- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-06
- Bylos Nr.
- 1A-693-562-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-57-1-02396-2012-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rosita Patackienė (pirm.), Virginija Švedienė, Stasys Punys
- Nuteistasis
- V. K.
- Nukentėjusysis
- D. G.
- Advokatai
- Gediminas Bukauskas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo advokato Gedimino Bukausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.
Nuspręsta kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti - palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.
Nuspręsta priteisti iš V. K. 1141,42 Lt Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiojo D. G. gydymo išlaidoms atlyginti.
Nuspręsta daiktinį įrodymą – peilį, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. K. nuteistas pagal BK 135 str. 1 d. už tai, kad jis 2012 m. gruodžio 17 d., apie 18.15 val., Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), savo bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išgertuvių metu tyčia 3 kartus peiliu dūrė D. G. į nugarą, tuo padarydamas kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą krūtinės ląstos kairėje pusėje nugariniame paviršiuje, durtines-pjautines žaizdas krūtinės ląstos dešinės pusės nugariniame paviršiuje (vieną) ir juosmens kairėje pusėje (vieną), tai yra sunkiai sutrikdė sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo V. K. gynėjas advokatas Gediminas Bukauskas prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas BK 28 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias būtinosios ginties institutą, taikė netinkamai, nes V. K. veikė būtinosios ginties sąlygomis, t. y. gynėsi nuo pavojingo, akivaizdaus ir realaus D. G. kėsinimosi į jo sveikatą ir tai darė neperžengdamas būtinosios ginties ribų.
Pasak apelianto, nors teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju būtinosios ginties situacijos nebuvo, vis dėlto, nagrinėdamas susidariusios situacijos pavojingumą, teismas konstatavo, jog pripažįsta, kad nukentėjusiojo veiksmai (kvietimas galynėtis kaltinamajam to nenorint) konflikto metu patvirtina, jog kaltinamasis turėjo pagrindą gintis nuo jo veiksmų (jie abu ir liudytojas S. V. patvirtino, kad buvo susistumdę), tačiau būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, o ne nuo pavojingų asmenų. Apeliantas nurodo, kad tokia teismo motyvacija yra prieštaringa ir nelogiška: jeigu pats teismas nuosprendyje daro išvadą, jog nukentėjusiojo veiksmai sudarė pagrindą nuteistajam gintis, tai kita išvada, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo, apskritai nėra galima, kadangi abi išvados viena kitai prieštarauja.
Apeliantas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išvadą, kad joks realus pavojus nei V. K., nei jo mažamečio sūnaus gyvybei ar sveikatai negrėsė, grindė aplinkybe, jog nukentėjusysis nuteistajam per visą konfliktą nesudavė nė vieno smūgio ir kitaip jo nesužalojo. Pasak apelianto, tokia pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Tiek iš nuteistojo, tiek iš betarpiškai įvykį mačiusio liudytojo S. V. parodymų matyti, kad nukentėjusysis išgėręs alkoholio ėmė elgtis agresyviai, siūlė galynėtis. Kai nuteistasis V. K. galynėtis nesutiko, nukentėjusysis pradėjo laužti jam rankas, pargriovė ant grindų. Bute buvusiam S. V. pabandžius nukentėjusįjį nuraminti, pastarasis liepė nesikišti, nes kitaip ir pats gaus. Nuteistasis prašė nukentėjusįjį išeiti, bet šis nereagavo. Pamatęs, kad šis gali jį sumušti, ką nors padaryti bute buvusiam mažamečiui vaikui, nuteistasis teigia paėmęs peilį ir juo pagrasinęs nukentėjusiajam, kuris ne tik kad neišsigando, tačiau spyrė V. K. per kojas, pargriovė ant grindų, viena ranka įsirėmė į V. K. kaklą, kita bandė suduoti. Kaip teigia nuteistasis, norėdamas nukentėjusįjį pagąsdinti, nestipriai dūrė tris kartus jam peiliu. Pasak apelianto, šie nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nuoseklūs nuteistojo parodymai, kuriuos teisme patvirtino ir liudytojas S. V., patvirtina, kad nors nuteistajam išoriniai sužalojimai ir nebuvo padaryti, o smūgiai kumščiu nebuvo suduoti, tačiau nukentėjusysis du kartus nuteistąjį jėga pargriovė ant grindų, laužė jo rankas, spyrė į koją, nuo ko nuteistasis pargriuvo, rankos dilbiu užgulus nuteistasis buvo smaugiamas. Be to, pats nukentėjusysis teisme pripažino, kad užgulęs nuteistąjį bandė jam suduoti smūgį kumščiu į galvą, tačiau tuo metu pajuto skausmą nugaroje. Apeliantas mano, kad šios aplinkybės aiškiai paneigia teismo padarytas išvadas ir patvirtina, jog fizinis smurtas nuteistojo atžvilgiu buvo aktyviai naudojamas, nuteistasis dėl smurto (pargriovimo, rankų sukinėjimo, spyrio į kojas) jautė fizinį skausmą, tolesni nukentėjusiojo veiksmai buvo neprognozuojami, ir nebuvo jokių požymių, kad nukentėjusysis savo agresyvius fizinius veiksmus nuteistojo atžvilgiu ketina nutraukti. Nors BK nuostatos būtinosios ginties situacijos pradžią sieja ne tik su jau prasidėjusiu užpuolimu ir nereikalauja asmens laukti, kol jo atžvilgiu bus panaudotas fizinis smurtas, byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, jog nukentėjusysis aktyviais fiziniais veiksmais kėsinosi į V. K. sveikatą, šis kėsinimasis jau buvo prasidėjęs, ir, skirtingai nei nustatė teismas, buvo pavojingas, akivaizdus ir realus, o sužeidimai peiliu nukentėjusiajam buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai.
Apeliantas pažymi, kad teismas skundžiamo nuosprendžio motyvuose nurodė, jog tai, kad nuteistasis po susistumdymo nuėjo į virtuvę ir pasiėmė peilį, kuriuo pagrasino agresyviam nukentėjusiajam, leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusysis tuo metu jokio realaus pavojaus jam jau nebekėlė. Apeliantas mano, kad ši teismo išvada prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms, kadangi ir matydamas peilį nukentėjusysis vis dar buvo agresyviai nusiteikęs, netgi prašomas nepasišalino iš V. K. būsto. Taigi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, pavojus kaltinamajam ir jo mažamečiui sūnui vis dar egzistavo. Be to, įstatymas nenumato sąlygos, kad pavojingas kėsinimasis būtų netikėtas, kad asmuo negalėtų pasiimti priemonės apginti save ar kitus asmenis. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju net ir pasiėmęs gynybos priemonę nuteistasis nepuolė nukentėjusiojo, tiesiog dar kartą pareikalavo palikti jo namus bei pagrasino peiliu, leisdamas suprasti, kad esant reikalui jį panaudos. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje nurodė, jog būtent peilio (t. y. gynybos priemonės) paėmimas ir nukreipimas į nukentėjusįjį paaštrino konfliktą ir būtent jam (nukentėjusiajam) sudarė prielaidas gintis nuo nuteistojo, jog dėl peilio nukentėjusysis įsiuto, puolė nuteistąjį, pagriovė jį ant žemės. Taigi, anot teismo, nuteistasis yra kaltas, kad siekdamas apginti save, savo mažametį vaiką ir savo gyvenamąjį būstą pagrasino peiliu agresyviam ir itin priešiškai nusiteikusiam nukentėjusiajam, kuris atsisakė vykdyti teisėtą reikalavimą išeiti iš jo būsto, kaltas dėl to, kad užpultas nukentėjusiojo realizavo savo teisę į būtinąją gintį ir siekdamas apsaugoti savo sveikatą bei gyvybę, peiliu dūrė jį pargriovusiam nukentėjusiajam. Pasak apelianto, tokia teismo išvada yra visiškai nepagrįsta, prieštarauja būtinosios ginties instituto prasmei ir sumenkina asmens teisę į būtinąją gintį bei jos įgyvendinimą. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad aktyvus fizinio smurto naudojimas besiginančio nuteistojo atžvilgiu iš nukentėjusiojo pusės ir ketinimas tą smurtą naudoti toliau byloje yra neginčytinai įrodytas. Be to, būtina atsižvelgti į tai, jog V. K. yra akivaizdžiai fiziškai silpnesnis už nukentėjusįjį, jam iš ankščiau buvo žinoma apie nukentėjusiojo agresyvų ir neprognozuojamą elgesį, kuomet jis pavartoja alkoholio.
Apeliantas nurodo, kad vertindamas nuteistojo V. K. veiksmus ir jų motyvus, pirmosios instancijos teismas neįvertino kai kurių aplinkybių, susijusių su nukentėjusiojo sužalojimo pobūdžiu. O būtent, teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 921/13(01) nurodytų nukentėjusiajam padarytų trijų žaizdų pats didžiausias gylis yra 2,5 cm. Iš byloje esančio peilio apžiūros protokolo matyti, kad peilio, kuriuo nuteistasis sužalojo nukentėjusįjį, geležtė yra 20,5 cm ilgio. Pasak apelianto, toks skirtumas tarp žaizdų kanalų gylių ir peilio geležtės ilgio akivaizdžiai patvirtina nuteistojo V. K. parodymus, kad peilis nukentėjusiajam buvo parodytas tik siekiant jį pagąsdinti, o vėliau dėl nukentėjusiojo naudojamo smurto šio atžvilgiu buvo panaudotas siekiant sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą, jį sustabdyti, o ne padaryti rimtus sužalojimus. Apeliantas pažymi, kad jei V. K. būtų siekęs rimtai sužaloti nukentėjusįjį, esant tokio ilgio geležtei, akivaizdu, kad visi ar bent dalis žaizdų kanalų būtų panašaus gylio kaip ir peilio geležtės ilgis. Tai parodo, kad nuteistasis, net ir veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, stengėsi padaryti kuo mažesnę žalą nukentėjusiojo sveikatai, nuteistojo tyčia sunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo neapėmė.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nors nukentėjusiojo veiksmai konflikto metu patvirtina, kad kaltinamasis turėjo pagrindą gintis nuo nukentėjusiojo (kadangi įvyko apsistumdymas), tačiau būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, o ne nuo pavojingų asmenų, yra nelogiška ir prieštarauja teismų praktikai. Pasak apelianto, šiuo atveju būtinosios ginties situacija susidarė ne dėl kokių nors nukentėjusiojo ankstesnių veiksmų, o dėl konkretaus, agresyvaus, fiziniu smurtu pasireiškusio ir pavojų nuteistajam bei jo mažamečiui sūnui keliančio nukentėjusiojo elgesio. Tuo tarpu paties D. G. pavojingumas, t. y. žinomai agresyvus jo elgesys pavartojus alkoholio, tik papildomai patvirtino, kad šis kėsinimasis yra toks, dėl kurio galima būtinoji gintis.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus šioje baudžiamojoje byloje vertino šališkai, neatskleidė jų tarpusavio ryšio bei nepašalino prieštaravimų. Pasak apelianto, susipažinus su įrodymų, kuriais teismas grindė V. K. kaltę, turiniu ir su šių įrodymų vertinimo pagrindu teismo padarytomis išvadomis, laikytina, kad teismas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų nesilaikė. Apeliantas pažymi, kad apylinkės teismas atvykusių į įvykio vietą policijos pareigūnų parodymus vertino kaip patvirtinančius V. K. kaltę padarius tyčinį D. G. sveikatos sutrikdymą. Apeliantas mano, kad tokia teismo išvada visiškai nesuprantama, kadangi šie įrodymai nei vertinant juos atskirai, nei įrodymų visumoje, niekaip nepagrindžia nuteistojo V. K. kaltės padarius tyčinį sveikatos sutrikdymą. Priešingai - šie policijos pareigūnų paaiškinimai tik patvirtino V. K. parodymus apie nukentėjusiojo neadekvatų ir agresyvų elgesį, kuris net po sužalojimo toks išliko. Pasak apelianto, teismo argumentas, kad tokia žmogaus būsena po sunkaus sužalojimo negali būti vertinama kaip pagrindas spręsti apie jo elgesį iki sužalojimo, patvirtina tendencingą įrodymų vertinimą, kadangi byloje nebuvo nustatyta, jog agresyvus nukentėjusiojo elgesys buvo nulemtas sužalojimo, nukentėjusiojo agresyvus elgesys po sužalojimo patvirtina ir paties nukentėjusiojo bei kitų liudytojų ir nuteistojo parodymus, jog D. G. pavartojęs alkoholio elgiasi agresyviai. Apeliantas mano, kad nukentėjusiojo agresyvūs veiksmai pareigūnų ir medikų atžvilgiu leidžia teismui spręsti apie nukentėjusiojo veiksmų neadekvatumą bei neprognozuojamą elgesį iki jo sužalojimo. Todėl teismas spręsdamas apie tai, ar susidariusi situacija leido V. K. pasinaudoti jo pamatine teise į gynybą, privalėjo atsižvelgti į visas šias aplinkybes, o nuosprendį grįsti nustatytais faktiniais duomenimis, o ne niekuo nepagrįstomis prielaidomis.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas liudytojo S. V. teisme duotus parodymus atmetė kaip nenuoseklius ir besiskiriančius nuo duotų ikiteisminio tyrimo metu, kuriuose jis parodė, kad tuo metu, kai V. K. išnešė savo vaiką į kitą kambarį, jis išėjo namo nenorėdamas veltis į konfliktą. Teismas konstatavęs, jog liudytoju S. V. buvo apklaustas ne iš karto po įvykio, kai buvo neblaivus, o praėjus parai ir būdamas blaivus, pripažįsta jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus turinčiais įrodomąją galią. Apeliantas mano, kad tokie teismo argumentai leidžia abejoti išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių ištyrimu bei jų vertinimu. Siekiant tinkamai nustatyti liudytojo S. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, įrodomąją vertę teismas privalėjo atsižvelgti į liudytojo S. V. apklausos laiką (apklausos pradžia 00 val. 25 min.) ir laiką, kada atvyko policijos ekipažas (apie 18 val. 20 min.). Pasak apelianto, liudytojas pristatytas į policijos komisariatą jame iki apklausos išbuvo maždaug penkias-šešias valandas, taigi buvo faktiniame sulaikyme, ir akivaizdu, kad savo procesinio statuso liudytojas S. V. nesuprato ir turėjo pagrindo bijoti būti įtariamas nusikaltimu. Tai patvirtino ir pats liudytojas, kuris paaiškino, kad apklausiamas liudytoju įvykio naktį jis iš baimės tapti nusikaltimo bendrininku pabijojo papasakoti matęs įvykio aplinkybes. Taip pat ir teismo argumentas, jog šis liudytojas buvo apklaustas praėjus parai po įvykio ir būdamas blaivus yra neteisingas, nes vien ta aplinkybė, jog liudytojas buvo apklausiamas jau kitą kalendorinę dieną, t. y. iš karto po 24 valandos, neleidžia teigti, kad jis buvo apklausiamas praėjus parai po įvykio.
Apeliantas pažymi, kad teismas, vertindamas nuteistojo V. K. parodymus, sprendė, kad jie buvo nenuoseklūs, tačiau nuosprendyje taip ir nenurodė, dėl kokių esminių aplinkybių nuteistojo parodymai yra prieštaringi. Tai, kad tam tikrų neesminių aplinkybių nuteistasis pirminės apklausos metu nenurodė, negali būti vertinama kaip jo parodymų nenuoseklumas, kadangi pats nuteistasis galėjo ir nežinoti, kurios aplinkybės yra esminės, o kurios antraeilės, todėl įvykio aplinkybes pirminėje apklausoje išdėstė ne taip išsamiai kaip vėlesnėse apklausose. Be to, esmines aplinkybes, t. y. kad nukentėjusysis jį puolė, buvo agresyvus, naudojo jo atžvilgiu fizinį smurtą ir kambaryje, ir koridoriuje, grasino užmušti, nuteistasis nurodė dar įvykio vietoje duodamas pirminius paaiškinimus atvykusiems policijos pareigūnams ir tai užfiksuota policijos pareigūno P. S. 2012-12-27 tarnybiniame pranešime (22 b.1.). Pažymėtina ir tai, jog teismas vertindamas kaip gynybinę versiją parodymus apie tai, jog nuteistasis baiminosi ir dėl savo sūnaus saugumo, atmetė, kadangi nustatė, jog sūnų V. K. į kitą kambarį išvedė dar prieš pasiimdamas peilį. Pasak apelianto, ši teismo išvada yra nepagrįsta, kadangi minėta aplinkybė nepaneigia fakto, jog nuteistasis suvokė nukentėjusiojo buvimą ir kaip grėsmę savo mažamečiui sūnui, nes sūnus vis dar buvo tame pačiame bute, o jo išvedimas į kitą kambarį tik patvirtina V. K. parodymus. Taigi, teismas vertindamas nuteistojo parodymų reikšmę jų tinkamai neištyrė, neįvertino jų įrodymų visumoje, o vien formaliai, dėl neesminių aplinkybių patikslinimo atmetė kaip nenuoseklius ir neturinčius įrodomosios reikšmės, kas akivaizdžiai nėra laikytina pakankamai motyvuotu šių įrodymų atmetimu.
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas šališkai vertino ir nukentėjusiojo parodymus, visiškai nepagrįstai įrodymų vertinime suteikdamas jiems prioritetą prieš nuteistojo parodymus, tačiau neatsižvelgęs nei į šių parodymų nenuoseklumą, nei į nukentėjusiojo parodymų dalį, susijusią su nukentėjusiojo gebėjimu prisiminti įvykio aplinkybes. O būtent, priešingai nei kaltinamasis, nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nurodė net keletą įvykio versijų. Pasak apelianto, vienintelė aplinkybė kartojosi visuose nukentėjusiojo parodymuose - dėl girtumo įvykio aplinkybių jis beveik neprisimena. Kad įvykio aplinkybių beveik neatsimena, nukentėjusysis parodė ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme. Nukentėjusysis sugebėjo atsiminti, kad nuteistąjį pargriovė ant grindų, norėjo suduoti smūgį į galvą, bet pajuto nugaroje skausmą. Nukentėjusysis nepamena, ar nuteistąjį smaugė, bet buvo užgulęs. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad yra 100 proc. įsitikinęs, kad konfliktą pradėjo pats, todėl baigiamosiose kalbose prašė V. K. išteisinti. Parodymų nenuoseklumas ir paties nukentėjusiojo aiškinimas, kad įvykio jis dėl girtumo beveik neatsimena, o pasakoja kaip jam atrodo, kad galėjo būti, netrukdė teismui remtis nukentėjusiojo parodymais, tačiau net ir remdamasis šiais parodymais, teismas atsirinko tik tuos parodymų fragmentus, kurie sutampa su kaltinimo pozicija, nepaisant to, kad tie fragmentai surankioti iš skirtingų nukentėjusiojo apklausų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, o šių apklausų metu duoti parodymai, kaip minėta, dėl daugumos aplinkybių yra visiškai prieštaringi. Be to, remdamasis kaltinime nurodytas aplinkybes atitinkančia nukentėjusiojo parodymų dalimi, teismas visiškai nepasisakė, kodėl atmeta nukentėjusiojo parodymus toje dalyje, kur jie atitinka nuteistojo parodymus ir patvirtina, jog nukentėjusysis buvo sužalotas esant būtinosios ginties situacijai, pavyzdžiui, kad užgulęs nuteistąjį ketino jam suduoti smūgį į galvą.
Pasak apelianto, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, dėl šio pažeidimo teismas padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Visa tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo V. K. pripažintas kaltu, yra naikintinas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. K. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis D. G. prašė apeliacinį skundą tenkinti. Parodė, kad jis pats išprovokavo konfliktą, pargriovė V. K., norėjo smūgiuoti. Nukentėjusysis paaiškino, kad pajuto dūrį, kai gulėjo ant V. K.. Jei ne dūris, D. G. būtų sudavęs V. K.. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad tuo metu buvo gėręs ne vieną dieną, buvo pakankamai išgėręs, nelabai gerai atsimena įvykio, todėl ankstesniuose parodymuose galėjo būti neaiškumų, tačiau tiksliai atsimena, kaip gulėjo ant V. K. ir norėjo suduoti smūgį. Pažymėjo, kad jis pats užpuolė V. K..
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Skundžiamu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendžiu neginčijamai nustatyta, kad V. K. 2012 m. gruodžio 17 d., apie 18.15 val., Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), savo bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išgertuvių metu 3 kartus peiliu dūrė D. G. į nugarą, tuo padarydamas kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą krūtinės ląstos kairėje pusėje nugariniame paviršiuje, durtines-pjautines žaizdas krūtinės ląstos dešinės pusės nugariniame paviršiuje (vieną) ir juosmens kairėje pusėje (vieną), tai yra sunkiai sutrikdė sveikatą. Ginčo byloje dėl tokių apylinkės teismo nustatytų aplinkybių nėra, esminis šios bylos klausimas yra tas, ar nuteistasis V. K. jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus atliko veikdamas būtinosios ginties sąlygomis.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą, išanalizavusi ir įvertinusi įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, paties V. K. parodymus apie jo subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, daro išvadą, jog V. K. 3 kartus peiliu dūrė D. G. į nugarą ne tyčia siekdamas padaryti nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą, o gindamasis nuo nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi. Taigi, nors nuteistojo veika formaliai ir atitinka BK 135 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius, bet ji padaryta esant būtinajai ginčiai, o aplinkybių, kad savo veiksmais susidariusioje situacijoje V. K. būtų peržengęs būtinosios ginties ribas, nenustatyta. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra naikintinas.
Asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ir valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 str. 1 ir 2 d.). Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis atitinkamai formuojamą teismų praktiką, būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kaip kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Nusikalstami siekiai įgyvendinami įvairiai: grasinama kitiems žmonėms žodžiais, veiksmais, ginklų demonstravimu, nukentėjusieji apsupami, stumdomi, jiems suduodami smūgiai, bandoma pavogti ar atimti jų daiktus, prievarta įsitempti į automobilį, brautis į svetimą butą ir t. t. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. (Kasacinės nutartys 2K-336/2008, Nr. 2K-212/2009, Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-205/2010).
Kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, šioje byloje neginčytinai nustatyta, kad tarp neblaivių nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo konfliktas, kad nukentėjusiojo veiksmai (kvietimas galynėtis V. K. to nenorint) konflikto metu patvirtina, kad V. K. turėjo pagrindą gintis nuo D. G. veiksmų, tačiau apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šiuo atveju būtinosios ginties situacijos nebuvo.
Apklaustas pirmosios instancijos teisme nuteistasis V. K. nurodė, kad 2012-12-17 apie 18 val. savo namuose kartu su S. V. vartojo alkoholį. Paskambino D. G. ir klausė, ar jis galėtų paskolinti porą litų. V. K. pakvietė D. G. užeiti pas jį į namus ir pavaišino buteliu alaus. D. G. atėjo jau išgėręs. Tada D. G. pasiūlė pasigalynėti, laužti rankas ir kas ką pargriaus ant grindų. V. K. to nenorėjo ir nuvedė vaiką į kitą kambarį. Tačiau nukentėjusysis ėmė laužti jo rankas, o jis pastarąjį stūmė. S. V. liepė D. G. apsiraminti, bet nukentėjusysis jam pasakė dingti, nes pats gaus. Tada D. G. pargriovė ant grindų V. K.. Atsistojęs jis liepė nukentėjusiajam eiti iš namų, tačiau nukentėjusysis to nenorėjo ir vėl siūlė galynėtis. V. K. nubėgo į virtuvę, o nukentėjusysis atėjo iš paskos ir atsistojo poza, kaip pasiruošęs boksuotis (kumščiai prie veido). V. K. bijojo, kad jį sumuš, sudaužys viską bute ir išgąsdins vaiką. V. K. paėmė nuo stalo peilį ir sakė D. G. nelįsti. Nukentėjusysis spyrė koja jam per kojas ir V. K. nugriuvo ant nugaros, o nukentėjusysis atsigulė ant jo ir kaire ranka laikė jį už kaklo, o kita buvo nusiteikęs mušti kumščiu, bet nukentėjusysis nespėjo jam suduoti, nes V. K. gindamasis dūrė jam 3 kartus peiliu ir pastarasis iš karto ant jo nuvirto. V. K. pažymėjo, kad viso peilio į nukentėjusiojo šoną neįdūrė, nors tokia galimybė buvo, tačiau tik apie centimetrą, nes nenorėjo rimtai jo sužaloti, tik kad jis išsigąstų nuo skausmo (T. 1., b. l. 163-165). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nuteistasis V. K. nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad V. K. parodymai nėra nuoseklūs, tačiau nenurodė, dėl kokių esminių aplinkybių nuteistojo parodymai yra prieštaringi. Kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, tai, kad tam tikrų neesminių aplinkybių nuteistasis pirminės apklausos metu nenurodė, negali būti vertinama kaip jo parodymų nenuoseklumas, kadangi pats nuteistasis galėjo ir nežinoti, kurios aplinkybės yra esminės, o kurios antraeilės, todėl įvykio aplinkybes pirminėje apklausoje išdėstė ne taip išsamiai kaip vėlesnėse apklausose. Be to, esmines aplinkybes, t. y. kad nukentėjusysis D. G. jį puolė, buvo agresyvus, naudojo jo atžvilgiu fizinį smurtą ir kambaryje, ir koridoriuje, grasino užmušti, nuteistasis nurodė dar įvykio vietoje duodamas pirminius paaiškinimus atvykusiems policijos pareigūnams ir tai užfiksuota policijos pareigūno P. S. 2012-12-27 tarnybiniame pranešime (T. 1., b. 1. 22). Taigi V. K. esmines įvykio aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodė nuosekliai, nuteistojo nurodytos aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo nukentėjusiojo D. G. nurodytų aplinkybių, todėl nėra pagrindo nesivadovauti V. K. parodymais, kad jis D. G. 3 kartus dūrė peiliu tik gindamasis nuo jo smurtinių veiksmų.
Nors pirmosios instancijos teismas liudytojo S. V. teisme duotus parodymus atmetė kaip nenuoseklius ir besiskiriančius nuo duotų ikiteisminio tyrimo metu, kur jis parodė, kad tuo metu, kai V. K. išnešė savo vaiką į kitą kambarį, jis išėjo namo nenorėdamas veltis į konfliktą, tačiau liudytojas S. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklaustas pirmosios instancijos teisme nuosekliai nurodė, kad konfliktą tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo išprovokavo būtent D. G., kuris V. K. atžvilgiu naudojo smurtinius veiksmus. Liudytojų policijos pareigūnų P. S. ir I. P. bei nuteistojo sutuoktinės J. K. parodymai dėl įvykio aplinkybių nėra informatyvūs, nes šie asmenys paties įvykio nematė.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis D. G. parodė, kad jis pats išprovokavo konfliktą, pargriovė V. K., norėjo smūgiuoti. Nukentėjusysis paaiškino, kad pajuto dūrį, kai gulėjo ant V. K.. Jei ne dūris, D. G. būtų sudavęs V. K.. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad tuo metu buvo gėręs ne vieną dieną, buvo pakankamai išgėręs, nelabai gerai atsimena įvykį, todėl ankstesniuose parodymuose galėjo būti neaiškumų, tačiau tiksliai atsimena, kaip gulėjo ant V. K. ir norėjo suduoti smūgį. Pažymėjo, kad jis pats užpuolė V. K.. Apklaustas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis D. G. nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes, paaiškino, kad įvykio metu jis buvo išgėręs, dėl to ne viską prisimena. Įvykio dieną D. G. norėjo dar išgerti, todėl nuėjo pas V. K., ten dar vartojo alkoholį. Begeriant tarp nukentėjusiojo ir V. K. įvyko konfliktas. Nukentėjusysis norėjo jau eiti namo, bet parvertė V. K. ant grindų ir norėjo jam suduoti, bet pajuto silpnumą, jam bėgo kraujas. D. G. patvirtino, kad išgėręs būna neadekvatus, agresyvus, neatsimena savo veiksmų. Nukentėjusysis patvirtino, kad pats provokavo konfliktą, smūgių nesudavė, pargriovė V. K. ant grindų, buvo jį užgulęs, norėjo jam suduoti. Nukentėjusysis taip pat parodė, kad jam dėl neblaivumo viskas susipainiojo, įvykį pamena miglotai, neatsiminė, ar jis smaugė V. K. (T. 1., b. l. 165-166). Baigiamųjų kalbų metu pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis D. G. pažymėjo, kad įvykio metu V. K. gynėsi (T. 2., b. l. 7). Taigi, nors nukentėjusysis apklaustas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme nurodė, jog dėl neblaivumo netiksliai atsimena visas įvykio aplinkybes, tačiau D. G. patvirtino, kad būtent jis išprovokavo konfliktą su V. K. ir pastarojo atžvilgiu naudojo smurtinius veiksmus (pargriovė V. K. ant grindų, buvo jį užgulęs, norėjo jam suduoti), nuo kurių V. K. tik gynėsi. Be to, pažymėtina, kad pats nukentėjusysis patvirtino, kad įvykio metu buvo gėręs ne vieną dieną, nagrinėjamos situacijos metu buvo pakankamai išgėręs, nelabai gerai atsimena įvykį, todėl ankstesniuose parodymuose galėjo būti neaiškumų. Tai paaiškina, kodėl ikiteisminio tyrimo metu duotuose nukentėjusiojo parodymuose yra tam tikrų neatitikimų dėl konflikto eigos.
Kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, aplinkybė, kad nuteistajam išoriniai sužalojimai ir nebuvo padaryti, o smūgiai kumščiu nebuvo suduoti, pati savaime dar nereiškia, kad jo gynyba buvo neteisėta, nes įstatymas nereikalauja, kad asmuo, besiginantis nuo pavojingo kėsinimosi, jį privalo atremti tik padarydamas mažesnę žalą, negu jam grėsė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-428/2010, 2K-7-313/2012). Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis pargriovė V. K. ant grindų, buvo jį užgulęs, norėjo jam suduoti. Šios nustatytos aplinkybės paneigia pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas ir patvirtina, jog fizinis smurtas nuteistojo atžvilgiu buvo aktyviai naudojamas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala (Kasacinės nutartys 2K-336/2008, Nr. 2K-212/2009, Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-205/2010). Nors BK nuostatos būtinosios ginties situacijos pradžią sieja ne tik su jau prasidėjusiu užpuolimu ir nereikalauja asmens laukti, kol jo atžvilgiu bus panaudotas fizinis smurtas, byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, jog nukentėjusysis aktyviais fiziniais veiksmais kėsinosi į V. K. sveikatą, šis kėsinimasis jau buvo prasidėjęs. Taigi, tokie nustatyti nukentėjusiojo veiksmai, kai jis išprovokavo konfliktą su V. K. ir pastarojo atžvilgiu naudojo minėtus smurtinius veiksmus, veikė puolamai, įvykusioje situacijoje negali būti pateisinami ir yra pripažįstami neadekvačiais, pavojingais ir provokuojančiais veiksmais. Nuteistasis V. K., suvokdamas, kad gresia realus ir akivaizdus pavojus jo sveikatai, turėjo teisę priešintis tokiems neadekvatiems ir pavojingiems D. G. veiksmams. Atsižvelgdama į šioje byloje nustatytas ir anksčiau aprašytas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo kėsinimasis į nuteistojo sveikatą buvo pavojingas, realus ir akivaizdus, o kadangi viskas įvyko greitai, spontaniškai, tai V. K. turėjo ir teisę gintis – duoti atkirtį besikėsinančiajam, todėl sužeidimai peiliu nukentėjusiajam buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai.
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog tai, jog nuteistasis po susistumdymo nuėjo į virtuvę ir pasiėmė peilį, kuriuo pagrasino agresyviam nukentėjusiajam, leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis tuo metu jokio realaus pavojaus jam jau nebekėlė. Tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad ir matydamas V. K. laikomą peilį, nukentėjusysis D. G. vis dar buvo agresyviai nusiteikęs, prašomas nepasišalino iš nuteistojo buto, todėl pavojus V. K. vis dar egzistavo. Kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, net ir paėmęs gynybos priemonę nuteistasis nepuolė nukentėjusiojo, tiesiog dar kartą pareikalavo palikti jo namus bei pagrasino peiliu, leisdamas suprasti, kad esant reikalui jį panaudos, tačiau nukentėjusysis į tai visiškai nereagavo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog būtent peilio (t. y. gynybos priemonės) paėmimas ir nukreipimas į nukentėjusįjį paaštrino konfliktą ir būtent nukentėjusiajam sudarė prielaidas gintis nuo nuteistojo, jog dėl peilio nukentėjusysis įpyko, puolė nuteistąjį, pagriovė jį ant žemės. Atkreiptinas dėmesys, kad aktyvus fizinio smurto naudojimas besiginančio nuteistojo atžvilgiu iš nukentėjusiojo pusės ir ketinimas tą smurtą naudoti toliau byloje yra neginčytinai įrodytas. Todėl šiomis sąlygomis nuo pavojingo kėsinimosi besiginantis V. K. neviršijo būtinosios ginties ribų, nes kėsinimasis į jo sveikatą ar gyvybę buvo realus, egzistavo objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Pažymėtina, kad teismas neturi teisės spėlioti kokios pasekmės būtų atsiradę besiginančiojo sveikatai, jei nuteistasis nebūtų sužeidęs nukentėjusiojo peiliu.
Atsižvelgdama į nustatytas bylos aplinkybes, į anksčiau aptartus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino, jog baudžiamojoje byloje yra pakankamai įrodymų, kad V. K. turėjo teisę į būtinąją gintį, tai yra gintis nuo pradėto pavojingo D. G. kėsinimosi, ir tą teisę realizavo neperžengdamas jos ribų. Taigi V. K. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 135 straipsnio 1 dalį negalima, nes nustatyta BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Apylinkės teismas šių bylos aplinkybių tinkamai neįvertino, ir, esant BK V skyriuje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nors tokiu atveju privalėjo nutraukti bylą BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu. Remiantis išdėstytu, kolegija konstatuoja, kad šioje byloje egzistuoja BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė būtinoji gintis, dėl ko baudžiamasis procesas yra negalimas ir baudžiamoji byla nutrauktina (BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Nors apeliaciniu skundu prašoma V. K. išteisinti iš kaltinimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, tačiau nesant BPK 303 straipsnio 5 dalyje numatytų pagrindų, skundas tenkinamas dalinai ir byla V. K. atžvilgiu nutraukiama.
Nagrinėjamu atveju Vilniaus teritorinė ligonių kasa yra pareiškusi civilinį ieškinį nukentėjusiojo D. G. gydymo išlaidoms atlyginti. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad V. K. atžvilgiu byla nutraukiama BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys nukentėjusiojo D. G. gydymo išlaidoms atlyginti paliktinas nenagrinėtu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 9 p., 326 str. 1 d. 2 p., 327 str. 1 p.,
nutarė:
Nuteistojo V. K. gynėjo advokato Gedimino Bukausko apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 26 d. nuosprendį panaikinti ir remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, baudžiamąją bylą, kurioje V. K. pripažintas kaltus padaręs nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, nutraukti.
Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.
Daiktinį įrodymą – peilį sunaikinti.
Vilniaus teritorinės ligonių kasos pareikštą 1141,42 Lt civilinį ieškinį nukentėjusiojo D. G. gydymo išlaidoms atlyginti palikti nenagrinėtu.