Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – 1 metams ir 6 mėnesiams;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – 1 metams;

pagal BK 135 straipsnio 1 dalį – 3 metams ir 6 mėnesiams;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš V. K. priteista: Valstybinei ligonių kasai 1 806,45 Lt, nukentėjusiajam A. L. 25 854,71 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 2 000 Lt išlaidų byloje dalyvavusio atstovo pagalbai apmokėti.

Iš V. K., O. Š. bei T. L. solidariai priteista Valstybinei ligonių kasai 413,32 Lt nukentėjusiųjų gydymo išlaidoms atlyginti ir nukentėjusiajam R. M. 1 000 Lt turtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu T. L. ir O. Š. (O. Š.) nuteisti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininku grupe su T. L., O. Š. ir pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo asmeniu 2009 m. lapkričio 27 d. apie 22.30 val. viešoje vietoje (duomenys neskelbtini) namo pirmoje laiptinėje kilusio konflikto tarp T. L. ir nukentėjusiųjų R. M. bei S. K. dėl T. L. šuns aiškinimosi metu įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, matant namo gyventojams, suduodami daugybinius smūgius sumušė bei sužalojo S. K., R. M. ir tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką – O. Š. smogė S. K. kumščiu į veidą ir parvertė jį ant žemės, po to O. Š. bei T. L. sudavė S. K. ne mažiau kaip penkis smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, padarydami nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą (galvos sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis dešinėje smilkininėje srityje, dešinės akies vokuose, kairės ausies kaušelio viršutinėje dalyje, odos nubrozdinimu viršugalvio srityje, poodinę kraujosruvą žemiau kairio raktikaulio, dešinio kelio sąnario sumušimą su daliniu vidiniu kolateralinio bei priekinio kryžminio raiščių plyšimais). Tuo pat metu pasislėpęs nuo ikiteisminio tyrimo asmuo spyrė R. M. į galvą, V. K. smogė kumščiu į veidą ir, parvertę jį ant žemės, kojomis sudavė R. M. ne mažiau kaip keturis smūgius į galvą, padarydami nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą (galvos sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose, nosies nugarėlėje, nosies odos nubrozdinimą, odos nubrozdinimus kairėje smilkininėje srityje, viršugalvio ir pakaušio ribos srityje, muštinę žaizdą kaktos kairėje, poodinę kraujosruvą dešinės speninės ataugos projekcijoje, kraujosruvą bei gleivinės įtrūkimą viršutinės lūpos kairėje, viršutinio kairiojo 22 danties vainiko lūžimą, 21 danties kampo nuskilimą). Iš karto po S. K. ir R. M. sumušimo toje pat vietoje kilus konfliktui tarp V. K. bei nukentėjusiojo A. L., kuris, kerštaudamas dėl prieš minėtus nukentėjusiuosius pavartoto smurto, puolė V. K. smūgiuodamas rankoje laikomu metaliniu vamzdžiu, V. K. grumtynių metu pargriovė A. L. ir, atėmęs iš jo turėtą vamzdį, šiuo vamzdžiu tyčia du kartus smogė gulinčiam ant grindinio A. L. į galvą, padarydamas nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą (galvos sumušimą su muštinėmis žaizdomis viršugalvyje, atviru įspaustiniu kaukolės skliauto kaulų lūžimu ir galvos smegenų sukrėtimu).

Teismas visiškai neįvertino aplinkybės, kurią apeliantas nuosekliai parodė nuo pat pirmos apklausos, jog A. L., smūgiuodamas metaliniu vamzdžiu jam į kojas, pats griuvo ir griūdamas kita ranka stipriai sugriebė jam už lytinių organų. Tokie veiksmai apeliantui sukėlė didelį skausmą, dėl to impulsyviai, skausmo paveiktas, atimtu iš A. L. vamzdžiu jis smūgiavo kur papuolė ir pataikė du kartus į galvą. Ši situacija turėtų būti vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas ir pripažinta dar viena apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Ikiteisminio tyrimo metu apeliantui buvo pateikti sunkesni kaltinimai, todėl tuo metu jis savo kaltę pripažino tik iš dalies. Skundžiamu nuosprendžiu nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės sutampa su apelianto paaiškinimais dėl įvykio aplinkybių, todėl jo paaiškinimai padėjo nustatyti tiesą byloje, dėl padarytų nusikalstamų veikų jis nuoširdžiai gailisi. Šios aplinkybės taip pat turėtų būti pripažintos jo atsakomybę lengvinančiomis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų byloje nenustatyta.

Nuteistasis ginčija nuosprendį tik dėl, jo nuomone, pirmosios instancijos teismo neįvertintos būtinosios ginties situacijos, nepripažintų atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir paskirtos bausmės, todėl vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl būtinosios ginties

Nuteistasis V. K. teigia A. L. sužalojęs, peržengdamas būtinosios ginties ribas.

Pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nuosprendyje iš esmės neanalizavo, tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti teisme perskaityti bei ištirti ikiteisminio tyrimo metu duoti apelianto ir kitų asmenų parodymai (BPK 276 straipsnio 4 dalis), specialisto išvados, apklaustas ekspertas R. P., ištirti kiti įrodymai. Taigi vertindamas įrodymų visetą teismas nenustatė buvus būtinosios ginties situaciją, priešingu atveju ji būtų aptarta skundžiamame nuosprendyje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog įvykio metu nebuvo susidariusi būtinosios ginties situacija.

Pagal baudžiamosios teisės teoriją, įtvirtintą BK 28 straipsnio nuostatose, būtinąja gintimi laikoma tokia situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos požymius, t. y., kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, nuosavybę ir pan., jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Vertinant, ar konkretaus įvykio, šiuo atveju sunkaus sveikatos sutrikdymo, metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina nustatyti: ar nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu laikytini pavojingu, akivaizdžiu ir realiu kėsinimusi į kaltininką; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą; smūgių, sukėlusių nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, sudavimo momentą; nuteistojo kaltės formą ir rūšį. Tik įvertinus šias aplinkybes galima spręsti, ar iš tiesų egzistavo būtinosios ginties situacija, ar ji buvo kaltininkui atliekant visus gynybos pobūdžio veiksmus ir ar gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį.

Negalima nepastebėti, kad ikiteisminio tyrimo metu bei teisme savo parodymais nuteistasis iš esmės pats nuosekliai paneigė buvus būtinosios ginties situaciją: prie jo pribėgusiam vyrui (A. L.) du kartus smogus metaliniu vamzdžiu į koją, o kita ranka sugriebus už lytinių organų, apeliantas atimtu metaliniu vamzdžiu vieną smūgį jau nugriuvusiam nukentėjusiajam sudavė į galvą ,,iš inercijos“, po to sudavė dar kartą ir užsimojo trečią kartą, teisme net negalėjęs paaiškinti pastarojo veiksmo priežasties.

Tą patį jis pakartojo apeliaciniame skunde – tokie nukentėjusiojo veiksmai apeliantui sukėlė didelį skausmą, ir jis sudavė ,,impulsyviai, skausmo paveiktas“.

Tai, kad nukentėjusysis šaukė: ,,Stok, užmušiu“, apeliantas parodė tik pirmosios instancijos teisme, o ikiteisminio tyrimo metu V. K. teigė vyrą ,,kažką šaukus“ (2 t., 99–100, 119–120, 135–137, 144–145 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokį parodymų pakeitimą vertina kaip apelianto pasirinktą gynybos taktiką, siekiant sudaryti būtinosios ginties situacijos regimybę.

Aptarta situacija nerodo apelianto gyvybei ar sveikatai iškilusios grėsmės: realaus grasinimo nužudyti nebuvo; du smūgiai nuteistajam suduoti į kojos kelį ir žemiau jo, t. y. į gyvybei nepavojingą vietą, o apeliantas nukentėjusiajam smūgiavo į galvą, kai šis jau gulėjo ir nekėlė bei negalėjo kelti jokio pavojaus.

Be to, V. K. suprato patekęs į savo pažįstamų ir nežinomų asmenų tarpusavio konfliktą, taigi galimi fizinio poveikio veiksmai prieš jį, norėjusį pažįstamiems padėti, neturėjo būti netikėti.

Tikrąją pavartoto smurto prieš nukentėjusįjį priežastį nurodė pats nuteistasis – tai buvo reakcija į jam sukeltą skausmą, tačiau to jokiu būdu negalima vertinti kaip būtinosios ginties.

Atkreipiamas dėmesys, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nuteistasis neteigė dėl nukentėjusiojo fizinių veiksmų jo gyvybei ar sveikatai kilus pavojų.

Iš specialisto išvados Nr. G 2004/09 (03) duomenų (2 t., 107 b. l.) matyti, kad galimai įvykio dieną V. K. dviem trauminiais poveikiais padaryta poodinė kraujosruva kairio kelio srityje bei odos nubrozdinimas kairės blauzdos vidurinio trečdalio priekiniame paviršiuje, t. y. nežymus sveikatos sutrikdymas.

Specialisto išvados Nr. G 1933/09 (03) duomenys (1 t., 20 b. l.) įrodo, jog A. L. dviem trauminiais poveikiais padarytas galvos sumušimas su muštinėmis žaizdomis viršugalvio vidurinėje dalyje, viršugalvio kairėje, atviru įspaustiniu kaukolės skliauto kaulų lūžimu, galvos smegenų sukrėtimu, t. y. sunkus sveikatos sutrikdymas.

Tokie objektyvūs duomenys rodo, kad abiejų konflikto dalyvių smurtas labai skyrėsi savo intensyvumu, o nukentėjusiojo kėsinimasis (taikė ir pataikė į koją) nebuvo pavojingas, dėl to nebuvo būtinosios ginties situacijos.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog jau pasibaigusio konflikto, kuriame nukentėjo S. K. bei R. M., tęsinį inicijavo pats nukentėjusysis A. L., kerštaudamas dėl kitų nuteistųjų smurto prieš jo draugus ir du kartus sudavęs metaliniu vamzdžiu V. K. į koją.

Kilus A. L. bei V. K. tarpusavio muštynėms, dėl patirto skausmo apeliantas taip pat siekė atkeršyti ir ,,nubausti“ nukentėjusįjį.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką muštynių metu abi pusės vartoja smurtą ne gynybos, bet puolimo tikslu, todėl teisė į būtinąją gintį nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-30/2007, 2K-428/2008).

Nesant būtinosios ginties situacijos, negali būti ir jos ribų peržengimo.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių

Apelianto nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėtų pripažinti dar dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes – veika prieš A. L. padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas (BK 59 straipsnio 1 dalies 9 punktas); jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailisi ir padėjo jas išaiškinti (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Tokie apeliacinio skundo teiginiai atmetami.

Šioje nutartyje jau aptarta, kad smurtaujant prieš A. L. nebuvo būtinosios ginties situacijos bei jos ribų peržengimo. Taigi nėra ir apeliaciniame skunde minėtos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Nėra pagrindo pripažinti ir kitos apelianto nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo (nuosprendžio 9 lapas), o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo nuosprendžio motyvais, todėl jų nekartoja, jog V. K. iš esmės neigė su A. S. mušęs R. M.

Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo motyvacija (nuosprendžio 10 lapas), todėl jos taip pat nekartoja, kad byloje surinkti įrodymai paneigia V. K. parodymus dėl prieš A. L. jo pavartoto fizinio smurto apimties bei aplinkybių.

Dėl to nėra pagrindo teigti, jog apeliantas visiškai pripažino savo kaltę, o skundžiamu nuosprendžiu nustatytos faktinės veikos aplinkybės iš esmės sutampa su jo paaiškinimais apie įvykio aplinkybes. Įrodymų visetas, bet ne nuteistojo parodymai padėjo išaiškinti veiką. Juo labiau kad pirmosios instancijos teisme prokurorui paprašius pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes, tačiau neprašant pakeisti veikos kvalifikavimo dėl A. L. sužalojimo (4 t., 10 b. l.), dėl naujai pateikto kaltinimo apeliantas nepageidavo duoti parodymų (4 t., 11 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė (nuosprendžio 13 lapas), kodėl laikė, jog kaltinamieji (taigi ir apeliantas) nebuvo iki galo nuoširdūs teismui, ir nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Teisėjų kolegija sutinka su teismo motyvais ir jų nekartoja.

Apeliaciniame skunde nenurodyta argumentų, kurie juos paneigtų.

Daroma išvada – nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymo pripažinti dar dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

Dėl bausmės

Teismas motyvavo bausmės skyrimą.

Teismas įvertino, kad V. K. tyčia padarė tris smurtinius nusikaltimus, iš jų vieną sunkų (BK 11 straipsnio 5 dalis), kuris tik dėl nukentėjusiajam A. L. laiku suteiktos medicinos pagalbos nesukėlė dar sunkesnių padarinių.

Kita vertus, teismas atsižvelgė, jog V. K. yra jauno amžiaus, anksčiau neteistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų (2 t., 158–161 b. l.), registruotas darbo biržoje (2 t., 162 b. l.), augina mažametį vaiką (2 t., 146 b. l.), aktyviai sportuoja, iš sporto bei mokymo įstaigų pateiktos iš esmės geros charakteristikos (2 t., 140, 147, 148 b. l.).

Teismas nustatė dvi apelianto atsakomybę lengvinančias aplinkybes (rizikingą nukentėjusiųjų S. K. ir A. L. elgesį bei savo noru atlygintą padarytą turtinę žalą) ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę (viešosios tvarkos pažeidimą bei S. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą padarė bendrininkų grupe).

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė kitų V. K. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Dėl išdėstytų motyvų už nesunkius nusikaltimus teismas paskyrė artimas sankcijų vidurkiui laisvės atėmimo bausmes, o už sunkų nusikaltimą, be kita ko, įvertinęs nukentėjusiojo A. L. poziciją dėl bausmės švelninimo – žymiai mažesnę nei sankcijos vidurkis (vidurkis yra 5 m. 1 mėn. ir 15 d.) bausmę. Visos bausmės subendrintos jas apimant.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskirtos bausmės už kiekvieną nusikaltimą ir galutinė subendrinta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės skyrimo už kelias nusikalstamas veikas tvarką (BK 63 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir nėra per griežtos.

Apeliacinio skundo motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.