Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Petras Meidus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens – V. C., a. k. (duomenys neskelbtini) (toliau – Pažeidėjas), apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Pažeidėjas apeliaciniame skunde dėsto tas pačias aplinkybes, kurias jis nurodė apylinkės teismo posėdžio metu ir kurios buvo žinomos apylinkės teismui, priėmusiam skundžiamą nutarimą. Teismas visas jas įvertino ir dėl jų motyvuotai pasisakė skundžiamame nutarime. Naujų esminių aplinkybių Pažeidėjas savo apeliaciniame skunde nenurodė.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal ATPK 127 str. 3 d.

Pažeidėjas teigia padaręs ne ATPK 127 str. 3 d., o ATPK 126 str. 4 d. numatytą pažeidimą.

ATPK 126 str. 4 d. numatyta atsakomybė asmeniui, kuris vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) <..> neblaivumo (girtumo) laipsnis. ATPK 127 str. 3 d. numato atsakomybę asmeniui, kuris būdamas neblaivus, padarė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimą, nulėmusį kelio įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą).

Šioje byloje Pažeidėjas nuo pat tyrimo pradžios nuosekliai tvirtino, kad automobilį vairavo ir eismo įvykį sukėlė jis, kad eismo įvykio metu jis buvo neblaivus. To jis neginčija ir apeliaciniame skunde. Iš eismo įvykio vietos schemos matyti, kad eismo įvykyje dalyvavo ir kelio ženklus bei įrenginius sugadino būtent Pažeidėjo vairuotas automobilis (11–15 b.l.). Iš asmens blaivumo patikrinimo kvito matyti, jog po eismo įvykio metu Pažeidėjui buvo nustatytas 2,26 ‰ girtumas (16 b.l.), kas pagrįstai leidžia manyti, kad Pažeidėjas automobilį iš tiesų vairavo būdamas neblaiviu. Akivaizdu, kad šiuo atveju yra visi objektyvieji ne ATPK 126 str. 4 d., o ATPK 127 str. 3 d. įtvirtinto pažeidimo sudėties požymiai.

Apylinkės teismo posėdžio metu Pažeidėjas neigė padaręs jam inkriminuotą pažeidimą nurodydamas, kad eismo įvykis kilo ne dėl jo, o dėl jo vežto J. L. veiksmų, t. y. J. L. užvirtus jam ant rankų ir vairo (25, 26 b.l.). Tokiu būdu Pažeidėjas iš esmės neigia subjektyvinę jam inkriminuoto pažeidimo pusę. Tačiau šioje vietoje apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad KET 201.2. punktas draudžia vežti keleivius taip, kad jie trukdytų vairuoti ir ribotų vairuotojui matomumą. Tai reiškia, kad už keleivių, kurie savo elgesiu trukdo vairuoti ar riboja matomumą, elgesio sukeltas pasekmes atsako tik pats vairuotojas. Keleiviams trukdant jam vairuoti transporto priemonę, transporto priemonės vairuotojas privalo nedelsdamas sustoti, o esant reikalui ir išlaipinti tokius keleivius. Be to, KET 202 punktas įpareigoja važiuojančioje transporto priemonėje esančius asmenis užsisegti saugos diržus. Gi nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad J. L. automobiliu važiavo neprisisegęs saugo diržo (neprisegtas saugo diržu), nes saugos diržas, be jokių abejonių, būtų apsaugojęs vairuotoją nuo keleivio užvirtimo ant Pažeidėjo rankų ir transporto priemonės vairo. Iš to akivaizdu, kad šiuo atveju Pažeidėjas vežė keleivį, kuris pažeidė KET reikalavimus, nes nebuvo prisisegęs saugos diržo, o vairuodamas transporto priemonę Pažeidėjas pats neužtikrino, kad jo vežamas keleivis jam netrukdytų. Būtent dėl tokio Pažeidėjo abejingumo ir kilo eismo įvykis, kurio pasekmės neabejotinai yra priežastiniame ryšyje su tokia Pažeidėjo veika. Tai reiškia, kad šiuo atveju už jo keleivio elgesiu sukeltas pasekmes – sukeltą eismo įvykį – atsakingas yra tik pats Pažeidėjas.

Šie duomenys leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad Pažeidėjo veikoje yra visi ATPK 127 str. 3 d. įtvirtinto pažeidimo požymiai, todėl tiek administraciniame teisės pažeidimo protokole jį surašęs policijos pareigūnas, tiek apylinkės teismas skundžiamame nutarime visiškai teisingai Pažeidėjo veiką kvalifikavo pagal šį straipsnį.

Dėl ATPK 30¹ str. taikymo

ATPK 127 str. 3 d. sankcijoje vairuotojams numatyta bauda nuo 4000 iki 5000 litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinis areštas nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų. Asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, numatytos kitokios nuobaudos.

ATPK 30¹ str. 1 d. nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas ATPK 30 str. 2 d., taip pat į ATPK 31 str. nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Taigi, administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ str. nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais ir išskirtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kuriam taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai.

Susipažinęs su bylą apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra jokių ypatingų ar išskirtinių sąlygų, kurios suteiktų pagrindą taikyti Pažeidėjui ATPK 30¹ str. nuostatas ir panaikinti ar keisti jam paskirtą papildomą nuobaudą. Apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės – Pažeidėjo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, ją sunkinančių aplinkybių nebuvimas, pažeidimo padarymo motyvas, asmeniniai jo nepatogumai dirbant, tiek ir apylinkės teismo nustatytos aplinkybės iš tiesų yra svarbios ir jas apylinkės teismas iš esmės jau tinkamai įvertinto individualizuodamas Pažeidėjui paskirtas nuobaudas, nes Pažeidėjui pagal ATPK 127 str. 3 d. buvo paskirta sankcijoje numatyta minimali bauda su minimalios trukmės specialiosios teisės atėmimu.

Pažeidėjas savo skundą grindžia iš esmės viena aplinkybe, tiesiogiai susijusia su neigiamomis jam paskirtų nuobaudų pasekmėmis – nepatogumais darbe. Tačiau, visų pirma apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog Pažeidėjas verslo liudijimą įgijo jau po pažeidimo padarymo, o duomenų apie ankstesnę Pažeidėjo darbinę veiklą šioje byloje nėra. Be to, administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendrąsias gyvenimo taisykles, taip pat – kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Taigi, administracine nuobauda siekiama nubaudimo ir prevencinių tikslų. Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių ir nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu. Pabrėžtina tai, kad bet kurios įstatyme numatytos administracinės nuobaudos paskyrimas neišvengiamai sukelia tam tikras neigiamas pasekmes ir nepatogumus administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui ar jo šeimos nariams, todėl vien tai, kad tokios pasekmės kils, negali būti vertinama kaip pagrindas nuobaudą sušvelninti. Šiuo atveju Pažeidėjas, vairuodamas transporto priemonę būdamas neblaiviu, padarė vieną pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, sukeliantį pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir žmonių gyvybei, jų sveikatai. Realų pavojingą šios veikos pobūdį įrodo tai, kad būdamas vidutinio girtumo būklėje jis vairavo transporto priemonę mieste, tamsiu paros metu, kuomet eismo sąlygos yra sudėtingesnės dėl riboto matomumo. Be to, jis vežė kitą žmogų – liudytoją J. L.. Tai rodo ypatingai neatsakingą Pažeidėjo požiūrį tiek į eismo saugumą, tiek ir į kitų eismo dalyvių sveikatą ar gyvybę. Taip pat pažymėtina, jog šis pažeidimas padarytas visiškai sąmoningai – tai, kad Pažeidėjui nustatytas vidutinis girtumo laipsnis reiškia, jog jam negalėjo kilti jokių abejonių, kad esant tokios būklės negalima vairuoti transporto priemonės. Asmuo, vairuojantis transporto priemonę neblaivus, be jokių abejonių yra pavojingas visuomenei ir turi prisiimti tokio savo elgesio pasekmių kilimo riziką, todėl privalėdamas suprasti, kad atitinkamos administracinės nuobaudos taikymas neišvengiamai sukels jam nepatogumus bei neigiamas pasekmes, Pažeidėjas turėjo būti ypač suinteresuotas nedaryti pažeidimo, kuris lemtų tokios administracinės nuobaudos taikymą.

Šiuo atveju vien tik Pažeidėjo pageidavimą tenkinančios nuobaudos paskyrimas arba jos neskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinėms nuobaudoms už tokį pažeidimą keliamų tikslų, todėl taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas nėra jokio pagrindo.

Dėl būtinojo reikalingumo

Pažeidėjas teigia, kad pažeidimą jis padarė veikdamas būtinojo reikalingumo sąlygomis. Aiškinant ATPK 17 str. nuostatas matyti, kad būtinojo reikalingumo sąlygos gali būti pripažįstamos tik tada, kai siekiama pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. Apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie J. L. ligą ar apie jo kreipimąsi į kokią nors gydymo įstaigą dėl pablogėjusios jo sveikatos. Tokių duomenų apeliacinės instancijos teismui Pažeidėjas nepateikė ir kreipdamasis į apeliacinės instancijos teismą. Iškart po įvykio apklaustas policijos pareigūnų Pažeidėjas nurodė visiškai kitokias automobilio vairavimo priežastis, o apie tai, jog eismo įvykis kilo jam gelbėjant J. L. sveikatą ar gyvybę, Pažeidėjas net neužsiminė (17 b.l.). Apeliaciniame skunde nurodytą versiją Pažeidėjas išsakė tik teisme (25, 26 b.l.). Be to, iš apylinkės teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad prieš pat eismo įvykį J. L. sveikata pagerėjo, o po jo J. L. pats pėsčiomis išėjo iš eismo įvykio vietos į namus. Tai rodo, kad realus pavojus J. L. sveikatai jau prieš eismo įvykį buvo praėjęs. Be to, iš eismo įvykio vietos schemos matyti, kad Pažeidėjas eismo įvykį sukėlė važiuodamas tolyn nuo gydymo įstaigos link miesto centro (11–15 b.l.). Visa tai rodo, kad Pažeidėjas, galbūt, veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis tik iki tol, kol pagerėjo J. L. sveikata. Pagerėjus liudytojo sveikatai, išnykus realiam pavojui jai ir Pažeidėjui nutarus nebevežti J. L. į artimiausią gydymo įstaigą, kartu išnyko ir būtinojo reikalingumo sąlygos, todėl nusprendęs J. L. nebevežti į gydymo įstaigą Pažeidėjas privalėjo nedelsdamas sustoti ir toliau nebevairuoti automobilio, o pasielgęs kitaip jis veikė nebe būtinojo reikalingumo sąlygomis. Kita vertus, net jeigu ir iš tiesų Pažeidėjas pažeidimą būtų padaręs veždamas negaluojantį J. L. į gydymo įstaigą, padarydamas jam inkriminuotą pažeidimą jis sukėlė pavojų ne ką mažiau vertingesnėms įstatymu saugomoms vertybėms – ne tik kitų eismo dalyvių, bet ir paties J. L. sveikatai ar gyvybei, o tai prieštarauja vienai iš būtinojo reikalingumo sąlygų, t. y. siekiui darant žalą įstatymo saugomoms vertybėms išvengti didesnės žalos.

Atsižvelgus į tai nėra jokio pagrindo pripažinti, jog šiuo atveju vairuodamas automobilį būdamas neblaivus ir sukeldamas eismo įvykį Pažeidėjas veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis.

Tokiu būdu, įvertinęs visus bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismas visiškai pagrįstai, vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais, priėmė skundžiamą nutarimą, kuriuo nubaudė Pažeidėją būtent pagal ATPK 127 str. 3 d. Apylinkės teismo nustatytos ir apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės nerodo mažesnio nei Pažeidėjo asmenybės, nei jo padarytų pažeidimų pavojingumo visuomenei ir jos nėra išimtinėmis, leidžiančiomis taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas bei skirti Pažeidėjui švelnesnę, nei numatyta įstatyme, nuobaudą ar visai jos neskirti. Visos šioje byloje nustatytos aplinkybės leidžia nuobaudas individualizuoti tik atitinkamų teisės normų sankcijų ribose. Skundžiamas teismo nutarimas yra teisėtas, pagrįstas ir motyvuotas. Apeliacinio skundo argumentai apylinkės teismo pozicijos, su kuria sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutarimą Pažeidėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p., teismas

NUTARĖ:

Palikti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. nutarimą nepakeistą ir V. C. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis neskundžiama.