Kauno apygardos teismo nutartis

2019-05-16 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-292-290/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-05-16
Bylos Nr.
1A-292-290/2019
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jurgis Kiškis, Arūnas Paštuolis, Evaldas Gražys
Nuteistasis
N. B.
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-292-290/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06889-2018-5Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 16 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Paštuolio,

sekretoriaujant Rolandai Bučmienei,dalyvaujant prokurorui Andriui Brasui,nuteistajam N. B., jo gynėjui advokatui Dariui Karabinui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. B. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį 90 MGL dydžio (tai yra 4 500 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, BK 72 straipsniu, N. B. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – 2 (dvejus) metus uždrausta naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones ir konfiskuotas jam priklausantis automobilis „Subaru“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. N. B. pagal BK 281 straipsnio 7 dalį nuteistas už tai, kad 2018 m. vasario 9 d. apie 20.30 val. Jurbarko rajone, Veliuonos seniūnijoje, Tamošių kaime, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones apsvaigus nuo alkoholio, vairavo jam priklausantį automobilį „Subaru“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kai jo kraujyje buvo 1,97 promilės alkoholio.

Šalies argumentai

2. Nuteistasis N. B. apeliaciniu skundu prašo Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nuosprendį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras nevykdė procesinių pareigų išaiškinti jam įtariamojo teises ir neužtikrino galimybių jomis pasinaudoti. Tuo buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso teisės pažeidimas – pažeista įtariamojo konstitucinė teisė į gynybą. Teismas, nagrinėdamas bylą, ikiteisminio tyrimo stadijoje padarytų pažeidimų neištaisė, jų neįvertino, pats padarė analogiško pobūdžio jo teisės į gynybą pažeidimų. Nustatydamas esmines įvykio faktines aplinkybes, teismas savo išvadas grindė vien tik prieštaringais, nenuosekliais liudytojų parodymais. Teismo išvados, turinčios esminę reikšmę nusikalstamos veikos privalomų požymių konstatavimui ir jo kaltės nustatymui, nepagrįstos visapusišku ir nešališku reikšmingų bylos aplinkybių ištyrimu, akivaizdžiai prieštarauja ištirtiems bylos įrodymams. Vertindamas įrodymus bei padarydamas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių ir jo kaltės, teismas buvo akivaizdžiai šališkas, kadangi įrodymus vertino selektyviai, akcentavo tik jo kaltę pagrindžiančius įrodymus, o teisinę padėtį lengvinančius įrodymus ignoravo. Visas neaiškias situacijas ir aplinkybes teismas tendencingai vertino jo nenaudai, tuo pažeisdamas ,,in dubio pro reo“ principą ir jo konstitucinę teisę į teisingą teismo procesą. Be to, kvalifikuodamas jo veiksmus, teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Šie esminiai proceso ir materialiosios teisės pažeidimai sukliudė pirmosios instancijos teismui nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Jo parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, iš viso neįvertinti pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, nuosprendyje neišdėstyti teisiniai argumentai dėl jo parodymų (kaip įrodymų) vertinimo. Teismas jo gynybos taktiką tiesiogiai susiejo su parodymų teisingumo ir patikimumo vertinimu, kas rodo akivaizdų šališkumą, negatyvų nusistatymą kaltinamojo atžvilgiu.

2.2. Skunde taip pat nurodo, kad objektyviai nustatyta aplinkybė, kad 2018 m. vasario 10 d. 00.47 val. iš jo paimtame kraujo mėginyje (nuo vairavimo pabaigos iki kraujo mėginio paėmimo momento praėjus 4 valandoms ir 17 minučių) nustatyta 1,97 promilių alkoholio koncentracija, neįrodo, kad automobilio vairavimo metu alkoholio koncentracija jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, kadangi tarp vairavimo pabaigos ir mėginio paėmimo momento buvo įsiterpę reikšmingi faktai – po vairavimo pabaigos iki kraujo mėginio paėmimo įvykio vietoje jis vartojo alkoholį. Šią jo nurodytą aplinkybę teisme patvirtino liudytojai R. A. ir B. R., taip pat šią aplinkybę jis nurodė ne tik teisme, bet ir kraujo mėginio paėmimo momentu Jurbarko ligoninėje slaugytojai R. V., surašiusiai rašytinį dokumentą – Biologinės terpės siuntimą Chemijos laboratorijai, kuriame užfiksuota, jog kraujo paėmimo momentu jis nurodė, jog prieš dvi valandas (2018 m. vasario 9 d. apytiksliai 22.47 val.) jis suvartojo apie 200 g degtinės. Tačiau teismas visus šiuos įrodymus atmetė ir jais nesivadovavo. Teismo išvada, kad jis 2018 m. vasario 9 d. apie 20.30 val. vairavo, kai jo kraujyje buvo 1,97 promilės alkoholio, yra nepagrįsta, kadangi teismas, vertindamas liudytojų V. B. ir M. B. parodymus ir suteikdamas jiems išskirtinę įrodomąją vertę bei patikimumą, neatsižvelgė į tai, kad šių liudytojų parodymai dėl esminių aplinkybių yra melagingi, nelogiški, prieštarauja kitiems įrodymams. Objektyviai paneigti jų parodymai apie tai, kad šunį iš savo automobilio paėmė jis pats ir nuvedė į B. R. automobilį. Jie šio momento iš viso nematė, tai reiškia kad jį stebėjo ne visą laiką ir nematė, ką jis daro. Savo melagingais parodymais jie siekia įtikinti teismą, kad jis įvykio vietoje alkoholio nevartojo. Visiškai kitaip teismas įvertino liudytojų R. A. ir B. R. parodymus. Ir padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad šių liudytojų parodymai yra melagingi. Teismas liudytojus R. A. ir B. R. nuosprendyje tiesiogiai įvardijo kaip nusikaltėlius (davė melagingus parodymus), o savo tokias išvadas pagrindė vien tik liudytojų policijos pareigūnų V. B. ir M. B. parodymais, kurie tikrai yra melagingi, paneigti kitų policijos pareigūnų parodymais.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo N. B. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

7. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino N. B. kaltu padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai.

8. BK 281 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad tas, kas vairavo kelių transporto priemonę arba mokė praktinio vairavimo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

9. Visų pirma N. B. teigia, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras nevykdė procesinių pareigų išaiškinti jam įtariamojo teises ir neužtikrino galimybių jomis pasinaudoti. Tuo buvo padarytas esminis baudžiamojo proceso teisės pažeidimas – pažeista įtariamojo konstitucinė teisė į gynybą. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, įtariamajam jo teisės ir teisės dėl gynėjo buvo 2018 m. balandžio 9 d. išaiškintos pasirašytinai (t. 1, b. l. 59, 61), po ko jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, su kuriuo jis taip pat buvo supažindintas pasirašytinai (t. 1, b. l. 63), todėl nuteistojo argumentai dėl teisės į gynybą pažeidimo yra atmetami kaip nepagrįsti.

10. Apeliantas taip pat teigia, kad teismas, vertindamas įrodymus buvo šališkas, kadangi įrodymus vertino selektyviai, akcentavo tik jo kaltę pagrindžiančius įrodymus, o teisinę padėtį lengvinančius - ignoravo. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, N. B. viso proceso metu savo kaltę neigė nurodydamas, kad nors jis patikrinimo metu ir buvo neblaivus, bet automobilio nurodytomis aplinkybėmis nevairavo. Tačiau apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šios nuteistojo nurodomos aplinkybės yra tik jo gynybinė versija siekiant išvengti savo atžvilgiu baudžiamosios atsakomybės, kadangi jas paneigia nuoseklūs ir objektyvūs liudytojų parodymai, kita bylos medžiaga, o liudytojų, liudijusių nuteistojo naudai, parodymais buvo nesivadovauta pagrįstai.

11. Liudytojai M. S., G. B., K. M. ir G. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodami parodymus pirmosios instancijos teisme nuosekliai patvirtino, kad bendravo su N. B. iki jo automobiliui „Subaru“ nuvažiuojant į griovį, jo elgesys buvo neadekvatus, agresyvus, konfliktiškas, jo kalba buvo nerišli, matėsi, kad jis yra stipriai neblaivus. Siekdami išvengti konflikto jie pradėjo važiuoti, tačiau N. B. automobiliu juos vijosi, tada jie paskambino telefonu 112 ir pranešė apie incidentą. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad policijos pareigūnai V. B. ir M. B. operatyviai, maždaug po 6 minučių, atvyko į įvykio vietą, patvirtino, kad N. B. buvo stipriai neblaivus, kad jie visą laiką stebėjo kaltinamąjį ir matė, jog jis jokių alkoholinių gėrimų įvykio vietoje nevartojo. Nėra jokio pagrindo manyti, kad visi šie liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi ir tikslingai siekia apkalbėti nuteistąjį nebūtos nusikalstamos veikos padarymu ir tikslingai jam pakenkti, taip pat nenustatyta ir tai, kad jie nuteistąjį būtų anksčiau pažinoję. Priešingai, liudytojų B. R. (nuteistojo sūnėno) bei D. V. ir R. A. (nuteistojo draugų) parodymai apie tai, kad N. B. alkoholinius gėrimus vartojo jau po automobilio vairavimo, prieštarauja kitų liudytojų, kurie neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, parodymams, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai jų parodymus vertino kritiškai kaip neobjektyvius, neatitinkančius faktinių aplinkybių, t. y. kaip jų siekį padėti išvengti atsakomybės N. B., su kuriuo juos sieja artimi ryšiai. Pažymėtina, kad ir pats nuteistasis įvykio vietoje nenurodė vartojęs alkoholinių gėrimų, atsisakė pūsti į alkotesterį ir apskritai neigė vairavęs automobilį (t. 1, b. l. 116, 117), o versiją, kad alkoholinius gėrimus jis vartojo jau po automobilio vairavimo, iškėlė, kaip jis pats nurodo, tik kraujo mėginio paėmimo momentu Jurbarko ligoninėje.

12. Apygardos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų M. S., G. B., K. M., G. M., M. B. ir V. B. parodymai yra nuoseklūs ir patvirtinantys vieni kitus, esminių skirtumų dėl pagrindinių bylos faktinių aplinkybių juose nėra. BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl N. B. kaltės, be liudytojų M. S., G. B., K. M., G. M., M. B. ir V. B. parodymų, pagrįstai vadovavosi specialisto išvada Nr. T-A1622/2018(01) iš kurios matyti, kad N. B. kraujyje, paimtame 2018 m. vasario 10 d., 00.47 val., nustatyta mažiausia koncentracija 1,97 promilės etilo alkoholio (t. 1, b. l. 39), taigi byloje nustačius, kad N. B. po automobilio vairavimo alkoholinių gėrimų nevartojo, darytina išvada, kad vairuojant transporto priemonę 2018 m. vasario 9 d. apie 20.30 val., alkoholio koncentracija N. B. kraujyje buvo ne mažesnė nei 1,97 promilės. Apygardos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje įrodymų surinkta ir ištirta tiek, kad tai leidžia padaryti pagrįstas išvadas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, fakto konstatavimo.

13. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris yra nurodęs, jog BPK 322 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimas pateikti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo negali būti suvokiamas kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, todėl apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014). Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas jo apeliacinį skundą tenkinti.

14. Byloje neginčytinai nustatyta, kad nuteistasis N. B. 2018 m. vasario 9 d. apie 20.30 val. Jurbarko rajone, Veliuonos seniūnijoje, Tamošių kaime, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones apsvaigus nuo alkoholio, vairavo jam priklausantį automobilį „Subaru“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kai jo kraujyje buvo 1,97 promilės alkoholio, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 7 dalį.

15. Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, įvertino reikšmingų aplinkybių visumą ir pagrįstai N. B. skyrė švelniausią bausmės rūšį, numatytą sankcijoje – baudą, bausmės dydį pagrįstai parinko sankcijos ribose, artimą jos minimaliam dydžiui. Apeliaciniame skunde bausmės švelninimo ar baudžiamojo poveikio priemonių taikymo klausimas nekeliamas, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmės skyrimo motyvų detaliau neanalizuoja.

16. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas N. B. pritaikytas tinkamai, jam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų. Todėl naikinti skundžiamą nuosprendį nuteistojo N. B. apeliacinio skundo motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo N. B. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai : Evaldas GražysJurgis KiškisArūnas Paštuolis