Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ramūnas Antanavičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-153-785/2015;

Teisėja Lina Šafronienė Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00513-2012-3;

2015 m. kovo 5 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorei Vaidotei Žižienei, nuteistojo gynėjai advokatei Angelei Fominienei, nukentėjusiajam A. L.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo E. L. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 1 d., ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 2 (dviem) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 4, 9 d., ši bausmė subendrinta su Jonavos rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu (pakeistu Kauno apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi), prie griežtesnės paskirtos bausmės iš dalies pridedant šiuo nuosprendžiu paskirtą švelnesnę bausmę ir paskirta galutinė subendrinta bausmė E. L. laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžia E. L. pradėta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2014-10-13. Į bausmės laiką įskaičiuota bausmė, atlikta pagal 2013-05-29 Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendį.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo E. L. paskirta kardomoji priemonė suėmimas.

Civiliniam ieškovui A. L. iš E. L. priteista 100 Lt / 28,96 EUR turtinės žalos ir 7000 Lt / 2027,34 EUR neturtinės žalos atlyginimo.

Pripažinta nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui A. L. teisė į civilinio ieškinio patenkinimą turtinei žalai dalyje dėl kelionės ir būsimų gydymo išlaidų, o klausimas dėl šio ieškinio dalies dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Priteista iš A. P. ir E. L. solidariai: Kauno teritorinei ligonių kasai 1773,08 Lt / 513,51 EUR turtinės žalos, 329,88 Lt / 95,53 EUR turtinės žalos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui.

Priteista valstybei iš T. C., A. P. ir E. L. lygiomis dalimis po 120 Lt / 34,75 EUR proceso išlaidų už nukentėjusiajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Minėtu Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nuosprendžiu nuteisti ir T. C. bei A. P., tačiau jie apeliacinių skundų nepateikė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. L. pripažintas kaltu dėl to, kad kartu su T. C. ir A. P. veikdami bendrininkų grupėje įvykdė plėšimą, o būtent: 2012 m. liepos 22 d. apie 00.20 val., Jonavos rajone, (duomenys neskelbtini), T. C., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, A. P. ir E. L. panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. L. – sudavė jam kumščiu du kartus į veidą, nukentėjusiajam, parkritus ir bandant atsistoti, koja spyrė į veidą bei galvos sritį – tuo padarė nukentėjusiajam kraujosruvą dešinės akies srityje, nosies kaulų skeveldrinius lūžius, dešinėje kaktikaulio išorinės plokštelės, kairėje kaktikaulio išorinės ir vidinės plokštelių skeveldrinius lūžius, dešinio žandinio ančio priekinės sienelės lūžį, apatinio žandikaulio abipusį lūžį – tokiu būdu bendrais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. L. sveikatą ir iš jo pagrobė svetimą turtą – UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 389,66 Lt vertės, su taksi plafonu 40 Lt vertės, automagnetola „Pioner“ 25 Lt vertės, taksometru 30 Lt vertės, pinigais 50 Lt sumoje, A. L. mobilaus ryšio telefonu „Samsung“ su SIM ir telefono atminties kortelėmis bendros 475 Lt vertės, mobilaus ryšio telefono pakrovėju 25 Lt vertės, telefono USB laidu 5 Lt vertės.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog laikantis nuomonės, kad E. L. kaltė yra įrodyta, turėtų būti mažintina paskirta bausmė, kuri neadekvati kitoms paskirtoms bausmėms ir aiškiai prieštaraujanti BK 54 str., 55 str., 56 str. reikalavimams.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai E. L. pripažino kaltu ir nuteisė jį pagal BK 180 str. 1 d., todėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 13 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Nuteistasis savo kaltės nepripažįsta ir apeliaciniame skunde nesutinka su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą. Pažymima, jog pirmos instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmos instancijos teismas palygino tarpusavyje nukentėjusiojo A. L., kaltinamųjų T. C., A. P., E. L. parodymus, liudytojų parodymus, kitus bylos duomenis ir pripažino, jog šių duomenų, kaip visumos, pakanka E. L. kaltei įrodyti.

Aukštesnysis teismas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog vienintelis E. L. kaltės įrodymas ­– neva T. C. patvirtinimas, kad E. L. buvo kartu su juo, grobiant taksi automobilį ir žalojant A. L.. Pažymima, jog pirmos instancijos teismas rėmėsi T. C. parodymais, tačiau tai nebuvo vienintelis nuteistojo kaltės įrodymas. Iš bylos duomenų matyti, jog E. L. kaltė įrodyta visų byloje surinktų ir apylinkės teismo teisingai įvertintų įrodymų visuma.

T. C. nurodė, jog 2014-07-21 kartu su E. L. atėjo pas E. K., kurią pasveikino su gimtadieniu. Apie 23 val. T. C. su E. L. ir jo draugu išvyko į kaimą paimti draugės K. K.. Nuvykus į kaimą vairuotojo paprašė palaukti, kol jie grįš. Grįžtant prie automobilio kažkuris iš vaikinų sudavė taksi vairuotojui už tai, kad nereikėtų mokėti už paslaugas. Po smūgių sudavimo vaikinai įsėdo į automobilį ir išvažiavo. Vairavo T. C.. Nukentėjusysis A. L. patvirtino, jog nuvežė tris vaikinus į Šilų kaimą. Nuvežus vaikinai paprašė palaukti. Belaukiant pajuto smūgį į kairę veido pusę. Pirmas smūgiavo E. L., kuris iškart smūgiavo ir į kitą veido pusę. Po smūgio E. L. susvyravo ir sugriebęs E. L. nugriuvo. Kiti vaikinai buvo netoliese. A. L. mėgino keltis, bet nespėjo, nes pajuto iš dešinės pusės smūgį į kaktą. Kas sudavė, nematė. T. C. buvo jam iš kairės, jis negalėjo suduoti. Smūgis buvo iš kojos, labai stiprus. Galėjo suduoti ir E. L., ir bet kuris kitas. Po smūgio trumpam apsvaigo, sukniubo, nieko nebematė, tik juto smūgius. Tuo metu atrodė, kad smūgių buvo daug. Liudytoja V. L. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad kitą dieną po įvykio K. K. ar A. K. jai pasakė, kad R. M. „chebra“ nuvarė taksi. Sakydama „M. chebra“ omenyje turėjo jo draugus T. C., E. L.. Minėti parodymai teisiamojo posėdžio metu įstatymo nustatyta tvarka buvo paskelbti. Liudytoja K. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog E. K. jai pasakojo, kad pas ją gimtadienyje buvo S. B., E. G. su vaikinu A. P., S. K. su savo vaikinu R. B., T. C., E. L.. Be to, E. K. jai sakė, kad T. C., E. L. ir A. P. išsikvietė taksi ir išvažiavo. Minėti parodymai taip pat buvo paskelbti teisiamojo posėdžio metu.

Kolegija kritiškai vertina liudytojų R. L. ir A. L. parodymus, kuriuose teigiama, jog tą vakarą, kai buvo įvykdytas nusikaltimas, E. L. buvo namuose. Pažymima, jog minėti liudytojai yra nuteistojo E. L. tėvai, todėl jie turi suinteresuotumą bylos baigtimi ir tokiu būdu galimai siekia padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės sūnui E. L.. Nors R. L. ir A. L. parodymuose nėra esminių prieštaravimų, tačiau parodymai nėra visiškai tapatūs. R. L. nurodė, jog minėtą vakarą sūnus grįžo į namus iki 22 val. ir buvo iki ryto. Tuo tarpu A. L. nurodė, kad grįžusi po darbo, apie 20 val. rado sūnų namuose. Namuose buvo visą vakarą, matė sūnų iki 23 val., kol nuėjo miegoti. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog minėti parodymai nėra patvirtinti kitais objektyviais bylos duomenimis. Be to, minėtus parodymus paneigia R. B., kuris nurodė, kad E. gimtadienyje buvo jis, S., T. C., E. L.. Kitų gimtadienyje buvusių asmenų nepamena. Nurodė, kad iš gimtadienio su S. išvyko apie vidurnaktį, o gimtadienyje liko T. C., E. L.. Byloje nėra nustatyta, jokių duomenų dėl R. B. suinteresuotumo bylos baigtimi, o jo parodymai atitinka faktines bylos aplinkybes.

Nuteistasis E. L. teigia, kad nukentėjusysis A. L. nurodė, jog nėra šimtu procentų garantuotas, jog jis yra trečias asmuo, kuris dalyvavo vykdant nusikaltimą. 2013-01-09, t. y. po pusės metų nukentėjęs pradėjo prisiminti E. L. išorę ir amžių. Nors protokole fiksuojamas jo patvirtinimas, kad negalintis pasakyti ar galėtų atpažinti, tačiau jam BPK 192 str. tvarka, vis tiek buvo rodoma E. L. nuotrauka, kurią pamatęs jis teigė, jog pasirodė labai panašus. Tačiau pažymima, jog nukentėjusysis E. L. atpažino iš jam pateiktų 6 nuotraukų. Nukentėjusysis taip pat E. L. gyvai matė ir teisiamajame posėdyje, todėl teismui nekyla abejonių dėl E. L. atpažinimo.

Skundo argumentas, kad tiek ikiteisminis tyrimas atliktas nekvalifikuotai, grubiai pažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimus, tiek kaltinamasis aktas yra surašytas pažeidžiant BPK 219 str., laikytinas deklaratyviu ir esminiu nelaikytinas, todėl nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinį nuteistojo skundą. Taip pat nepagrįstu laikytinas ir nuteistojo argumentas, jog skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas tik baudžiamosios bylos medžiagos atkartojimu, detaliu procesinių veiksmų išvardijimu paraidžiui. Teisėjų kolegija nenustatė, kad byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Tuo tarpu teismų praktikoje pažymima, kad proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117-303/2015). Šioje byloje nėra nustatyta, kad bylos įrodymai būtų buvę gauti neteisėtai, kad išvados būtų padarytos remiantis ne teisme ištirtais įrodymais. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 str. 5 d.) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Nagrinėjamoje byloje Jonavos rajono apylinkės teismas įrodymus vertino kaip visumą ir esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo pagrindinius prašymus ar esminius argumentus. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra jokių esminių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus iš naujo vertinti kitaip nei tai padarė apylinkės teismas, ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų dar kartą nekartoja.

Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad skirdamas bausmę E. L. apylinkės teismas įstatymo nuostatas taikė tinkamai, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė (BK 54 str.). Buvo atsižvelgta į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, į individualias jo asmenines savybes. Nuteistasis E. L. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, esant neginčytiniems jo kaltės įrodymams savo kaltę apeliantas neigė. Nustatyta E. L. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatyta nėra. Praeityje jis teistas 4 kartus, teistumas neišnykęs, todėl nuteistajam kaip recidyvistui (BK 27 str. 1 d.), pagrįstai paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, kuri buvo teisingai subendrinta, vadovaujantis BK 63 str. 4, 9 dalimis. Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes, pažymima, jog nuteistajam paskirtas švelnesnis nei sankcijos vidurkis bausmės dydis nelaikytinas per griežtu, kadangi E. L. anksčiau skirtos bausmės teigiamo poveikio nesukėlė ir nuteistasis pozityvių išvadų nepadarė, todėl jos dar labiau švelninti pagrindo nėra.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos E. L. išlaidas iki 2015 m. vasario 3 d. sudaro 37,64 EUR dydžio advokato užmokestis. Nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 str. nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. Antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (2014-06-13 Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (2014-06-17 Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. L. apeliacinį skundą atmesti.