- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-10-25
- Bylos Nr.
- I-1259-811/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04015-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, S. K.
- Advokatai
- Muradas Bakanaas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos , tretieji suinteresuotieji asmenys Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir S. K., dėl sprendimų panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. K. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde, kurį patikslino, prašo panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Šiaulių AVMI) 2018 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (44.1)FR0682-46, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 68-59 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2018 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. S-181 (7-121/2018) bei perduoti mokestinę bylą Šiaulių AVMI iš naujo atlikti mokestinį patikrinimą ir surašyti naują patikrinimo aktą.
Nesutinka su ginčijamais sprendimais dėl toliau nurodytų priežasčių. Teigia, kad VMI prie FM nepagrįstai laiko pareiškėjo 25 847,09 Eur kreditorinį reikalavimą UAB „Deiginta“ patvirtintu. Paaiškino, kad dėl šio kreditorinio reikalavimo vyksta ginčas Šiaulių apygardos teisme, o galiojančios nutarties ar sprendimo dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo dar nėra priimta. Be to, pareiškėjo kreditorinio reikalavimo UAB „Deiginta“ sumai nustatyti paskirta teismo ekspertizė. Nurodo, kad nagrinėdama pareiškėjo skundą MGK, į šią aplinkybę neatsižvelgė. Mano, kad teismui nenustačius kreditorinio reikalavimo dydžio, negali būti vertinama nuo kokios sumos priskaičiuotinas mokėtinas gyventojų pajamų mokestis (toliau – GPM), nes neaišku kokia mokestinė nepriemoka galimai egzistuoja.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius ir MGK nepagrįstai nevertino pareiškėjo gautų lėšų už parduotas UAB „Tarida“ akcijas. Pareiškėjui priklausė 50 proc. UAB „Tarida“ akcijų, pareiškėjas šias akcijas nurodo pardavęs 2010 metais už 55 020 Eur. Mokestiniam patikrinimui akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pateikti nebegali, nes nuo sandorio sudarymo iki mokestinio patikrinimo praėjo daugiau nei penki metai, t. y. laikotarpis už kurį mokesčių administratorius gali tikrinti mokesčių sumokėjimą, todėl pareiškėjas akcijų pirkimo-pardavimo sutarties ilgiau nesaugojo. Paaiškina, kad asmuo, nupirkęs iš pareiškėjo akcijas yra R. Š., kuris įsigijo minėtas akcijas už 55 020 Eur. Teigia turįs preliminarią akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, iš kurios matyti, kad akcijas R. Š. nupirko iš J. T., o šių akcijų tikrąjį savininką mokesčių administratorius pripažino būtent pareiškėją, o ne J. T.. Pareiškėjo teigimu, ginčo dėl šių akcijų pardavimo nėra.
Pareiškėjo įsitikinimu, mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino iš pareiškėjo močiutės J. S. gautų 30 000 USD ir iš pareiškėjo sutuoktinės S. K. močiutės K. G. L. gautų 60 000 Lt jų nedeklaravus. Atkreipia dėmesį, jog Mokesčių administravimo įstatymo 42¹ straipsnio 3 dalis, pagal kurią mokesčių mokėtojas turi informuoti apie sudarytus sandorius, įsigaliojo tik 2012-06-19. Kadangi nurodytas sumas pareiškėjui ir jo sutuoktinei minėti asmenys padovanojo dar iki 2012-06-19, todėl mano, kad sandorių deklaruoti neprivalėjo. Be to, pareiškėjas neturėjo pareigos deklaruoti sandorių ir pagal Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 27 straipsnio 2 dalį, nes gyventojas turi teisę neteikti metinės pajamų mokesčio deklaracijos, jeigu gautos pajamos įtrauktos į centrinio mokesčių administratoriaus nustatytą neapmokestinamųjų pajamų sąrašą, kurių gavus, deklaracija gali būti neteikiama. Šių sandorių forminti notarine forma taip pat neturėjo pareigos, nes minėtos sumos dovanotos dalimis. Kadangi J. S. ir K. G. L. jau yra mirusios, nėra galimybės jų apklausti dėl padovanotų sumų, o kitų įrodymų, pagrindžiančių dovanotas sumas nėra.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat prašo teismo atleisti nuo delspinigių, palūkanų mokėjimo ir neskirti baudos, nes pareiškėjo turtinė padėtis šiuo metu yra bloga, pareiškėjo darbingumas tik 40 proc. Pareiškėjo atlyginimas yra minimalus, viena dukra nepilnametė, kita dukra studijuoja, pareiškėjas turi jas išlaikyti. Sutuoktinės pajamos per mėnesį siekia 500 Eur. Visas pareiškėjui ir sutuoktinei priklausantis turtas yra įkeistas bankui, todėl net ir pardavus turimą turtą gautos lėšos atitektų bankui. Tiek VMI prie FM, tiek Šiaulių AVMI priimdamos sprendimus į pareiškėjo turtinę padėtį neatsižvelgė ir savo sprendimuose dėl tokių pareiškėjo nurodytų argumentų nepasisakė. Nors MGK atleido pareiškėją nuo GPM delspinigių mokėjimo, tačiau nuo baudos ir palūkanų mokėjimo pareiškėjas atleistas nebuvo, atkreipia dėmesį, kad dėl palūkanų mokėjimo MGK sprendime iš viso nepasisakė. Mano, kad mokestinė nepriemoka susidarė ne dėl pareiškėjo kaltės, nes jis visas lėšas įsigijo teisėtai. Todėl teigia, kad egzistavo pagrindas mokesčio sumokėjimo terminą atidėti arba išdėstyti ir atleisti pareiškėją nuo baudos mokėjimo.
Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje palaikė pareiškėjo skundą iš esmės jame nurodytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad Šiaulių apygardos prokuratūra 2019 m. rugsėjo 16 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl apgaulingai tvarkomos UAB „Deginta“ apskaitos ir neteisėto praturtėjimo. Tuo pačiu nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartimi atsisakyta tvirtinti pareiškėjo kreditorinį reikalavimą UAB „Deiginta bankroto byloje. Teigė, kad naudos pareiškėjas negavo, todėl negali būti apmokestintas GPM. Tuo pačiu teigė, kad pareiškėjo už bendrovę sumokėtos lėšos galėjo būti ne pareiškėjo, o pačios bendrovės pajamos – nuosavybė. Nesant nuosavybės, nėra pagrindo pripažinti, kad buvo įnešti asmeniniai pareiškėjo pinigai.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI prie FM atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 38–44).
Paaiškina, kad patikrinimo metu buvo nustatytos pareiškėjo pajamos ir išlaidos: sutuoktinių 2004- 2011 metų išlaidos viršijo pajamas, t. y. sutuoktiniai gavo 618 393,82 Lt pajamų ir patyrė 823 672,42 Lt išlaidų. Dėl gautų pinigų iš močiutės J. S. (30 000 USD) ir K. G. L. (60 000 Lt) pasisakė, jog abi šios moterys mokestinio patikrinimo metu buvo senatvės pensininkės, nei viena iš močiučių nėra teikusios nei vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos, nei pajamų deklaracijų. Teigia, kad tuo atveju, jei gyventojas nustatyta tvarka ir terminais informacijos apie sudarytus sandorius nepateikė, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai, todėl konstatavo, jog piniginės lėšos iš močiučių J. S. (30 000 USD) ir K. G. L. (60 000 Lt) nebuvo gautos. Pažymėjo, kad pareiškėjas nei mokestinio patikrinimo metu, nei skunduose atsakovui, MGK ir teismui, nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl realaus piniginių lėšų perdavimo, apsiribodamas tik abstrakčiais teiginiais apie minėtų piniginių lėšų gavimą.
Dėl UAB „Tarida“ akcijų pardavimo pažymėjo, kad pareiškėjas pagrįsti aplinkybei, jog pardavė UAB „Tarida“ akcijas už 55 028 Eur nepateikė įrodymų. Pagal UAB „Tarida“ pateiktą informaciją, pareiškėjas jos akcijas 2008 m. sausio 9 d. pardavė J. T., tačiau nei pati bendrovė, nei pareiškėjas akcijų pirkimo pardavimo sutarties nepateikė, taip pat nepateikė duomenų, kada ir kokiu būdu pareiškėjas iš V. S. įsigijo 50 proc. bendrovės akcijų. Nors, pareiškėjas mokesčių administratoriui paaiškino, kad apie 2009-2010 metus akcijas pardavė R. Š. už 190 000 Lt, o pinigai už akcijas buvo sumokėti grynaisiais, tačiau dokumentų, įrodančių piniginių lėšų už bendrovės akcijas gavimą, nepateikė nurodęs, kad tokių dokumentų nerado.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodo, kad pareiškėjas Šiaulių apygardos teismo nutartimi pripažintas bankrutuojančios UAB „Deiginta“ trečios eilės kreditoriumi, jo kreditorinis reikalavimas (255 847,09 Eur) yra pagrįstas finansiniais dokumentais. Teigia, kad pagal viešai prieinamus duomenis matyti, jog UAB „Deiginta“ bankrotas pripažintas tyčiniu (2018-04-04). Papildomuose paaiškinimuose (b. l. 132–139) atsakovė nurodė, kad pareiškėjo, kaip UAB „Deiginta“ atskaitingo asmens, likutis buvo nustatytas pagal UAB „Deiginta“ finansinius dokumentus, o ne pagal pareiškėjo pateiktą kreditorinį reikalavimą ar priimtas Šiaulių apygardos teismo ar Lietuvos apeliacinio teismo nutartis.
Atsakovės VMI atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas ir didžiausios pareiškėjo patirtos išlaidos buvo dengiant UAB „Deiginta“ išlaidas. Nurodė, kad mokesčių administratorius nesirėmė kitų institucijų sprendimais apskaičiuodamas pareiškėjui mokėtinas sumas, o patikrinimą atliko savo duomenimis. Mano, kad ikiteisminio tyrimo nutraukimas šiai bylai reikšmės neturi, nes mokesčių teisė yra atskira teisės šaka. Tuo pačiu nurodė, kad ekspertizės duomenys nesutampa su patikrinimo duomenimis – skiriasi patikrinimo ir ekspertizės laikotarpiai, be to teigiė, kad likutis nustatytas pagal pareiškėjo pateiktus registrų centrui duomenis.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių AVMI atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo S. K. atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jai pranešta tinkamai, neatvykimo priežastys nežinomos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių AVM, VMI prie FM ir MGK sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo ir pagrindo įpareigoti mokesčių administratorių iš naujo atlikti pareiškėjo mokestinį patikrinimą.
Nagrinėjant bylą nustatyta, kad Šiaulių AVMI atliko pareiškėjo mokesčių apskaičiavimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. (MGK bylos medžiaga, b. l. 63–75) ir 2018 m. vasario 13 d. sprendimu Nr. (44.1) FR0682-46 patvirtino 2017 m. gruodžio 18 d. patikrinimo aktą bei nurodė pareiškėjui sumokėti 38 345,75 Eur GPM, 5 480,40 Eur GPM delspinigių, 3 824 Eur GPM baudą, iš viso – 47 650,18 Eur (b. l. 76–85). VMI prie FM ginčijamu 2018 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 68-59 (b. l. 22–25) patvirtino Šiaulių AVMI 2018 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (44.1)-FR0682-46. Pareiškėjo skundą dėl VMI prie FM 2018 m. gegužės 18 d. sprendimo Nr. 68-59 (b. l. 22–25) išnagrinėjusi MGK 2018 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. S-181(7-121/2018) patvirtino VMI prie FM 2018 m. gegužės 18 d. sprendimą Nr. 68-59 (b. l. 22–25) ir atleido pareiškėja nuo 2 740,20 Eur (50 procentų) GPM delspinigių mokėjimo.
Pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus nustato, taip pat įtvirtina Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja MAĮ (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2018-01-01).
MAĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1) mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2) to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos – nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi.
To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato Centrinis mokesčių administratorius. Pagal VMI prie FM viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – Taisyklės; aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2004-05-29) 4 punktą, įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais) (Taisyklių 4.1 papunktis). Taisyklių 6.1. punkte nustatyta, kad norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius konstatuoja faktus bei aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 punkte.
Taisyklių 28 punkte nurodyta, kad mokesčių administratorius, norėdamas atlikti įvertinimą ir apskaičiuoti mokesčius, privalo surinkti pakankamą kiekį informacijos ir duomenų, reikalingų skaičiavimams atlikti ir pagrįsti. Vertinimui atlikti mokesčių administratoriaus pareigūnas turi pasirinkti tokius informacijos šaltinius, kurie leistų tiksliausiai ir objektyviausiai atlikti įvertinimą. Taisyklių 6.3 punkte įtvirtinta, kad mokesčių administratorius gali taikyti išlaidų metodą.
Dėl kreditorinio reikalavimo UAB „Deiginta“
Pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus nustatyta aplinkybe, kad R. K. kreditorinis reikalavimas UAB „Deiginta“ yra 255 847,09 Eur. Pareiškėjo teigimu, dėl šio kreditorinio reikalavimo vyksta ginčas teisme, kreditorinio reikalavimo dydžiui nustatyti paskirta teismo ekspertizė. Teismas pažymi, kad nors pareiškėjas skunde nurodo ne 255 847,09 kreditorinio reikalavimo sumą, o 25 847,09 Eur, iš skundo turinio ir byloje esančios medžiagos matyti, kad tai akivaizdi rašymo apsirikimo klaida. Atsakovas tuo tarpu nurodo, kad kreditorinis reikalavimas UAB „Deiginta“ yra didžiausia pareiškėjo patirtų išlaidų dalis, apskaičiuota pagal UAB „Deiginta“ finansinius dokumentus, o ne teismo sprendimus ar nutartis, todėl laiko pareiškėjo įsiskolinimo dydį 255 847,09 Eur nustatytu.
Žemesnės instancijos teismas
Remiantis byloje esančia rašytine medžiaga, teismas nustatė, kad Šiaulių apygardos teismas 2017 m. spalio 24 d. nutartimi UAB „Deiginta“ iškėlė bankroto bylą. Šioje byloje paskirta ekspertizė siekiant nustatyti pareiškėjo R. K. kreditorinį reikalavimą UAB „Deiginta“. Ekonominės ekspertizės aktu Nr. 2018/09 civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 84–98) patvirtinta, kad UAB „Deiginta“ bankroto iškėlimo dienai (2017-01-24) buvo skolinga R. K. 250 103,84 Eur sumą, kuri susidarė, nes pareiškėjas, dengdamas UAB „Deiginta“ skolas kreditoriams, naudojo savo asmenines lėšas. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (t. I, b. l. 100–104), atsižvelgiant į atliktos ekspertizės rezultatus, patvirtino bankroto byloje UAB „Deiginta“ trečiosios eilės kreditoriaus R. K. 250 103,84 Eur kreditorinį reikalavimą. Akcentuotina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. kovo 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Šiaulių apygardos teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį panaikino ir klausimą išsprendė iš esmės – atsisakė patvirtinti R. K. finansinį reikalavimą bankrutuojančios UAB „Deiginta“ bankroto byloje (t. I, b. l. 107–117) motyvuojant tuo, jog R. K. neturėjo finansinių galimybių atsiskaitinėti su UAB „Deiginta“ kreditoriais nurodytomis sumomis, rėmėsi mokesčių administratoriaus atliktu pareiškėjo pajamų ir išlaidų patikrinimu, teigdamas, kad pareiškėjo pajamos 2014-2016 m. viršijusios išlaidas buvo kitos, su darbo santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos, pajamos.
Taigi, iš aptartos rašytinės medžiagos matyti, kad mokesčių administratoriaus nustatyta suma UAB „Deiginta“ išlaidoms padengti buvo 255 847,09 Eur, tuo tarpu Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas pareiškėjo kreditorinio reikalavimo UAB „Deiginta“ pagrįstumą, pareiškėjo kreditorinį reikalavimą patvirtinti iš viso atsisakė. Teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad mokesčių administratoriaus nustatytos pareiškėjo išlaidos atsiskaitant su UAB „Deiginta“ kreditoriais yra neteisingos. Pažymėtina, kad pareiškėjas bankroto byloje pripažino (t. I, b. l. 107–117), taip pat VMI prie FM patikrinimo metu nurodė, kad išlaidas UAB „Deiginta“ kreditoriams finansavo iš savo lėšų (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 183 –184). Tuo tarpu, kaip matyti iš Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 26 d. nutarties, kreditorinis reikalavimas nepatvirtintas todėl, kad nenustatytas pareiškėjo asmeninių lėšų šaltinis, t. y. pareiškėjas UAB „Deiginta“ bankroto byloje nepateikė įrodymų, kad jis turėjo finansines galimybes atsiskaitinėti su UAB „Deiginta“ kreditoriais (t. I, b. l. 117).
Teismas pažymi, kad aplinkybė, jog civilinėje byloje nenustatytas pareiškėjo lėšų, kuriomis jis dengė mokėjimus UAB „Deiginta“ kreditoriams, šaltinis, nereiškia, kad nagrinėjant mokestinį ginčą mokesčių administratorius neturi teisės pareiškėjo pajamas viršijančių lėšų dalį apmokestinti. Kaip aptarta aukščiau, pareiškėjui pripažinus, jog jis mokėjo UAB „Deiginta“ kreditoriams iš savo lėšų ir nesant dėl to ginčo, mokesčių administratorius turi teisę atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. tikrinti privalomų mokėti mokesčių apskaičiavimą bei sumokėjimą, nustatęs, kad pareiškėjas panaudojo (išleido) pajamas, kurios gautos ne iš darbo santykių ir ne iš individualios veiklos. Kaip išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje, mokesčių administratorius sandorius vertina mokestinių įstatymų ir mokestinių santykių aspektu, turėdamas tam įstatymu nustatytą teisę (LVAT 2019-09-02 nutartis byloje Nr. A-692-968/2019), todėl civilinėje byloje nustatytos aplinkybės dėl asmeninių lėšų prigimties neįrodymo, neužkerta kelio mokesčių administratoriui apskaičiuoti pareiškėjui mokėtiną GPM nuo jo pajamas viršijančių lėšų. Priešingai, mokesčių administratoriui nustačius pajamas viršijančią išlaidų dalį, būtent pareiškėjui ir tenka pareiga įrodyti lėšų šaltinį (MAĮ 67 straipsnio 2 dalis).
Pažymėtina tai, kad pareiškėjas nei skunde dėl Šiaulių AVMI patikrinimo akto, nei VMI prie FM teiktame skunde dėl Šiaulių AVMI 2018 m. vasario 14 d. sprendimo Nr. (44.2)S-628 neginčijo mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės, kad jis UAB „Deiginta“ reikmėms patirtoms išlaidoms 2014-2016 m. panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas ir jokių argumentų dėl šios aplinkybės nenurodė (Mokestinio ginčo medžiagos t. I b. l. 58-60, 89-90). Vienintelis argumentas dėl šio aspekto buvo nurodytas pareiškėjo skunde MGK – kad mokesčių administratorius klaidingai nurodė, jog Šiaulių apygardos teismo nutartimi patvirtintas pareiškėjo 25 847,09 Eur kreditorinis reikalavimas UAB „Deginta“, nes dėl jo vyksta ginčas Šiaulių apygardos teisme (Mokestinio ginčo medžiagos t. I b. l. 5-8).
Šiame kontekste svarbu paminėti tai, kad teismas sutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiuota pareiškėjo išlaidų UAB „Deiginta“ kreditoriams suma – 255 847,09 Eur. UAB „Deiginta“ pateikti apskaitos dokumentai patvirtina, jog pareiškėjas dengė UAB „Deiginta“ išlaidas kreditoriams savo vardu (t. II, b. l. 2–54). Pareiškėjas mokesčių administratoriaus nustatytą pareiškėjo išlaidų sumą UAB „Deiginta“ kreditoriams 255 847,09 Eur ginčijo tik tuo aspektu, kad jo kreditorinio reikalavimo suma civilinėje byloje nėra tiksliai nustatyta. Kadangi nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius, vykdydamas jam priskirtas funkcijas, turėjo teisę apskaičiuoti pareiškėjo išlaidų sumą, nepaisant civilinėje byloje nenustatytų pareiškėjų asmeninių lėšų šaltinių, darytina išvada, kad mokesčių administratoriaus nustatyta 255 847,09 Eur suma yra pagrįsta rašytiniais įrodymais (UAB „Deiginta“ apskaitos dokumentais), tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad UAB „Deiginta“ apskaitos dokumentuose užfiksuoti duomenys yra neteisingi ar kad UAB „Deiginta“ išlaidas kreditoriams dengė ne jis, o kitas asmuo. Todėl pareiškėjo argumentai, jog apmokestinamųjų lėšų klausimas gali būti sprendžiamas tik nustačius konkretų jo kreditorinį reikalavimą UAB „Deiginta“ atmestini kaip nepagrįsti, o mokesčių administratoriaus priimti sprendimai, patvirtinti ginčijamu MGK sprendimu, šiuo aspektu laikytini teisėtais bei pagrįstais.
Dėl lėšų už parduotas UAB „Tarida“ akcijas
Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius ir MGK nepagrįstai nevertino pareiškėjo gautų lėšų už UAB „Tarida“ parduotas akcijas,. Nurodo šias akcijas pardavęs dar 2010 metais už 190 000 Lt. Tuo tarpu mokesčių administratorius ir MGK ginčijamuose sprendimuose konstatavo, kad 55 028 Eur suma (už pareiškėjo teigimu parduotas akcijas) neįtraukiama į pareiškėjo pajamų išlaidų balansą, įvertinus su akcijų pardavimu susijusių faktinių aplinkybių visumą ir faktą, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių savo teiginius.
Siekiant įvertinti pareiškėjo nurodomų teiginių pagrįstumą ir ginčijamų sprendimų teisėtumą šiuo aspektu, teismas vertina byloje esančią mokestinio tyrimo medžiagą. Remiantis byloje esančia rašytine medžiaga, teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 16 d. paaiškinime Šiaulių AVMI nurodė, kad UAB „Tarida“ akcijas pardavė už 190 000 Lt (55 028 Eur), jeigu ras sutartį, ją pateiks (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 101). Vėlesniuose paaiškinimuose, teiktuose 2017 m. rugsėjo 26 d., papildė, kad UAB „Tarida“ įsteigė jis pats kartu su V. S., kiekvienam iš jų priklausė 50 proc. akcijų, tačiau 2008 m. akcininkai susipyko ir visas akcijas perrašė pareiškėjo tetai J. T., kuri pareiškėjui už perleistas akcijas nieko nemokėjo, pareiškėjas liko faktinis bendrovės valdytojas, toliau vykdė veiklą. Papildė, kad 2009-2010 m. akcijas pardavė R. Š. už 190 000 Lt, bandys rasti dokumentus (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 164–165).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pagal UAB „Tarida“ R. K. vertybinių popierių sąskaitą, įsteigus UAB „Tarida“, pareiškėjui priklausė 50 vnt. (50 proc.) akcijų, tačiau vertybinių popierių sąskaitoje padaryta žyma, kad 2008 m. sausio 9 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi šios akcijos perleistos (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 134). J. T. UAB „Tarida“ vertybinių popierių sąskaita Nr. 3 patvirtina, kad ji įsigijo 100 vnt. (100 proc.) akcijų 2008 m. sausio 9 d. ir visas šias akcijas perleido kitam asmeniui 2008 m. spalio 16 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartimi (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 135). Pareiškėjas pateikė 2008 m. rugpjūčio 29 d. preliminariąją akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, kuri sudaryta tarp akcijų pardavėjos – J. T. ir pirkėjo – R. Š. (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 9–17), ir kuria preliminariai sutarta, kad J. T., valdanti 100 vnt. UAB „Tarida“ akcijų, įsipareigojo ateityje parduoti šias akcijas R. Š., sutarta pagrindinę sutartį dėl akcijų pirkimo-pardavimo sudaryti ne vėliau nei iki 2008 m. lapkričio 1 d.
Iš byloje esančios rašytinės medžiagos matyti, kad mokesčių administratorius kreipėsi į R. Š., kuris nurodė, kad UAB „Tarida“ akcijas pirko ne iš pareiškėjo, o iš „p. Rimos“, už akcijas sumokėjo 10 000 Lt grynais pinigais akcijų sutarties pasirašymo metu, sandoris įvyko 2008 m. (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 181–182). Pagal Mokesčių mokėtojo registre tvarkomų duomenų 2018 m. sausio 31 d. išrašą matyti, kad UAB „Tarida“ akcijos taip pat priklausė ir B. K. (MGK bylos medžiaga, t. II, b. l. 120). Mokesčių administratoriui pateikus paklausimą apie turėtas akcijas, ji nurodė, kad UAB „Tarida“ akcijas pirko iš R. Š., už akcijas sumokėjo 10 000 Lt, akcijas pardavė Rexcorp Group L. P. už 10 000 Lt (MGK bylos medžiaga, t. II, b. l. 122), pateikė šiuos savo paaiškinimus pagrindžiančius rašytinius įrodymus – 2008 m. lapkričio 10 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį bei 2010 m. birželio 21 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartį.
Taigi, atsižvelgiant į aptartas faktines aplinkybes ir pareiškėjo pateiktus dokumentus, matyti, kad pareiškėjas pinigų gavimo fakto už parduotas UAB „Tarida“ akcijas neįrodė. Pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, jog už J. T. parduotas akcijas būtų gavęs nurodytą 190 000 Lt atlygį, juolab, kad pats mokestinio tyrimo metu nurodė, kad iš J. T. apmokėjimo už akcijas negavo. Vertinant pareiškėjo poziciją, kad net ir perrašius akcijas J. T., jas faktiškai valdė pareiškėjas, teismas pažymi, kad jokių tokią pareiškėjo poziciją pagrindžiančių įrodymų nėra pateikta, taip pat pareiškėjas nepateikė jokių jo teiginius patvirtinančių duomenų, jog R. Š. iš tiesų už nusipirktas akcijas būtų sumokėjęs pareiškėjui.
Pareiškėjo teiginiai, jog akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pateikti nebegali, nes nesaugojo jos dėl to, kad nuo sandorio sudarymo praėjo penkeri metai, laikytini teisiškai nereikšmingais, nes LVAT praktikoje yra įtvirtinta, jog pareiga nurodyti pajamų šaltinius pirmiausia tenka mokesčių mokėtojui, kuris ir privalo užtikrinti, jog esant kompetentingų valstybės institucijų reikalavimui, galės pateikti šiuos šaltinius pagrindžiančius dokumentus (LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-27/2013; LVAT 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1305-602/2015; LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-145-602/2016; LVAT 2016 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-777-438/2016).
Todėl, teismo vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai, vertindamas pareiškėjo išlaidų ir pajamų balansą, neatsižvelgė į šiuos nurodomus argumentus dėl UAB „Tarida“ akcijų pardavimo ir 190 000 Lt (55 028 Eur) sumos į pajamų-išlaidų balansą neįtraukė. Tuo tarpu MGK ginčijamame savo sprendime išsamiai išanalizavo faktines aplinkybes, susijusias su UAB „Tarida“ akcijų pirkimu ir pardavimu, ir pagrįstai mokesčių administratoriaus priimtus sprendimus patvirtino.
Dėl dovanotų piniginių lėšų
Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius ir MGK nepagrįstai nepripažino iš pareiškėjo močiutės J. S. gautų 30 000 USD ir sutuoktinės S. K. močiutės K. G. L. gautų 60 000 Lt. Tuo tarpu mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose konstatavo, kad piniginės lėšos iš močiučių J. S. (30 000 USD) ir K. G. L. (60 000 Lt) nebuvo gautos.
Pareiškėjo argumentai dėl iš J. S. ir K. G. L. gautų pinigų sumų atmestini atsižvelgiant į toliau aptartus įrodymus. Pareiškėjas 2017 m. birželio 16 d. paaiškinime Šiaulių AVMI nurodė, kad jo žmonos močiutė G. K. L. parašė įgaliojimą parduoti namą, buvo sutarta, kad pardavus namą lėšos atiteks pareiškėjui su žmona (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 101). Pareiškėjas pateikė 2011 m. gegužės 3 d. įgaliojimą, iš kurio matyti, kad K. G. L. įgaliojo pareiškėjo sutuoktinę S. K. parduoti jai nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą ir atlikti kitus su pardavimu susijusius veiksmus (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 104–106). K. G. L. priklausantis gyvenamasis namas 2011 m. gegužės 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi už 145 000 Lt parduotas S. P. (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 107–118).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad VMI prie FM ginčijamame sprendime pripažino, kad pareiškėjo šeima gavo 145 000 Lt už parduotą gyvenamąjį namą, todėl ginčo dėl šios sumos nėra. Tuo tarpu mokestinio tyrimo metu rašytinių įrodymų, patvirtinančių gautus 30 000 USD iš pareiškėjo močiutės J. S. ir 60 000 Lt iš sutuoktinės močiutės K. G. L. nei pats pareiškėjas, nei jo sutuoktinė nepateikė. Be to, iš pareiškėjo metinių pajamų deklaracijų matyti, kad pareiškėjas tokių sumų nedeklaravo (MGK bylos medžiaga, t. II, b. l. 19–30, 116–118), faktą, kad tokios sumos nėra deklaruotos pareiškėjas pripažįsta ir skunde teismui (t. I, b. l. 28)
Pareiškėjo nurodomi argumentai, jog šios sumos buvo gautos dalimis iki 2012 m. birželio 19 d., t. y. iki MAĮ 42¹ straipsnio įsigaliojimo, todėl pareiškėjas neturėjo pareigos šių sumų deklaruoti, laikytini tik gynybine pozicija. Pažymėtina, kad MAĮ 42¹ straipsnis įsigaliojo 2012-06-19, jame įtvirtintos privalomų deklaruoti sandorių sąlygos, t. y. nuolatinis Lietuvos gyventojas turi pareigą deklaruoti iš kito fizinio asmens gautas lėšas, jeigu per vienerius kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma pagal vieną ar keletą sandorių viršija 15 000 Eur, sandoriai nėra notarinės formos ir gyventojas negauna pajamų, kurios deklaruotos kitų mokesčių įstatyme nustatyta tvarka. Pirma, pajamų deklaracija teikiama už kalendorinius metus (Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalis), taigi net iki 2012-06-19 gautos deklaruotinos piniginės lėšos už 2012 m. turėjo būti deklaruotos iki 2013 m. gegužės 1 d. Antra, pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad lėšos buvo gaunamos dalimis yra teisiškai nereikšminga, nes, pagal nurodytas įstatymo nuostatas, privalomai deklaruotina yra suma, viršijanti 15 000 Eur, net jeigu ji gauta pagal kelis sandorius. Trečia, pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl ginčo sumų gavimo vertintinos visų kitų aplinkybių kontekste, iš kurių matyti, kad pareiškėjas savo poziciją pagrindžiančių rašytinių įrodymų neturi ir nurodytas sumas grindžia tik savo paaiškinimais.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas, pasirinkdamas finansines operacijas grynaisiais pinigais ir šių pajamų nedeklaruodamas atitinkamo mokestinio laikotarpio pajamų deklaracijose, prisiima ir visą riziką dėl jam tenkančios įrodinėjimo naštos. Iš gyventojo pareigos mokėti įstatyme nustatytą mokestį nuo įstatyme nustatytų apmokestinamųjų gyventojo gautų pajamų neabejotinai atsiranda taip pat mokesčio mokėtojo pareiga turėti įrodymus, patvirtinančius, kad jis gavo atitinkamas pajamas, įrodymus, patvirtinančius gautų pajamų apskaičiavimą. Minėti įrodymai turėtų būti pateikiami mokesčių administratoriui, jeigu kyla abejonė dėl mokesčio mokėtojo deklaruojamo ir mokamo mokesčio (LVAT 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1305-602/2015). Administracinių teismų praktikoje šiuo klausimu yra nurodyta, kad įrodinėjimo dalyku tokio pobūdžio bylose yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Įstatymas nedraudžia to įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis, tačiau tokio pobūdžio bylose išvada apie tai, kad mokesčių mokėtojas nepagrindė pajamų, neturėtų būti daroma vien netiesioginių įrodymų pagrindu. Tačiau bet kokiu atveju teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o netiesioginiai įrodymai gali būti naudingi patvirtinant ar paneigiant tiesioginių įrodymų pagrindu formuluojamas išvadas (LVAT 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007; LVAT 2015 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015).
Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė, jog iš J. S. būtų gavęs 30 000 USD ir sutuoktinės S. K. močiutės K. G. L. būtų gavęs 60 000 Lt. Jokių tiesioginių įrodymų, kurie pagrįstų realų pinigų gavimo faktą pareiškėjas nepateikė. Mokestinio patikrinimo metu surinkti ar pateikti netiesioginiai įrodymai, pareiškėjo paaiškinimai, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad tokie pinigai pareiškėjui realiai buvo perduoti, juolab, kad pareiškėjo nurodyti asmenys – J. S. ir K. G. L. – deklaracijų apie tokias nurodytas sumas nebuvo pateikusios, kaip minėta aukščiau, šių, neva gautų, sumų nedeklaravo ir pareiškėjas su sutuoktine. Be to, iš duomenų apie šiuos fizinius asmenis matyti, kad tiek J. S., tiek K. G. L. tikrinto mokestinio laikotarpio metu buvo pensinio amžiaus (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 30–31). Pareiškėjas nagrinėjamu atveju pasirinko atlikti finansines operacijas grynaisiais pinigais, ginčo grynųjų pinigų sumos nebuvo mažareikšmės, nepaisant to, pareiškėjas šių sumų gavimo fakto niekaip neužfiksavo jokiuose rašytiniuose dokumentuose, nedeklaravo, todėl nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad 60 000 Lt ir 30 000 USD suma pareiškėjui būtų faktiškai perduota.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose pagrįstai konstatavo, kad piniginės lėšos iš J. S. (30 000 USD) ir K. G. L. (60 000 Lt) nebuvo gautos, išanalizavo tyrimo metu surinktą ir paties pareiškėjo pateiktą medžiagą, o MGK tokią poziciją patvirtino teisėtu ir pagrįstu sprendimu.
Dėl atleidimo nuo delspinigių, palūkanų ir baudos
Pareiškėjas nurodo, kad prašė neskaičiuoti (atleisti) delspinigių, palūkanų ir neskirti baudos, nes jo turtinė padėtis yra bloga, darbingumas siekia tik 40 proc., atlyginimas yra minimalus, viena dukra nepilnametė, kita dukra studijuoja, pareiškėjas turi jas išlaikyti, sutuoktinės pajamos per mėnesį siekia 500 Eur, visas pareiškėjui ir sutuoktinei priklausantis turtas yra įkeistas bankui. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių AVMI bei VMI prie FM ginčijamuose sprendimuose visiškai į tai neatsižvelgė, o MGK atleido pareiškėją tik nuo 2 740,20 GPM delspinigių, tačiau nuo baudos ir palūkanų mokėjimo ji nebuvo atleistas. Nurodo sutinkantis sudaryti susitarimą dėl priskaičiuoto GPM išdėstymo. Nurodo nesutinkantis su MGK teiginiu, kad atleisti pareiškėją nuo baudos būtų galima tik tuo atveju, jeigu jis būtų sumokėjęs mokesčio, nuo kurio priskaičiuota bauda, sumą. Nurodo prašęs mokesčių sumokėjimą išdėstyti, todėl ši sąlyga teoriškai negalėtų būti įvykdyta. Mano, kad buvo pagrindas atidėti arba išdėstyti mokesčio sumokėjimo terminą bei atleisti pareiškėją nuo baudos.
Iš pareiškėjo 2018 m. kovo 9 d. skundo VMI prie FM dėl Šiaulių AVMI 2018 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. (44.2)S-628 (MGK mokestinio ginčo medžiagos t. I b. l. 58-60) matyti, kad pareiškėjas prašė panaikinti Šiaulių AVMI 2018 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. (44.2)S-628 ir pavesti Šiaulių AVMI su pareiškėju sudaryti susitarimą tokiomis sąlygomis: 1) per pusę sumažinti priskaičiuotą GPM ir įpareigoti pareiškėją sumokėti 19 172,89 Eur GPM; 2) 19 172,89 Eur GPM sumokėjimą išdėstyti penkerių metų laikotarpiui, mokant kas mėnesį po 319,55 Eur; 3) neskaičiuoti (atleisti) nuo delspinigių, palūkanų ir neskirti baudos dėl sunkios pareiškėjo turtinės padėties ir dėl to, kad pareiškėjas sutinka sudaryti susitarimą su mokesčių administratoriumi. Analogiškus prašymus pareiškėjas nurodė taip pat ir teiktuose skunduose VMI prie FM bei MGK (Mokestinių ginčų medžiagos t. I b. l. 5-8, 58-60).
Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad VMI prie FM 2018 m. kovo 23 d. sprendimu Nr. 68- 34 sustabdė pareiškėjo skundo dėl Šiaulių AVMI 2018 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. (44.2)S- 628 nagrinėjimą kol bus išnagrinėtas pareiškėjo pasiūlymas pasirašyti susitarimą (MGK mokestinio ginčo medžiagos t. I b. l. 87). VMI prie FM 2018 m. balandžio 24 d. raštu Nr. (24.12- 31- 5)R- 2342 pranešė pareiškėjui, kad nėra pagrindo pasirašyti susitarimo (MGK mokestinio ginčo medžiagos t. III b. l. 38). Šią aplinkybę ginčijamame sprendime įvertino ir MGK (t I b. l. 11). Jokių argumentų dėl mokesčių administratoriaus atsisakymo pasirašyti susitarimą pareiškėjas nenurodo, todėl plačiau teismas apie tai nepasisako.
Nepaisant aplinkybės, kad pareiškėjo prašymą dėl susitarimo mokesčių administratorius išnagrinėjo atskirai, ir nors prašyme taipogi pareiškėjas prašė atleisti jį nuo delspinigių, tiek MGK, tiek mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose pasisakė dėl pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo delspinigių mokėjimo, o MGK ginčijamu sprendimu tenkino šį pareiškėjo prašymą iš dalies, atleisdama pareiškėją nuo 50 procentų mokesčių administratoriaus priskaičiuotų GPM delspinigių mokėjimo. Ginčijamuose sprendimuose ir mokesčių administratorius, ir MGK analizavo atleidimo nuo delspinigių pagrindus, atsižvelgė į pareiškėjo sveikatos būklę, nustatytą darbingumo lygį, esamą situaciją dėl įkeisto turto, tuo pačiu vadovavosi teisingumo ir protingumo principais, taigi, priešingai, nei nurodo pareiškėjas, įvertino pareiškėjo nurodytus argumentus ir dėl jų pasisakė. Teismo vertinimu, nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo visų 100 proc. delspinigių mokėjimo, nes iš pateiktų rašytinių mokestinio patikrinimo dokumentų matyti, kad pareiškėjas dirba UAB „Sanrola“ - yra šios įmonės direktorius. Be to, iš Sodros duomenų matyti, kad pareiškėjo žmona nuo 2017 m. gegužės 1 d. vykdo individualią veiklą (kirpyklų ir kitų grožio salonų veikla). Taigi laikytina, kad pareiškėjo atleidimas nuo 50 proc. GPM delspinigių mokėjimo atitinka teisingumo ir protingumo principus.
Pažymėtina, kad pareiškėjo skunde nurodomas prašymas, kuris buvo pateiktas mokesčių administratoriui ir MGK, neskaičiuoti (atleisti) jam delspinigių yra dviprasmiškas. Delspinigių skaičiavimas ir atleidimas nuo jų yra dvi skirtingos mokesčių administravimo procedūros. Delspinigių skaičiavimas reglamentuojamas MAĮ 96 ir 97 straipsniuose. Nagrinėjamuoju atveju, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta imperatyvi norma, pagal kurią delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį. Pagal MAĮ 97 straipsnio 2 dalį, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą (t. y. per 20 dienų nuo sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, įteikimo dienos), delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo.
Atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, mokesčių administratoriui įtvirtinta imperatyvi pareiga skaičiuoti delspinigius nuo nesumokėto mokesčio MAĮ nustatyta tvarka ir jokių išimčių ar galimybės jų neskaičiuoti MAĮ nėra numatyta.
Viena iš pareiškėjo teikto siūlymo sudaryti susitarimą sąlygų buvo per pusę sumažinti patikrinimo metu priskaičiuoto GPM sumą (19 172,89 Eur) ir jos sumokėjimą išdėstyti penkerių metų laikotarpiui, mokant kas mėnesį po 319,55 Eur. Kaip yra aptarta aukščiau, mokesčių administratorius nesutiko su pareiškėjo siūlymu sudaryti susitarimą, t. y. sumažinti per pusę patikrinimo metu pareiškėjui priskaičiuoto GPM.
Mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo arba išdėstymo pagrindai nustatyti MAĮ 88 straipsnyje, mokestinės nepriemokos atidėjimo arba išdėstymo procedūra nustatyta Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 patvirtintose Mokestinės nepriemokos ar baudos už administracinį nusižengimą mokėjimo atidėjimo arba išdėstymo taisyklėse. Iš minėtų taisyklių turinio (11, 16, 18, 26-28 punktai) matyti, kad gali būti išdėstyta ar atidėtas sumokėjimas tik tokios mokestinės nepriemokos, kurios apskaičiavimo pagrįstumas nėra skundžiamas, t. y. dėl kurios nevyksta mokestiniai ginčai. Nagrinėjamuoju atveju pareiškėjui ginčijant patikrinimo metu priskaičiuotos mokestinės nepriemokos dydį, mokestinės nepriemokos išdėstymas nėra galimas.
Nors ginčijamuose sprendimuose apie delspinigių skaičiavimą bei galimybę išdėstyti mokestinę nepriemoką nėra pasisakyta, atsižvelgiant į ginčo pobūdį, tai nėra pagrindas pripažinti ginčijamų sprendimų neteisėtais.
Vertinant pareiškėjo prašymą atleisti jį nuo baudos mokėjimo, pastebėtina, kad, vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 2 dalimi, nuo baudos gali būti atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Kadangi byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad pareiškėjas dar nėra sumokėjęs jam priskaičiuoto GPM mokesčio, taip pat nėra atidėtas šio mokesčio sumokėjimo terminas / išdėstytas jo mokėjimas, todėl konstatuotina, kad ginčijamuose sprendimuose pagrįstai pareiškėjas nebuvo atleistas nuo baudos mokėjimo. Aplinkybė, kad, kaip skunde nurodo pareiškėjas, jis nesutinka su MGK teiginiu, kad nuo baudos jis galėtų būti atleidžiamas tik tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ar (arba) priverstinai išieškotas ar šio mokesčio sumokėjimo terminas atidėtas arba išdėstytas, nėra svarbi – tai ne MGK teiginys, o MAĮ 141 straipsnio 2 dalies citata.
Pažymėtina tai, kad pasibaigus šiam mokestiniam ginčui, pareiškėjo teisė kreiptis į mokesčių administratorių dėl mokestinės nepriemokos išdėstymo, atleidimo nuo likusių priskaičiuotų delspinigių ar baudos išlieka.
Dėl pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo palūkanų mokėjimo, pažymėtina, kad patikrinimo metu palūkanos pareiškėjui nėra priskaičiuotos ir ginčijamuose sprendimuose nėra jokios kalbos apie jas, tuo labiau nurodymo sumokėti palūkanas. Todėl pareiškėjo argumentas, kad MGK ginčijamame sprendime nepasisakė dėl palūkanų mokėjimo yra nepagrįstas ir plačiau teismas apie tai nepasisako.
Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pareiškėjo ginčijami Šiaulių AVMI 2018 m. vasario 13 d. sprendimas Nr. (44.1)FR0682-46, VMI prie FM 2018 m. gegužės 18 d. sprendimas Nr. 68- 59 ir MGK 2018 m. spalio 26 d. sprendimas Nr. S-181 (7-121/2018) priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šių sprendimų nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais motyvais teismas neturi pagrindo. Teismui konstatavus, jog mokestinis patikrinimas atliktas tinkamai ir pareiškėjui mokėtinas mokestis bei susijusios sumos apskaičiuotos pagrįstai, nėra pagrindo perduoti mokestinę bylą Šiaulių AVMI iš naujo atlikti mokestinį patikrinimą ir surašyti naują patikrinimo aktą. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.