Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Odetos Gruodienės ir Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2023 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir paskirta 120 (vieno šimto dvidešimties) MGL (BBND), t. y. 6000 Eur (šešių tūkstančių eurų) bauda.

BK 68 straipsnio pagrindu D. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta 3 (trejus) metus naudotis teise vairuoti transporto priemones nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

BK 72 straipsnio 5 dalies pagrindu skirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant automobilį Audi A4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), 4860 Eur (keturių tūkstančių aštuonių šimtų šešiasdešimties eurų) vertės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. A. nuteistas už tai, kad jis 2022 m. kovo 19 d. apie 23.00 val., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), vairavo motorinę transporto priemonę, t. y. automobilį „Audi“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, nes vengė neblaivumo patikrinimo.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. A. apeliacinis skundas atmestinas.

6. Nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, dėl ko netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir jį pripažino kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, neabejotina, kad skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai pripažino D. A. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

7. Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią, teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas D. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nuteistojo atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, remiantis vien tik apelianto nesutikimu su skundžiamu nuosprendžiu, ar bylos nagrinėjimo metu padarytomis ne esminėmis techninėmis klaidomis, nelemiančiomis priimto nuosprendžio neteisėtumo, pagrindo nėra. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų apeliantas, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

8. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde detaliai analizuoja liudytojų policijos pareigūnų M. K. ir A. Ž. parodymus, teigdamas, kad jie yra melagingi ir nenuoseklūs, o jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nepatvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmiau minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste svarbu paminėti ir tai, kad įrodymais byloje gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas. Tokiu būdu, įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, abejonių pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegijai nekyla.

10. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2022 m. kovo 19 d., apie 23 val. 25 min. Marijampolės apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Reagavimo skyriuje gautas pranešimas, kad adresu (duomenys neskelbtini) kieme muštynės, kiek asmenų nesimato. Pranešėja girdi riksmus, muštynių garsus, prieš tai įvyko eismo įvykis.

15. Nors apeliantas į iškvietimą atvykusių pareigūnų parodymus vertina kaip nenuoseklius, su tuo sutikti nėra jokio objektyvaus pagrindo. Pirmosios instancijos teisme apklausiami pareigūnai nurodė, kad įvykis buvo seniai, todėl reikėtų remtis tarnybiniu pranešimu. Ir vis dėlto, jų teisiamajame posėdyje duoti parodymai esminėse detalėse, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, sutampa tiek tarpusavyje, tiek juos lyginant su liudytojų parodymais. Tai, kad apklausiami pareigūnai painiojo kai kurias aplinkybes ar jas nurodė netiksliai, nelaikytina pagrindu jų parodymus vertinti kritiškai, kadangi tai, teismo vertinimu, yra pateisinama nuo įvykio praėjusiu gana ženkliu laiko tarpu. Svarbu ir tai, kad iki komentuojamo įvykio nuteistojo pareigūnai nepažinojo, jų suinteresuotumas baudžiamosios bylos baigtimi nenustatytas, todėl pareigūnų parodymais teisėjų kolegija tiki ir remiasi jais spręsdama D. A. kaltės klausimą nagrinėjamoje byloje.

16. Pastebėtina ir tai, kad pareigūnų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, iš dalies patvirtina ir byloje esantys pareigūnų body kamerų vaizdo įrašai. Ir nors D. A. teigia, kad šie įrašai jo kaltės nepagrindžia, aukštesnysis teismas, juose fiksuotą pokalbį vertindamas tiek atskirai, tiek kitų įrodymų visumoje, su tokiu argumentus negali sutikti. Kaip ir buvo nurodyta pareigūnų, nuteistasis pokalbio su pareigūnais pradžioje pripažįsta vairavęs jam priklausantį automobilį „Audi“, į klausimą vairavus jam priklausantį automobilį nurodydamas „tai taip, tikriausiai“. Ir nors pokalbio eigoje pareigūnams nurodžius padarytą pažeidimą nuteistasis pakeičia savo poziciją ir neigia vairavęs automobilį, jis vis tik nesugebėjo nurodyti, kaip grįžo namo – vienu atveju teigė, kad buvo parvežtas, tačiau po kelių minučių nurodė, kad parėjo. Be to, pokalbio su pareigūnais metu nuteistasis nurodo „nesitikėjęs, kad taip greit bus užpultas“. Taigi, pirmosios instancijos teismo pagrįstai nuteistojo pozicija pripažinta gynybine siekiant išvengti atsakomybės. Kadangi D. A. neginčijo savo neblaivumo fakto (šie duomenys užfiksuoti ir neblaivumo nustatymo akte), t. y. suprato, kad automobilį vairuoja būdamas akivaizdžiai neblaivus, pripažintina, jog veika padaryta tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į tai, jo veiksmuose nustatyti visi būtinieji BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai.

17. Teisėjų kolegija nesutinka, kad nagrinėjamoje byloje buvo suvaržyta kaltinamojo teisė į gynybą. Nustatyta, kad 2023 m. vasario 7 d. teisiamojo posėdžio metu prokuroras pateikė prašymą dalinai pakeisti kaltinime nurodytas esmines faktines aplinkybes, iš pakeisto kaltinimo yra aiškios esminės kaltinimo aplinkybės (b. l. 134). Teismas tokį prašymą tenkino, taip pat sudarė gynybai galimybę pasiruošti ir bylos nagrinėjime tuo pagrindu padarė pertrauką. Taigi, bylos duomenys paneigia nuteistojo teiginius, kad buvo pažeista jo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas ir pasiruošti gynybai.

18. Vis tik, BK 281¹ straipsnio 1 dalies dispozicijoje vartojama motorinės transporto priemonės sąvoka nėra atskleista, todėl sutiktina su skundo argumentu, kad šia prasme ši teisės norma yra blanketinė, t. y. nukreipianti į kitas teisės normas. Inkriminuojant tokią dispoziciją, turi būti nurodytas ne tik konkretus BK specialiosios dalies straipsnis, bet ir konkreti blanketinio teisės akto (šiuo atveju – Kelių eismo taisyklių (toliau – KET)) nuostata (straipsnis, dalis, punktas).

19. Visų kelių eisme galinčių dalyvauti transporto priemonių apibrėžimai yra nurodyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 2 straipsnyje. Teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad D. A. vairuotas lengvasis automobilis „Audi“ BK 281¹ straipsnio 1 dalies prasme laikytinas motorine transporto priemone. Pagal KET 14 punkto reikalavimus – „Draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės, taip pat neblaiviems, apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų ar nepasinaudojusiems teisės aktų nustatytu privalomu kasdieniu poilsiu“. Iš prokuroro pakeisto kaltinimo nėra aišku, kurį KET punktą D. A. pažeidė, todėl ši aplinkybė, įvertinus tai, kad šios aplinkybės patikslinimas nekeičia nuteistojo teisinės padėties, gali ir turi būti patikslinta apeliacinės instancijos teismo.

20. Patikrinus skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteisto apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, konstatuojama, kad minėtame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstos, jos prieštarauja bylos medžiagai bei skundžiamo procesinio sprendimo turiniui ir iš esmės išreiškia tik apelianto nesutikimą su teismo padarytomis jam nepalankiomis išvadomis. Iš naujo įvertinus byloje surinktus įrodymus konstatuotina, jog kaltinimas padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nuteistojo atžvilgiu pasitvirtino visa apimti – jis, 2022 m. kovo 19 d. apie 23.00 val., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) g., pažeisdamas KET 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo motorinę transporto priemonę, t. y. jam priklausantį automobilį „Audi“, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus bei vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai.

21. Draudimo versti duoti parodymus prieš save principas (lot. nemo tenetur se ipsum accusare) yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 80 straipsnio 1 punkte ir laikomas viena iš teisės į teisingą procesą garantijų. Nėra pagrindo nesutikti su apelianto pozicija, kad jis, vadovaudamasis tiek aukščiau paminėtais teisės aktais, tiek BK 22 straipsnio 3 dalies nuostatomis, numatančiomis kaltinamojo teises, turi teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Pastebėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu nėra paneigiama tokia nuteistojo teisė, vis dėlto sutiktina su pirmosios instancijos teismo logiška išvada, jog apelianto motyvai, kuriais siekiama nuneigti byloje surinktų duomenų įrodomąją reikšmę, nepaneigia padarytų išvadų dėl jo kaltės jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme.

22. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme, nurodant, kad bausmė yra aiškiai per griežta ir neteisinga, neįvertintos visos bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingos aplinkybės, o būtent neatsižvelgta į nuteistojo turtinę padėtį (šiuo metu nedirba, neturi kilnojamojo ar nekilnojamojo turto) ir į tai, kad jis tiesiog neturi realių galimybių sumokėti teismo paskirtos baudos. Atsakant į šiuos skundo argumentus pažymėtina, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys), jų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl kaskart privaloma nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).

23. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, numatytos alternatyvios bausmės – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Apylinkės teismas nuteistajam parinko šio straipsnio sankcijoje numatytą švelniausią bausmės rūšį – baudą, kurios dydis nustatytas pagal BK 47 straipsnyje įtvirtintas taisykles ir nuteistajam paskirta artima minimaliam šios bausmės dydžiui bauda.

24. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad nuteistajam bausmė buvo paskirta atsižvelgus į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, įvertinus ir atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių balansą bei įvertinus nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Pirmosios instancijos teismas vertino tai, kad D. A. anksčiau teismo neteistas (teistumas išnykęs), anksčiau teismo skirtą bausmę – baudą – sumokėjo, administracine tvarka nebaustas, nusikaltimo padarymo metu nedirbo. Aukštesniojo teismo vertinimu, nuteistajam paskirta bausmės rūšis ir dydis atitinka bausmės paskirtį, bendruosius bausmių skyrimo principus bei proporcingumo reikalavimus, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nuteistasis yra pakankamai jauno amžiaus ir darbingas, teisingai įvertino visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, D. A. paskirta bausmė yra teisinga ir ne per griežta, juo labiau, jog skiriamai bausmei yra keliami tam tikri tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, kurių įgyvendinimas be tam tikrų nuteistojo patiriamų nepatogumų (nagrinėjamu atveju – finansinių) neįmanomas.

25. Atsižvelgiant į skundo argumentus atkreiptinas nuteistojo dėmesys, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“ (MGL) yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui (BBND), todėl nėra pagrindo sutikti, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo suklysta nurodant bausmės dydį.

26. Skundžiamu nuosprendžiu BK 68 straipsnio pagrindu D. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones nuo šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog ši baudžiamojo poveikio priemonė paskiriama - 3 (trims) metams mėnesiams. Tai laikytina rašymo apsirikimo klaida, kuri nekeičia nuosprendžio esmės, kadangi nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, kad ši poveikio priemonė paskirtina 3 metams, todėl ši klaida taisytina, nurodant, kad „BK 68 straipsnio pagrindu D. A. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti 3 (trejus) metus naudotis teise vairuoti transporto priemones“.

27. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

28. Kauno apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad D. A. buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, kurios išlaidas sudaro 70,00 Eur (b. l. 180-183).

29. Vadovaujantis BPK 51 ir 106 straipsniais, teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo procese (išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atveju). Nagrinėjamu atveju procesas apeliacinės instancijos teisme vyko pagal nuteistojo skundą, gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo procese buvo būtinas. Nuteistajam yra nedirbantis, duomenų apie nuteistojo turimą turtą byloje nėra. apeliacine tvarka byla išnagrinėta per vieną posėdį. Byloje nesant duomenų apie nuteistojo realią galimybę pagal esamą turtinę padėtį atlyginti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, šios išlaidos iš D. A. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo D. A. apeliacinį skundą.

Ištaisyti Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2023 m. vasario 28 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą: baudžiamojo poveikio priemonės terminą, nurodant „BK 68 straipsnio pagrindu D. A. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti 3 (trejus) metus naudotis teise vairuoti transporto priemones“.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš D. A. nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.