Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal Z. T. atskirąjį skundą, dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2FB-5405-734/2015 pagal V. K. ir A. K. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys G. N., Z. T., AB DNB bankas, AB Lesto, UAB „Ekskomisarų biuras“, Bigbank AS, antstolė D. M., Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

iškelti V. K. ir A. K. fizinių asmenų bankroto bylą;paskirti V. K. ir A. K. bankroto administratoriumi UAB „Adminova“;nustatyti 30 dienų terminą, skaičiuojamą nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti bankroto administratoriui savo reikalavimus, atsiradusius iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo dienos;patvirtinti 15 EUR lėšų sumą, kurią bankroto administratorius turi teisę naudoti V. K. ir A. K. bankroto procedūroms atlikti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos;patvirtinti 130,33 EUR (450 Lt) lėšų sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį V. K. būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos;patvirtinti 231,70 EUR (800 Lt) lėšų sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį A. K. poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos;nustatyti trijų mėnesių terminą, skaičiuojamą nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos, fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo plano projektui pateikti tvirtinti. Teismas nustatė, kad pareiškėjai yra skolingi šiems kreditoriams: 398290,63 EUR - AB DNB bankui, 49839,36 Lt ir 200628,71 Lt - Z. T., 6100,71 Lt - AB Lesto, 14653,38 Lt - Valstybinei mokesčių inspekcijai, 6370,91 Lt ir 256,78 Lt vykdymo išlaidų - antstolei D. M., 758,44 Lt - UAB „Ekskomisarų biurui“, 6798,56 Lt – Bigbank AS. Bendrą kreditorinių įsiskolinimų sumą sudaro 480950,16 EUR. UAB „Kaitas“ pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas A. K. 2015 metų sausio ir vasario mėnesiais gavo 307,88 EUR ir 321 EUR darbo užmokestį, pareiškėja V. K. toje pačioje bendrovėje tuo pačiu laikotarpiu gavo 150,22 EUR ir 176,90 EUR darbo užmokesčio. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pažymą pareiškėjos V. K. pajamas, susijusias su darbo santykiais, UAB „Kaitas“ nuo 2011 metų lapkričio mėnesio ir už 2012 metus sudarė 6840 Lt, už 2013 metus sudarė 6840 Lt, išrašai už 2014 metus, 2015 metus taip pat patvirtino apie mažas darbo pajamas. Pareiškėjo A. K. darbo pajamos UAB „Kaitas“ už 2011 metus sudarė 26987,94 Lt, už 2012 metus - 13800 Lt, už 2013 metus - 14404 Lt, 2014 metų vieno mėnesio pajamos nedidelės - 1062,52 Lt. Pareiškėjai bankuose sąskaitų neturi.

Pareiškėjams nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas (duomenys neskelbtini), yra areštuotas bei įkeistas hipoteka kreditoriui DNB bankui, nekilnojamasis turtas - butas (duomenys neskelbtini), areštuotas bei įkeistas hipoteka, transporto priemonių neturi. Jokių kitų įrodymų, kad pareiškėjai turėtų kito turto, byloje nėra. Teismas atmetė suinteresuoto asmens Z. T. argumentus, kad pareiškėjai turi kitokių pajamų, kurias jie nuslepia, nes jie neparemti jokiais įrodymais (LR CPK 178 str.). Teismas konstatavo, kad pareiškėjai pagal turtinę padėtį negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų kreditoriams, o skolinių įsipareigojimų, kurių pareiškėjai negali įvykdyti, suma akivaizdžiai viršija 25 MMA. Dėl nustatytų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai yra nemokūs. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas nurodė, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai tapo nemokūs dėl per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises. Teismas atmetė suinteresuoto asmens Z. T. argumentus dėl pareiškėjų nesąžiningumo, kad pareiškėjai siekė savo verslo UAB „Multisales & Co“ bankroto, kad išvengtų atiduoti kreditoriui Z. T. paskolą, kad naujai įkurtoje UAB „Kaitas“ pareiškėjams nepagrįstai nustatytas mažas atlyginimas, kad išvengtų įsipareigojimų kreditoriams, kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Teismas nurodė, kad UAB „Multisales & Co“ bankroto pagrįstumo procedūra patikrinta teismo, nes bankroto byla iškelta ir užbaigta Vilniaus apygardos teisme. Pareiškėjų gaunamos pajamos, susijusios su darbo santykiais, patvirtintos Valstybinio socialinio draudimo fondo ir kol neįrodyta kitaip, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjai turi kitokias, kaip teigė kreditorius, nuslėptas pajamas. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai tapo nemokūs dėl savo žalingų įpročių ar kad jie yra bausti už nusikaltimus ar baudžiamuosius nesužengimus, ir jų teistumas nėra išnykęs, bei dėl to būtų tapę nemokūs (LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 str. 2 d., 5 str. 8 d. 2 p., 6 str. 3 d. 2 p., 11 str., LR CK 6.67 str.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Suinteresuotas asmuo Z. T. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas:

1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartį ir priimti naują sprendimą;

2) atmesti pareiškėjų V. K. ir A. K. patikslintą pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Nurodė, kad pareiškėjams negali būti iškelta fizinio asmens bankroto byla, nes pareiškėjai, prieš kreipdamiesi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, sumažino savo turimo turto masę ir nuslėpė savo gaunamas pajamas, sąmoningai siekdami išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Tokie pareiškėjų veiksmai turi būti laikomi nesąžiningais ir sudaryti pagrindą atsisakyti kelti jiems bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tik paviršutiniškai vertino bylos medžiagą, nesigilino į pareiškėjų tariamo nemokumo priežastis ir perspektyvas bei ketinimus įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus ateityje, todėl nepagrįstai nekonstatavo pareiškėjų nesąžiningumo ir iškėlė jiems bankroto bylą. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad UAB „Kaitas“ yra pareiškėjų šeimos įmonė, vykdanti tą pačią veiklą, toje pačioje vietoje, su tais pačiais darbuotojais ir gaunanti tokias pačias dideles pajamas, kaip ir UAB „Multisales & Co“, tačiau nesąžiningomis priemonėmis jas slepianti. UAB „Multisales & Co“ bankrotas pareiškėjų buvo inicijuotas sąmoningai, siekiant sumažinti savo turimo turto masę ir tokiu būdu nesąžiningai išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Pažymėjo, kad viena esminių sąlygų fiziniam asmeniui bankrutuoti pagal LR Fizinių asmenų bankroto įstatymą, yra pajamų gavimas, gebėjimas atsiskaityti su kreditoriais. Pareiškėjai nenurodė jokių argumentų, iš kur planuoja gauti pajamų, kad realiai galėtų atsiskaityti su kreditoriais, kaip planuoja atkurti savo mokumą. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neanalizavo. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjų užimta pozicija rodė, kad jie net neketina atkurti savo mokumo ir bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais, nors pagal savo kvalifikaciją, išsilavinimą ir patirtį turi visas galimybes uždirbti gerokai daugiau nei šiuo metu (LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 str., 2 str., 5 str., 6 str., 7 str., LR CK 6.67 str.).

Suinteresuotas asmuo AB DNB bankas pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydamas jį nagrinėti teismo nuožiūra.

Pareiškėjai nurodė, kad UAB „Multisales & Co“ bankrotas nebuvo pripažintas tyčiniu, todėl teigti, jog pareiškėjai, norėdami išvengti Z. T. reikalavimų, iniciavo įmonės bankrotą, negalima. Z. T. visiškai nepagristai teigė, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo, ar pareiškėjai ir pareiškėjų dukra G. N. 2012 - 2013 metais turėjo 110000 Lt sumą. Pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu ne kartą nurodė, jog gyvena kartu su dukra G. N. ir faktiškai jų biudžetas, susiklosčius pareiškėjų sunkiai finansinei padėčiai, tapo bendras, todėl lėšos buvo mokamos kartu. Nepagrįsti kreditoriaus teiginiai, jog gaunamos pajamos neadekvačios pareiškėjų kvalifikacijai ir darbinei patirčiai. Kreditorius abejoja pareiškėjo A. K. gaunamo 1300 Lt atlyginimo teisėtumu, kadangi, jo manymu, pareiškėjas turėtų uždirbti daugiau, tačiau tokį teiginį pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Toks teiginys nėra pagrįstas, kadangi dar iki ekonominės krizės pradžios A. K. gavo ne ženkliai didesnį atlyginimą. A. K. yra samdomas darbuotojas, ekonominė situacija dar nėra stabili ir žmonės savo augintiniams vengia taikyti brangų gydymą. Z. T. išreikšta abejonė dėl pareiškėjos V. K. gaunamo atlyginimo dydžio taip pat nepagrįsta. Pareiškėjai 2008 metais buvo atlikta stuburo išvaržos operacija, o 2009 m.- 2010 m. buvo išduotas neįgaliojo pažymėjimas ir nustatytas 50 % darbingumas. Pareiškėja kenčia stiprius nugaros skausmus iki šiol, todėl dėl ligos turi riboti darbo laiką ir darbo krūvį, o jos amžiaus moteriai su esama sveikatos būkle susirasti geriau apmokamą darbą yra sunku.

Pareiškėjai nuo pat pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui dienos aiškiai nurodė norą atsiskaityti su kreditoriais. Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjai, turėdami nekilnojamo turto, prašė iškelti bankroto bylą, o bankroto procesą nori pradėti tam, kad kuo skaidriau ir už maksimalią kainą būtų parduotas jų turtas ir tokiu būdu sumažėtų skola kreditoriams. Pareiškėjai ieškojo pirkėjų turimam nekilnojamajam turtui, siekė turtą parduoti už kuo didesnę kainą. Pareiškėjai ėmėsi aktyvių veiksmų, kad atidėtų ir išdėstytų skolų dengimą, stengėsi sumažinti esamas skolas, teikė prašymą bankui AB DNB dėl tarpinių kredito grąžinimo terminų pakeitimo, atidedant negrąžintos kredito dalies mokėjimus. Pirmosios instancijos teismas išvadą dėl pareiškėjų nemokumo padarė, tinkamai įvertinęs bylos įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, įvertinęs pareiškėjų skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, gaunamų pajamų dydį, taip pat pareiškėjų perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kreditoriaus Z. T. argumentus vertino kaip prielaidas, neparemtas rašytiniais įrodymais. Nepagrįstas kreditoriaus Z. T. teiginys, jog pirmosios instancijos teismo skirtas bankroto administratorius veiks išimtinai pareiškėjų interesais ir sieks padėti pareiškėjams vengti kreditorių reikalavimų bent dalinio patenkinimo. UAB „Adminova“ turi didelę bankroto administravimo patirtį bei aukščiausią pasirengimą profesionaliai, skaidriai ir ekonomiškai administruoti pareiškėjų bankrotą, bei ginti kreditorių teises ir teisėtus interesus (LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 12 str., 2 d., 9 p., 16 str. 10 p.)

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas. Pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina dėl netinkamo procesinės teisės normų pritaikymo. Siekiant įgyvendinti proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principą, klausimas nėra grąžinamas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes apeliacinės instancijos teismas gali išspręsti šį klausimą iš esmės, atsižvelgiant į viešąjį interesą – būtinumą užtikrinti teisingumo vykdymą šalyje.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl nutarties, kuria iškelta V. K. ir A. K. fizinių asmenų bankroto byla, pagrįstumo, kai paaiškėja, kad fiziniai asmenys per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl LR CK 6.67 str. nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie LR CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais, kai pareiškėjai prisiėmė naujus finansinius įsipareigojimus tuo metu, kai jau nebegalėjo vykdyti ankstesniais sandoriais prisiimtų finansinių įsipareigojimų, ir negali būti laikomi sąžiningi pagal LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio 1 dalis numato, jog šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Taigi sąžiningo fizinio asmens mokumo atkūrimas galimas tada, kai yra užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas, siekiama teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.

Fizinių asmenų bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 1 d.).

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 6 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Fizinio asmens nemokumas - tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 str. 2 d.). Taigi fizinio asmens nemokumui reikalinga nustatyti, jog fizinio asmens pradelsti įsipareigojimai viršija 25 Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas ir fizinis asmuo negali vykdyti skolinių įsipareigojimų.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Nemokumui nustatyti reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko pareiškėjų V. K. ir A. K. nemokumo priežasčių analizę, netinkamai įvertino fizinių asmenų skolinių įsipareigojimų apimtį bei skolininkų perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.

Nagrinėjamoje byloje pažymėtina, kad fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, sudarančių teisinį pagrindą teismui atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, kai pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad abiejų pareiškėjų nesąžiningumas yra savarankiškas pagrindas atsisakyti iškelti abiejų fizinių asmenų bankroto bylą.

Rezoliucinė dalis

Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2012 m. vasario 15 d. sprendimu, kuris yra įsiteisėjęs, civilinėje byloje Nr. 2-399-600/2012 nusprendė:

- pripažinti negaliojančia tarp A. K. ir V. K. 2011-04-05 sudarytos Turto pasidalijimo ir nekilnojamojo daikto dalies dovanojimo sutarties Nr. 2-2767 dalį, kuria A. K. V. K. padovanojo ½ dalį nuosavybės teise turimo turto: žemės sklypą, gyvenamąjį namą, ūkio statinius, pirtį, kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini);

- pripažinti negaliojančia tarp V. K. ir G. N. 2011-04-05 sudarytą dovanojimo sutartį Nr. 2-2764, kuria V. K. G. N. padovanojo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini);

- pripažinti negaliojančia tarp V. K. ir G. N. 2011-04-08 sudarytą dovanojimo sutartį Nr. 2-2879, kuria V. K. G. N. padovanojo gyvenamąjį namą, ūkio pastatus, pirtį, kitus statinius ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini);

- taikyti restituciją ir grąžinti lygiomis dalimis A. K. ir V. K. nuosavybėn G. N. neatlygintinai perleistą turtą - gyvenamąjį namą, ūkio statinius, pirtį, kitus statinius ir žemės sklypą, esančius (duomenys neskelbtini);

- taikyti restituciją ir grąžinti V. K. nuosavybėn G. N. neatlygintinai perleistą turtą - žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šis teismo sprendimas pagal Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartį Nr. 2A-1223-232/2013 paliktas nepakeistas (2 t., b. l. 58-65). Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 2-399-600/2012 yra nustatyta, jog pareiškėjai V. K. ir A. K., sudarydami atitinkamai 2011-04-05 dovanojimo sutartį Nr. 2-2764, bei 2011-04-08 dovanojimo sutartį Nr. 2-2879, buvo nesąžiningi pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Šiuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas faktas turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai ir jo papildomai įrodinėti nereikia (CPK 182 str. 2 p.), nes pareiškėjai dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi 2014-07-17 (1 t., b.l. 2), o jų nemokumui nustatyti turi teisinę reikšmę trijų metų laikotarpis iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, kai pareiškėjai neprivalėjo sudaryti šių sandorių.

Aplinkybės dėl to, kad pareiškėjas A. K., turėdamas 300000 Eur sumą viršijančius skolinius įsipareigojimus AB DNB bankui pagal 2007-09-03 kreditavimo sutartį Nr. k-2411-2007-401 (1 t., b.l. 48, 53, 110-114), bei ženklius įsiskolinimus Z. T. (2 t., b.l. 49-51, 53-56), sudarė 2013-06-06 Vartojimo kredito sutartį Nr. 13178837/96ta (1 t., b.l. 55, 2 t., b.l.7-8) dėl 4205 Lt kredito su 23,1917 % metinių palūkanų, patvirtina, kad pareiškėjas nepagrįstai tokiu būdu didino jau turimus kreditorinius įsipareigojimus.

Teismas daro išvadą, kad yra akivaizdu, kad 2013-06-06 Vartojimo kredito sutarties Nr. 13178837/96ta sudarymas su didelėmis palūkanomis nebuvo būtinas būtiniausiems pareiškėjo poreikiams tenkinti, o tenkinti tokius poreikius, kurie nėra būtini ir kilę iš pareiškėjų noro gyventi ne pagal jų finansines galimybes. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje esanti pažyma (1 t., b.l. 38-42) patvirtina, kad pareiškėjas šio vartojimo kredito ėmimo metu turėjo pakankamai darbinių pajamų jo protingų poreikių tenkinimui, todėl toks skolinimasis su didelėmis palūkanomis neatitinka sąžiningo asmens kriterijų. Teismas pažymi, kad pareiškėjas šį vartojimo kreditą ėmė jau, nebegalėdamas padengti ankstesnių finansinių įsipareigojimų.

Nagrinėjamu atveju turi būti vertinamas pareiškėjų elgesys, prisiimant ir vykdant finansinius įsipareigojimus visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis Vilniaus apygardos teisme 2011-04-29 buvo gautas UAB „Multisales & Co“ direktorės V. K. ieškinys iškelti bankroto bylą UAB „Multisales & Co“ (j. a. k. 125499779), pagal kurį 2011-06-08 nutartimi buvo iškelta bankroto byla ir 2013-10-14 priimtas sprendimas Nr. B2-1754-340/2013 pripažinti Bankrutavusios UAB „Multisales & Co“ įmonės pabaigą, ją išregistruojant iš juridinių asmenų registro. Aplinkybės dėl to, kad tik po Bankrutavusios UAB „Multisales & Co“ išregistravimo iš juridinių asmenų registro, pareiškėjai kreipėsi 2014-07-17 (1 t., b.l. 2) dėl bankroto bylos fiziniams asmenims iškėlimo, patvirtina, kad abu pareiškėjai, tik sulaukę Bankrutavusios UAB „Multisales & Co“ įmonės pabaigos dėl bankroto procedūrų užbaigimo ir 2013-11-29 įmonės išregistravimo (2 t., b.l. 123-128), inicijavo fizinių asmenų bankroto bylą, tuo patvirtindami, kad jų tikslas yra, kad po bankroto UAB „Multisales & Co“ užbaigimo, negalės būti nagrinėjami klausimai dėl galimo pripažinimo Bankrutavusios UAB „Multisales & Co“ tyčiniu ar galimi apribojimai asmenims nuo 3 iki 5 metų eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu LR Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka, bei atsiras teisinė galimybė inicijuoti fizinių asmenų bankrotą.

Iš byloje surinktų duomenų yra akivaizdu, kad pareiškėjai prisiėmė finansinius įsipareigojimus, kurių jie realiai negalėjo vykdyti, ir tai žinodami, patys sau sukėlė nemokumą. Tai leidžia laikyti abu pareiškėjus nesąžiningais. CK 1.5 straipsnis įtvirtina pareigą civilinių teisinių santykių subjektams, įgyvendinant savo teises ir atliekant pareigas, veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Pareiškėjai, elgdamiesi atidžiai ir rūpestingai, turėjo ir galėjo suvokti, jog sudarydami skolinimosi sandorius, sunkina savo finansinę padėtį ir mažina realias galimybes atsiskaityti su kreditoriais.

Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina abiejų pareiškėjų neatsakingą požiūrį į skolinimąsi, nes per 2007 - 2013 metų laikotarpį buvo paimtos didelės paskolos (vartojimo kreditai), neplanuojant abiejų pareiškėjų pajamų ir išlaidų, nevertinat prisiimtų įsipareigojimų mąsto ir savo galimybių juos įvykdyti.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad abu pareiškėjai elgėsi nesąžiningai, neprotingai bei neatsakingai, nes Fizinių asmenų bankroto įstatymo tikslas atkurti sąžiningų fizinių asmenų mokumą reiškia, kad asmenys, kurie, neturėdami pakankamai lėšų, norėdami gyventi ne pagal turimas pajamas, imdami vartojimo kreditą ir/ar paskolas iš fizinio asmens, jau turint ženklius kreditorinius įsipareigojimus bankui, negali būti laikomi sąžiningais asmenims ir jiems nėra suteikiama teisė bankrutuoti, t.y. išvengti nesąžiningais veiksmais prisiimtų finansinių įsipareigojimų vykdymo, atsižvelgiant į tai, kad Fizinių asmenų bankroto įstatymas negali būti priemone nesąžiningiems asmenims išvengti finansinių prievolių vykdymo.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina dėl netinkamo procesinės teisės normų pritaikymo, išsprendžiant klausimą iš esmės, atsisakant iškelti bankroto bylą abiems pareiškėjams pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto sąlygą, t.y. dėl abiejų pareiškėjų nesąžiningumo, dėl paminėtų trijų metų laikotarpio iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, kai pareiškėjai neprivalėjo sudaryti šių sandorių, ir nustatytų kitų paminėtų veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais.

Tai, kokio dydžio pajamas abu pareiškėjai gauna dabar, kad pareiškėjai nuo 2009-07-07 iki 2010-07-06 buvo nustatytas 50 procentų darbingumo lygis (3 t., b.l. 171) nesuteikia jokių teisinių privilegijų ir nesudaro teisinio pagrindo kelti fizinio asmens bankroto bylą. Teismas nevertina kitų argumentų ir įrodymų, nes jie yra teisiškai nereikšmingi apeliacijos objektui (LR CPK 2 str., 6 str., 8 str., 312 str. - 314 str., 320 str., 328 str., 334 str., 338 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 d. 2 p., teismas

nutaria:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

Atsisakyti iškelti fizinio asmens V. K. ir fizinio asmens A. K. bankroto bylą.