Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Jaliniausko ir Viktoro Preikšo,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 198¹ straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas:

pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 4 (keturiems) mėnesiams;

pagal BK 215 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams;

pagal BK 198¹ straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 198¹ straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį (esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai) subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi subendrintos bausmės ir bausmė, paskirta pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, subendrintos bausmes iš dalies sudedant ir paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas suėmime išbūtas laikas nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2016 m. kovo 23 d.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos – 2017 m. balandžio 25 d.

A. R. pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 198¹ straipsnio 1 dalį (veikos L. D. atžvilgiu) išteisintas, nesant jo veikoje šių nusikaltimų požymių.

R. P. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai. Priteista iš A. R. 1158,48 eurų R. P. nusikaltimais padarytai turtinei žalai atlyginti. Civilinis procesas dėl 579,24 eurų neturtinės žalos priteisimo nutrauktas.

L. D. civilinis ieškinys dėl 868,86 eurų priteisimo paliktas nenagrinėtu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. lapkričio 10 d., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą savo naudai įgyti svetimą turtą, 2014 m. lapkričio 10 d., nuo 18.30 val. iki 19.45 val., paskambino nukentėjusiajam R. P. į mobilųjį telefoną, melagingai prisistatė banko vadybininku T. P. ir melagingai informavo, kad buvo bandoma įsilaužti į nukentėjusiojo banko sąskaitą, nukentėjusįjį R. P. melagingai įtikino telefonu padiktuoti prisijungimo prie jo elektroninės bankininkystės duomenis, tokiu būdu A. R. neteisėtai įgijo svetimus elektroninės mokėjimo priemonės ir jo naudotojo - R. P. - tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti. Be to, jis nuteistas už tai, kad 2014 m. lapkričio 10 d., turėdamas vieningą tyčią savo naudai įgyti svetimą turtą, panaudojo nusikalstamu būdu gautus R. P. elektroninės bankininkystės duomenis, neteisėtai prisijungė prie kompiuterinio tinklo ir pažeisdamas internetinio tinklo apsaugos priemones, neteisėtai atliko finansines operacijas, neteisėtai panaudojo nukentėjusiojo R. P. elektroninės mokėjimo priemonės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, t. y. banko paslaugos internetu prisijungimo kodus ir slaptažodžius, 2014 m. lapkričio 10 d. kaip teisėtas naudotojas prisijungė prie AB SEB banko, suformavo mokėjimo pavedimą ir iš nukentėjusiojo R. P. sąskaitos (duomenys neskelbtini) į R. M. sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, kurią Ž. R. sužinojo ir telefonu padiktavo Kybartų pataisos namuose bausmę atliekančiam D. V., pervedė 4000 Lt, kuriuos Ž. R. prašymu R. M. išgrynino ir atidavė Ž. R., kuri pinigus perdavė nepažįstamam asmeniui, jos laukusiam (duomenys neskelbtini), prie įėjimo į prekybos centrą „IKI“.A. R. išteisintas iš kaltinimo, kad jis 2014 m. spalio mėnesio pabaigoje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose, (duomenys neskelbtini), apgaulės būdu pokalbio telefonu metu įtikino nukentėjusiąją L. D. padiktuoti savo banko sąskaitos elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, ir tokiais veiksmais neteisėtai apgaulės būdu įgijo elektroninių mokėjimų priemonių naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis - „NORDEA Bank“ AB atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) numerį, jos identifikavimo kodą, asmeninį prisijungimo slaptažodį, prisijungimo prie elektroninės bankininkystės bei banko suteiktus slaptažodžius, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, ir užsirašęs neteisėtai laikė su tikslu finansinėms operacijoms inicijuoti. Be to, jis išteisintas iš kaltinimo, kad 2014 m. spalio 29 d., apie 19 val. 13 min., atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose, (duomenys neskelbtini), turėdamas neteisėtai įgytus svetimus L. D. elektroninės mokėjimo priemonės duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, neteisėtai prisijungdamas prie kompiuterinio tinklo ir pažeisdamas internetinio tinklo apsaugos priemones, panaudodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą elektroninį įrenginį su interneto prieiga, kurio IP adresas (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojo L. D. naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, apgaule L. D. vardu inicijavo finansinę operaciją, prisijungė prie AB „Bobutės paskola“ interneto svetainės, sudarė 3000 litų (868,86 eurų) paskolos sutartį ir paėmė 3000 litų (868,86 eurų) paskolą, tokiu būdu savo naudai apgaule įgijo svetimą AB „Bobutės paskola“ 3000 litų (868,86 eurų) turtą, kurie buvo pervesti į L. D. NORDEA Bank“ AB atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką jis 2014 m. spalio 29 d., apie 19 val. 47 min., atlikdamas laisvės Atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose, (duomenys neskelbtini), turėdamas neteisėtai įgytus svetimus L. D. elektroninės mokėjimo priemonės duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, neteisėtai prisijungdamas prie kompiuterinio tinklo ir pažeisdamas internetinio tinklo apsaugos priemones, panaudodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą elektroninį įrenginį su interneto prieiga, kurio IP adresas (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojo L. D. naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, apgaule L. D. vardu inicijavo finansinę operaciją, prisijungė prie UAB „MCB Finance“ interneto svetainės, sudarė 3000 litų (868,86 eurų) paskolos sutartį ir paėmė 3000 litų (868,86 eurų) paskolą, tokiu būdu savo naudai apgaule įgijo svetimą UAB „MCB Finance“ 3000 litų (868,86 eurų) turtą ir, tęsdamas nusikalstamą veiką, inicijavo finansinę operaciją - UAB „MCB Finance“ į L. D. sąskaitą pervestus 3000 litų (868,86 eurų), neteisėtai panaudodamas L. D. elektroninės bankininkystės duomenis, iš jos sąskaitos pervedė 3000 litų (868,86 eurų) į V. V. banko sąskaitą.Apeliaciniame skunde nuteistasis A. R. nurodo, kad nesutinka su Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 25 d. nuosprendžiu, nes teismas jam paskyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę. Net kaltinimą palaikęs prokuroras prašė skirti švelnesnę bausmę. Teismas taip pat neįvertino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių – jis pilnai prisipažino, gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiojo, todėl jam turėjo būti pritaikytos BK 64 straipsnio nuostatos. Be to, jis nurodė visas nusikaltimo padarymo aplinkybes. Nusikaltimą jis padarė ne vienas, tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir teisė tik jį. Tai, kad jis veikė ne vienas, įrodo Ž. R., M. D., G. G. parodymai. Nuteistasis prašo išsamiai išnagrinėti jo apeliacinį skundą, nes pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nepilnai.Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis A. R. ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo A. R. apeliacinis skundas atmetamas.BPK 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta apeliacine tvarka bylą nagrinėjančio teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas nutarties (nuosprendžio) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Nuteistasis A. R. apeliaciniame skunde neginčija padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacijos bei savo kaltės įrodytumo, tačiau nesutinka su bausmės individualizavimu, todėl aukštesnės instancijos teismas skundžiamą nuosprendį patikrina šiuo aspektu.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės paskyrimo nuteistajam A. R. yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. R., šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.A. R. įvykdė keturis tyčinius nusikaltimus, priskiriamus nesunkių (BK 182 straipsnio 1 dalis, 198¹ straipsnio 1 dalis) ir apysunkių (BK 214 straipsnio 1 dalis, 215 straipsnio 1 dalis) nusikaltimų kategorijoms. Be to, jis pagrįstai pripažintas recidyvistu, nes anksčiau yra teistas keturiolika kartų, šis teistumas jau penkioliktas. Nusikaltimus, dėl kurių padarymo jam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, A. R. padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose, t. y. net ir įkalinimo įstaigoje taikomas režimas jam nebuvo efektyvus, nes noras įgyti svetimą turtą ir tokiu būdu pasipelnyti buvo stipresnis nei siekis reabilituotis ir reintegruotis į visuomenę. Nuteistojo kriminalinė praeitis liudija, kad turtinio pobūdžio nusikaltimų vykdymas yra tapęs jo gyvenimo būdu. Apeliantas, būdamas laisvėje, nedirbo, nesiekė pozityvaus užimtumo, jis taip pat nėra sukūręs šeimos, taigi, jo nesaisto tvirti socialiniai, darbiniai ryšiai. Nusikaltimus A. R. pradėjo daryti dar būdamas nepilnamečiu ir tai sistemingai darė iki šiol (t. 2, b. l. 84-96). Pažymėtina, jog nuteistasis du kartus buvo atleistas nuo bausmės pritaikius amnestiją, kartą jam laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas, taip pat jo atžvilgiu buvo taikytas ir lygtinio paleidimo institutas, tačiau visos šios priemonės A. R. nebuvo efektyvios, nes jis ir toliau nusikalsdavo. Aukštesnysis teismas apeliantą laiko recidyvistu. Švelnesnė bausmė nei realus laisvės atėmimas šiuo atveju nepasiektų bausmės tikslų. Pažymėtina, jog kiekvienas sąmoningas valinis žmogaus veiksmas atspindi jo vidinį pasaulį, dorovės, etikos nuostatas. Dažniausiai nusikalstama veika asmuo realizuoja save, todėl iš padarytos nusikalstamos veikos vienaip ar kitaip matyti kaltininko asmenybė. Šiuo atveju A. R. ankstesni teistumai rodo, kad jo asmenybė nėra linkusi paisyti įstatymų imperatyvų, nuteistasis, negerbiantis šalies įstatymų bei kitų visuomenės narių teisių ir teisėtų interesų, negali tikėtis švelnaus baudžiamumo, t. y. tokios bausmės, kuria jis nebūtų izoliuotas nuo visuomenės.Apeliaciniame skunde nuteistasis pažymi, kad apylinkės teismas neįvertino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių – jis pilnai prisipažino, gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiojo, todėl jam turėjo būti pritaikytos BK 64 straipsnio nuostatos (manytina, apeliantas prašo BK 64¹ straipsnio nuostatų pritaikymo). Be to, jis nurodė visas nusikaltimo padarymo aplinkybes. Šiems teiginiams teisėjų kolegija nepritaria. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas yra būtina nuoširdaus gailėjimosi išraiška. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų, duodamas teisingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Be to, vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo byloje priėmimo. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, koks yra kaltinamojo indėlis duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą, siekiant, kad būtų priimtas teisingas sprendimas byloje. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą.Pirmosios instancijos teismas nenustatė nuoširdaus A. R. gailėjimosi dėl padarytų nusikalstamų veikų, apeliacinės instancijos teismas taip pat negali daryti išvados, jog nuteistojo išgyvenimas dėl nusikaltimų įvykdymo būtų nuoširdus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. R. savo kaltę pripažino tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu (t. 2, b. l. 127, 133-135, 143-144; t. 4, b. l. 143-147). Tačiau pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu nuteistasis pripažino, kad atvirą prisipažinimą parašė tik po to, kai D. V. pareigūnams pasakė, kad ir apeliantas darė nusikaltimus, dėl kurių yra nuteistas. Jeigu D. V. nebūtų pasakęs, tai niekas nebūtų ir sužinojęs. Šie nuteistojo parodymai liudija, kad prisipažinti jį privertė nuo jo valios nepriklausančios aplinkybės, jis pats nebūtų geranoriškai bendradarbiavęs su pareigūnais, tačiau po to, kai galimai jo bendrininkas pranešė apie nusikaltimų vykdymą, A. R. nebebuvo ką daryti, tik pripažinti sukčiavus. Esant šioms aplinkybėms, nuteistajam pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, nėra pagrindo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).BK 64¹ straipsnio taikymui pagrindo taip pat nėra, nes byla nebuvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo ar pagreitinto proceso tvarka. Baudžiamoji byla neužbaigta ir teismo baudžiamojo įsakymo priėmimu, todėl mažinti bausmę vienu trečdaliu nėra įstatyme numatytų pagrindų (BK 64¹ straipsnio 1 ir 2 dalys). Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2010, Nr. 2K-115-648/2016) teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje išimtinių aplinkybių, rodančių, kad nuteistajam A. R. paskirta vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nenustatyta. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra išimtinės aplinkybės, dėl kurių įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas padarytam nusikaltimui ir kaltininko asmenines savybes apibūdinančioms aplinkybėms, vertinant jas kaip visumą. Akivaizdu, kad A. R. padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinio pobūdžio, kurių padarymą nulėmė nepalankiai susiklosčiusių jo gyvenimo aplinkybių visuma. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nuteistojo padarytų nusikaltimų pavojingumą, kaltės formą, nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo A. R. paskirtos bausmės už atskirus nusikaltimus, kurios yra gerokai mažesnės už sankcijose numatytą bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežtos bei neprieštarauja teisingumo principui. Bausmės subendrintos nepažeidžiant bausmių bendrinimo taisyklių, o galutinė subendrinta bausmė nesiekia už sunkiausią padarytą nusikaltimą sankcijoje numatytos bausmės vidurkio, todėl švelninti bausmės nėra jokio pagrindo. Tai, jog kaltinimą byloje palaikęs prokuroras baigiamųjų kalbų metu pirmosios instancijos teismo prašė skirti A. R. mažesnę laisvės atėmimo bausmę, nėra teismą saistanti aplinkybė. Teismas vadovaujasi tik įstatymu ir nei prokuroro, nei kitų proceso dalyvių nuomonė dėl bausmės kaltinamajam skyrimo jo neįpareigoja paskirti būtent tokią bausmės rūšį bei jos dydį. Apeliantas skunde nurodo, kad nusikaltimus jis vykdė ne vienas, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir teisė tik jį. Tai, kad jis veikė ne vienas, įrodo Ž. R., M. D., G. G. parodymai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia prokuroro pateiktas kaltinamasis aktas. BPK 23 straipsnyje numatyta, kad kaltinamasis aktas yra prokuroro priimtas dokumentas, kuriuo baigiamas ikiteisminis tyrimas, aprašoma nusikalstama veika, nurodomi duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, ir baudžiamasis įstatymas, numatantis šią veiką. Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos procesinis dokumentas, nuo kurio surašymo priklauso tolimesnis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, todėl jis turi būti surašomas itin kruopščiai tiek turinio, tiek formos atžvilgiu, siekiant išvengti esminių trūkumų. BPK 255 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi, tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo apimtį apriboja kaltinamojo akto turinys. Nagrinėjamu atveju kaltinamasis aktas (t. 4, b. l. 111-130) buvo surašytas tik A. R. atžvilgiu, todėl nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali įtraukti į baudžiamąjį procesą kitų galimai nusikalstamą veiką padariusių asmenų ir juos teisti. BPK 257 straipsnis numato pareigą bylą nagrinėjančiam teismui motyvuota nutartimi pranešti prokurorui, jei nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, taip pat kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas tokios nutarties nepriėmė. Nepaisant to, teisėjų kolegija pažymi, kad A. R. tvirtina, jog veikė ne vienas, t. y. nusikalstamas veikas jis vykdė bendrininkaudamas. Jei teismas pripažintų šią aplinkybę teisinga, tuomet nuteistajam bausmė galėtų būti nebent griežtinama, o ne švelninama, nes veikos padarymas bendrininkų grupėje yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kadangi apeliantas prašo bausmę jam švelninti, todėl išsamiau analizuoti šią aplinkybę nėra tikslinga.Aukštesnysis teismas sprendžia, kad tik reali laisvės atėmimo bausmė gali pasiekti bausmės tikslus. Taikant bausmės vykdymo atidėjimą apelianto nubaudimas gali paneigti baudžiamosios teisės esmę ir paskirtį, formuoti nebaudžiamumo nuotaiką, nepagarbą baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiojo teisėtus interesus. Iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Tik simbolinės, apeliantui priimtinos, bausmės skyrimas nepadėtų pasiekti baudžiamojo proceso tikslų.Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tik atlikdamas paskirtą bausmę pataisos namuose, vykdydamas visas pataisos įstaigos darbuotojų rekomendacijas, pavyzdingai elgdamasis ir sąžiningai dirbdamas, A. R. gali įrodyti, kad jo vertybinė skalė pasikeitė, kadangi šiuo metu jo propaguojamas gyvenimo būdas prasilenkia su baudžiamojo įstatymo numatytais imperatyvais. Todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas nuosprendis paliekamas galioti be pakeitimų.Vis dėlto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, neatsižvelgė į 2016 m. balandžio 22 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį, priimtą A. R. atžvilgiu, t. y. paskirtosios bausmės nesubendrino su minėtu nuosprendžiu paskirta bausme. Nors bausmę - dešimt mėnesių laisvės atėmimo, paskirtą 2016 m. balandžio 22 d. nuosprendžiu, A. R. skundžiamo nuosprendžio priėmimo dienai buvo atlikęs, tačiau, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalies nuostata, pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Veika, dėl kurios padarymo apeliantas skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu, padaryta 2014 m. lapkričio 10 d., t. y. anksčiau nei 2016 m. balandžio 22 d. priimtas Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendis. Vadinasi, BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatos pirmosios instancijos teismo buvo nepritaikytos nepagrįstai. Nepaisant to, valstybinį kaltinimą šioje byloje palaikęs prokuroras dėl netinkamo bausmių bendrinimo apeliacinio skundo aukštesnės instancijos teismui nepateikė, todėl bloginti nuteistojo teisinės padėties, vadovaujantis non reformatio in peius principu, įtvirtintu BPK 320 straipsnio 4 dalyje, apeliacinės instancijos teismas negali, nes, jau minėta, apeliacine tvarka bylą nagrinėjančio teismo pareiga yra patikrinti bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.