- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-17
- Bylos Nr.
- I-3861-505/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. L. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–25) nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2019 m. vasario 21 d. (kreipimosi į teismą dienos) atliko Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos gyvenamosiose patalpose, kuriose nuolat gyveno devyni ir daugiau asmenų, be to, dalį ploto užėmė patalpose buvę baldai, todėl buvo labai ankšta ir nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, turintis tekti vienam asmeniui. Teigė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas 50–60 kv. m, buvo per maži 60-iai nuteistųjų, taip pat jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, kadangi daug nuteistųjų kiemelyje rūkė, o jis pats buvo nerūkantis. Pareiškėjo įsitikinimu, kalinimo įstaigoje buvo propaguojama subkultūra, diskriminacija, kastos, todėl jis, žemesniųjų kastai priklausantis nuteistasis, patyrė nelygybę. Paaiškino, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengtos ventiliacijos, todėl patalpas galėjo vėdinti tik per langus, taip pat 2 būrio virš dušo įrengtose patalpose buvo pelėsio. Nurodė, kad tiek natūralus, tiek dirbtinis apšvietimas gyvenamosiose patalpose buvo netinkamas, o naktinio apšvietimo visai nebuvo. Teigė, jog temperatūra tinkama nebuvo, taip pat visose gyvenamosiose patalpose pilna parazitų. Pareiškėjo nuomone, sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas inventoriaus skaičius, todėl tekdavo laukti eilėse. Reiškė pretenzijas dėl to, kad gyvenamosios patalpos netinkamos būklės, taip pat patalpos ir nuteistųjų čiužiniai nedezinfekuojami, tiekiamas maistas neatitiko nustatytų maisto kokybės ir kiekio normų. Pažymėjo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė asmeninių nepatogumų, dvasinių kančių, išgyvenimų, pažeminimą, stresą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Prašė skundą patenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime į skundą (b. l. 35–43) nurodė, kad, turimais duomenimis, pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas žymiai viršijo nustatytą normą. Pabrėžė, jog jokie teisės aktai nenumato, kad baldų užimamas plotas būtų išskaitytas iš bendro ploto, apskaičiuojant tenkantį vienam asmeniui gyvenamosios patalpos plotą, į baldų užimamą plotą atsižvelgiama tik tuo atveju, kai konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimas. Pabrėžė, kad pareiškėjas yra rūkantis, todėl jo pretenzijos dėl kitų rūkančiųjų sukeltų neigiamų padarinių jo sveikatai nepagrįsti ir nelogiški. Pažymėjo, kad visose patalpose yra įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis teisės aktų nustatytas normas, taip pat užtikrinamas tinkamas temperatūros palaikymas gyvenamosiose patalpose. Pabrėžė, kad patalpas nuteistieji turi tvarkytis patys, o jei patalpos buvo netvarkingos ar matyti pelėsis, vadinasi, nuteistasis netinkamai vykdė savo pareigas. Nurodė, jog Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija yra sudariusi su UAB „Utenos deratizacija“ sutartį, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Apie pastebėtus kenkėjus informuojama UAB „Utenos deratizacija“, kuri atlieka dezinsekciją ar deratizaciją. Paaiškino, kad informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje, o patalpose pastebėjus kenkėjų, papildomai atliekamas jų naikinimas. Atsakovės atstovo įsitikinimu, avarinės būklės gyvenamųjų patalpų įstaigoje nėra. Nors pareiškėjas nurodė, kad jis priklausė žemesniųjų kastai, todėl nuolat kitų buvo žeminamas bei diskriminuojamas, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių nurodytas aplinkybes dėl „kastų“ susidarymo, taip pat nenurodo konkretaus smurtavimo prieš jį atvejo, konkretaus pareigūno ar nuteistojo, panaudojusio prieš jį smurtą, vardo ir pavardės. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl jo skundas yra visiškai nepagrįstas. Prašė taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2019 m. vasario 21 d. (kreipimosi į teismą dienos), atlyginimą.
Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 37).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Kaip nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2019 m. vasario 21 d. (kreipimosi į teismą dienos). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytus bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltus neigiamus padarinius, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo kalinimo Pravieniškių PN-AK pradžios, t. y. 2012 m. spalio 19 d., nes, patirdamas skunde nurodytų nepatogumų, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN-AK, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN-AK ar kitų institucijų reikiamos informacijos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nurodo dėl nepriimtinų sąlygų patyręs išgyvenimų, nepatogumų, pažeminimą, diskriminaciją, kančių. Jei pareiškėjas realiai patyrė būtent tokių išgyvenimų, kuriuos jis nurodo nagrinėjamoje byloje, tai visiškai akivaizdu, jog jo laikymo pataisos įstaigoje metu jis turėjo galimybę taip pat realiai suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos, ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog, gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį, ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o jo skunde nurodytam laikotarpiui nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2016 m. vasario 21 d. taikytina trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, netirtinos bei nevertintinos. Pritaikius trejų metų senaties terminą, laikytina, jog, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 21 d. iki 2019 m. vasario 21 d. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo Pravieniškių PN-AK pradžios 2012 m. spalio 19 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2019 m. vasario 21 d. (b. l. 28).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovė arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad, sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti kitaip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo padarinių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar padarinių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Žemesnės instancijos teismas
Netinkamas kalinimo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr., pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Atsakovės atstovo pateikti duomenys, t. y. Pravieniškių PN-AK pažyma Nr. 63 2016 m. balandžio 28 d. duomenimis (b. l. 44), patvirtina, jog pareiškėjas nuo 2016 m. vasario 21 d. iki 2016 m. kovo 30 d., bausmę atliko Pravieniškių PN-AK 9 būrio 9 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 33,92 kv. m (b. l. 46), joje gyveno 10 nuteistųjų, todėl vienam nuteistajam galėjo tekti 3,39 kv. m gyvenamojo ploto ir taip buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma.
Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2016 m. kovo 30 d. iki 2016 m. spalio 24 d. bausmę atliko 7 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 11,87 kv. m, joje gyveno 3 nuteistieji, todėl vienam nuteistajam teko 3,95 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjui atliekant bausmę 7 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma.
Žemesnės instancijos teismas
Nuo 2016 m. spalio 24 d. iki 2017 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas 1 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 12,16 kv. m, joje gyveno 3 nuteistieji, todėl vienam nuteistajam teko 4,05 kv. m gyvenamojo ploto ir taip buvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma.
Nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2018 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjas bausmę atliko Pravieniškių PN-AK 2 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 13,82 kv. m, joje gyveno 4 nuteistieji, todėl vienam nuteistajam gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo, nes vienam asmeniui teko 3,45 kv. m gyvenamojo ploto.
Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2018 m. rugpjūčio 20 d. iki 2018 m. spalio 26 d. bausmę atliko 12 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 21,68 kv. m, joje gyveno 4 nuteistieji, todėl vienam nuteistajam teko 5,42 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjui atliekant bausmę 12 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma.
Nuo 2018 m. spalio 26 d. iki kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2019 m. vasario 21 d., pareiškėjas buvo apgyvendintas 16 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 14,33 kv. m, joje gyveno 4 nuteistieji, todėl vienam nuteistajam teko 3,58 kv. m gyvenamojo ploto ir taip buvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota gyvenamojo ploto norma.
Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų, kuriose jis atliko bausmę, perpildymo.
Kitų paaiškinimų pareiškėjas nepateikė net ir gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą į jo skundą, kuriame buvo aiškiai išdėstyta pozicija, kad pareiškėjui gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta visą ginčo laikotarpį.
Nors pareiškėjas akcentavo, jog dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo eliminuoti kameroje laikomų baldų, inventoriaus užimamą plotą.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės atstovo pareiškėjui padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl to, kad gyvenamosios patalpos nebuvo tinkamos gyventi, jose nebuvo įrengtos ventiliacijos, todėl vėdinti patalpas buvo galima tik pravėrus langą, veisėsi pelėsis.
Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Taigi, gyvenamųjų patalpų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovės atstovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs. Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus 2019 m. kovo 28 d. pažyma Nr. 77-477 (b. l. 46–47) patvirtina, kad gyvenamosios patalpos, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, buvo tinkamos gyventi, avarinės būklės patalpų nėra, pastato stogas tinkamas naudoti, taip pat nurodyta, jog patalpos vėdinamos per langus arba ventiliacines angas. Taip pat iš minėtos pažymos matyti, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios ir jei nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas, gyvenamojoje patalpoje negalėtų atsirasti pelėsio. Byloje nėra duomenų, ar pareiškėjas tuo metu, kai jautė nepatogumų dėl netinkamų gyvenimo sąlygų (gyvenamųjų patalpų ir pastato stogo netinkamos būklės, netinkamos ventiliacijos, pelėsio), į atsakovės atstovą su skundu nesikreipė. Atsakovės atstovo teigimu, visos patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, šiuo metu nustatyti, ar ginčui aktualiu laikotarpiu buvo jo nurodytos sąlygos (netinkamos būklės pastato stogas ir gyvenamosios patalpos, netinkama ventiliacija, pelėsis), nėra galimybės, todėl tokios aplinkybės laikytinos deklaratyviomis ir atmestinos kaip nepagrįstos. Pažymėtina, jog tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2019 m. balandžio 10 d. nutartį Nr. A-3193-442/2019).
Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo vorų, blakių, tarakonų, pelių.
Laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Prireikus laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka (Higienos normos HN 134:2015 20 p.). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK 2014 m. lapkričio 14 d. su UAB „Dezinfa“ sudarė sutartį, pagal kurią įstaigos objektuose buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Nuo 2016 m. lapkričio 23 d. įstaiga sudarė sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ (b. l. 47). Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus. Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas bei Darbų atlikimo aktai (b. l. 48–59) patvirtina, kad tokios paslaugos vertinamuoju laikotarpiu buvo teikiamos reguliariai ir pagal poreikį. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog, pastebėjęs gyvenamosiose patalpose tarakonų, pelių, blakių, vorų, jis apie tai informavo Pravieniškių PN-AK administraciją ar kreipėsi į kitas institucijas, teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad kenkėjų naikinimas ir kontrolė Pravieniškių PN-AK patalpose nebuvo atliekami. Taigi, atsakovės atstovo neteisėti veiksmai (neveikimas), vykdant Higienos normos HN 134:2015 20 punktą, nenustatyti.
Pareiškėjas teigė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo apie 50–60 kv. m dydžio, todėl esant 60 nuteistųjų buvo neįmanoma pasivaikščioti ar tinkamai pasportuoti, be to, kiemelyje nuolat rūkė kiti nuteistieji, todėl jam teko kvėpuoti tabako dūmais.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl pasivaikščiojimo kiemelių dydžio pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai. Be to, Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo ir rūkalų vartojimo pasivaikščiojimų metu reikalavimų. Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatyme į vietų, kuriose uždrausta rūkyti, sąrašą, nėra įtraukti pataisos namų pasivaikščiojimo kiemeliai. Teismas, atsižvelgdamas į teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias draudžiamų rūkymo vietų nustatymą, nurodo, kad pataisos namų pasivaikščiojimo kiemeliuose, neatsižvelgiant į jo dydį, rūkymas nėra uždraustas. Tačiau šiuo atveju taip pat vertinama, ar pareiškėjas kreipėsi į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, prašydamas imtis atitinkamų veiksmų, bei ar yra duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo. Nenustačius tokių aplinkybių, vertinama, jog pareiškėjo teisė į saugią sveikatai aplinką nebuvo pažeista ir pataisos įstaigos neteisėtų veiksmų konstatuoti nėra pagrindo (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-592-624/2017, 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018). Teismas nustatė, kad byloje pateiktame Pravieniškių PN-AK medicininiame pažymėjime Nr. 81 (3)–260 nurodyta, jog pareiškėjas yra rūkantis (b. l. 62). Atsižvelgdamas į byloje surinktus įrodymus, teismas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, jog buvo nerūkantis ir pasivaikščiojimo kiemelyje kitų nuteistųjų rūkymas paveikė jo sveikatą ar sukėlė kitų padarinių, t. y. ar dėl pareiškėjo pasivaikščiojimų metu kartu su kitu rūkančiu nuteistuoju pablogėjo jo sveikata, ar pareiškėjas kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą su skundais dėl sveikatos sutrikimų, susijusių su jo buvimu kartu su rūkančiu asmeniu, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl to, kad gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengto naktinio apšvietimo, o natūralus ir dirbtinis apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkte numatyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18oC ir ne aukštesnė kaip 28oC. Gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas).
Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja natūralaus apšvietimo ir naktinio apšvietimo verčių, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo natūralaus ir naktinio apšvietimo atmestini kaip nepagrįsti.
Iš byloje atsakovės atstovo pateiktos Turto valdymo skyriaus 2019 m. kovo 28 d. pažymos Nr. 77-477 (b. l. 46–47) matyti, jog įstaigos gyvenamosios patalpos įrengtas dieninis apšvietimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimus, taip pat nustatyta, kad šildymas įstaigoje yra centralizuotas, todėl užtikrinamas tinkamas temperatūros palaikymas gyvenamosiose patalpose. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas tuo metu, kai jautė nepatogumų dėl netinkamų gyvenimo sąlygų (netinkamo apšvietimo ir temperatūros), į atsakovės atstovą su skundais nesikreipė, taip pat nesikreipė ir dėl ventiliatoriaus išdavimo. Atsakovės atstovo teigimu, gyvenamųjų patalpų tinkamas apšvietimas ir temperatūra užtikrinama. Teismui šiuo metu nustatyti, ar ginčui aktualiu laikotarpiu buvo jo nurodytos sąlygos (netinkamas apšvietimas ar temperatūra), nėra galimybės, todėl tokios aplinkybės laikytinos deklaratyviomis ir atmestinos kaip nepagrįstos. Kaip pirmiau minėta, tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2019 m. balandžio 10 d. nutartį Nr. A-3193-442/2019).
Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos, redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ir Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos, galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. 2004 m. Aprūpinimo normose numatyta, kad 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas – dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos), o 2017 m. Aprūpinimo normose atitinkamai numatyta, kad 1 praustuvė skiriama ne daugiau kaip 15 asmenų, 1 klozetas arba pisuaras – ne daugiau kaip 15 asmenų.
Atsakovės atstovas atsiliepime ir Pravieniškių PN-AK 2019 m. kovo 28 d. pažymoje Nr. 77-477 nurodė, jog Pravieniškių PN-AK 1 būrio prausykloje įrengtos 4 praustuvės, tualete įrengti 3 klozetai, 2 būrio prausykloje – 3 praustuvės, tualete – 2 klozetai ir 3 pisuarai (b. l. 46). Iš į bylą pateiktos atsakovės atstovo 2019 m. kovo 25 d. pažymos Nr. 43-8163 nustatyta, kad vertinamuoju laikotarpiu 3-iojo sektoriaus tiek 1 būryje, tiek 2 būryje bausmę atliko po 32 nuteistuosius (b. l. 45), todėl, teismo vertinimu, pareiškėjui atliekant bausmę 1 ir 2 būriuose buvo užtikrintas sanitarinių įrenginių (praustuvių, unitazų ir pisuarų) reikiamas skaičius. Kadangi pareiškėjas nekėlė ginčo dėl sanitariniame mazge trūkusio inventoriaus jam atliekant bausmę kituose būriuose, todėl teismas ir nepasisako.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad pataisos namuose vyrauja „kastų“ sistema, o administracija nesiima jokių veiksmų šiai problemai išspręsti, tačiau nepateikė objektyvių ir patikimų įrodymų, patvirtinančių skunde nurodytą aplinkybę dėl kastų susidarymo, taip pat nenurodė tokių įrodymų buvimo vietos. Teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis, todėl nesant byloje faktinio pagrindo daryti išvadą apie atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą dėl „kastų“ susidarymo, socialinio nuteistųjų skirstymosi, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog abstraktus aplinkybių, nuoskaudų, subjektyvios nuomonės konstatavimas skunde negali įpareigoti teismo nagrinėti skundo, jei iš skundo neaišku, ką konkrečiu atveju skundžia pareiškėjas ir kuo jis remiasi (pvz., administracinė byla Nr. AS-858-746/2010).
Pareiškėjas nurodė, kad maistas pataisos namuose buvo nekaloringas, jo kokybė netinkama, maisto kiekis per mažas.
Pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo paneigia atsakovės atstovo į bylą pateikta Pravieniškių PN-AK 2019 m. kovo 28 d. pažyma Nr. 77-477 (b. l. 46–47), iš kurios matyti, kad Pravieniškių PN-AK teikiamas maistas atitinka teisės aktais nustatytus reikalavimus. Įstaigoje laikomiems nuteistiesiems maistas gaminamas ir patiekiamas laikantis valgiaraščių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“, kuriuose yra nustatytas kiekvienos dienos patiekalų asortimentas, svoris, cheminė sudėtis, energinė vertė. Jokių kitų pareiškėjo skundą pagrindžiančių aplinkybių, kad buvo pažeista jo teisė gauti visavertį, kokybišką maistą, nepateikta. Kaip minėta, atsakovės atstovas pažymėjo, kad valgiaraščiuose nurodytas patiekalų svoris gramais, dienos maisto davinio cheminė sudėtis ir energinė vertė yra užtikrinama. Pareiškėjas dėl netinkamo maitinimo prašymais ar skundais į pataisos namų administraciją nesikreipė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis dėl pataisos namuose laikomų asmenų maitinimo organizavimo atitikties nustatytiems reikalavimams. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl nevisaverčio, per mažo svorio ir nekokybiško maisto laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.
Pareiškėjas taip pat kėlė pretenzijas dėl nedezinfekuojamų čiužinių.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 42 ir 43 punktus, draudžiama laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl nedezinfekuoto čiužinio jam išdavimo ar teikęs prašymą išdezinfekuoti jau kurį laiką jo naudojamą čiužinį. Prašymų, su kuriais kreipėsi į kalinimo įstaigos administraciją dėl čiužinio pakeitimo ar dezinfekavimo, nepateikė ir pareiškėjas. Pažymėtina, jog pareiškėjas turėjo ir turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, taip pat tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių byloje nėra. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai atmetami.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.