Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-04-08 · Civilinė byla Nr. 2-612/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-04-08
Bylos Nr.
2-612/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjai
Kazys Kailiūnas, Audronė Jarackaitė, Konstantinas Gurinas
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Oklikema“, 'Oklikema' Ieškovo atstovas "Valnetas" "Iksprintas"
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-612/2010 Procesinio sprendimo kategorija 110.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T ARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. balandžio 8 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Oklikema“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 14 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-1468-260/2010 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Iksprintas“ ieškinį dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas BUAB „Iksprintas“ kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UAB „Oklikema“ 40 665,25 Lt skolos. Be to, ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos teismas 2010 m. sausio 14 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir ieškovo bankrutuojančios UAB „Iksprintas“ reikalavimui dėl 40.665,25 Lt (keturiasdešimt tūkstančių šešių šimtų šešiasdešimt penkių litų 25 centų) išieškojimo užtikrinti šio reikalavimo ribose areštavo atsakovui UAB “Oklikema“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, turtines teises, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, o jei tokio turto nebūtų pakankamai, - atsakovui UAB “Oklikema“ priklausančias pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose, pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, bet leidžiant atsakovui areštuotas pinigines lėšas pervesti ieškovui bankrutuojančiai UAB „Iksprintas“, leidžiant atsakovui UAB „Oklikema“ iš areštuotų piniginių lėšų mokėti darbo užmokestį, įstatymo nustatytus privalomus mokėjimus valstybei, privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokas.

Teismas sprendė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, kadangi ginčas yra turtinio pobūdžio, prašoma priteisti suma yra didelė (40.665,25 Lt), ieškovas – bankrutuojanti įmonė, todėl neuždraudus atsakovui disponuoti jam priklausančiu turtu, jis gali turtą perleisti tretiesiems asmenims ir taip apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Oklikema“ prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartį panaikinti. Nurodo šiuos argumentus:

1. Asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo įrodyti jų taikymo pagrindą, t. y. kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Tuo tarpu iš ieškovo pateiktų duomenų nėra pagrindo manyti, kad atsakovas slepia ar ruošiasi paslėpti turtą ar lėšas, perleidžia ar ketina perleisti turtą kitiems asmenims, kokiais veiksmais siekia apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo įvykdymą.

2. Juridinio asmens turto areštas sutrikdytų atsakovo veiklą, todėl taikomos laikinosios apsaugos priemonės neužtikrintų kreditoriaus ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyros.

3. Faktas, jog skolininkas neatsiskaito su kreditoriumi, savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nereiškia, jog skolininkas ateityje vengs įvykdyti teismo sprendimą, o reiškia tik tai, kad skola nepripažįstama.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas BUAB „Iksprintas“ prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę suponuoja jau vien didelė ieškinio suma. Tuo tarpu atsakovo ekonominis stabilumas dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nebus sutrikdytas, nes atsakovui leista disponuoti piniginėmis lėšomis, pervedant jas ieškovui, mokant darbo užmokestį, įstatymų numatytus privalomus mokėjimus valstybei bei privalomojo sveikatos draudimo ir valstybinio socialinio draudimo įmokas. Be to, vien iš atsakovo elgesio daugiau kaip du metus neatsiskaitant už ieškovo suteiktas paslaugas, galima spręsti, kad atsakovas siekia išvengti atsakomybės už teismo nutarties ir LR Įmonių bankroto įstatymo reikalavimų nevykdymą.

Atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu, jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tačiau, priešingai nei nurodo apeliantas, tokių priemonių taikymo pagrindu yra ne ieškovo pateikti įrodymai, pagrindžiantys teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovui, neįvykdymą, o pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi pateikti įrodymus, pagrindžiančius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, nėra ieškovo pareiga, o teismui taikant laikinąsias apsaugos priemones, pakanka įsitikinti, jog konkrečioje situacijoje yra grėsmė, jog teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

Pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui taikė iš esmės įvertinęs ieškinio reikalavimo dydį (40 665,25 Lt), o taip pat ieškovo statusą (bankrutuojanti įmonė). Atitinkamai, nors konkrečiu atveju, priklausomai nuo paties juridinio asmens turimo turto, gaunamų pajamų ir kitų įmonės finansinę padėtį apibūdinančių duomenų, ieškinio reikalavimo dydis nebūtinai turėtų būti pripažintas dideliu, tačiau atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų pagrįstai manyti, jog ieškinio reikalavimo dydis jam nėra didelis. Be to, bankrutuojančios įmonės interesų apsauga visuomet susijusi su viešuoju interesu, nes iš bankrutavusios įmonės turto tenkinami jos kreditorių reikalavimai (LR Įmonių bankroto įstatymo 30 str. 1 d., 31 str. 1, 3 p.). Tuo tarpu pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis kartu užtikrinama ir bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų apsauga. Kartu pažymėtina, kad, nors apelianto nuomone, taikomos laikinosios apsaugos priemonės neatitinka kreditoriaus ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyros, tačiau laikinosios apsaugos priemonės visais atvejais yra susijusios su tam tikrų priešingos šalies teisių laikinu suvaržymu. Taigi šalių teisių visiška pusiausvyra tiesiogine prasme nėra galima, o ji turi būti vertinama, aiškinant laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslus, nes įstatymas suteikia galimybę laikinai suvaržyti vienos šalies teises, kad būtų tinkamai apgintos besikreipiančios į teismą šalies teisės (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1481/2009). Atitinkamai, atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, atsakovui nepateikus jokių įrodymų, paneigiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (CPK 144 str. 1 d.), teisėjų kolegijos nuomone, negalima teigti, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones buvo pažeistas ekonomiškumo principas (CPK 145 str. 2 d.), o naikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartį, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atsakovo turtui, dėl atsakovo atskirajame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

n utaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Konstantinas GurinasAudronė JarackaitėKazys Kailiūnas