- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-30
- Bylos Nr.
- 2A-439-555/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-00737-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Galina Blaževič (pirm.), Egidijus Tamašauskas (pran.), Dmitrijus Korsakovas
- Ieškovas
- G. B.
- Atsakovas
- J. G., T. G.
- Trečiasis asmuo
- Marijampolės
- Kategorijos
- 42.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkė), Dmitrijaus Korsakovo, Egidijaus Tamašausko (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. B. ir atsakovų J. G., T. G. apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. B. ieškinį atsakovams J. G. ir T. G., trečiajam asmeniui Marijampolės 1-ojo notarų biuro notarei D. L., institucija, teikianti byloje išvadą Marijampolės savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl sandorio nutraukimo, iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu prašė nutraukti 2003-02-20 Žemės sklypo su pastatais pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. DŽM-683), sudarytą tarp ieškovės G. B. ir atsakovų J. G., T. G., grąžinti ieškovės G. B. nuosavybėn nekilnojamuosius daiktus – 0,0640 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esantį Marijampolės m., (duomenys neskelbtini) , su jame esančiais pastatais: gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , pastatu – garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , pastatu – ūkiniu pastatu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kitais statiniais (inžineriniais) – kiemo statiniais (skysto kuro rezervuaras, kanalizacijos šulinys, kiemo aikštelė, tvora), esančiais Marijampolės m. (duomenys neskelbtini) , iškeldinti atsakovus J. G. ir T. G. su nepilnamečiais vaikais G. G. ir K. G., su visu atsakovams priklausančiu turtu iš gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , pastato - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , pastato - ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esančių Marijampolės m. (duomenys neskelbtini) , nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2003 m. vasario 20 d. tarp šalių buvo sudaryta Žemės sklypo su pastatais pirkimo-pardavimo sutartis (notarinio registro Nr. DŽM-683), kurios pagrindu atsakovams J. G. ir T. G. buvo perleista nuosavybės teisė į ieškovei priklausančius ginčo nekilnojamuosius daiktus. Sutartis buvo sudaryta atsakovų iniciatyva, jiems įkalbėjus, kad nekilnojamuosius daiktus ieškovė jiems perleistų, o jie už tai ieškove rūpinsis iki mirties, mirus palaidos ir rūpinsis kapu. Pinigai minėto sandorio pagrindu ieškovei nebuvo mokėti. Atsakovams ieškove nesirūpinant, ji su ieškiniu kreipėsi į Marijampolės rajono apylinkės teismą, prašydama, kad aukščiau nurodytas sandoris būtų panaikintas ir nuosavybės teisė į nekilnojamuosius daiktus grąžinta ieškovei. 2004 m. spalio 15 d. tarp šalių civilinėje byloje Nr. 2-3223-11/2004 buvo pasirašyta Taikos sutartis, kurios 2 punktu buvo susitarta, kad yra papildoma 2003 m. vasario 20 d. Žemės sklypo su pastatais pirkimo-pardavimo sutartis, nustatant papildomą sąlygą, kad ieškovei paliekama teisė iki gyvos galvos gyventi ir naudotis gyvenamosiomis patalpomis bei žemės sklypo dalimi, kuria ji naudojosi iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, taip pat atsakovai J. G. ir T. G. įsipareigojo rūpintis ieškove iki gyvos galvos ir prižiūrėti, netrukdyti naudotis gyvenamąja patalpa bei užtikrinti tinkamas, sveikas ir saugias gyvenimo sąlygas. Įsiteisėjus Marijampolės rajono apylinkės teismo 2004-10-20 nutarčiai, kuria patvirtinta taikos sutartis, 2003 m. vasario 20 d. Žemės sklypo su pastatais pirkimo-pardavimo sutartis, registro Nr. DŽM-683, tapo išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi (CK 6.460 straipsnis, 6.461 straipsnis). Kadangi atsakovai ieškove nesirūpina ir jokio realaus išlaikymo neteikia, kas neatitinka ne tik jos interesų, tačiau ir išlaikymo iki gyvos galvos tikslų ir sąlygų. Nebegalėdama toliau kentėti atsakovų netinkamo elgesio, ieškovė priversta kreiptis į teismą dėl išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo.
Žemesnės instancijos teismas
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimu ieškinį tenkino dalinai, nutraukė 2003-02-20 Žemės sklypo su pastatais pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro nr. DŽM 683, patvirtintą notarės D. L., tapusią Išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi, sudarytą tarp ieškovės G. B. ir J. G. bei T. G., taikė restituciją ir grąžino ieškovės G. B. nuosavybėn nekilnojamuosius daiktus – 0,0640 ha žemės sklypą, unikalus nr. (duomenys neskelbtini) , esantį Marijampolė, (duomenys neskelbtini) , ir jame esančius pastatus: gyvenamąją namą, unikalus nr. (duomenys neskelbtini) , garažą, unikalus nr. (duomenys neskelbtini) ūkio pastatą, unikalus nr. (duomenys neskelbtini) , kiemo statinius (skysto kuro rezervuaras, kanalizacijos šulinys, kiemo aikštelė, tvora), unikalus nr. (duomenys neskelbtini) , esančius Marijampolė, (duomenys neskelbtini) , priteisė iš ieškovės G. B. 10.000 litų atsakovams J. G. ir T. G., reikalavimo iškeldinti atsakovus J. G. ir T. G. su nepilnamečiais vaikais ir turtu iš gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių adresu Marijampolė, (duomenys neskelbtini) , nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, netenkino, priteisė iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Teismas nurodė, kad ginčo nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sandoris ir taikos sutartis buvo sudaryti laisva šalių valia, ieškovė sudarydama pradinį sandorį suprato, kad turto savininkais taps atsakovai, o ji galės pastatuose gyventi iki mirties, atsakovai taip pat suprato, kad ieškovė liks pastatuose gyventi nors sandoriu jiems pereis nuosavybės teisės į turtą ir tokiu būdu sudarytas sandoris atitiko šalių valią ir jo pripažinti negaliojančiu pagrindo nėra. Teismas sprendė, kad Marijampolės rajono apylinkės teismui 2011-10-20 nutartimi patvirtinus tarp šalių taikos sutartį, (b.l.21,22, t. 1), kuria ieškovė atsisakė reikalavimo pripažinti sandorį negaliojančiu ir pirkimo-pardavimo sutartis buvo papildyta sąlyga, kad „ieškovei paliekama teisė iki gyvos galvos gyventi ir naudotis gyvenamosios patalpos bei žemės sklypo dalimi, kuria ji naudojosi iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momento. Tuo pačiu J. G. ir T. G. įsipareigojo iki gyvos galvos rūpintis ir prižiūrėti ieškovę G. B., nutrukdyti jai naudotis gyvenamąja patalpa bei užtikrinti tinkamas, sveikas ir saugias gyvenimo sąlygas“, pirkimo-pardavimo sutartis savo turiniu tapo išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi (CK 6.460 straipsnis). Ieškovė prašė nutraukti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, kadangi atsakovai iš esmės pažeidė šią sutartį, tai yra neteikia paslaugų, kurias įsipareigojo teikti taikos sutartimi papildydami pirkimo-pardavimo sutartį, todėl teismas laikė, kad sprendžiant ginčą svarbu nustatyti ar sutarties pažeidimai yra esminiai, ar jais padaryta žala. Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, bei atsižvelgdamas į ieškovės aiškiai išreikštą nuostatą, kad nesitiki jog atsakovai ją tinkamai prižiūrės toliau, nors ir toliau gyvena pastatuose, už kurių išlaikymą bei priežiūrą moka atsakovai, gali naudotis bendra virtuve, tačiau atsakovai nesirūpina jos sveikatos būkle bei priežiūra, neskalbia, negamina valgio, netvarko kambario išskyrus bendro naudojimo patalpas, darė išvadą, jog ieškovė prarado pasitikėjimą atsakovais. Kadangi išlaikymo iki gyvos galvos santykiai yra fiduciarinio pobūdžio, tai yra turi būti pagrįsti šalių abipusiu pasitikėjimu, o atsakovams nevykdant pilna apimtimi savo įsipareigojimų ir esant pažeistiems teisėtiems ieškovės lūkesčiams, vadovaudamasis ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, teismas sprendė, kad ieškovė įrodė, jog atsakovai iš esmės pažeidė sutartį išlaikyti iki gyvos galvos, ir šią sutartį nutraukė (CK 6.464 straipsnio 2 dalis). Nutraukęs sutartį teismas taikė restituciją (CK 6.145 straipsnio 1 dalis) - ieškovei grąžino nekilnojamąjį turtą, o atsakovams 10.000 litų sumokėtų sudarant pradinį sandorį (CK 6.146 straipsnis), nes ieškovė neįrodė jog pinigų 10.000, 00 litų sudarant pradinį sandorį negavo. Kadangi šalys grąžinamos į pradinę padėtį ir, teismo vertinimu, bylos įrodymai patvirtina, kad atsakovai ir iki pirkimo-pardavimo sutarties tarp šalių sudarymo 2003 metais panaudos sutarties (CK 6.629 straipsnis, 6.643 straipsnis) teisėmis gyveno ginčo pastatuose ir ieškovė neprašė jų iškeldinti kitais pagrindais, todėl teismas netenkino ieškovės reikalavimo iškeldinti atsakovus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė G. B. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimą dalyse: kuria priteista iš ieškovės G. B. 10 000 Lt atsakovams J. G. ir T. G., kuria atmestas ieškovės reikalavimas iškeldinti atsakovus J. G., T. G. su nepilnamečiais vaikais ir turtu iš gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini) . Marijampolė, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Dėl teismo sprendimo dalies, kuria iš ieškovės priteista atsakovams 10000 Lt. Mano, kad teismas nepagrįstai visą įrodinėjimo naštą, t.y. įrodyti, kad pinigų ieškovė negavo, perkėlė pačiai ieškovei, tuo tarpu atsakovus nuo įrodinėjimo pareigos, kad pinigai buvo perduoti, atleido. Nurodo, kad atsakovai teismo posėdžio metu patvirtino, kad jie ieškovei pinigų nei iki sandorio pasirašymo, nei sandorio pasirašymo metu nebuvo sumokėję, todėl atsakovams pripažinus, kad pinigai pagal sandorį ieškovei nebuvo sumokėti, teismas negalėjo remtis Sutarties 3 punktu, nes jis neatitinka faktinių aplinkybių, atsakovai privalėjo pinigų sumokėjimo (perdavimo) faktą įrodyti. Tačiau, apeliantės vertinimu, šio fakto nepatvirtino nei liudininkai, nei buvo pateikti kokie nors rašytiniai įrodymai apie pinigų perdavimo (sumokėjimo) faktą. Mano, kad teismas aiškindamasis tikruosius ginčo sutarties šalių ketinimus ir valią ir vertindamas faktines aplinkybes, šalių elgesį bei remdamasis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijais, nustatęs, kad tikroji šalių valia buvo sudaryti išlaikymo iki gyvos galvos sandorį, bei nesant jokių įrodymų apie pinigų sumokėjimo faktą, neturėjo pagrindo priteisti iš ieškovės 10000 Lt atsakovams. Dėl teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas ieškinio reikalavimas dėl atsakovų iškeldinimo. Apeliantės nuomone, teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovai netinkamai naudojasi savo teisėmis, bei į tai, kad jos - ieškovės sveikatos būklė reikalauja ne tik ypatingos priežiūros, tačiau ir ramybės, ko nesuteikia atsakovai, o elgiasi priešingai ir nesprendė, ar atsakovų elgesys derinasi su gyvenimu ieškovei priklausančiose patalpose ir ar toks elgesys gali būti toleruojamas, ar tai atitinka ieškovės teisėtus interesus ir pusiausvyros principą. Kadangi žmogaus teisė į būsto neliečiamybę yra konstitucinė teisė, nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje, todėl mano, kad ši ieškovės teisė turi būti gerbiama ir užtikrinama.
Apeliaciniu skundu atsakovai J. G. ir T. G. prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimo dalis, kuriomis tenkintas ieškinys, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad teismas nepilnai, neobjektyviai ir nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybių visumą, pilnai neatskleidė bylos esmės, netinkamai pritaikė įstatymą. Nurodo, kad teismas, nesant ieškovės reikalavimo pripažinti atlygintinę pirkimo-pardavimo sutartį neatlygintine išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi, tenkindamas ieškinį šioje dalyje, peržengė ieškinio ribas, nes nesant suformuluoto reikalavimo dėl sutarties dalyko pakeitimo, savo iniciatyva pakeitė sutarties dalyką ir atlygintinę pirkimo-pardavimo sutartį nutraukė, vadovaudamasis išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo pagrindais. Taip pat nurodo, kad šalys susitarė papildyti atlygintinę pirkimo pardavimo sutartį papildomomis sąlygomis, tačiau nesusitarė atlygintinę sutartį laikyti neatlygintine išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi, sumokėtą 10 000 litų sumą už nusipirktą nekilnojamąjį turtą laikant išlaikymo lėšomis, be to, nei viena iš taikos sutarties šalių, nei taikos sutarties, nei nutarties, kaip naujo turinio - išlaikymo iki gyvos galvos sutarties -viešame registre neregistravo, todėl laikytina, kad sudaryta taikos sutartimi nebuvo išreikšta šalių valia pakeisti sutarties turinį. Teigia, kad teismas, pasisakydamas, kad ilgą laiką ieškovė negauna iš jų – atsakovų, to, dėl ko buvo susitarta dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių, nekonstatavo, nuo kada negauna ieškovė ir ko negauna, dėl ko buvo susitarta, nedetalizavo objektyvių ir subjektyvių priežasčių ir jų juridinio vertinimo nepateikė, ar jos sąlygoja atsakovų esminį įsipareigojimų pažeidimą. Apeliantų nuomone, sutartį teismas nutraukė vadovaujantis abstrakčiais pagrindais, nepateikiant nuorodų į įrodymus, vadovaujantis vien tik ieškovės išreikšta valia, be to, nukrypo nuo teismų praktikos ir nepasisakė, kuo pasireiškia kiekvieno atsakovų konkrečios pareigos nevykdymas. Teigia, kad šiuo atveju nėra esminių sutarties sąlygų pažeidimų, nes žalos ieškovei neatsirado - ieškovės sveikata dėl atsakovų elgesio nepablogėjo, gyvenimo sąlygos nepablogėjo nei fizine, nei higienine prasme, o prielaida, kad atsakovai ja nesirūpins ateityje yra įrodymais nepagrįsta. Nurodo, kad ieškovė turėdama teisę, pati atsisakė savo teisių, numatytų taikos sutartyje arba numatytų pirkimo-pardavimo sutarties išlygose, realizavimo, bet ne jie – atsakovai, iš esmės pažeidė prisiimtus įsipareigojimus, dėl ko galėjo nukentėti ar nukentėjo gyvybiškai svarbūs ieškovės interesai. Taip pat pažymi, kad teismas nesivadovavo ir netaikė analogijos, kuri esant vienodoms bylų aplinkybėms, konstatuota ir taikytina šioje civilinėje byloje, kaip ir 2011 m. kovo 17 d. Panevėžio apygardos teismo nutartyje Nr. 2A-204-227/2011. Nurodo, kad pati ieškovė pripažino, jog atsakovai suremontavo namą, apšiltino sienas, pakeitė stogą, t.y. iš esmės pagerinta ieškovei grąžinama nuosavybė, padidinta jos rinkos vertė, apdrausti pastatai, sumokėtas žemės mokestis, tačiau teismas, taikydamas restituciją, pilnai nenustatė restitucijos turinio, tik pasisakė, kad priešieškinis nepareikštas. Mano, kad priešieškinio pareiškimas būtų buvęs tuo pačiu ieškinio pripažinimas, nors jie – atsakovai, ieškinio nepripažino. Mano, kad ieškovė privalo sumokėti ir už jos turto pagerinimą, t.y. restitucija turėjo būti taikoma pilna apimtimi, nors priešieškinis ir nepareikštas. Sutinkamai su CK 4.49 straipsnio 1 dalimi, nuosavybę į pastatus ir žemės sklypą atsakovai įgijo ne sudarę pirkimo-pardavimo sutartį, bet pasirašę viešame registre registruotą 2003 02 20 priėmimo-perdavimo aktą Nr. DŽM-686, kurio ieškovė neginčijo, ir pagal teismo sprendimą gali būti išregistruotas tik juridinis faktas - pirkimo-pardavimo sutartis, bet ne perdavimo-priėmimo aktas – nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas. Taip pat apeliantas nurodo, kad teismas, netenkindamas dalies ieškovės reikalavimų, proporcingai nepriteisė atsakovams turėtų bylinėjimosi išlaidų.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė G. B. prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai J. G. ir T. G. prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovų apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamu atveju šalių ginčas kilo dėl jų sudarytos žemės sklypo su pastatais pirkimo-pardavimo sutarties, kurios sąlygos buvo papildytos Marijampolės rajono apylinkės teismo 2004 m. spalio 20 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi, sąlygų aiškinimo ir šalims sutartimi nustatytų pareigų turinio, t. y. atsakovų nuomone, taikos sutarties sąlygomis papildžius pirkimo-pardavimo sutartį, jie, kaip žemės sklypo su pastatais pirkėjai, neprisiėmė pareigos išlaikyti ieškovės iki jos gyvos galvos, todėl nesant reikalavimo pirkimo-pardavimo sutartį laikyti neatlygintine išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi, teismas tenkindamas reikalavimą nutraukti sutartį peržengė ieškinio ribas, be to, atsižvelgiant į tai, jog taikos sutarties sąlygos yra abstrakčios, šiomis sutarties sąlygomis, apeliantų vertinimu, nebuvo išreikšta valia išlaikyti ieškovę, nebuvo teisinio pagrindo nutraukti pirkimo-pardavimo sutartį.
Sutartis aiškinama tada, kai kyla ją sudariusių šalių ginčas dėl jos galiojimo, rūšies, pobūdžio, sąlygų turinio, šalių teisių bei pareigų apimties, sutarties pakeitimo, pasibaigimo ir pan. Sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „ Autopunktas“ v. UAB „ Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010). CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai aiškintini, siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „ Autopunktas“ v. UAB „ Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010).
Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas dėl šalių sudarytų susitarimų (pirkimo-pardavimo sutarties ir taikos sutarties) turinio ginčijamu klausimu, įvertino nustatytas reikšmingas aplinkybes ir nenukrypo nuo minėtų sutarčių aiškinimo taisyklių bei principų. Teismas rėmėsi ir lingvistiniu ginčo sutarties sąlygų aiškinimu, nustatydamas, kad taikos sutarties 2 punkte tiesiogiai nurodyta, jog kad šios bylos atsakovai J. G. ir T. G. įsipareigoja iki gyvos galvos rūpintis ir prižiūrėti šios bylos ieškovę G. B., netrukdyti jai naudotis gyvenamąja patalpa bei užtikrinti tinkamas, sveikas ir saugias gyvenimo sąlygas. Taip pat teismas nenukrypo nuo pareigos sutartį aiškinti sąžiningai ir atsižvelgiant į šalių ketinimus, nes įvertino šalių elgesį tiek pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu bei atsižvelgė į iš kart po jos sudarymo iškilusį ginčą, kuriuo metu ieškovei išreiškus valią, jog turtą siekė perleisti ne už pinigus, bet už išlaikymą, kad tarp šalių buvo sudaryta ir teismo patvirtinta taikos sutartis, kuria atsakovai prisiėmė pareigą už perleistą turtą prižiūrėti ir rūpintis iki gyvos galvos ieškove, jai suteikti tinkamas, saugias ir sveikas gyvenimo sąlygas. Teismas atsižvelgė ir į tai, jog ieškovės valia dėl turto perleidimo už išlaikymą nepakito nuo pat turto perleidimo sandorio momento. Ieškovė visą laiką gyveno ginčo namų valdoje, reiškė giminaičiams valią, jog turtą perleis asmenims, kurie teiks jai išlaikymą.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo įstatyme ir teismų praktikoje įtvirtinamų sutarčių aiškinimo taisyklių bei principų, įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti teismo išvadomis, kad šalys, sudarydamos civilinėje byloje taikos sutartį, siekė įtvirtinti šalių santykius, jog turtas perleistas už atsakovų įsipareigojimą teikti ieškovei išlaikymą iki gyvos galvos. Dėl to nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apeliantų teiginius, jog jie neprisiėmė pareigos išlaikyti ieškovę ir dėl negalimumo nutraukti šalių sutartį, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles ar nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bei peržengė ieškinio ribas.
Pagal CK 6.460 straipsnyje reglamentuotą išlaikymo iki gyvos galvos sutartį rentos gavėjas įgyja teisę gauti, o rentos mokėtojas prisiima pareigą suteikti reikiamas paslaugas ir priemones būtiniausiems, gyvybiškai svarbiems rentos gavėjo poreikiams tenkinti. Rentos mokėtojas, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas išlaikymo prievolę, ypač kai jos vykdymas konkrečiomis aplinkybėmis rentos gavėjui ypatingai svarbus, gali padaryti didelę ir nepataisomą žalą rentos gavėjo sveikatai ar kitiems teisėtiems jo interesams. Šie išlaikymo iki gyvos galvos sutarties ypatumai lemia tai, kad griežtas sutarties sąlygų laikymasis yra itin svarbus. CK 6.464 straipsnyje nustatyti išlaikymo iki gyvos galvos sutarties nutraukimo pagrindai: prievolė išlaikyti baigiasi, kai miršta rentos gavėjas arba kai rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį, ji gali būti nutraukta rentos gavėjo reikalavimu. Todėl, nagrinėjant konkretų ginčą, būtina aiškintis, ar rentos mokėtojas, t.y. atsakovai, iš esmės pažeidė išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, ir tuo pagrindu ieškovė gali reikalauti ją nutraukti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2004-06-29 nutartyje civilinėje byloje J.Z. v. UAB „Baldras“ ir kt. nurodė, kad esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti. CK 6.461 straipsnio 1 dalis apibrėžia rentos mokėtojo pareigas, kurias jis privalo vykdyti pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį ir kurių rentos gavėjas gali reikalauti. Pagal šią įstatymo nuostatą, rentos mokėtojas privalo aprūpinti rentos gavėją gyvenamąja patalpa, drabužiais bei kitokia apranga, maitinimu, o jeigu rentos gavėjo sveikatos būklė reikalauja - ir jo priežiūra.
Apeliaciniame skunde atsakovai nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad atsakovai nevykdė sutartinių įsipareigojimų. Apeliaciniame skunde atsakovai teigia, kad rentos mokėtojui negali būti keliami tokie reikalavimai, kurie išeina už jų prisiimtų įsipareigojimų ribų bei nėra būtini. Su šiais argumentais kolegija neturi pagrindo sutikti.
Ieškovė ieškinyje teigė, kad iki jos sveikata buvo geresnė, ji pati savimi rūpinosi, pablogėjus sveikatai, ieškovės teigimu, atsakovai ja nesirūpina, jokio realaus išlaikymo neteikia, taip pat net neužtikrina saugių ir ramių gyvenimo sąlygų - atsakovas nuolatos vartoja alkoholinius gėrimus, jos atžvilgiu vartoja psichologinę bei fizinę prievartą. Atsakovai tiek teismo posėdžio metu, tiek apeliaciniame skunde nurodo, jog ieškovei nereikalinga intensyvi slauga, jog jie remontavo gyvenamąjį namą, kurioje ieškovei yra suteikta gyvenamoji patalpa, ieškovei, atsakovų teigimu, nėra sudaryta apribojimų naudotis virtuve, kurioje yra laikomas ir atsakovų maistas, be to, paskutiniu metu, ieškovė nesikreipia pas atsakovus dėl jos nuvežimo į gydymo įstaigą.
Kolegijos vertinimu, atsakovų nurodyti argumentai nėra pakankami spręsti, kad atsakovai tinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus. Ieškovė neneigia, kad atsakovai kurį laiką, ypač tuo metu, kai ieškovė galėjo savimi pasirūpinti bei prižiūrėti atsakovų dukras, vykdė sutartinius įsipareigojimus, byloje dėl to ginčo nėra. Nagrinėjamojoje byloje pateikta medicininė pažyma apie ieškovės ligas (b.l. 33, 1 t.), kurioje taip pat nurodoma, kad ieškovei reikalingas pastovus gydymas ir sekimas, jai nustatyti dideli specialūs poreikiai (b.l. 137, 1 t.). Nagrinėjamojoje byloje apklausti liudytojai B. B., J. B., D. Š., kurie yra abiejų šalių (tiek ieškovės, tiek atsakovės giminaičiai) patvirtino, kad ieškovė ieškinio pateikimo dienai negali savimi pasirūpinti, ieškovei giminaičiai ruošia maistą, rūpinasi jos higiena, sutvarko kambarį. Liudytojai patvirtino ieškovės nurodytas aplinkybes, jog atsakovai ja-ieškove nesirūpina, taip pat, kad net ir neužtikrina saugių ir ramių gyvenimo sąlygų.
Išlaikymo iki gyvos galvos sutarties esmė ir yra ta, kad asmuo priklausantį jam turtą perduoda kitam asmeniui nuosavybėn, o pastarasis asmenį, perdavusį turtą, turi išlaikyti iki gyvos galvos. Vien tai, kad pašaliniai žmonės rūpinasi asmeniu, kuriam sutartimi yra nustatytas išlaikymas iki gyvos galvos, neatleidžia rentos mokėtojo nuo pareigos išlaikyti ieškovę iki gyvos galvos. Nors, kaip nurodė atsakovai, jie rūpinasi gyvenamojo namo būkle, moka mokesčius, tačiau negalima daryti išvados, kad šių veiksmų atlikimas laikytinas tinkamu atsakovų pareigų pagal sutartį vykdymu.
Nėra pagrindo sutikti su atsakovų apeliacinio skundo argumentu, kad teismo teiginiai apie atsakovų nevykdytus sutartinius įsipareigojimus nėra sukonkretinti, nepateikti įrodymai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bei įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovai nevykdė ir iki šiol nevykdo sutartyje numatytų įsipareigojimų. Taigi, byloje nustatyta, kad atsakovai realaus nuolatinio išlaikymo ieškovei neteikė ir neteikia. Atsakovams nevykdant sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, kai jų vykdymas ieškovei buvo svarbus, buvo pažeisti ieškovės teisėti sutarties vykdymo rezultatų lūkesčiai ir jos interesai, prarastas pasitikėjimas atsakovais, kuris išlaikymo iki gyvos galvos teisiniuose santykiuose, pagrįstuose šalių pasitikėjimu, yra būtinas. Atsižvelgiant į išlaikymo iki gyvos galvos sutarties ypatumus, jos pažeidimai, padaryti atsakovų, laikytini esminiais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo sutartį nutraukė.
Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė ginčijo pirkimo-pardavimo sutartį, nurodydama, jog sutartyje nurodytų pinigų negavo. Šio ginčo nagrinėjimo metu, šalys sudarė taikos sutartį, kuria susitarė, jog atsakovai teiks ieškovei išlaikymą iki gyvos galvos, tačiau pirkimo - pardavimo sutartyje nurodytų piniginių lėšų klausimo neaptarė. Remdamosi sutarčių laisvės principu, abi sutarties šalys buvo laisvos susitarti dėl pirkimo - pardavimo sutarties sąlygų pakeitimo. Nagrinėjamojoje byloje nustačius, kad šalis siejo išlaikymo iki gyvos galvos santykiai ir nusprendus teismui šiuos santykius nutraukti, pirmosios instancijos teismas vertino, kad lieka neišspręstas piniginių lėšų, nurodytų pirkimo-pardavimo sutartyje, likimas. Šalys skirtingai aiškina šių pinigų sumokėjimo aplinkybes, ieškovė visą laiką nuosekliai tvirtino, jog sudarius pirkimo - pardavimo sutartį pinigų negavo. Kolegija sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog šalis siejo išlaikymo iki gyvos galvos teisiniai santykiai, atsižvelgdama į tai, jog ieškovei užginčijus pirkimo - pardavimo sutartį šalys susitarė, jog turtas perleidžiamas ne už pinigus, bet už pareigą rentos gavėją išlaikyti, sprendžia, kad teisinio pagrindo nutraukus šalių sutartinius santykius nagrinėjamos bylos atveju taikyti restituciją nebuvo.
Kolegija nepripažįsta pagrįstais ieškovės apeliacinio skundo argumentų dėl atsakovų su šeima iškeldinimo. Priėmus sprendimą nutraukti ginčo sandorį, šalys grąžinamos į pirminę būklę. Byloje šalių pripažįstama aplinkybė, jog atsakovai dar iki pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo gyveno ginčo namų valdoje. Kadangi šalis sieja panaudos teisiniai santykiai, todėl pagrįstai spręsta, kad iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų gali būti prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas, bet negali būti laikomas pažeistų daiktinių teisių gynimo būdu.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas - sprendimo dalis, kuria taikyta restitucija ir priteista iš ieškovės G. B. atsakovams J. G. ir T. G. 10 000 Lt, panaikintina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Tenkinus ieškovės apeliacinį skundą dalyje dėl 10 000 Lt priteisimo, iš atsakovų ieškovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos, turėtos apeliacinės instancijos teisme – 300 Lt žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo dalį, kuria taikyta restitucija ir priteista iš ieškovės G. B. atsakovams J. G. ir T. G. 10 000 Lt, panaikinti.
Likusias sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti ieškovei G. B. iš atsakovų J. G. ir T. G. solidariai 300 Lt bylinėjimosi išlaidų.