebuvo tyčios pasišalinti iš įvykio vietos.

Nesutiktina su apelianto skundo argumentu, kad iš filmuotos medžiagos, kurią pateikė prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojai, akivaizdžiai matosi (esant galimybei filmuotą medžiagą pasididinus, prisiartinus), kaip Audi A6 vairuotojas, parkuodamas automobilį, kliudė aikštelėje paliktą stovėti automobilį Opel (nuo kontakto automobilis sujudėjo). Peržiūrėjus priartintą filmuotą medžiagą, aišku tai, kad R. R. ir S. Ž. automobiliai buvo automobilių stovėjimo aikštelėje, tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, negalima vienareikšmiškai teigti, jog automobilio Audi A6 vairuotojas, parkuodamasis kliudė aikštelėje stovintį automobilį, ir nuo kontakto automobilis Opel net sujudėjo. Pažymėtina, kad iš vaizdo įrašo matosi, jog netoli įvykio vietos stovėjo žmonės, tačiau nė vienas iš jų į galimą R. R. ir S. Ž. automobilių kontaktą dėmesio neatkreipė, nors, jei kontaktas būtų buvęs toks stiprus, kad nukentėjusio automobilis būtų sujudėjęs, tai būtų sukėlę stiprų garsą, į kurį šalia stovėję asmenys neabejotinai būtų sureagavę.

Taip pat pažymėtina, kad, nors apeliantas teigia, jog tai, ar prietaisai būtų „kinietiški“, ar kitoje šalyje pagaminti, neturi tiesioginės reikšmės įvykusiam eismo įvykiui, kadangi abi transporto priemonės buvo matuojamos ir fiksuojamos tais pačiais prietaisais, tačiau, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo apeliantas, nors abu automobiliai buvo fotografuojami ir matuojami liniuote, neaišku, ar jos sertifikuotos naudojimui, o tai kelia abejonių dėl matavimų rezultatų. Be to, R. R. automobilis buvo tik nufotografuotas, tačiau nesurašytas transporto priemonės apžiūros protokolas, todėl neaiškus automobilių apgadinimo mechanizmas, rastų automobilių pažeidimų ilgis ir aukštis bei kryptis. Taip pat pažymėtina, kad, nepaisant to, jog R. R. į automobilių stovėjimo aikštelę atvyko kartu su trimis šeimos nariais, buvo atliekami tuščio automobilio matavimai, nors pats institucijos atstovas teismo posėdžio metu (62 b. l.) nurodė, kad keleivių svoris automobilio bendram svoriui turi įtakos. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame nutarime nurodė, kad buvo padaryti grubūs pažeidimai, vertinant R. R. padaryto pažeidimo esmę.

Atkreiptinas institucijos dėmesys, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas, tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltę patvirtinančių įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, negalima vienareikšmiškai teigti, jog R. R. padarė pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.

Įvertinus administracinio teisės pažeidimo bylos faktinę ir teisinę situaciją, apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė visas svarbias nagrinėjamai situacijai aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl naikinti skundžiamą nutarimą, apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.

Atkreipiamas dėmesys, kad nesant jokio galiojančio sprendimo skirti nuobaudą R. R., jo atsakomybės klausimas dėl inkriminuojamų administracinių teisės pažeidimų šiuo metu nebegali būti sprendžiamas, nes yra suėjęs ATPK 35 str. numatytas bendrasis šešių mėnesių nuobaudos skyrimo terminas (ATPK 250 str. 7 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Kelių policijos grupės apeliacinio skundo netenkinti ir Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.