Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovai nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje yra kilęs ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl Teisingumo ministerijos veiksmų priimant naujos redakcijos Bausmių vykdymo kodeksą ir taip galimai sugriežtinus pareiškėjo vykdomos bausmės sąlygas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Siekiant nustatyti ar nagrinėjamos bylos atveju Teisingumo ministerija atliko pareiškėjo nurodomus neteisėtus veiksmus, analizuotinos Teisingumo ministerijos funkcijos. Pagal Teisingumo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-09 nutarimu Nr. 851, 8.1 papunktį, Teisingumo ministerija, siekdama jai nustatytų veiklos tikslų: „rengia nacionalinės teisinės sistemos plėtros, civilinės teisės, civilinio proceso, baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso, suėmimo, bausmių ir probacijos vykdymo, administracinės teisės, administracinių teisės pažeidimų nagrinėjimo proceso, administracinių bylų teisenos, <...> ir kitų teisės aktų projektus“.

Pareiškėjo teigimu, Teisingumo ministerija šiuo atveju neinicijavo jokio padėties taisymo ar savalaikio teisminių instancijų integravimo į procesą, siekiant subalansuoti bausmės tikslus ir bausmės sugriežtinimą įsigaliojus naujoms Bausmių vykdymo kodekso nuostatoms. Anot pareiškėjo, naujos redakcijos Bausmių vykdymo kodeksas žymiai sugriežtino pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas rėžimo atžvilgiu, todėl Teisingumo ministerija, kaip institucija, tvirtinanti įstatymus, susijusius su bausmės atlikimo sąlygomis, atliko neteisėtus veiksmus. Teismas nurodytus pareiškėjo teiginius vertina kaip abstraktaus pobūdžio, pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių, kaip buvo apsunkintas jo bausmės atlikimas įsigaliojus naujos redakcijos Bausmių vykdymo kodeksui, skundą grindė tik bendro pobūdžio teiginiais, kad pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos rėžimo atžvilgiu sugriežtintos, įvesti papildomi apribojimai.

Teismas taip pat pažymi, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 3 straipsnį, įtvirtinantį įstatymo galiojimo laike nuostatas, bausmės vykdomos pagal bausmių vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Todėl, nors bausmės vykdymo pradžioje pareiškėjo atžvilgiu galiojo švelnesnio, palankesnio Bausmių vykdymo kodekso nuostatos, šiuo metu palankesnės nuostatos nebegalioja ir pareiškėjui paskirta bausmė turi būti vykdoma pagal aktualias teisės aktų, įskaitant ir Bausmių vykdymo kodekso, nuostatas. Nors pareiškėjas teigia, kad Teisingumo ministerija, tvirtindama naujos redakcijos Bausmių vykdymo kodeksą sugriežtino pareiškėjui paskirtą bausmę, teismas tokius pareiškėjo teiginius taip pat atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, kad bausmių vykdymo teisė nėra tapati baudžiamajai materialinei teisei. Teisės aktai, vadovaujantis kuriais, teisinių institucijų paskirtos bausmės yra vykdomos, neįtvirtina veikų baudžiamumo ir nenustato bausmių, jais reglamentuojama tik bausmių vykdymo tvarka.

Pastebėtina, kad įstatymų leidybos veikla yra priskirta ne Teisingumo ministerijai, o Seimui ir kitiems Konstitucijos 68 straipsnyje nurodytiems subjektams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 68 straipsniu, įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi Seimo nariai, Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė bei 50 tūkstančių piliečių. Tuo tarpu, pagal aukščiau nurodytas Teisingumo ministerijai priskirtas funkcijas matyti, kad Teisingumo ministerija įstatymų netvirtina, o tik rengia teisės aktų projektus. Pareiškėjo argumentai, jog Teisingumo ministerija nesiėmė veiksmų esamai situacijai pakeisti atmestini kaip nepagrįsti, nes įstatymų leidybos iniciatyvos teisė nėra pareiga ir niekas negali įpareigoti subjektą, turintį įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, įgyvendinti ją. Papildomai pastebėtina, kad vien naujos redakcijos Bausmių vykdymo kodekso išdėstymas nėra pagrindas Teisingumo ministerijai imtis aktyvių veiksmų, kad suimtiesiems ar nuteistiesiems būtų toliau taikomos iki naujos redakcijos priėmimo galiojusios švelnesnės ar palankesnės nuostatos, nes, kaip minėta, bausmės vykdomos būtent pagal bausmių vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus (Bausmių vykdymo kodekso 3 straipsnio 1 dalis).

Šiame kontekste taip pat pabrėžtina, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., EŽTT 2005-10-06 sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 74025/01; 1975-02-21 sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., EŽTT 1967-07-11 sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., pvz., EŽTT 2007-12-04 sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-12-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1931-575/2015). Šiuo atveju, pareiškėjas, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė, privalo vykdyti ją pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo subjektinė teisė dėl bausmės vykdymo tvarkos, atitinkančios Bausmių vykdymo kodeksą, negalėjo būti pažeista.

Nagrinėjamos bylos atveju nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Taigi nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintinas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas visa apimtimi atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo P. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.