Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1244-896/2018

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-09-07
Bylos Nr.: 2A-1244-896/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-20127-2016-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Nijolia Indreikienė, Virginija Lozoraitytė, Tomas Romeika
Trečiasis asmuo: E. R., akcinė bendrovė SEB bankas, T. P.
Ieškovas: A. N.
Atsakovas: T. N.

Kategorijos

3.2.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1244-896/2018Teisminio proceso Nr. 2-69-3-20127-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.2.7. (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolios Indreikienės, Virginijos Lozoraitytės ir Tomo Romeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens E. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-159-775/2018 pagal ieškovės A. N. patikslintą ieškinį atsakovui T. N. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, jų išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo bei turto padalijimo, tretieji asmenys – akcinė bendrovė SEB bankas, T. P. (T. P.), E. R., išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė patikslintu ieškiniu prašė nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, nustatyti nepilnamečių vaikų D. N. ir G. N. gyvenamąją vietą su ieškove, padalyti santuokoje įgytą turtą, priteisti išlaikymui kiekvienam vaikui po ¼ dalį turto ir mėnesinėmis periodinėmis išmokomis po 150 Eur iki jų pilnametystės, priteisti iš atsakovo 10 800 Eur išlaikymo įsiskolinimą, padalyti kreditorinius įsipareigojimus ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, jog su atsakovu turi sudarę būsto pirkimo kreditavimo sutartį, pagal kurią jų prievolė bankui yra solidari. Tretieji asmenys T. P. ir E. R. atsakovui pinigus skolino verslui, ieškovė su jais paskolos sutarčių nesudarė ir vekselių nepasirašė, o kreipdamasis į teismą dėl skolos išieškojimo T. P. skolą priteisti prašė tik iš atsakovo. Kadangi atsakovui skolinti pinigai nebuvo skirti šeimos poreikiams tenkinti, kreditoriniai įsipareigojimai T. P. ir E. R. turėtų būti pripažinti asmeninėmis atsakovo prievolėmis.Atsakovas neprieštaravo dėl ieškinio reikalavimų nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su ieškove, išlaikymui priteisti kiekvienam vaikui po ¼ dalį turto, neprieštaravo, kad šeimos turtas būtų padalintas per pusę. Atsakovas nurodė, kad pagal kredito sutartį prievolė AB SEB bankui yra solidari su ieškove, o T. P. ir E. R. prievolės yra asmeninės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2018 m. vasario 28 d. sprendimu patikslintą ieškinį patenkino iš dalies. Teismas ieškovės A. N. ir atsakovo T. N. santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) Kauno miesto CMB (akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), nutraukė dėl atsakovo T. N. kaltės; po santuokos nutraukimo A. N. paliko santuokinę pavardę – N., T. N. – N.; nepilnamečių vaikų D. N., gimusio (duomenys neskelbtini) ir G. N., gimusios (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą nustatė su motina A. N.; priteisė iš atsakovo T. N. išlaikymą nepilnamečiam sūnui D. N., gimusiam (duomenys neskelbtini) ir nepilnametei dukrai G. N., gimusiai (duomenys neskelbtini) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 150,00 Eur nuo ieškinio pateikimo teismui dienos (2016-10-03) iki vaikų pilnametystės; priteisė iš atsakovo T. N. nepilnamečio sūnaus D. N. ir nepilnametės dukros G. N. 10 800 Eur išlaikymo įsiskolinimą, susidariusį nuo 2013-10-01 iki 2016-10-03; priteisė A. N. ir T. N. po ½ dalį nuosavybės teise 0,1528 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), malkinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), Kauno rajone; priteisė T. N. nuosavybės teise OOO „(duomenys neskelbtini)“ 80 procentų akcijų; pripažino A. N. ir T. N. kreditorinį įsipareigojimą AB SEB bankui pagal 2003 m. balandžio 24 d. būsto pirkimo kreditavimo sutartį Nr. 0350318030703-04 solidaria prievole; pripažino įsiskolinimus kreditoriui T. P. pagal 2010 m. gegužės 20 d. ir 2011 m. gegužės 25 d. paskolos sutartis atsakovo T. N. asmeninėmis prievolėmis; pripažino įsiskolinimus kreditoriui E. R. pagal 2014 m. sausio 26 d. išduotus vekselius 31 728 Eur ir 10 200 Eur sumoms atsakovo T. N. asmeninėmis prievolėmis; kitą patikslinto ieškinio dalį atmetė; priteisė iš atsakovo T. N. ieškovei A. N. 241 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovo T. N. valstybei 672 Eur žyminio mokesčio, 976,18 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų bei 106,77 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Teismas nustatė, kad 2012 m. kovo 4 d. E. R. įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“ su atsakovo įmone OOO „(duomenys neskelbtini)“ sudarė įrangos pirkimo–pardavimo sutartį. 2012 m. balandžio 27 d. minėtos įmonės pasirašė nuomos sutartį. Už suteiktas paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašė sąskaitas. 2012 m. rugpjūčio 20 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ su OOO „(duomenys neskelbtini)“ sudarė prekių pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovas nurodė, kad jam priklauso 80 procentų OOO „(duomenys neskelbtini)“ akcijų, jų vertė yra 80 000 Baltarusijos rublių. Atsakovo atžvilgiu yra vykdomos penkios vykdomosios bylos. 2014 m. sausio 26 d. atsakovas pasirašė du paprastuosius vekselius, jog iki 2014 m. gruodžio 15 d. E. R. sumokės 31 728 Eur, o iki 2014 m. lapkričio 20 d. sumokės 10 200 Eur. Pagal šiuos vekselius buvo išduoti vykdomieji įrašai. 2015 m. gegužės 18–19 d. antstolė G. A. priėmė patvarkymus dėl skolos išieškojimo iš atsakovo T. N. kreditoriaus E. R. naudai. Teismas nustatė, jog šalys gyvena atskirai nuo 2015 metų vidurio, atsakovas neprisideda prie šeimos poreikių tenkinimo, paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina, todėl teismas pripažino, jog atsakovas pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas ir santuoką nutraukė dėl atsakovo kaltės. Nors šalys tvirtino, kad daugiau kaip šešis metus šalys gyvena atskirai, tačiau iš byloje pateiktų 2015 metais pačių šalių rašytų atsiliepimų civilinėje byloje dėl skolininko dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje teismas nustatė, jog dar 2015 metais jie gyveno kartu ir augino vaikus. Minėtuose atsiliepimuose nei vienas nenurodė aplinkybės, kad nuo 2011 metų gyvena atskirai. Byloje apklausti liudytojai – ieškovės tėvai D. M. ir V. M., taip pat nurodė, jog dukra jiems apie iškilusius sunkumus savo šeimoje pasakė tik apie 2015 - 2016 metus. Teismas, įvertinęs aplinkybę, jog atsakovas sutinka, kad vaikams reikalingas išlaikymas yra po 150 Eur kas mėnesį, ir kad išlaikymo įsiskolinimas yra 10 800 Eur, iš atsakovo priteisė 150 Eur išlaikymą kiekvienam vaikui, taip pat priteisė 10 800 Eur įsiskolinimą, susidariusį nuo 2013 m. spalio mėnesio iki 2016 m. spalio mėnesio. Teismas nustatė, kad 2011 metais T. N., T. P. ir E. R. pradėjo vystyti verslą Baltarusijoje. T. P. ir E. R. supirko įrengimus gamybai Baltarusijoje. Atsakovas T. N. su šiais kreditoriais visas verslo sutartis sudarinėjo kaip naujai įsteigtos OOO „(duomenys neskelbtini)“ įmonės direktorius. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė A. N. būtų dalyvavusi santuokos metu atsakovo T. N. įregistruotos įmonės Baltarusijoje veikloje kaip šeimos versle ir savo veiksmais (fiziniu ar intelektiniu darbu) būtų prisidėjusi prie jo plėtojimo, prašiusi paskolinti šiam verslui pinigų, taip pat nebuvo davusi sutikimo pinigų skolinimo sandoriams sudaryti. Nors byloje teismas nustatė, jog šalys atskirai gyvena nuo 2015–2016 metų, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2011 metais, pradėjus vystyti minėtą verslą, atsakovas T. N. dažnai važinėjo į Baltarusiją ir praleisdavo ten daug laiko. Kaip nurodė ieškovė, atsakovas šio verslo detalių jai nepasakojo. Šeimoje tuo metu kildavo daug konfliktų dėl to, kad atsakovas jokių pajamų iš to negaudavo ir ieškovei vienai reikėjo išlaikyti šeimą. Jokios su šia įmone susijusios veiklos ieškovė nevykdė, gyveno Lietuvoje, dirbo ir rūpinosi vaikais. Ieškovė patvirtino, jog apie šias skolas sužinojo tik 2015 - 2016 metais, kai prasidėjo jų išieškojimas. Teismas padarė išvadą, jog būtent atsakovo pradėtas verslas buvo kylančių šeimoje konfliktų pagrindas, turėjęs didelės reikšmės šeimos iširimui.Teismas T. N. prievoles kreditoriams T. P. ir E. R. pripažino atsakovo asmeninėmis prievolėmis. Teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, kad iš bendrovės veiklos gaunamos pajamos buvo naudojamos šeimos poreikių tenkinimui. Byloje buvo išreikalautos atsakovo banko sąskaitos, į kurią kreditorius T. P. 2011-05-25 pervedė 20 000 Lt paskolą, išrašas, tačiau atsakovas raštu pateikdamas paaiškinimą ir papildomus įrodymus, 2018-02-08 teismo posėdyje paneigė kreditoriaus nurodytą aplinkybę, jog minėta paskola buvo naudojama šeimos poreikių tenkinimui. Be to, atsakovas pripažino, kad verslo idėja nepasiteisino, kilo didelių sunkumų ir jokio pelno ši bendrovė iš viso negavo, o kreditoriai, siekdami užsitikrinti savo investuotų lėšų susigrąžinimą, pareikalavo atsakovo pasirašyti paskolos sutartis ir vekselius. Paskolos sutartys ir vekseliai pasirašyti tik T. N., sudarant šiuos sandorius, kreditoriai A. N. valios išreiškimo ir parašo nereikalavo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo E. R., atstovaujamas advokato Eduardo Zaleskio, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimo dalį, kuria įsiskolinimai kreditoriui E. R. buvo pripažinti asmeninėmis atsakovo T. N. prievolėmis ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - pinigines prievoles pagal Vilniaus m. 10 - ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą ir Vilniaus m. 18 - ojo notarų biuro 2015-01-20 išduotą vykdomąjį įrašą pripažinti solidaria T. N. ir A. N. prievole; pakeisti sprendimo dalį dėl išlaikymo įsiskolinimo, ir šioje dalyje nustatyti, jog atsakovui T. N. įsiskolinimas vaikų išlaikymui priteistinas už laikotarpį nuo 2015-07-01 iki 2016-10-03, ne daugiau kaip po 100 Eur kiekvienam vaikui už mėnesį; išspręsti klausimą dėl šalių turto OOO „(duomenys neskelbtini)“ akcijų padalinimo tarp šalių; priteisti iš ieškovės ir atsakovo solidariai trečiojo asmens naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai išlaikymo įsiskolinimą priteisė už laikotarpį nuo 2013-10-01 iki 2016-10-03, kas neatitinka paties teismo byloje nustatytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šalys iki 2015 m. vidurio gyveno kartu ir kartu augino vaikus, vadinasi šalys pagal savo galimybes prisidėjo prie bendrų šeimos poreikių, tame tarpe ir vaikų išlaikymo, tenkinimo. Iš šalių elgesio procese buvo matyti, jog tokiu būdu šalys siekia išsaugoti turimą turtą ir užkirsti kreditoriams galimybes patenkinti savo reikalavimus iš bendro šalių turto. Atsakovas sąmoningai sutiko su visais ieškovės reikalavimais, taip akivaizdžiai siekdamas dirbtinai išdidinti išlaikymo įsiskolinimą, taip siekdamas kaip galima labiau apsunkinti kreditoriams galimybes iš turto išsiieškoti jiems priklausančias lėšas. Nuo šio proceso pradžios šalys siekė, kad visas šalių santuokoje įgytas turtas pereitų ieškovei, o įsipareigojimai atsakovui. Kai tai nepavyko pradiniame etape, vėliau sekė ieškinys, kuriuo kaip atskiras reikalavimas atsirado atsakovo maksimalus įsiskolinimas vaikų išlaikymui, kurio nei viena šalis neginčijo.Ieškovės gaunamos pajamos už praėjusį laikotarpį, įsipareigojimai finansų institucijai, neleido ieškovei vaikų išlaikymu skirti po 150 Eur kiekvienam vaikui nuo savęs, o juo labiau dar po 150 Eur ir už atsakovą. Šalys ir ieškovė negalėjo ir neturėjo galimybių skirti kiekvieno vaiko išlaikymui po 300 Eur per mėnesį sumą, kadangi jų pajamos to akivaizdžiai neleido daryti, todėl šioje dalyje sprendimas keistinas, atsižvelgiant į faktines išlaidas vaikų išlaikymui. Šioje dalyje teismo sprendimas dėl atsakovo išlaikymo įsiskolinimo keistinas, nustatant, jog atsakovo įsiskolinimas dėl vaikų išlaikymo skaičiuotinas nuo 2015-07-01 iki kreipimosi į teismą dienos, nuo ne didesnės kaip 100 Eur per mėnesį vienam vaikui sumos.Teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas T. N. ir E. R. 2011 metais pradėjo vystyti bendrą verslą Baltarusijoje. Byloje nėra visiškai jokių duomenų, kurie patvirtintų teismo padarytas išvadas dėl bendro verslo, t. y. jog E. R. su atsakovu vystė ar rengėsi vystyti bendrą verslą Baltarusijoje. Paskoliniai santykiai nėra ir negali būti pagrindas konstatuoti asmenų bendro verslo ar kitokios bendros veiklos. Pinigai buvo skolinami būtent šalių, t. y. ieškovės ir atsakovo, bendram šeimos verslui pradėti ir vystyti. Asmeniškai su atsakovu daugiau bendravo apelianto sutuoktinė, nes juos sieja giminystės ryšiai (N. yra trečiojo asmens sutuoktinės netikras brolis), todėl asmeniškai trečiasis asmuo E. R. atsakovui T. N. jokių pinigų nebūtų skolinęs, arba jei būtų skolinęs, tik su atitinkamo likvidaus turto įkeitimu. Būtent dėl giminystės ryšių buvo skolinami pinigai N. šeimos vystomam verslui Baltarusijoje pradėti ir vystyti. Atsakovas T. N. su savo sutuoktine atvykę pas E. R. ir jo sutuoktinę, sakė jog turi unikalią galimybę Baltarusijoje pradėti iš N. žodžių labai pelningą verslą, kurį jis gerai žino ir išmano, nes šiuo klausimu ilgai dirbęs, tačiau šeimos verslo startui neturi pradinio kapitalo, bankai neskolina, nes jie jau turi būsto paskolą, oficialios pajamos nėra didelės, todėl verslo pradžiai prašė paskolinti pinigų jų šeimos verslui pradėti ir vystyti. Sakė, jog verslas yra labai pelningas, todėl problemų su pinigų grąžinimu tikrai nebus. Viso susitikimo metu aiškiai matėsi, jog ieškovė pritaria šiai sutuoktinio idėjai ir ją palaiko, kas apeliantui pagrįstai leido daryti išvadą, jog bus kuriamas ir vystomas šeimos verslas ir būtent šeimos verslo kūrimui yra skolinami pinigai. Iš to, ką apeliantas matė ir suprato, jam susidarė labai aiškus vaizdas, jog N. dėl šeimos verslo jau buvo viską susitarę, ir ieškovei buvo aišku, jog gavę pinigų verslo startui, atsakovas pagrindinį dėmesį ir energiją skirs šeimos verslui pradėti ir vystyti Baltarusijoje, nes verslas buvo numatytas vykdyti Baltarusijoje, dėl ko atsakovas praleis daugiau laiko svečioje šalyje prižiūrint verslo procesus. Todėl ieškovės paaiškinimai, jog ieškovė tiesiogiai asmeniškai nedalyvavo šeimos verslo veiklos procesuose, nepaneigia aplinkybių, jog pinigai iš E. R. buvo skolinami šalių šeimos verslui, ir būtent šios aplinkybės ir tapo priežastimi bei nulėmė, kodėl pinigai N. buvo paskolinti. Aplinkybė, jog ieškovė vėliau tiesiogiai neužėmė OOO „(duomenys neskelbtini)“ šalių šeimos verslo įmonėje, kuri įkurta šalių santuokos metu, jokių oficialių pareigų, savaime nereiškia, jog ji nedalyvavo šeimos versle, kadangi dalyvavimas šeimos versle negali būti suprantamas vien tik kaip oficialių pareigų šeimos įmonėje užėmimas. Dėl šių aplinkybių sprendimo dalis, kuria E. R. suteikta paskola pripažįstama asmenine atsakovo T. N. prievole, naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas, pripažinti ieškovę ir atsakovą solidariais bendraskoliais pagal prievoles trečiajam asmeniui E. R..Pirmosios instancijos teismas nenustatė tikro šalių turto ir jo vertės, dėl ko neteisingai išsprendė šalių bendro turto dalybos klausimą. Byloje buvo pateikti duomenys, jog šalys santuokos metu įsteigė šeimos verslą - įmonę OOO „(duomenys neskelbtini)“, tačiau kokia šio turtinio vieneto vertė teismas nenustatė. Iš pasiskolintų lėšų buvo perkami įrengimai šeimos verslo įmonei, todėl įmonė turėtų turėti atitinkamą vertę, pardavus įmonę su jos turtu, šalys įgytų pajamų. Sprendimu teismas atsakovui priteisė 80 proc. OOO „(duomenys neskelbtini)“ akcijų ir visiškai nepasisakė, kam priteistinos likusios 20 proc. akcijų. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog atsakovas yra 100 proc. OOO „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, todėl yra neaišku, kodėl atsakovui priteistas būtent toks kiekis akcijų. Duomenų, jog minėta įmonė turėtų kitų akcininkų, nebuvo pateikta. Teismas netinkamai nustatė šalių turto masę ir ją padalino, dėl ko šioje dalyje teismo sprendimas turėtų būti peržiūrėtas ir keistinas.

Atsiliepimas

10. Ieškovė A. N. atsiliepimu į trečiojo asmens E. R. apeliacinį skundą prašo trečiojo asmens apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

10.1. Ieškovė apie atsakovo bendradarbiavimą su kreditoriumi sužinojo teismo posėdyje. E. R. patvirtino, kad įranga buvo perduota iš įmonės į įmonę, kad pinigus duodavo baltarusiškai įmonei per T. N.. Vekseliai T. N. buvo pasirašyti kaip garantas dėl įrangos, su vekseliais ieškovė susipažino posėdžio metu, ieškovės parašų ant vekselių nėra. E. R. posėdyje patvirtino, kad ieškovės neprašė ir negavo ieškovės įsipareigojimo, kad ji grąžins T. N. suteiktas lėšas. Vekseliai buvo pasirašyti kaip garantas ir byloje nėra įrodymų, kad šeima gavo iš įmonės OOO „(duomenys neskelbtini)“ finansinę naudą, todėl atsakovo asmeninė prievolė negali būti pripažinta sutuoktinių solidaria prievole.

10.2. Teismas pagrįstai priteisė išlaikymo įsiskolinimą už trejus metus, skaičiuojant po 150,00 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį. T. N. nedalyvavo šeimos gyvenimą ir neprisidėjo prie vaikų išlaikymo. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojai Danutė ir V. M. teismo posėdyje.

11. Atsakovas T. N. atsiliepimu į trečiojo asmens E. R. apeliacinį skundą prašo trečiojo asmens apeliacinį skundą atmesti, pakeisti Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimo dalį, kurioje pripažinta, kad atsakovas su ieškove gyvena skyrium nuo 2015 m. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

11.1. Trečiasis asmuo turėjo savo interesų ir tikėjosi finansinės naudos. E. R. sudarinėjo sutartis su savo įmone UAB „(duomenys neskelbtini)“, pervesdavo iš jos ir papildydavo pinigais įmonės OOO „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, apmokėdavo tarptautines sąskaitas, bendravo elektroniniais laiškais, analizavo darbų eigos ataskaitas ir išleistas pinigines lėšas projekto metu, vykdavo į Baltarusijos gamybos vietą. Projekto metu maistą ir apgyvendinimą atsakovas dengė iš savo asmeninių lėšų. Todėl prievolė kreditoriui yra asmeninė, o ne solidari su ieškove.

11.2. Teismas pripažino, kad šalys bendrą ūkį vedė 2011–2015 metais, tačiau visą šį laikotarpį atsakovas praleido Baltarusijoje. 2008–2011 metais dirbo OOO (duomenys neskelbtini) įmonių grupėje, 2010–2015 metais dirbo prie bendro su kreditoriais projekto Baltarusijoje. Atsakovas prie projekto prisidėjo darbais, o kreditoriai jį finansavo. Negaudamas atlygio nuo 2011–2015 metų, atsakovas negalėjo prisidėti prie šeimos išlaikymo finansiškai. Atsakovas prašo pakeisti sprendimo dalį, kad jis su ieškove A. N. gyvena skyrium ne nuo 2015 metų, o realiai nuo 2011 metų.

11.3. Įmonė neturi turto, todėl nėra ką dalinti, išskyrus mažos vertės akcijas, kurios negalės sumažinti nei kreditoriaus skolų, nei ieškovei kompensuoti išlaikymo patirtas išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl prievolių pripažinimo solidariomis

Tarp kreditoriaus ir sutuoktinių kilo ginčas dėl prievolių pripažinimo solidariomis. Ieškovė A. N. ieškiniu prašė kreditorinius įsipareigojimus E. R. pripažinti asmeninėmis atsakovo T. N. prievolėmis. Atsakovas T. N. su ieškiniu šioje dalyje sutiko. Trečiasis asmuo E. R. su ieškiniu šioje dalyje nesutiko, teigė, kad prievolės yra solidarios sutuoktinių. Pirmosios instancijos teismas pripažino įsiskolinimus kreditoriui E. R. pagal 2014 m. sausio 26 d. išduotus vekselius 31 728 Eur ir 10 200 Eur sumoms atsakovo T. N. asmeninėmis prievolėmis. Nustatyta, kad 2012 m. kovo 4 d. buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama E. R., pardavė OOO “(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamai T. N., pjuvenų džiovyklą už 16728 Eur (t. 1, b.l. 159-162). 2012 m. balandžio 27 d. OOO “(duomenys neskelbtini)“ išsinuomojo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įrangą laikotarpiui nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. už 6000 Eur (t. 1, b.l. 166-168). 2012 m. rugpjūčio 20 d. buvo sudaryta sutartis, pagal kurią OOO “(duomenys neskelbtini)“ susitarė su UAB „(duomenys neskelbtini)“, parduoti pastarajai prekes už 300000 Eur (t. 1, b.l. 174-176). T. N. 2014 m. sausio 26 d. išdavė E. R. paprastuosius vekselius 31728 Eur ir 10200 Eur sumoms (t. 2, b.l. 15, 17). Bendras sutuoktinių prievoles reglamentuojančiame CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010).Trečiasis asmuo E. R. savo reikalavimo teisę kildina iš paskolos sutarties, nurodydamas, kad jis lėšas paskolino sutuoktinių bendram verslui. CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi esminiai paskolos sutarties elementai – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat sumą ar kiekį daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu nesusitarta dėl neatlygintinės paskolos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015; kt.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad trečiasis asmuo, be savo paaiškinimų, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių paskolinius santykius tarp jo ir ieškovės bei atsakovo. Atsakovas T. N. neigė paskolinius santykius, nurodė, kad prievolė atsirado iš bendro verslo (teismo posėdžio, vykusio 2017-11-28, garso įrašas, 55 min. 25 s – 55 min. 45 s). Atsakovo paaiškinimus patvirtina į bylą pateiktos 2012 m. kovo 4 d., 2012 m. balandžio 27 d., 2012 m. rugpjūčio 20 d. sutartys, iš kurių matyti, kad tarp ieškovo ir atsakovo įmonių buvo verslo santykiai. Tokie byloje esantys įrodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, paneigia apelianto paaiškinimus. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes konstatuodamas, kad tarp šalių buvo verslo santykiai. Todėl darytina išvada, kad T. N. trečiajam asmeniui E. R. išduoti vekseliai yra jo priimta prievolė, kylanti iš verslo santykių, o ne iš paskolos. Akivaizdus ir vekselių išdavimo tikslas - OOO “(duomenys neskelbtini)“ skolos UAB „(duomenys neskelbtini)“ paprastesnis ir greitesnis išieškojimas prievolės neįvykdymo atveju. Pažymėtina, kad OOO “(duomenys neskelbtini)“ yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo (t. 2. b.l. 63-64), kurio 80 proc. akcijų valdo T. N.. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ribotos atsakomybės juridinis asmuo teisine prasme negali būti vertinamas kaip šeimos verslas, o tokio juridinio asmens prievolės nėra jo akcininkų prievolės. Apeliacinės instancijos teismas atmeta trečiojo asmens argumentus, jog įmonė yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir pažymi, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė yra įmonės akcijos, o ne įmonė. Todėl įmonei pardavus turtą, lėšas gautų ne akcininkas, o įmonė. Ta aplinkybė, kad atsakovas vienas priėmė ribotos atsakomybės juridinio asmens prievoles, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindas konstatuoti, jog atsakovo prievolės, atsiradusios 2014 m. sausio 26 d. išduotų vekselių pagrindu, atsirado šeimos interesais.Teisėjų kolegija sprendžia, kad trečiasis asmuo E. R. neįrodė, jog atsakovo T. N. prievolės atsirado iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje teisingas, ir jo keisti nėra pagrindo.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo

Trečiasis asmuo apeliacinį skundą dalyje dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo grindžia tuo, jog teismas neteisingai įvertino įrodymus, todėl neteisingai nustatė išlaikymo įsiskolinimo laikotarpį, o taip pat skaičiavo per didelę sumą.Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo T. N. nepilnamečio sūnaus D. N. ir nepilnametės dukros G. N. 10 800 Eur išlaikymo įsiskolinimą, susidariusį nuo 2013-10-01 iki 2016-10-03. Teismas išlaikymo įsiskolinimą skaičiavo kiekvienam vaikui po 150 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį.Spręsdama dėl išlaikymo įsiskolinimo laikotarpio, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, jog šalys dar 2015 m. gyveno kartu ir augino vaikus, o atskirai pradėjo gyventi nuo 2015 m. vidurio. Kartu pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog išlaikymo įsiskolinimas susidarė už laikotarpį nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2016 m. spalio mėn., t.y. iki ieškinio padavimo dienos.Pagal CK 3.200 straipsnį išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Teisė reikalauti išlaikymo atsiranda nuo to momento, kai tėvas nevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti vaikus.Išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: (a) vaiko poreikiai, (b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, (c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, (d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, (e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai).Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, jog šalių bendras ūkis buvo vedamas iki 2015 m. padarė neteisingą išvadą, jog išlaikymo įsiskolinimas susidarė nuo 2013 m. spalio mėn. Ta aplinkybė, jog atsakovas T. N., gyvendamas kartu su šeima, vesdamas bendrą ūkį, neuždirbo lėšų ir negalėjo prisidėti prie vaikų išlaikymo materialiai, nereiškia, jog jis neišlaikė vaikų ir jam atsirado prievolė mokėti išlaikymo įsiskolinimą. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog prisidėjimas prie šeimos poreikių negali būti suprantamas vien kaip finansinis prisidėjimas. Bendro ūkio vedimas reiškia, jog šalys kartu tvarko šeimos finansus, rūpinasi vaikais, dalinasi pareigomis. Todėl nereikšminga yra tai, kad vienas iš sutuoktinių tuo laikotarpiu negauna pajamų ir prie šeimos gerovės neturi galimybės prisidėti finansiškai. Ta aplinkybė, jog šalys iki 2015 m. vidurio gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, šalina atsakovo pareigą mokėti išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2015 m. liepos 1 d. Todėl teismo sprendimas šioje dalyje keistinas ir išlaikymo įsiskolinimas priteistinas už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. spalio 3 d. Spręsdamas dėl išlaikymo dydžio, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad išlaikymo įsiskolinimo laikotarpiu vaikai buvo 14 ir 7 metų amžiaus, lankė mokyklas (t. 1, b.l. 20-23). Ieškovės pajamos per laikotarpį nuo 2016 m. kovo mėn. iki 2016 m. rugpjūčio mėn. buvo vidutiniškai 365,56 Eur (t. 1, b.l. 28). T. N. draudžiamosios pajamos per laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo mėn. iki 2016 m. birželio mėn. buvo 431,92 Eur (t. 1, b.l. 30-31), o laikotarpiu nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2016 m. birželio mėn. gavo 589,67 Eur pareigūnų ir karių pensiją (t. 1, b.l. 32). T. N. išlaikymo įsiskolinimo laikotarpiu kas mėnesį mokėjo 261,35 Eur kreditą bankui (t. 1, b.l. 37-38).Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas išlaikymo įsiskolinimas po 150 Eur per mėnesį atitiko vaikų poreikius ir jų neviršijo. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad vaikai buvo mokyklinio amžiaus, į jų būtinuosius poreikius maistui, aprangai, ugdymui, sveikatos priežiūrai, papildomam lavinimui, į ekonominę situaciją Lietuvoje, šių poreikių užtikrinimui reikalingų prekių ir paslaugų kainas.Spręsdamas, ar ieškovė buvo pajėgi skirti vaikams po 300 Eur išlaikymą, teismas pažymi, kad byloje nėra nustatyta, jog vaikai būtų neaprūpinti, kad jų teisės išlaikymo įsiskolinimo laikotarpiu buvo pažeidžiamos. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo keliamas išlaikymo dydžio klausimas, nes tarp šalių ginčas dėl to nekilo, o trečiasis asmuo šiuo argumentu nesirėmė. Teismas sprendžia, kad visos abejonės vertintinos vaikų naudai, nes šeimos bylose ginčo santykių teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., LR CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p.).Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, išlaikymo įsiskolinimą kiekvienam vaikui skaičiuodamas po 150 Eur, priėmė teisingą sprendimą, todėl šioje dalyje jo keisti nėra pagrindo.Atsižvelgiant į tai, kad nustatytas kitas išlaikymo įsiskolinimo laikotarpis, iš atsakovo priteistinas 4520 Eur išlaikymo įsiskolinimas (už 15 mėn. ir 2 dienas, skaičiuojant iš viso po 300 Eur per mėnesį).

Dėl turto padalinimo

Apeliantas prašo išspręsti klausimą dėl šalių turto OOO „(duomenys neskelbtini)“ akcijų padalinimo tarp šalių. Nurodo, kad teismas nenustatė teisingo sutuoktinių turto balanso, nes turtą padalino ne realiomis rinkos kainomis. Be to, tik 80 proc. akcijų priteisė atsakovui, tačiau nepasisakė, dėl likusios 20 proc. dalies.Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį ribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turtas yra atskirtas nuo įmonininko (savininko ar savininkų) turto, todėl OOO „(duomenys neskelbtini)“ ar jos turtas nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Trečiojo asmens argumentai dėl turto rinkos vertės nenustatymo atmestini, nes trečiojo asmens nurodomas turtas nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Tačiau įmonės akcijos yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad OOO “(duomenys neskelbtini)“ yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo (t. 2. b.l. 63-64), kurio 80 proc. akcijų valdo T. N.. Likusią 20 proc. akcijų dalį valdo G. S. A.. Taigi, likusi 20 proc. akcijų dalis nėra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atsakovui priteisdamas 80 proc. įmonės akcijų, teisingai išsprendė turto padalinimo klausimą, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi teismo sprendimas pakeičiamas, todėl yra pagrindas perskirstyti šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas. Bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.).Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo priteisė 672 Eur žyminį mokestį (240 Eur žyminio mokesčio dalis, nuo kurios ieškovė buvo atleista, 432 Eur žyminis mokestis už patenkintus reikalavimus dėl išlaikymo vaikams ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo). Kadangi išlaikymo įsiskolinimo suma sumažinta, teismas sumažina iš atsakovo priteisto žyminio mokesčio dydį iki 483,60 Eur.Trečiasis asmuo ir šalys duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nepateikė.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 28 d. sprendimą pakeisti dalyje dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų valstybei priteisimo.

Priteisti iš atsakovo T. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nepilnamečio sūnaus D. N., a.k. (duomenys neskelbtini) ir nepilnametės dukros G. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4520 Eur (keturis tūkstančius penkis šimtus dvidešimt eurų) išlaikymo įsiskolinimą, susidariusį nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2016 m. spalio 3 d.

Priteisti iš T. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 483,60 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt tris eurus 60 ct) žyminį mokestį valstybei.

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Nijolia IndreikienėVirginija LozoraitytėTomas Romeika