Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Rasa Valentinienė Teisėjas Eugenijus AntanauskasBaudžiamoji byla Nr. 1A-346-106/2012Teisminio proceso Nr. 1-06-3-00102-2011-7Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.; 1.2.4.8.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

2012 m. gegužės 17 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal M. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 23 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant jo veikoje šio nusikaltimo sudėties požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. S. šioje byloje buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2007 m. spalio 26 d., apie 16.00 - 17.00 val., namo, esančio adresu “(duomenys neskelbtini)”, Klaipėdos m., kieme, kilusio žodinio konflikto metu tyčia stumdamas į nukentėjusiąją metalinę automobilio priekabą, kurios metaliniu paviršiumi buvo kliudyta ir sužalota M. S. dešinė ranka, ją sutrenkiant ir padarant dešiniojo riešo ir dešinės plaštakos sumušimą, tuo sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą bei padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

2012 m. sausio 23 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo G. S. išteisintas nesant jo veikoje BK 140 straipsnio 1 dalį numatyto nusikaltimo sudėties požymių.

Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad 2007 m. spalio 26 d., apie 16-17 val., kaltinamasis G. S. pradėjo konfliktuoti su jos anūkės vyru R. N.. G. S. savivaliaudamas panoro iš namų valdoje esančio garažo, kuris tuo metu priklausė jai, išvaryti ten besidarbuojantį R. N.. Išgirdusi triukšmą, norėjo G. S. sudrausminti. Tačiau G. S. buvo įsiutęs, nepaisė jos prašymo liautis. Tuo metu prie jų priėjo jos duktė A. L., kuri taip pat gėdijo G. S.. Ji ir A. L. stovėjo prie priekabos. Tačiau G. S., nekreipdamas dėmesio į tai, kad jos stovi prie priekabos, stūmė į jas priekabą. Ji vos spėjo atšokti, nors buvo daug kartų operuota ir G. S. tai žinojo, tačiau metaline priekaba kliudė jos ranką ir ją sužalojo. Todėl niekaip negali sutikti su teismo nuosprendyje nurodytomis išvadomis, kad kaltinamojo G. S. veiksmai pasireiškė neatsargumu. Tokios išvados nuosprendyje yra ne tik nepagrįstos, bet ir nemotyvuotos. Neatsargumas motyvuojamas vien tuo, kad G. S. tik norėjęs į garažą įstumti priekabą, o ne sužaloti ją ir A. L., nes G. S. tokią teisę - stumti priekabą į garažą - turėjęs kaip garažo bendrasavininkis. Teigia, kad neatsargumo kaip kaltės formos nagrinėjimas neturi būti siejamas su teisės į nuosavybę nagrinėjimu, tai visiškai skirtingi dalykai, tačiau nuosprendyje kažkodėl tam skiriamas didelis dėmesys, kad kaip nors pateisinti G. S. nusikalstamus veiksmus. Tai rodo nuosprendyje išdėstytas net toks teiginys : „M. S. žinojo apie šiuos G. S. ketinimus, tačiau aktyviai bandė jam neleisti to padaryti, sąmoningai stengdamasi jam sutrukdyti įstumti priekabą į garažą. Tai patvirtina ir M. S. parodymai, kad policiją tuo metu ji kvietė todėl, kad sudrausmintų savivaliaujantį sūnų, o ne dėl jai padarytų sužalojimų“. Pirma, į policiją kreipėsi apskritai dėl įžūlių G. S. veiksmų, pagaliau, kokią gali turėti reikšmę G. S. kaltumui nustatyti tai, ką teigė policijai, nes be kreipimosi į policiją yra medicinos duomenys, patvirtinantys jos sužalojimą minimu laiku ir nurodytoje įvykio vietoje. Antra, vien dėl to, kad G. S. būtų tik norėjęs įstumti priekabą į garažą, į policiją dėl to tikrai nebūtų skambinusi. Į policiją kreipėsi dėl to, kad tuo metu buvo sužalota, kad kartu buvo sužalota ir A. L.. Iš minėto cituoto teiginio kaip tik akivaizdžiai galima daryti išvadą, kad G. S. matė prie priekabos, kaip didelės metalo masės, stovinčias ją ir A. L., būtent tą metalo masę stūmė į jas. Argi tokie akivaizdžiai tyčiniai veiksmai gali būti neatsargumas, kurie galėtų pasireikšti veiksmų padarymu dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nuosprendyje, kaip minėta, šie apibrėžimai visiškai nemotyvuoti, jie pakeisti įvykio dalyvių santykių analize bei turtinių interesų motyvais. Jeigu teismas ir būtų neatsargumą motyvavęs (tokį sprendimą realiai motyvuoti ne tik turėjo, bet ir privalėjo), tai, savaime suprantama, kad apie nusikalstamą nerūpestingumą ir kalbos būti negali, kaip negali būti kalbos ir dėl nusikalstamo pasitikėjimo. Toks elementas būtų buvęs galimas, jeigu ji ir A. L. būtų stovėjusios atokiau nuo priekabos ir G. S., stumdamas priekabą, būtų jas kliudęs ar panašiai. Tačiau teisiamajame posėdyje nustatyti duomenys rodo, kad ji ir A. L. buvo prie priekabos. Todėl ar stovinčios didelės metalo masės stūmimas į moteris, konkrečiai į ją - garbaus amžiaus, pergyvenusią sudėtingas medicinines operacijas, žmogų — gali būti vertinamas kaip neatsargumas. Teismas privalėjo vertinti objektyviųjų dalykų — priekabos kaip metalo masės, jos stabilumą, jos amžių ir sveikatos būklę - santykį su subjektyviais dalykais, t.y. kad G. S., tyčia stumdamas į ją ir A. L. minėtą metalo masę, suvokė savo veiksmų pobūdį ir taip norėjo veikti. Be to, kaip minėjo, G. S., žinodamas jos sudėtingą sveikatos būklę ir amžių, savo veiksmais galėjo jai sukelti sunkias pasekmes - sunkų sveikatos sutrikdymą.

Nesutinka ne tik todėl, kad neturėjo tikslo tyčia kaip nors sužaloti M. S., kuri yra jo mama, bet ir nurodo, kad apskritai niekaip neprisidėjo prie M. S. rankos sužalojimo. Pripažįsta, kad nuosprendyje nurodytu metu įstūmė savo automobilinę priekabą į jam dalinės nuosavybės teise priklausantį garažą, esantį “(duomenys neskelbtini)”, Klaipėda, tačiau kategoriškai tvirtina, kad šio veiksmo metu nei jo mama M. S., nei jo sesuo A. L. kaip nors fiziškai nenukentėjo. Nurodytas aplinkybes galėjo patvirtinti liudytojai A. G. ir G. D., vienok teismas atmetė jo prašymą juos apklausti. Mano, kad šie liudytojai turėtų būti apklausti nagrinėjant apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos teisme.

Garažo, į kurį buvo įstūmęs priekabą, bendrasavininkais lygiomis dalimis tuo metu buvo trys asmenys,- jis, sesuo A. L. ir tėvas L. S.. Šiuo metu tėvas yra miręs ir jo dalį paveldėjo mama M. S.. Įvykio metu Klaipėdos miesto apylinkės teisme, vėliau - Klaipėdos apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal M. S. ir A. L. ieškinį dėl atidalinimo iš bendros dalinės nuosavybės ir jo priešieškinį dėl naudojimosi bendra nuosavybe tvarkos nustatymo. Ieškinio šioje byloje esmė buvo iškeldinti jį iš gyvenamo namo ir jo priklausinių (9 ūkinių pastatų), sumokant jam piniginę kompensaciją, o jo priešieškinio,- nustatyti naudojimosi turtu tvarką, leidžiant jam vienam naudotis trim ūkiniais pastatais, o ieškovėms - kitais šešiais ūkiniais pastatais ir tokiu būdu išvengti bendrų sąlyčio taškų. Pagrindinis ir vienintelis jo pajamų šaltinis yra individuali veikla,- medžio apdirbimas, kuria užsiima viename iš ūkinių pastatų, todėl jam buvo svarbu naudotis šiuo ūkiniu pastatu. Šiuo metu ši civilinė byla yra baigta ir teismas yra atidalinęs juos iš bendros nuosavybės, palikdamas jam tris ūkinius pastatus ir dalį žemės sklypo. Tačiau konfliktai iš A. L. pusės nesiliauja, o M. S. ją palaiko. Jų šeimos konfliktai prasidėjo po jo antros santuokos, nes jo sesuo A. L., kuri yra labai valdingo charakterio, nesutaria su jo žmona. O mama, šiame konflikte palaiko seserį. Dėl pastovių konfliktų, jo žmona yra tapusi 1 grupės invalide (patyrė tris insultus ir dabar visiškai nevaldo dešinės kūno pusės). Už jo žmonos A. S. sumušimą 2010 m. rugpjūčio 30 d. sesuo A. L. yra nuteista Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. sausio 17 d. nuosprendžiu. Už jo paties sumušimą 2007 m. spalio 26 d., (t.y. tą pačią dieną, kurią buvo kaltinamas sužalojęs M. S.) Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu yra nuteistas A. L. vyras R. L.. Liudytojais šioje byloje buvo apklausti suinteresuoti asmenys,-A. L. dukros ir žentas. Yra įsitikinęs, kad M. S. dėl jos neva 2007 m. spalio 26 d. patirto sužalojimo kreipėsi į teismą dabar (2011 m. gruodžio 1 d.) tik todėl, kad nori padėti jo seseriai A. L. atkeršyti jam už apkaltinamuosius nuosprendžius jai ir jos vyrui dėl jo ir jos žmonos sumušimo. Be to, M. S., inicijuodama šią bylą, siekia atnaujinti kitą civilinę bylą dėl žemės sklypo dovanojimo jam 2003 m., panaikinimo, nes įrodžiusi, kad ją neva sumušė, galėtų pakartotinai ginčyti žemės dovanojimo sutartį dėl jo kaip apdovanoto asmens atliktų nusikalstamų veiksmų, prieš ją kaip dovanotoją, prieštaraujančių viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 6.472 straipsnio l dalis) pagrindu, nes teismo procesą šiuo pagrindu ji yra pralaimėjusi. Teismo sprendimas šioje byloje įsiteisėjo 2011 m. kovo 9 d. po Lietuvos Apeliacinio teismo nutarties. Kasacinis M. S. skundas šioje byloje atmestas Aukščiausiojo teismo 2011 m. liepos 1 d. nutartimi, kurioje, tarp kito, yra nurodyta, kad „..kasatorės smerkiamais veiksmais įvardijami atsakovo veiksmai atlikti stumiant į garažą priekabą, taip siekiant įgyvendinti savo teises naudotis ginčo bendru turtu, taigi jie nebuvo nukreipti prieš ieškovę, siekiant ją sužaloti“. Šiuos jo teiginius patvirtina visų teismų procesų eiliškumas. Dėl nurodytų aplinkybių, tiek M. S., tiek teismo apklaustų liudytojų parodymai vertintini kritiškai. Be to, visiškai nesuprantami ir tiesiog sveiku protu nesuvokiami apeliantės teiginiai, kad norėjo ją tyčia sužaloti būtent su automobiline priekaba. Kokie bebūtų nesutarimai ir ginčai dėl turto iš jo pusės jie nėra ir nebuvo peraugę į kokį nors smurtą. Jis puikiai supranta, kad visų ginčų iniciatorė yra jos sesuo, kuri, priešingai, nei jis, yra linkusi aktyviai konfliktuoti. Tai patvirtina ir jos elgesys iki 2007 m. spalio 26 d. ji ne kartą buvo įspėta policijos, o 2007 m. liepos 20 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutarimu buvo ir nubausta pinigine bauda.

Išteisintasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą prašo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Tikrindamas apskųsto išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar pakanka įrodymų išvadoms padaryti, ar įrodymai teisingai įvertinti. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį dėl G. S., byloje surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, visos bylos aplinkybės išnagrinėtos išsamiai ir nešališkai.

Iš byloje esančio nukentėjusiosios M. S. 2011 m. gruodžio 1 d. pateikto privataus kaltinimo skundo matyti, kad nukentėjusioji G. S. kaltino tuo, kad jis, 2007 m. spalio 26 d. apie 16-17 val. “(duomenys neskelbtini)”, Klaipėdos m., esančios namų valdos kieme G. S. vadovaudamasis asmeninio pobūdžio motyvais ir siekdamas ją sužaloti, smurtaudamas tyčia į ją stūmė automobilio priekabą, kurios metaliniu paviršiumi buvo kliudyta jos dešinė ranka ją sutrenkiant ir padarant dešiniojo riešo ir plaštakos sumušimą, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Taikinamojo posėdžio metu M. S. ir G. S. nesusitaikius, byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tarpusavio konfliktus pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje patvirtino ir pati M. S. ir išteisintasis G. S.. Taigi pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad tarp minėtų asmenų yra susiklostę ilgalaikiai konfliktiški santykiai, pagrįstai jų kontekste vertino ir kitus byloje esančius duomenis.

BK 140 straipsnio 1 dalyje numato atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos materialiosios sudėties konstrukcija lemia, kad baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina pagrįsti faktą, jog dėl asmens padaryto veikimo ar neveikimo atsirado pavojingi ir priešingi teisei (nusikalstami) padariniai, t.y. kitam asmeniui buvo sukeltas fizinis skausmas arba padarytas nežymus sužalojimas ar asmuo buvo trumpam susargdintas.

Iš specialisto išvados 2008 m. rugsėjo 3 d. Nr. G1753/08(03) nustatyta, kad M. S. buvo konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs dešinio riešo ir dešinės plaštakos sumušimu, sužalojimai padaryti galimai kietu buku daiktu, sužalojimai padaryti ne vėliau kaip 2007 m. spalio 30 d. (b. l. 75). Išvada padaryta iš medicininių dokumentų (b. l. 76).

Tačiau vien šios aplinkybės, t.y. nežymaus sveikatos sutrikdymo fakto konstatavimo nepakanka norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nustačius būtinąjį šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymį – padarinius, t.y. sveikatai padarytą žalą, turi būti nustatytas ir priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir atsiradusių padarinių. Tai reiškia, jog turi būti nustatyta, kad veiką darantis asmuo suvokia, jog tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, be to, kaltininkas nori, kad dėl jo veikimo atsirastų padariniai, t.y. veikdamas asmuo sąmoningai nukreipia savo pastangas tam, kad atsirastų padariniai ar kiltų grėsmė jiems atsirasti.

Išteisintasis G. S. parodė, jog 2007 m. spalio 26 d. vakarą nusprendė į garažą pastatyti savo lengvojo automobilio priekabą. Tačiau garažas buvo užkrautas R. N. detalėmis, todėl liepė E. N. išsinešti detales iš garažo. Mama stovėjo lauke, tada jis įvarė priekabą į garažą. Įvarius priekabą į garažą į jį įėjo mama ir pasakė, kad teismas dar nepriteisė jam to garažo ir bandė priekabą išstumti, tačiau jai nepavyko. Tada ji nuėjo į namus ir iškvietė policijos pareigūnus. Žino, kad mamai padarytos operacijos, todėl į ją nieko nestūmė ir jos nesužalojo (b. l. 40).

Nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme parodė, kad šiuos sužalojimus jai padarė G. S.. Parodė, kad viskas įvyko 2007 m. spalio 26 d. G. S. šaukė, kad R. N. neturi teisės į garažą ir į kiemą įeiti. Ji atsakė, kad teismas nieko nepriteisė ir atsistojo tarpduryje į garažą. G. S. mašinos priekabą stūmė į ją. Ji vos spėjo pasitraukti į šoną, tačiau priekaba kliudė jos ranką ir ją sužalojo (b. l. 38-39).

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad negalima padaryti išvados, kad G. S. veiksmai, kurie pasireiškė priekabos stūmimu į garažą, buvo nukreipti į tai, kad tyčia priekaba sužaloti M. S. ar tyčia sukelti jai fizinį skausmą.

Iš civilinėje byloje Nr. 2-176-479/2009 esančių nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad G. S. yra garažo bendrasavininkas ir jam priklauso 1/3 garažo (t. 1, b. l. 13). Iš M. S. parodymų matyti, kad G. S. tikslas buvo įvaryti į garažą priekabą ir taip užvaldyti garažą. Iš liudytojų R. N., A. L. parodymų taip pat matyti, kad pagrindinis G. S. tikslas buvo įvaryti priekabą į garažą, o ne sužaloti M. S. (b. l. 41-43). L. N. teisme parodė, kad G. S. stumdamas priekabą į vidų kliudė močiutę ir mama. Įstūmęs priekabą į garažą G. S. pasiekė savo tikslą (b. l. 42). Pats G. S. taip pat parodė, kad norėjo priekabą įvaryti į garažą ir neigia, kad apskritai sužalojo mamą. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad G. S. tikslas buvo įvaryti priekabą į garažą. Pažymėtina, kad M. S. žinodama apie sūnaus G. S. sumanymą, aktyviais veiksmais bandė jam sutrukdyti įvaryti priekabą į garažą. Konstatuotina, kad G. S. veiksmuose nėra tyčios, o nukentėjusiajai žala galėjo būti padaryta dėl jos pačios nepakankamai atsargių veiksmų. Taigi byloje nustatytų aplinkybių visuma teismui leido padaryti išvadą, kad specialisto išvadoje apeliantei konstatuoti sužalojimai atsirado ne dėl G. S. tyčinių smurto veiksmų, siekiant pastarajai sukelti fizinį skausmą ar nežymiai ją sužaloti. Baudžiamosios atsakomybės už nežymaus sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo įstatyme nenumatyta. Taigi nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Šioje byloje būtina įvertinti ir tą aplinkybę, kad konfliktas tarp M. S. ir G. S. įvyko dėl dovanotos turto dalies. Konfliktus tarp mamos ir sūnaus patvirtina ir byloje esančios Lietuvos Apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys (b. l. 57-61, 62-65). Iš jų matyti, kad G. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl dovanojimo sutarties (2003 m. gruodžio 9 d.) pripažinimo negaliojančia. Ieškinys grindžiamas tuo, kad G. S. prieš dovanotoją M. S. panaudojo smurtą, vadino necenzūriniais žodžiais, t.y. atlieka smerktinus geros moralės požiūriu veiksmus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad M. S. į medikus kreipėsi ne iškart po sužalojimo, o po kelių dienų. Praėjus dešimt mėnesių po sužalojimo M. S. kreipėsi į Mykolo Romerio universiteto medicinos instituto Klaipėdos skyriaus specialistą, kurio prašė nustatyti sveikatos sutrikdymo mastą. Skundą dėl sužalojimo padavė praėjus daugiau kaip keturiems metams.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad BPK 408 straipsnio dalyje nurodyta, kad privataus kaltinimo bylose skundą paduoda ir kaltinimą teisme palaiko nukentėjusysis, teisme jis įgyja privataus kaltintojo statusą. Nukentėjusioji M. S. kaltinimus G. S. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalies padarymo iš esmės grindė savo parodymais, dukters A. L., dukters vyro R. L., anūkės L. N., anūkės vyro R. N. parodymais. Iš byloje esančio Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 17 d. nuosprendžio kopijos matyti, kad A. L. nuteista už tai, kad ji, 2010 m. rugpjūčio 30 d., apie 17.30 val. mušdama nežymiai sužalojo G. S. žmoną A. S. (b. l. 56). Taip pat matyti, kad A. L. vyras R. L. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad jis, 2007 m. spalio 26 d. nežymiai sužalojo G. S. (b. l. 55). Nuosprendžiai yra įsiteisėję (Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis). Minėti liudytojai yra suinteresuoti bylos baigtimi, nes iš bylos medžiagos matyti, kad mamos ir sūnaus konfliktuose palaiko mamą M. S.. Teismui pateikta specialisto išvada dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų dėl anksčiau nurodytų aplinkybių abejonių liudytojų parodymais nepašalino. Apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai A. G. ir G. D. patvirtino G. S. versiją, jog jis mamos M. S. nesužalojo, tik įvarė priekabą į garažą. Kolegijos nuomone, byloje neginčijamų G. S. kaltės įrodymų nėra, pirmosios instancijos priėmė teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, keisti ar naikinti šį nuosprendį M. S. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

M. S. apeliacinį skundą atmesti.