- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-23
- Bylos Nr.
- P-63-258-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00834-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Roma Sabina Alimienė (pran.)
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A62-1367/2011 pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsakymo panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo ir grąžinimo į pareigas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja) skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus (toliau – ir Savivaldybės kontrolierius) 2010 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. B-04-8 „Dėl V. S. atleidimo iš valstybės tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas) ir gražinti į valstybės tarnybą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą, atlyginti 10 000 Lt patirtą neturtinę žalą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) 2010 m. sausio 7 d. pranešimu Nr. R-08-1 „Apie pareigybės panaikinimą“ buvo informuota, kad siekiant optimizuoti tarnybos veiklą bei tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme nustatytas, taip pat ir naujai priskirtas funkcijas numatoma vykdyti tarnybos vidaus struktūros pertvarkymą. Taip pat buvo nurodyta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 43 straipsnio 1 dalimi, 2010 m. kovo 8 d. bus panaikinta jos užimama A lygio 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo, vyriausiojo specialisto, pareigybė. Ji buvo informuota, kad iki jos pareigybės panaikinimo gali būti siūloma eiti kitas to paties lygio ir kategorijos (ar žemesnės kategorijos) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, jeigu iki nurodyto termino kitos pareigos pasiūlytos nebus arba ji nesutiks eiti siūlomų pareigų, 2010 m. kovo 8 d. bus atleista iš pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą dėl valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo. Savivaldybės kontrolieriaus 2010 m. sausio 7 d. tokie pranešimai buvo išduoti visiems, tiek seniai dirbantiems, tiek ir neseniai į tarnybą priimtiems, Tarnybos darbuotojams. Pareiškėja pažymėjo, kad Įsakymu buvo atleista pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (valstybės tarnautojo pareigybės panaikinamas). Nurodė, kad Savivaldybės kontrolierius jai nepasiūlė eiti kitų to paties lygio ir kategorijos (ar žemesnės kategorijos) karjeros valstybės tarnautojo pareigų, nors pagal galiojančius teisės aktus bei suformuotą teismų praktiką turėjo tai padaryti. Teigė, kad Tarnyboje buvo pakeista tik tarnautojų kategorija: buvo 12-13, o dabar valstybės tarnybą einančių pareigūnų kategorija yra 11, į Tarnybą priimami nauji valstybės tarnautojai, nors jų užimamos pareigybės įstatymų numatyta tvarka turėjo būti pasiūlytos jai ir kitiems atleistiems valstybės tarnautojams. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad Savivaldybės kontrolierius nesupažindino jos su patvirtintu Tarnybos pareigybių ir etatų sąrašu, pareigybių lygiais ir kategorijomis, kurį turėjo teikti miesto savivaldybės tarybai, tvirtinant Tarnybos darbo užmokesčio projektą. Nurodė, kad pastaraisiais metais į Tarnybą buvo priimami jauni, dažniausiai jokių praktinių įgūdžių ir patirties neturintys asmenys. Pareiškėjos manymu, jie buvo priimami į Tarnybą dėl asmeninių ryšių su aukštaisiais pareigūnais ar jų draugais, o ne dėl savo profesinių sugebėjimų. Tai, anot pareiškėjos, patvirtina ta aplinkybė, kad seniai, kelerius metus, dirbę Tarnyboje kvalifikuoti tarnautojai turėjo nepatyrusius ir nekvalifikuotus tarnautojus supažindinti su Tarnybos veiklos pobūdžiu, mokyti juos atlikti darbą, kuriam jie buvo priimti į Tarnybą ir kurį jie turėjo mokėti atlikti prieš priimant juos į Tarnybą. Be to, atkreipė dėmesį, kad po 2010 m. sausio 7 d. būtent jauniems darbuotojams, kurie neseniai dirba, neturi praktinių įgūdžių ir patirties, neatlieka savarankiškai auditų, nes neturi audito kvalifikacijų, buvo pasiūlytos kitos pareigos Tarnyboje. Pažymėjo, kad ji turi auditoriaus kvalifikaciją, pakankamai praktinių įgūdžių ir patirties dirbti auditoriaus darbą. Pareiškėjos manymu, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 135 straipsnis, reglamentuojantis darbuotojų pirmenybės teisę būti paliktiems darbe, turi būti taikomas, jei kitų pareigūnų ir jos pareigos, kurias jie užėmė iki pareigybių panaikinimo, būtų buvę to paties lygio ir kategorijos. Pareiškėja akcentavo, kad Tarnyboje dirba ilgą laiką, turi beveik 18 metų nepertraukiamo darbo stažo, todėl ji pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktą turi pirmenybės teisę būti palikta Tarnyboje. Teigė, kad šių teisės normų reikalavimų nebuvo paisyta, todėl tokiu būdu buvo pažeistos jos teisės bei teisėti interesai. Paaiškino, kad darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas arba keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų. Darbovietės struktūriniai pertvarkymai turi būti realūs, t. y. privalomas ne tik atitinkamo valdymo organo sprendimas, bet ir toks sprendimas turi būti realiai vykdomas. Pažymėjo, kad miesto savivaldybės taryba nesvarstė dėl Tarnybos reorganizavimo bei struktūros pertvarkymo ar valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, panaikinimo ar sumažinimo, todėl akivaizdu, kad jokie realūs Tarnybos vidaus struktūros pertvarkymai nebuvo vykdomi, jais yra tik formaliai prisidengta, siekiant pašalinti iš tarnybos „nereikalingus“ vyresnio amžiaus asmenis, siekiant sudaryti laisvas vietas savo pažįstamiems ir draugams. Be to, teigė, kad Tarnyboje ir toliau atliekamos tos pačios funkcijos. Pareiškėja manė, kad Tarnybos funkcijoms po pertvarkymų atlikti reikalinga tiek pat darbuotojų. Pareiškėja nurodė, kad pareigybės lygis yra esminis pareigybę apibūdinantis požymis, todėl faktas, jog dvi to paties pavadinimo pareigybės turi skirtingus lygius, reiškia, kad tos dvi pareigybės savo esme, kokybiškai yra visiškai skirtingi dalykai. Teigė, kad atsakovas 2010 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. B‑04-8 „Dėl V. S. atleidimo iš valstybės tarnybos“ pareigybės nepanaikino, o tik pakeitė pareigybės A lygio 12 kategoriją į A lygio 11 kategoriją. Pareiškėja taip pat nurodė, kad ji buvo diskriminuojama dėl amžiaus, o tai draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnis bei kiti tarptautiniai bei nacionaliniai teisės aktai. Pažymėjo, kad po 2010 m. sausio 7 d. būtent jauniems darbuotojams, kurie neseniai dirba, neturi praktinių įgūdžių ir patirties, neatlieka savarankiškai auditų, neturi audito kvalifikacijų, atsakovas pasiūlė kitas pareigas, o jai ir kitoms vyresnėms darbuotojoms, jos pasiūlytos nebuvo. Tai, kad Tarnyboje yra diskriminuojama dėl amžiaus, patvirtina, tai, kad dar viena darbuotoja, kuriai yra beveik 60 metų, šių metų gegužės 8 d. taip pat bus atleista iš pareigų (jai taip pat 2010 m. sausio 7 d. buvo įteiktas pranešimas dėl jos pareigybės panaikinimo). Pareiškėja teigė, kad būtent Savivaldybės kontrolierius neteisėtai atleisdamas ją iš pareigų yra atsakingas už padarytą neturtinę žalą. Paaiškino, kad atleidžiant ją iš pareigų, nebuvo atsižvelgta į tai, kad dirba Tarnyboje beveik 18 metų, nuo tarnybos įsikūrimo pradžios (nuo 1992 m. balandžio 10 d.), kitų pajamų šaltinių pragyvenimui šeima neturi, iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko penkeri metai, turi audito kvalifikaciją, pakankamai praktinių įgūdžių ir patirties dirbti tokį darbą. Dėl neteisėto atleidimo patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų. Pasijuto diskriminuojama dėl amžiaus. Šiuo metu valstybėje esančiomis ekonominėmis sąlygomis jai praktiškai neįmanoma susirasti kitą darbą, be to, bijo, kad vėl bus diskriminuojama dėl savo amžiaus. Gyvena viena su studijuojančiu sūnumi, kurį išlaiko. Išgyvena dėl savo ateities, kadangi neteko vienintelio pajamų šaltinio ir neturi, kas padėtų materialiai. Jaučiasi nereikalinga ir socialiai pažeidžiama: sumažėjo draugų ratas, nutrūko socialiniai ryšiai. Tai, kad buvo neteisėta atleista, atsiliepė ir jos sveikatai. Neturtinę žalą, kuri buvo padaryta, ji įvertino 10 000 Lt.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 16 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, analizavo Tarnybos struktūrą iki pertvarkymo ir po jo bei atmetė pareiškėjos argumentus, kad jokie realūs Tarnybos vidaus struktūros pertvarkymai nebuvo vykdomi. Teismas, įvertinęs 2010 m. kovo 8 d. patvirtintus Tarnyboje įteigtų 4 skyrių nuostatus, pažymėjo, kad juose detaliai nurodomi kiekvieno naujai įsteigto skyriaus uždaviniai, funkcijos, t. y funkcijos sugrupuotos, nurodomos skyrių darbuotojų teisės, atsakomybė ir atskaitomybė, pavaldumas, darbo organizavimo tvarka, o 2009 m. vasario 19 d. patvirtintuose nuostatuose reglamentuojamas bendrai visos Tarnybos darbo organizavimas, tikslai, uždaviniai, teisės, vadovų ir valstybės tarnautojų pareigos ir atskaitomybė. Taigi, anot teismo, struktūra buvo patobulinta darbo organizavimo prasme, o tai reiškia, kad Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyboje buvo atlikti realūs struktūros pertvarkymai. Teismas taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjos užimta pareigybė buvo realiai panaikinta. Teismas tokią išvadą padarė, įvertinęs naujai įsteigtų skyrių nuostatus, palyginęs buvusį pareiškėjos pareigybės aprašymą ir 2010 m. kovo 8 d. patvirtintus naujai įsteigtų pareigybių aprašymus. Šiuo aspektu pastebėjo, kad nors Tarnybos funkcijos išliko tos pačios, tačiau darbuotojams priskirtos funkcijos buvo perskirstytos, sugrupuotos, valstybės tarnautojams nustatyti specialūs reikalavimai tam, kad būtų įgyvendinti Tarnybos tikslai ir uždaviniai. Teismas atmetė pareiškėjos argumentą, kad klausimą dėl Tarnybos reorganizavimo bei struktūros pertvarkymo ar valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis panaikinimo ar sumažinimo turėjo svarstyti savivaldybės taryba. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 1 d.) 27 straipsnio 9 dalies 1 punktu savivaldybės kontrolieriui suteikta teisė priimti sprendimą dėl struktūros pertvarkymo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja iki 2010 m. kovo 8 d. ėjo A lygio 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigas, todėl po pertvarkymų jai galėjo būti pasiūlytos 6 pareigybės – trys A lygio 12 kategorijos (Finansinio audito skyriaus vyriausiojo specialisto, 1-ojo veiklos audito skyriaus vyriausiojo specialisto ir Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto) ir trys A lygio 11 kategorijos (1-ojo veiklos audito skyriaus vyriausiojo specialisto ir 2 pareigybės 2-ojo veiklos audito skyriaus vyriausiojo specialisto). Teismas, sistemiškai įvertinęs Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, sprendė, kad jose nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris galimybę užimti atitinkamas valstybės tarnybos pareigybes sieja su asmens gebėjimu atlikti atitinkamos pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, kurių atlikimui užtikrinti iš asmens gali būti reikalaujama specialių gebėjimų, pvz., atitinkamos specialybės ir kvalifikacijos, darbo įgūdžių turėjimo ir pan. Anot teismo, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas, nėra absoliuti. Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A438-1743/2009). Teismas pažymėjo, kad pareiškėja yra baigusi Maskvos Centrosąjungos Kooperatinį institutą ir įgijusi prekybos ekonomistės specialybę, o tai pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 368 patvirtintą Bendrąjį studijų sričių ir krypčių, pagal kurias vyksta nuosekliosios universitetinės ir neuniversitetinės studijos Lietuvos aukštosiose mokyklose, klasifikatorių ir pagal šias studijų kryptis suteikiamų kvalifikacijų sąrašą, prilyginamas aukštajam universitetiniam socialinių mokslų studijų srities, ekonomikos krypties išsilavinimui. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai neturėjo būti siūlomos keturios iš šešių galimų pareigybių, nes pareiškėja neatitiko šių pareigybių aprašymuose numatytų specialiųjų reikalavimų. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad jai galėjo būti pasiūlyta A lygio 12 kategorijos Finansinio audito skyriaus vyriausiojo specialisto, pareigybė, kadangi jos Valstybės tarnybos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktame gyvenimo aprašyme nurodyta, kad moka anglų kalbą B2 lygiu. Teismas pažymėjo, kad gyvenimo aprašymą pildė pati pareiškėja ir savo žinias vertino subjektyviai, o teismo posėdyje pati pareiškėja patvirtino, kad jokio kito dokumento, patvirtinančio anglų kalbos lygį (B2), pateikti negali. Teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjai negalėjo būti pasiūlyta ir A lygio 11 kategorijos 2-ojo veiklos audito skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė, nors jos aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus ji ir atitiko. Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, jog jis šią pareigybę privalėjo pasiūlyti ne pareiškėjai, o kitai valstybės tarnautojai, kadangi ji negalėjo būti atleista, nes augina vaiką iki 14 metų, t. y. turi garantiją, numatytą DK 129 straipsnio 4 dalyje. Šiuo aspektu sprendė, kad DK 129 straipsnio nuostatos netaikytinos nagrinėjant šį ginčą, nes teisiniai santykiai reglamentuoti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 ir 6 dalyse. Pagal šias nuostatas garantija šiai darbuotojai būtų taikoma tik tuo atveju, jeigu jos vaikui būtų buvę mažiau kaip treji metai. Kita vertus teismas pažymėjo, kad nors pareiškėja turėjo pirmenybės teisę būti paliktai dirbti valstybės tarnyboje pagal DK 135 straipsnio 2 dalį, nes turėjo 18 metų nepertraukiamo stažo, ši teisė jai negalėjo būti užtikrinta, nes jos kvalifikacija buvo žemesnė nei V. G.. Teismas ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, charakterizuojančius pareiškėją ir V. G. kaip specialistes, ir pažymėjo, kad nors pareiškėja ir kėlė kvalifikaciją, jos tarnybinės veiklos už 2009 m. vertinimo išvada paneigia pareiškėjos gebėjimą įgytas teorines žinias pritaikyti praktikoje. Pažymėjo, kad pareiškėja, dirbdama Tarnyboje nuo 1992 m., kvalifikacinę klasę įgijo tik 2008 m., nors iki tol kėlė kvalifikaciją įvairiuose seminaruose ir kursuose. Tai, anot teismo, taip pat patvirtina faktą, jog pareiškėjos kvalifikacijai išklausytų kursų ir seminarų skaičius įtakos darbo kokybei nepadarė. Tuo tarpu, anot teismo, V. G. Tarnyboje dirba nuo 2009 m. sausio 5 d., atlikus jos 2009 m. tarnybinės veiklos vertinimą, nustatyta, kad V. G. kvalifikuotai rinko, apdorojo, analizavo informaciją, padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas pagal audito (patikrinimų ) rezultatus), tinkamai sprendė problemas, per vertinamą laikotarpį dalyvavo trijuose seminaruose, siekdama rezultatų, įgyvendindama jai kaip valstybės tarnautojai suteiktas teises bei vykdydama pareigybės aprašyme nustatytas užduotis, parodė puikias žinias ir įgūdžius, taikė juos kūrybingai ir iniciatyviai, funkcijos atliktos nepriekaištingai, todėl pateiktas siūlymas suteikti pirmą kvalifikacinę klasę. Teismas akcentavo, kad nors V. G. darbo stažas 1 metai, tačiau ji užsirekomendavo kaip kvalifikuota valstybės tarnautoja, nepriekaištingai atliekanti jai priskirtas funkcijas, kelianti savo kvalifikaciją ir turimas žinias pritaikanti praktikoje, ir jau pirmaisiais darbo Tarnyboje metais jai buvo suteikta kvalifikacinė klasė, kai tuo tarpu pareiškėjai ji buvo suteikta po 16 darbo metų Tarnyboje. Į bylą pateiktos septynerių metų pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimo išvados, anot teismo, patvirtina, kad tik už darbą vienerius metus pareiškėja įvertinta labai gerai ir jai suteikta kvalifikacinė klasė, keturis metus įvertinta gerai, tačiau su išlygomis ir dvejus metus jos veikla buvo vertinama nepatenkinamai. Iš to teismas padarė išvadą, kad pareiškėja, nors ir dirbo ilgus metus ir kėlė kvalifikaciją, tačiau dažnai nesugebėjo įgyvendinti jai priskirtų funkcijų. Teismo nuomone, kadangi pareiškėjos kvalifikacija žemesnė nei V. G., pareiškėjai pagrįstai nebuvo pasiūlyta užimti A lygio 11 kategorijos 2-ojo veiklos audito vyriausiosios specialistės pareigas, todėl ji iš pareigų atleista teisėtai ir pagrįstai, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo. Teismas taip pat atmetė kaip neįrodytus pareiškėjos argumentus, kad ji buvo diskriminuojama dėl amžiaus. Teismas, pripažinęs, kad pareiškėja iš valstybės tarnautojos pareigų atleista teisėtai ir pagrįstai ir nenustatęs atsakovo veiksmuose neteisėtų veiksmų, taip pat laikė, kad reikalavimas priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos nepagrįstas.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimu pareiškėjos (teisių perėmėjas – P. S.) apeliacinį skundą patenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, pripažino pareiškėjos atleidimą iš valstybės tarnybos (Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos vyriausiosios specialistės pareigų) neteisėtu, panaikino Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus 2010 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. B-04-8 „Dėl V. S. atleidimo iš valstybės tarnybos“ dalį, kuria pareiškėja iš valstybės tarnybos (Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos vyriausiosios specialistės pareigų) atleista nuo 2010 m. kovo 8 d., pripažino, kad pareiškėja iš valstybės tarnybos (Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos vyriausiosios specialistės pareigų) atleista teismo sprendimu nuo 2010 m. gruodžio 29 d., priteisė pareiškėjos teisių perėmėjui P. S. iš Vilniaus miesto savivaldybės 33 866,56 Lt (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir 2 000 Lt neturtinės žalos.
Teismas bylos duomenimis nustatė, kad Savivaldybės kontrolieriaus 2010 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. B-04-8 „Dėl V. S. atleidimo iš valstybės tarnybos“, kurio teisėtumas ir pagrįstumas yra ginčijamas, pareiškėja nuo 2010 m. kovo 8 d. atleista iš Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos vyriausiosios specialistės pareigų. Teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis pareiškėja atleista iš valstybės tarnautojos pareigų, yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija Nr. X-464) nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Todėl, teismo vertinimu, sprendžiant dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia turi būti įvertinta, ar yra realiai įvykęs valstybės tarnautojos pareigybės panaikinimo faktas. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies nuostata, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (nutartys administracinėse bylose Nr. A556-904/2008, Nr. A662-684/2010, Nr. A62–340/2011), kurioje pažymėta, kad tam tikros institucijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, kuri naudojama, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises. Teismas atkreipė dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas įvertino Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos struktūrą iki Tarnybos struktūros reorganizavimo ir po atliktų pakeitimų, palygino buvusį pareiškėjos pareigybės aprašymą su naujai įsteigtų pareigybių aprašymais bei, vadovaudamasis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-204/2007) padarė pagrįstas išvadas, kad Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyboje buvo atlikti realūs struktūros pertvarkymai, o pareiškėjos iki atleidimo užimta pareigybė buvo faktiškai panaikinta. Teismas palaikė pirmosios instancijos teismo išdėstytus motyvus. Teismo nuomone, atsakovas turėjo faktinį pagrindą spręsti pareiškėjos atleidimo klausimą VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Kita vertus, teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas ne tik įtvirtina pagrindus, kuriems esant valstybės tarnautojai gali būti atleidžiami iš tarnybos, bet ir nustato pagrindines procedūras ir taisykles, kurių turi laikytis darbdavys (VTĮ 2 str. 14 d.), nusprendęs panaikinti karjeros valstybės tarnautojo pareigybę, taip pat numato atitinkamas valstybės tarnautojų, kurių pareigybės panaikinamos, garantijas (VTĮ 43 str. 1, 2 d.). Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje (bylai aktuali pareiškėjos atleidimo iš tarnybos metu galiojusi 2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Pastebėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143‑1371/2011 pažymėjo, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalies norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nepasibaigė, todėl ji turi būti aiškinama (suprantama) kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Pažymėjo, kad tuo ši teisės norma iš esmės skiriasi nuo to paties straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X‑1175 redakcija), kuri yra adresuota buvusiam karjeros valstybės tarnautojui, kuris buvo atleistas iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, ir yra skirta nustatyti atitinkamas garantijas šiai kategorijai priklausantiems asmenims. Atsižvelgdamas į nurodytą VTĮ 43 straipsnio 1 dalies garantinį pobūdį, teismas padarė išvadą, kad tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje ta prasme, kad turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas. Teismo nuomone, tokia valstybės tarnautojo teisė yra suponuojama atitinkama darbdavio pareiga užtikrinti šios teisės realizavimą. Tai reiškia, kad, numatydamas atitinkamos pareigybės panaikinimą, darbdavys per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad per laiko tarpą nuo 2010 m. sausio 7 d. (kai pareiškėjai buvo įteiktas pranešimas apie jos užimamos pareigybės numatytą panaikinimą) iki 2010 m. kovo 8 d. (kai nurodyta pareigybė buvo panaikinta) pareiškėjai nebuvo suteikta aukščiau aptarta kaip būtina informacija. Tai matyti iš 2010 m. sausio 7 d. pranešimo Nr. R-08-1 „Apie pareigybės panaikinimą“. Pažymėjo, kad jame nėra nurodyti jokie teisės aktai, kuriais remiantis yra numatytas pareiškėjos užimamos pareigybės panaikinimas, o yra pateikta tik bendro pobūdžio nuoroda apie siekį optimizuoti Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos veiklą. Tai taip pat matyti iš tą pačią dieną, kaip ir pareiškėjos skundžiamas įsakymas (2010 m. kovo 8 d.), priimtų įsakymo Nr. B-04-10, kuriuo buvo patvirtinta nauja Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos struktūra, ir įsakymo Nr. B-04-11, kuriuo buvo patvirtinti (paminėtos naujos struktūros) naujai steigiamų Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai skyrių nuostatai ir naujų pareigybių aprašymai. Teismo vertinimu, šios faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos dalyvavimas jos užimamos pareigybės panaikinimo procese buvo visiškai eliminuotas, t. y. šiame procese pareiškėja objektyviai neturėjo galimybės nei pretenduoti į naujai steigiamas Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyboje (Tarnyboje įsteigtų skyrių) pareigybes, nei pateikti savo argumentus dėl tokio pretendavimo. VTĮ 43 straipsnio 1 dalies požiūriu tai reiškia, kad pareiškėjai nebuvo tinkamai užtikrinta minėtoje normoje įtvirtinta garantija. ABTĮ taikymo prasme tai yra pagrindas pripažinti, kad tokiu būdu buvo pažeistos pagrindinės procedūros – taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei administracinio sprendimo pagrįstumą, kas yra pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamą Įsakymą dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.). Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo ištirtų aplinkybių apie pareiškėjos negalėjimą pretenduoti į šešias pareigybes bei jos pirmumo teisę būti paliktai dirbti Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyboje (teismas padarė išvadą, kad pareiškėja arba neatitiko specialių reikalavimų, nurodytų pareigybių aprašymuose, arba, palyginus su kitais paliktais dirbti tarnautojais, neturėjo pirmenybės teisės, nes jos kvalifikacija buvo žemesnė) reikšmės nagrinėjamai bylai, teismas pirmiausia pažymėjo, kad teisminis tokio pobūdžio ginčo nagrinėjimas negali būti laikomas administracinės procedūros dalimi (jos tąsa), nes teismo užduotis yra kitokia – patikrinti ir teisės taikymo požiūriu įvertinti jau priimto administracinio sprendimo (tuo pačiu ir šio sprendimo priėmimo procedūros) teisėtumą ir pagrįstumą. Kita vertus, nurodytos (pirmosios instancijos teismo ištirtos) aplinkybės patvirtina, kad paminėto struktūrinio reorganizavimo (Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos veiklos optimizavimo) proceso dalimi buvo ne tik esamų pareigybių panaikinimas, bet ir naujų pareigybių įsteigimas (pažymėjo, kad pats atsakovas nurodė, jog buvo panaikintas ir naujai įsteigtas vienodas valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičius – 13). Bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo požiūriu tai reiškia, kad aukščiau nurodyta (teismo apibūdinta kaip būtina) pareiškėjai VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos įgyvendinimui svarbi informacija realiai egzistavo. Tai yra dar vienas argumentas konstatuoti, kad atsakovas pareiškėjos atžvilgiu pažeidė aukščiau nurodytas procedūrines taisykles. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus bei faktines bylos aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad skundžiamas Savivaldybės kontrolieriaus 2010 m. kovo 8 d. įsakymas Nr. B-04-8 „Dėl V. S. atleidimo iš valstybės tarnybos“ Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies ir 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo požiūriu negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Darydamas priešingą išvadą, pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė šias materialinės teisės normas, todėl jo priimtas sprendimas yra naikinamas (ABTĮ 143 str.). Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nenustato konkrečių teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu. Dėl šios priežasties, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 straipsnis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A8-281/2007). DK 297 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Tuo tarpu DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas alternatyvus darbuotojo (nagrinėjamu atveju – valstybės tarnautojo) pažeistų teisių gynimo būdas, kuris taikomas, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Nurodyta, kad tokiu atveju teismas priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Nagrinėjant administracinę bylą apeliacine tvarka paaiškėjo, kad pareiškėja 2010 m. gruodžio 29 d. mirė. Pareiškėjos teisių perėmėju dalyje dėl piniginių reikalavimų pripažintas jos sūnus P. S., kuris prašė pripažinti pareiškėjos atleidimą neteisėtu, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinį pravaikštos laiką bei atlyginti neturtinę žalą. Atsižvelgęs į konkrečioje byloje susiklosčiusią teisinę situaciją, paties pareiškėjos teisių perėmėjo reiškiamų reikalavimų turinį ir apimtį, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, teismas mutatis mutandis taikė DK 297 straipsnio 4 dalies normą ir nustatė tokį pažeistų teisių restitucijos modelį – teismas pripažino, kad pareiškėja iš valstybės tarnybos atleista neteisėtai, panaikino Savivaldybės kontrolieriaus 2010 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. B-04-8 „Dėl V. S. atleidimo iš valstybės tarnybos“ dalį, kuriuo pareiškėja atleista iš Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos vyriausiosios specialistės pareigų nuo 2010 m. kovo 8 d., pareiškėjos teisių perėmėjui P. S. priteisė pareiškėjos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. kovo 8 d. iki pareiškėjos mirties dienos – 2010 m. gruodžio 29 d. Pareiškėjos vidutinis vienos dienos darbo užmokesčio dydis – 162,82 Lt (neatskaičiavus atitinkamų mokesčių), todėl, atsižvelgęs į pravaikštos laikotarpį sudarančių darbo dienų faktinį skaičių, paskaičiavo tokią priteistiną sumą (neatskaičiavus atitinkamų mokesčių) – 33 866,56 Lt. Spręsdamas dėl pareikšto reikalavimo priteisti neturtinę žalą pagrįstumo, teismas paminėjo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 250 straipsnio nuostatą, kurioje įtvirtinta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu. Šis teisinis reguliavimas lemia, kad neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais ir pagrindais. Teismų praktikoje, nustatant neturtinės žalos dydį šios kategorijos bylose, atsižvelgiama į reikšmingas darbo santykius apibūdinančias aplinkybes, t. y. darbo santykių trukmę, turėtas darbuotojo nuobaudas, taip pat jo teisių pažeidimo aplinkybes ir pasekmes, pažeistų teisių apgynimą teismo sprendimu ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-351/2006). Teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentus ir konkrečios bylos faktinę bei teisinę situaciją, sprendė, kad pareiškėjos teisių perėmėjui P. S. priteistina 2 000 Lt dydžio neturtinė žala. Atsižvelgęs į tai, kad šioje administracinėje byloje atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba (kurios vadovas (Savivaldybės kontrolierius) pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 27 straipsnio 9 dalies 1 punktą turėjo teisę atleisti pareiškėją iš tarnybos) yra Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga, kurios išlaidų biudžeto sąmatą nustato Vilniaus miesto savivaldybės taryba (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. 1-855 patvirtintų Biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos nuostatų 1, 2 ir 4 p.), nurodytas sumas pareiškėjos teisių perėmėjui teismas priteisė iš Vilniaus miesto savivaldybės.
IV.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė 2011 m. spalio 20 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A62‑1367/2011. Prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A62-1367/2011 aiškindamas VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai įvardijo informacijos tarnautojui pateikimą, kaip būtent VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą garantiją, nors tokios garantijos ši teisės norma nenumato. Taigi teismas nepagrįstai nurodė, kad sprendžiant dėl atsakovo priimto akto teisėtumo, VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje aiškiai įtvirtintų garantijų užtikrinimas atleidimo procedūroje nėra vertintinas, tuo tarpu Įstatyme neįvardyta, tačiau teismo pripažinta kaip garantija – informacijos pateikimas – laikytinas lemiamu veiksniu, turinčiu įtakos atleidimo procedūros teisėtumui. Nagrinėjamu atveju VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos, suponuojančios atitinkamas pareigas darbdaviui, negali būti aiškinamos plečiamai, kadangi tokiu būdu yra sukuriama situacija, kuomet darbdavys, įvykdęs visas, aiškiai įstatyme jam nustatytas pareigas, teismo sprendimu yra pripažįstamas pažeidęs procedūros taisykles, nors tokių reikalavimų procedūrai įstatymas nenumato.
2. Teismo motyvai, kuriuose nurodoma, jog atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba yra Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga, kurios išlaidų biudžeto sąmatą nustato Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir vien ši aplinkybė sudaro pagrindą priteisti pareiškėjai nurodytas sumas ne iš atsakovo, bet iš trečiojo asmens, yra nepagrįsti ir neteisėti. VTĮ 2 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad darbdavys – valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga. Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba yra savivaldybės biudžetinė įstaiga – savarankiškas juridinis asmuo (Vietos savivaldos įstatymo 27 str. 2 d.), kuris gali įgyti darbdavio teises ir pareigas tiek Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 14 dalies, tiek DK 16 straipsnio prasme. Tuo tarpu trečiais asmuo byloje – Vilniaus miesto savivaldybė – yra tik atsakovo (biudžetinės įstaigos) steigėjas, bet ne pareiškėjos darbdavys, iš kurio priteistinos su darbo santykiais susijusios išmokos ir neturtinė žala. Teismui nebuvo teisinio pagrindo konstatuoti, jog Vilniaus miesto savivaldybė yra materialinio teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, tiesioginis subjektas, kadangi pareiškėją darbo (tarnybos) teisiniai santykiai siejo ne su Vilniaus miesto savivaldybe, bet su darbdaviu – Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba. Nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-161/2009, kurioje kasacinės instancijos teismas pažymėjo, jog byloje, kurioje darbuotojas (ieškovas) ginčija atleidimo iš darbo teisėtumą ir reiškia būtent su neteisėtu jo atleidimu iš darbo susijusius reikalavimus, tinkamas atsakovas yra darbo materialinių teisinių santykių antroji šalis – darbdavys, o ne pastarojo organai, nepriklausomai nuo jų rūšies, teisinės formos ir pan. Teismui priėmus sprendimą iš trečiojo suinteresuoto asmens tenkinti pareiškėjos reikalavimus, nukreiptus atsakovui, buvo pažeistos ABTĮ 48 straipsnio nuostatos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Procesą atsisakytina atnaujinti.
Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Vilniaus miesto savivaldybė prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Iš prašymo dėl proceso atnaujinimo matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybė nesutinka su teismo pateiktu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 14 dalies, ABTĮ 48 straipsnio aiškinimu ir taikymu, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, trečiojo suinteresuoto asmens prašyme pateikiami argumentai iš esmės išreiškia tik jo nuomonę dėl bylos situacijos teisinio vertinimo ir nėra pagrindo šių argumentų laikyti akivaizdžiais teismo padaryto materialinės teisės normų pažeidimo įrodymais.
Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo, teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iš esmės analogiškoje byloje Nr. A143-1371/2011 2011 m. birželio 7 d. sprendime pateiktu aiškinimu, laikė, jog VTĮ 43 straipsnio 1 dalies prasme numatydamas atitinkamos pareigybės panaikinimą, darbdavys per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjos dalyvavimas jos užimamos pareigybės panaikinimo procese buvo visiškai eliminuotas, t. y. šiame procese pareiškėja objektyviai neturėjo galimybės nei pretenduoti į naujai steigiamas Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyboje (Tarnyboje įsteigtų skyrių) pareigybes, nei pateikti savo argumentus dėl tokio pretendavimo. VTĮ 43 straipsnio 1 dalies požiūriu tai reiškia, kad pareiškėjai nebuvo tinkamai užtikrinta minėtoje normoje įtvirtinta garantija. Atsižvelgęs į tai, kad šioje administracinėje byloje atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba (kurios vadovas (Savivaldybės kontrolierius) pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 27 straipsnio 9 dalies 1 punktą turėjo teisę atleisti pareiškėją iš tarnybos) yra Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga, kurios išlaidų biudžeto sąmatą nustato Vilniaus miesto savivaldybės taryba (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. 1-855 patvirtintų Biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos nuostatų 1, 2 ir 4 p.), minėtas sumas pareiškėjos teisių perėmėjui teismas priteisė iš Vilniaus miesto savivaldybės. Tokia išvada padaryta ir, kaip minėta, iš esmės identiškoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A143‑1371/2011.
Vilniaus miesto savivaldybės subjektyvus nesutikimas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendime pateiktu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimu, taip pat subjektyvus situacijos vertinimas savaime negali būti siejami su esminiu materialinės teisės normų pažeidimu pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo prasmę. Vien alternatyvus teisės normų aiškinimas, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ABTĮ 48 straipsnyje yra tvirta ne materialinės, o procesinės teisės norma, kurios net ir galimas pažeidimas negalėtų būti pagrindu atnaujinti bylos procesą.
Įvertinusi apeliacinės instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas pagrįstai, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus, remdamasis administracinių teismų praktika, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai nebuvo užtikrintos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytos garantijos. Teisėjų kolegijos nuomone, pagrindo išvadai, jog nagrinėjamu atveju buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, nėra.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas netenkintinas ir procesą administracinėje byloje Nr. A62-1367/2011 atsisakytina atnaujinti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A62-1367/2011 pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsakymo panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo ir grąžinimo į pareigas.
Nutartis neskundžiama.