Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Dariaus Prankos ir Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

dalyvaujant prokurorei Žanetai Žalėnaitei (nuotoliniu vaizdo ir garso konferencijos būdu, naudojant „ZOOM“ programą),

nuteistajam V. T. (V. T.), gynėjai advokatei Evai Jonutytei (nuotoliniu vaizdo ir garso konferencijos būdu, naudojant „ZOOM“ programą),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. T. pripažintas kaltu padaręs baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnyje, ir jam skirtas laisvės apribojimas 9 (devyniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 6 dalimi, V. T. įpareigotas per jam paskirtos laisvės apribojimo bausmės laikotarpį: 1) nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar vykimu į sveikatos priežiūros įstaigas; 2) per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 (penkiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. V. T. paskirtos bausmės pradžia skaičiuotina nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos. Nuosprendžiui įsiteisėjus vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) grąžintina antstoliui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas

14. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Pagrindinė apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti bei pagrįsti nebūtų naikinami ir (ar) keičiami. Pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas tik tada, kai jis priimtas ir surašytas, laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, skiriamos bausmės arba baudžiamojo poveikio priemonės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais bylos įrodymais bei duomenimis.

15. BK 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nesant asmens veikoje bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties, todėl asmeniui negalima ir baudžiamoji atsakomybė.

16. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliaciniu skundu, įvertinusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei išvadomis. Konstatuotina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad V. T. tyčia vengė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, vykdymo ir savo veiksmais sukūrė tokią situaciją, dėl kurios būtų neįmanomas skolos nukentėjusiajam priteisimas, dėl ko jo veiksmai atitinka BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

17. BK 245 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnyje numatyta, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teismo sprendimu laikomas įsiteisėjęs bet kurios instancijos bendrosios arba specialiosios kompetencijos teismo priimtas procesinis dokumentas, kuriuo išspręsti su bausme nesusiję teisiniai klausimai. Tokiu teismo sprendimu asmeniui gali būti nustatomi įpareigojimai (draudimai), kylantys įvairiais pagrindais, tačiau nesusiję su jo nubaudimu.

18. Vadovaujantis teismų praktika, akcentuotina, kad šios teisės normos negalima aiškinti formaliai bei atsietai nuo teisės sistemos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad „<...> formalus BK 245 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimas, jog esą kiekvienas teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo atvejis reiškia BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą, prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuluotoms nuostatoms ir neatitiktų kriminalinės bausmės kaip griežčiausios, kraštutinės teisinio poveikio priemonės paskirties, nusikalstamos veikos sampratos, t. y. paneigtų pačią baudžiamosios teisės esmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010, 2K-249-895/2016). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Todėl baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36/2012, 2K-249-895/2016). Sprendžiant šį klausimą, būtina atsižvelgti į asmeniui paskirto įpareigojimo ar draudimo turinį ir pobūdį. Asmuo atsako pagal BK 245 straipsnį, jeigu jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010, 2K-249-895/2016).

19. Nagrinėjamo atvejo kontekste BK 245 straipsnio taikymą galima būtų pateisinti tik tuo atveju, jeigu būtų neginčijamai nustatyta, kad skolininkas, turėdamas tik realią galimybę įvykdyti savo turtinę prievolę, piktybiškai to vengė ir savo tyčiniu elgesiu sukūrė tokią teisinę situaciją, dėl kurios teismo sprendimo įgyvendinimas iš esmės tapo neįmanomas. Tokie veiksmai, sumenkinantys priverstinių vykdymo priemonių veiksmingumą, gali pasireikšti kaip: 1) turimo turto paslėpimas; 2) turimų lėšų pervedimas į trečiųjų asmenų sąskaitas; 3) fiktyvus turimo nekilnojamojo turto perleidimas, kad nebūtų į ką nukreipti išieškojimo; 4) pelningo darbo pasiūlymo atsisakymas; ar panašaus pobūdžio veiksmai.

20. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir V. T. pripažindamas kaltu pagal BK 245 straipsnį, nurodė, kad nuteistasis vengė vykdyti jo atžvilgiu įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl nukentėjusiajam priteistos pinigų sumos grąžinimo ir sukūrė tokią situaciją. Šią išvadą Vilniaus miesto apylinkės teismas padarė remdamasis tuo, kad: 1) (duomenys neskelbtini) V. T. nutraukė bet kokius oficialius darbinius santykius ir (duomenys neskelbtini) iki nuosprendžio paskelbimo niekur oficialiai nedirbo; 2) 2015 m. nuteistasis buvo (duomenys neskelbtini) metų ir, kaip pats nurodė ikiteisminio tyrimo metu, jam diagnozuota (duomenys neskelbtini) dirbti netrukdo; 3) nuteistajam nėra nustatytas neįgalumas, o jo tėvams, kurių senyvu amžiumi ir sveikata jis teisino negalėjimą susirasti tinkamą darbą, globa bei rūpyba V. T. neįteisinta; 4) nuteistasis į (duomenys neskelbtini) kreipėsi tik (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad netrukus bus baigtas ikiteisminis tyrimas ir byla perduota į teismą.

21. Byloje nekyla ginčo dėl to, kad L. J. paskolino V. T. konkrečią pinigų sumą. Skolos fakto neneigia ir nuteistasis. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 6 d. priėmė teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nutarė išieškoti iš skolininko (V. T.) kreditoriui (L. J.) 10 715,94 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo teismo įsakymo priėmimo dienos (past. – 2015 m. kovo 6 d.) iki visiško jo įvykdymo, taip pat išieškoti kreditoriui (L. J.) iš skolininko (V. T.) turėtas 235,79 Eur bylinėjimosi išlaidas (1 t., b. l. 4). Byloje nustatyta ir tai, kad nuteistasis su šiuo teismo įsakymu buvo pasirašytinai supažindintas 2015 m. gegužės 7 d., t. y. būtent nuo šios dienos V. T. tapo privalomas teismo įsakymo vykdymas, apie kurį asmuo žinojo.

22. Pažymėtina ir tai, kad nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikotarpis skundžiamame nuosprendyje pripažintas nuo 2015 m. gegužės 7 d. iki 2018 m. kovo 7 d., o V. T. nusikalstami veiksmai pasireiškė tyčiniu darbinės veiklos nevykdymu, vengimu bendrauti su antstoliu, neatvykimu į antstolio kontorą ir duomenų apie savo materialinę padėtį ar pasiūlymų dėl geranoriško skolos sumokėjimo neteikimu.

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenų ir įrodymų visuma nepatvirtina, kad nuteistasis savo tyčiniais veiksmais būtų siekęs tokios faktinės situacijos, jog skolos išieškojimas taptų neįmanomas ir V. T. būtų norėjęs sumenkinti priverstinių vykdymo priemonių veiksmingumą. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad nuteistasis laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 7 d. iki 2018 m. kovo 7 d. būtų paslėpęs savo turimą turtą, turimas lėšas pervedęs į trečiųjų asmenų sąskaitas, fiktyviai perleidęs turimą nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, nepagrįstai atsisakęs jam siūlomo pelningo darbo pasiūlymo. Taip pat šioje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nuteistasis nuo 2015 m. gegužės 7 d. iki šiol būtų dirbęs neoficialiai ir gavęs pinigines lėšas iš kitų šaltinių. Tokių duomenų nebuvo surinkta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pateikta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Vien nukentėjusiojo teiginiai apie galimą nuteistojo turto slėpimą bei akivaizdų tyčinį vengimą sumokėti teismo įsakymu priteistą skolą, kurių nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys, laikytini prielaidomis, kuriomis negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.

24. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad antstolio G. P. (duomenys neskelbtini) pažymoje užfiksuota, jog V. T. Lietuvos Respublikoje esančios banko sąskaitos nors ir yra areštuotos, tačiau jose piniginių lėšų nėra, piniginiai judėjimai jose nevyksta. VĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir VĮ „(duomenys neskelbtini)“ duomenimis V. T. savo vardu registruoto kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, į kurį realiai gali būti nukreiptas išieškojimas, neturi, asmuo niekur nedirba, taip pat neturi santuokinio ar kito turto esančio su trečiaisiais asmenimis (2 t., b. l. 14). Šie duomenys (past. – kaip ir kitų bylos įrodymų bei duomenų visuma) patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 7 d. iki 2018 m. kovo 7 d. nuteistasis neatliko sandorių, kurių pagrindu būtų gavęs pinigines lėšas ir jomis būtų galėjęs laisvai disponuoti bei padengti skolą nukentėjusiajam, taip pat, jog tuo laikotarpiu būtų turėjęs kilnojamojo ar nekilnojamojo turto arba transporto priemones ir šį turtą būtų perleidęs kitiems asmenims, suprasdamas, kad tokiu būdu išvengs skolos išieškojimo, ar bandęs fiktyviais sandoriais slėpti savo turtą. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad minėtu laikotarpiu V. T. banko sąskaitose būtų buvusios piniginės lėšos, kurios būtų staiga visos nuimtos ar pervestos į kitas sąskaitas (past. – kitų asmenų arba ofšorines).

25. Iš byloje esančių antstolių informacinės sistemos išrašų (past. – suformuotų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) matyti, kad V. T. yra skolingas ne tik nukentėjusiajam L. J., tačiau nuteistojo atžvilgiu išieškojimai atliekami ir kitų kreditorių naudai (1 t., b. l. 22, 23), t. y. „lygiagrečiai“ laiko atžvilgiu buvo atliekami taip pat ir kiti išieškojimai kartu su nukentėjusiajam vykdomu, t. y. akivaizdu, jog net ir turint nuteistajam turto ar piniginių lėšų, nukentėjusiajam L. J. skolos išieškojimas būtų apsunkintas ir negalimas visa apimtimi. Svarbu ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistasis būtų bandęs dengti skolas kitiems kreditoriams, ignoruodamas L. J. skolą, t. y. turėdamas lėšų atsiskaitytų su kitais asmenimis, o nukentėjusiajam ir (ar) antstoliui teigtų, jog lėšų neturi. Be to, teisiamojo posėdžio metu apklausta liudytoja antstolio padėjėja G. M. patvirtino, kad vienintelis turtas, kurį turi V. T., yra žemės sklypų dalys ir inžineriniai tinklai, šis turtas yra areštuotas, tačiau nėra realizuojamas, nes nėra pirkėjų. Tai tik patvirtina, kad nors skolos išieškojimas yra atliekamas sunkiai, tačiau civilinis procesas šiuo klausimu tebevyksta ir nėra neįmanomas skolos išieškojimas, t. y. skolos išieškojimas nėra nutrauktas ar užbaigtas, o pardavus nuteistajam priklausantį areštuotą turtą bus atsiskaityta (past. – priklausomai nuo gautos sumos) ir su nukentėjusiuoju.

26. Pirmosios instancijos teismas, įrodinėdamas V. T. kaltę, esminę reikšmę suteikė faktinei aplinkybei, kad pastarasis nuo (duomenys neskelbtini) daugiau nei penkerius metus niekur oficialiai nedirba. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė, sprendžiant asmens kaltės klausimą pagal BK 245 straipsnį, turėtų realios teisinės įtakos, jeigu byloje neginčijamai būtų nustatyta, kad V. T. nuo (duomenys neskelbtini) iki 2018 m. kovo 7 d. (past. – kaltinime nurodytos datos iki kurios buvo daromas baudžiamasis nusižengimas) būtų dirbęs nelegaliai ir už tai būtų gavęs pastovias pajamas bei siekęs oficialiai neįsidarbinti, jog antstolis negalėtų atlikti skolos išieškojimo iš gaunamo atlyginimo, taip pat sistemingai būtų atsisakęs akivaizdžiai pelningų darbo pasiūlymų puikiai suvokdamas, kad bus apsunkintas teismo įsakymo vykdymas. Pažymėtina, kad ir nukentėjusysis L. J. nepateikė objektyvių duomenų, jog V. T. nuo 2015 m. gegužės 7 d. iki 2018 m. kovo 7 d. būtų dirbęs ar vykdęs kitą veiklą, už kurią būtų gavęs atlyginimą, jam ne kartą būtų pateikti pelningi darbo pasiūlymai ar panašiai. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistasis (duomenys neskelbtini) nutraukė bet kokius oficialius darbinius santykius, tariamai žinodamas apie galimą teismo įsakymo sprendimo priėmimą, jog jis nebūtų vykdomas, traktuotina kaip nepagrįsta jokiais objektyviais bylos duomenimis, dėl to iš esmės atmestina.

27. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, dėl kokių priežasčių buvo nutraukti V. T. darbiniai santykiai su buvusiu darbdaviu. Pirmosios instancijos teismas padarė bylos duomenimis nepagrįstą išvadą, kad nuteistasis darbinius santykius nutraukė savo iniciatyva, norėdamas išvengti būsimo skolos išieškojimo ateityje, t. y. to, ko faktiškai nebuvo įmanoma nuspėti (past. – tikslaus skolos išieškojimo vykdymo pradžios momento), tariamai žinodamas, jog po beveik keturių mėnesių jis pasirašytinai bus supažindintas su teismo įsakymu, kuriuo iš jo nukentėjusiojo naudai bus priteistas skolos išieškojimas. Svarbu ir tai, kad byloje liko nepaneigta versija, jog nuteistasis iš tiesų, įdėdamas realias pastangas, ieškojo darbo, teikė paraiškas dėl priėmimo į darbą, ieškojo darbo per tam skirtus skelbimus, tačiau jo nesurado ne nuo jo valios priklausančių priežasčių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad V. T. 2015 m. jau buvo suėję (duomenys neskelbtini) metai, todėl akivaizdu, jog jis negalėjo dirbti bet kokio, nekvalifikuoto, fizine jėga paremto ir minimalų darbo užmokestį suteikiančio darbo, kurį nėra sunku susirasti jauno bei vidutinio amžiaus asmenims Lietuvos Respublikoje. Be to, byloje nebuvo aiškintasi, koks yra V. T. išsilavinimas (ar turi aukštąjį, aukštesnįjį, profesinį ar vidurinį), kokią jis yra įgijęs specialybę ir kvalifikaciją, koks jo darbo stažas, t. y. kokį realiai darbą sugebėtų dirbti V. T.. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nors V. T. nėra nustatyta jo tėvų globa ir rūpyba, tačiau tai negali paneigti, jog jiems buvo reikalinga priežiūra vien dėl jų senyvo amžiaus.

28. Atsižvelgiant į išdėstytą, įvertinus surinktų įrodymų visumą, teismas konstatuoja, kad V. T. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje. Priešingas situacijos vertinimas, aiškinant BK 245 straipsnio turinį vien pažodžiui, ignoruojant sisteminį teisės aiškinimo metodą, iškreiptų šios teisės normos esmę, itin išplėsdamas jos taikymo ribas, kartu pažeisdamas baudžiamosios teisės kaip ultima ratio priemonės principą.

29. Prie šios baudžiamosios bylos prijungta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) grąžintina ją pateikusiam antstoliui V. M..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo V. T. (V. T.) apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 29 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

V. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnį išteisinti, nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių.

Prie baudžiamosios bylos medžiagos prijungtą vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinti antstoliui V. M..

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.