Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2011-09-05 · Administracinė byla Nr. A-62-1367-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaSprendimas · 2011-09-05Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. P-63-258-11Nutartis · 2011-12-23Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-09-05
Bylos Nr.
A-62-1367-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00834-2010-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai
Trečiasis asmuo
Vilniaus miesto savivaldybei
Kategorijos
  • 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A62–1367/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00834-2010-1Procesinio sprendimo kategorija 16.6; 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugsėjo 5 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjos teisių perėmėjui P. S., jo atstovui adv. Sigitui Gedvilui,atsakovo atstovei V. G.,trečiojo suinteresuoto asmens atstovei O. A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įsakymo panaikinimo, neturtinės žalos priteisimo ir grąžinimo į pareigas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja V. S. skundu (b. l. 1-5, I t.), kuri vėliau patikslino (b. l. 150-152, I t.), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus (toliau – ir Savivaldybės kontrolierius) 2010 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. B-04-8 „Dėl V. S. atleidimo iš valstybės tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas) ir gražinti į valstybės tarnybą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą, atlyginti 10 000,00 Lt patirtą neturtinę žalą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2010 m. sausio 7 d. pranešimu Nr. R-08-1 „Apie pareigybės panaikinimą“ buvo informuota, kad siekiant optimizuoti tarnybos veiklą bei tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme nustatytas, taip pat ir naujai priskirtas funkcijas numatoma vykdyti tarnybos vidaus struktūros pertvarkymą. Taip pat buvo nurodyta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 43 straipsnio 1 dalimi, 2010 m. kovo 8 d. bus panaikinta pareiškėjos užimama A lygio 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojo, vyriausiojo specialisto, pareigybė. Pareiškėja buvo informuota, kad iki jos pareigybės panaikinimo gali būti siūloma eiti kitas to paties lygio ir kategorijos (ar žemesnės kategorijos) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, jeigu iki nurodyto termino kitos pareigos pasiūlytos nebus arba ji nesutiks eiti siūlomų pareigų, 2010 m. kovo 8 d. bus atleista iš pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą dėl valstybės tarnautojo pareigybės panaikinimo. Savivaldybės kontrolieriaus 2010 m. sausio 7 d. tokie pranešimai buvo išduoti visiems, tiek seniai dirbantiems, tiek ir neseniai į tarnybą priimtiems, Tarnybos darbuotojams. Pareiškėja pažymėjo, kad Įsakymu buvo atleista pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą (valstybės tarnautojo pareigybės panaikinamas). Nurodė, kad Savivaldybės kontrolierius jai nepasiūlė eiti kitų to paties lygio ir kategorijos (ar žemesnės kategorijos) karjeros valstybės tarnautojo pareigų, nors pagal galiojančius teisės aktus bei suformuotą teismų praktiką turėjo tai padaryti. Teigė, kad Tarnyboje buvo pakeista tik tarnautojų kategorija: buvo 12-13, o dabar valstybės tarnybą einančių pareigūnų kategorija yra 11, į Tarnybą priimami nauji valstybės tarnautojai, nors jų užimamos pareigybes įstatymų numatyta tvarka turėjo būti pasiūlytos jai ir kitiems atleistiems valstybės tarnautojams. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad Savivaldybės kontrolierius nesupažindino jos su patvirtintu Tarnybos pareigybių ir etatų sąrašu, pareigybių lygiais ir kategorijomis, kurį turėjo teikti miesto savivaldybės tarybai, tvirtinant Tarnybos darbo užmokesčio projektą. Nurodė, kad pastaraisiais metais į Tarnybą buvo priimami jauni, dažniausiai jokių praktinių įgūdžių ir patirties neturintys asmenys. Pareiškėjos manymu, jie buvo priimami į Tarnybą dėl asmeninių ryšių su aukštaisiais pareigūnais ar jų draugais, o ne dėl savo profesinių sugebėjimų. Tai, anot pareiškėjos, patvirtina ta aplinkybė, kad seniai, kelerius metus, dirbę Tarnyboje kvalifikuoti tarnautojai turėjo nepatyrusius ir nekvalifikuotus tarnautojus supažindinti su Tarnybos veiklos pobūdžiu, mokyti juos atlikti darbą, kuriam jie buvo priimti į Tarnybą ir kurį jie turėjo mokėti atlikti prieš priimant juo į Tarnybą. Be to atkreipė dėmesį, kad po 2010 m. sausio 7 d. būtent jauniems darbuotojams, kurie neseniai dirba, neturi praktinių įgūdžių ir patirties, neatlieka savarankiškai auditų, nes neturi audito kvalifikacijų, buvo pasiūlytos kitos pareigos Tarnyboje. Pažymėjo, kad pareiškėja turi auditoriaus kvalifikaciją, pakankamai praktinių įgūdžių ir patirties dirbti auditoriaus darbą. Pareiškėjos manymu, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 135 straipsnis, reglamentuojantis darbuotojų pirmenybės teisę būti paliktiems darbe, turi būti taikomas, jei kitų pareigūnų ir pareiškėjos pareigos, kurias jie užėmė iki pareigybių panaikinimo, būtų buvę to paties lygio ir kategorijos. Pareiškėja akcentavo, kad Tarnyboje dirba ilgą laiką, turi beveik 18 metų nepertraukiamo darbo stažo, todėl ji pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktą turi pirmenybės teisę būti palikta Tarnyboje. Teigė, kad šių teisės normų reikalavimų nebuvo paisyta, todėl tokiu būdu buvo pažeistos jos teisės bei teisėti interesai. Paaiškino, kad darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti teismo pripažįstami svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį tuo atveju, jeigu dėl struktūrinių pertvarkymų darbuotojas arba keli darbuotojai nebegali atlikti darbo sutartimi prisiimtų funkcijų, nes tokios funkcijos ar jų dalis darbovietėje iš viso nebeatliekamos arba joms atlikti užtenka mažiau darbuotojų. Darbovietės struktūriniai pertvarkymai turi būti realūs, t. y. privalomas ne tik atitinkamo valdymo organo sprendimas, bet ir toks sprendimas turi būti realiai vykdomas. Pažymėjo, kad miesto savivaldybės taryba nesvarstė dėl Tarnybos reorganizavimo bei struktūros pertvarkymo ar valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, panaikinimo ar sumažinimo, todėl akivaizdu, kad jokie realūs Tarnybos vidaus struktūros pertvarkymai nebuvo vykdomi, jais yra tik formaliai prisidengta, siekiant pašalinti iš tarnybos „nereikalingus“ vyresnio amžiaus asmenis, siekiant sudaryti laisvas vietas savo pažįstamiems ir draugams. Be to, teigė, kad Tarnyboje ir toliau atliekamos tos pačios funkcijos. Pareiškėja manė, kad Tarnybos funkcijoms po pertvarkymų atlikti reikalinga tiek pat darbuotojų. Pareiškėja nurodė, kad pareigybės lygis yra esminis pareigybę apibūdinantis požymis, todėl faktas, jog dvi to paties pavadinimo pareigybės turi skirtingus lygius, reiškia, kad tos dvi pareigybės savo esme, kokybiškai yra visiškai skirtingi dalykai. Teigė, kad atsakovas 2010 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. B-04-8 „Dėl V. S. atleidimo iš valstybės tarnybos“ pareigybės nepanaikino, o tik pakeitė pareigybės A lygio 12 kategoriją į A lygio 11 kategoriją. Pareiškėja taip pat nurodė, kad ji buvo diskriminuojama dėl amžiaus, o tai draudžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnis bei kiti tarptautiniai bei nacionaliniai teisės aktai. Pažymėjo, kad po 2010 m. sausio 7 d. būtent jauniems darbuotojams, kurie neseniai dirba, neturi praktinių įgūdžių ir patirties, neatlieka savarankiškai auditų, neturi audito kvalifikacijų, atsakovas pasiūlė kitas pareigas, o pareiškėjai ir kitoms vyresnėms darbuotojoms, jos pasiūlytos nebuvo. Tai, kad Tarnyboje yra diskriminuojama dėl amžiaus, patvirtina, tai, kad dar viena darbuotoja, kuriai yra beveik 60 metų, šių metų gegužės 8 d. taip pat bus atleista iš pareigų (jai taip pat 2010 m. sausio 7 d. buvo įteiktas pranešimas dėl jos pareigybės panaikinimo). Pareiškėja teigė, kad būtent Savivaldybės kontrolierius neteisėtai atleisdamas ją iš pareigų yra atsakingas už padarytą neturtinę žalą. Paaiškino, kad atleidžiant ją iš pareigų, nebuvo atsižvelgta į tai, kad dirba Tarnyboje dirbu beveik 18 metų, nuo tarnybos įsikūrimo pradžios (nuo 1992 m. balandžio 10 d.), kitų pajamų šaltinių pragyvenimui šeima neturi, iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko penkeri metai, turi audito kvalifikaciją, pakankamai praktinių įgūdžių ir patirties dirbti tokį darbą. Dėl neteisėto atleidimo patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų. Pasijuto diskriminuojama dėl amžiaus. Šiuo metu valstybėje esančiomis ekonominėmis sąlygomis jai praktiškai neįmanoma surasti kitą darbą, be to, bijo, kad vėl bus diskriminuojama dėl savo amžiaus. Gyvena viena su studijuojančiu sūnumi, kurį išlaiko. Išgyvena dėl savo ateities, kadangi neteko vienintelio pajamų šaltinio ir neturi, kas padėtų materialiai. Jaučiasi nereikalinga ir socialiai pažeidžiama: sumažėjo draugų ratas, nutrūko socialiniai ryšiai. Tai, kad buvo neteisėta atleista, atsiliepė ir jos sveikatai. Neturtinę žalą, kuri buvo padaryta, pareiškėja įvertino 10 000,00 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba atsiliepime (b. l. 24-30, I t.) su pareiškėjos V. S. skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Savivaldybės kontrolierius, įgyvendindamas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 27 straipsnio 9 dalies 1 punkto, VTĮ 8 straipsnio 8 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio jam, kaip įstaigos vadovui, suteiktą diskrecijos teisę tvirtinti Tarnybos struktūrą, naikinti, steigti, tvirtinti pareigybių sąrašus ir pareigybių aprašymus, siekdamas optimizuoti Tarnybos veiklą bei tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme nustatytas, taip pat ir naujai priskirtas funkcijas, 2010 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. B-04-10 „Dėl struktūros“ patvirtino Tarnybos struktūrą valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašą, panaikino 13 valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių bei, atsižvelgdamas į patvirtintą Tarnybos struktūrą, įsteigė 13 naujų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių. 2010 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. B-04-11 „Dėl nuostatų ir pareigybių aprašymų tvirtinimo“ buvo patvirtinti įsteigtų Tarnybos struktūros dalinių, skyrių, nuostatai ir pareigybių aprašymai. Paaiškino, kad Tarnyboje buvo atliekami tik finansiniai auditai, o veiklos auditų praktiškai atliekama nebuvo. Tokia padėtis susidarė dėl to, kad didžiausia dalis Tarnybos auditą atliekančių valstybės tarnautojų turėjo ekonomikos srities išsilavinimą ir specializavosi tik finansiniam audite. Tarnybos struktūros pakeitimais buvo siekiama esminį dėmesį skirti veiklos auditams, o finansinių audito atlikinėti mažiau. Dėl šios priežasties Tarnyboje atsirado poreikis specialistų, turinčių kitą, ne tik ekonominį, išsilavinimą, tai yra teisininkų, viešojo administravimo, verslo vadybos specialistų. Tarnyboje buvo įsteigti du veiklos audito skyriai, kiekviename dirba po 4 valstybės tarnautojus. Finansinio audito skyrius įsteigtas vienas, jame dirba 3 valstybės tarnautojai. Be to, yra įsteigtas Teisės ir bendrųjų reikalų skyrius, kuriame dirba 2 valstybės tarnautojai ir 2 darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis. Pažymėjo, kad VTĮ suteikia teisę atleisti karjeros valstybės tarnautojus, jei šių tarnautojų užimamos pareigybės naikinamos. Pažymėjo, kad tokia teisė darbdaviui yra numatyta ne tik minėtame įstatyme, bet ir DK 129 straipsnio 2 dalyje, kurioje numatyta, kad darbovietės struktūriniai pertvarkymai gali būti svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva. Atsakovo teigimu, iš patvirtintos Tarnybos struktūros ir pareigybių sąrašo matyti, kad finansinio audito funkcijai atlikti užtenka mažiau darbuotojų (Finansinio audito skyriuje numatyti 3 darbuotojai, Veiklos audito skyriuose numatyti 8 darbuotojai), todėl laikytina, kad struktūrinis pertvarkymas yra realiai vykdomas. Pažymėjo, kad pareiškėja specializavosi finansiniame audite ir veiklos auditų neatlikinėjo. Nurodė, kad sprendimą dėl struktūros pertvarkymo priėmė įgaliotas asmuo – Savivaldybės kontrolierius, kuriam ši teisė suteikta Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 27 straipsnio 9 dalies 1 punktu, todėl pareiškėjos teiginys, kad klausimą dėl Tarnybos reorganizavimo bei struktūros pertvarkymo ar valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis panaikinimo ar sumažinimo turėjo svarstyti savivaldybės taryba, yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad iki minėtų 2010 m. kovo 8 d. įsakymų Nr. B-04-10 ir B-04-11 priėmimo Tarnyboje iš viso nebuvo patvirtintos vidaus struktūros, tai yra jokių struktūrinių dalinių nebuvo, buvo tik atskiros pareigybės. Įsigaliojus nurodytiems įsakymams, Tarnyboje buvo įsteigti 4 skyriai, patvirtinti šių skyrių nuostatai ir 13 naujų pareigybių. Kadangi struktūros pakitimas yra akivaizdus, laikytina, kad pertvarkymai yra realūs ir realiai vykdomi. Atsakovo teigimu, pareiškėjos teiginys, kad jai privalomai turėjo būti pasiūlyta užimti kitas valstybės tarnautojo pareigas yra nepagrįstas. Visos naujai įsteigtos pareigybės yra A lygio karjeros valstybės tarnautojo, įsteigtos pareigybės yra šių kategorijų: dvi 15 kategorijos, trys 13 kategorijos, trys 12 kategorijos, trys 11 kategorijos, todėl pareiškėjos teiginys, kad jos pareigybė nebuvo panaikinta, o tik pakeista jos kategorija iš 12 į 11 yra nepagrįstas, nes visos 13 pareigybių buvo panaikintos vienu metu 2010 m. kovo 8 d., ir tą pačią dieną buvo įsteigta 13 naujų pareigybių. Nustatyti vietoj kurios konkrečios pareigybės įsteigta nauja pareigybė nėra galimybės. Pažymėjo, kad buvo parengti ir patvirtinti naujai įsteigtų pareigybių aprašymai, atsižvelgiant į pareigybės paskirtį, bendrąsias ir/ar specialiąsias veiklos sritis ir funkcijas, buvo nustatomi specialūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti šias pareigas einantys valstybės tarnautojai. Pažymėjo, kad pareiškėjai galėtų būti siūloma užimti vieną naujai įsteigtų A lygio 12 arba 11 kategorijos pareigybių, tačiau pagal VTĮ 20 straipsnio 3 dalį, karjeros valstybės tarnautojas gali būti perkeltas į kitas pareigas, jei jis atitinka pareigybės aprašyme nustatytus specialius reikalavimus. Tokiu būdu, pareiškėja būtų galėjusi pretenduoti į vieną iš įsteigtų trijų A lygio 12 kategorijos ar trijų A lygio 11 kategorijos pareigybių, iš viso į 6 pareigybes, jei atitiktų šioms pareigybėms nustatytus specialiuosius reikalavimus. Iš minėtų šešių pareigybių, atsakovo teigimu, pareiškėjai negalėjo būti pasiūlytos pirmosios trys dėl to, kad pareiškėja neatitiko išsilavinimo specialiųjų reikalavimų, o kitos trys pareigybės taip pat negalėjo būti pasiūlytos pareiškėjai, kadangi viena šių pareigybių buvo pasiūlyta valstybės tarnautojai, turinčiai garantiją numatytą DK 129 straipsnio 4 dalyje. Be to pažymėjo, kad minėtos tarnautojos kvalifikacija yra aukštesnė už pareiškėjos. Nors pareiškėja ir atitiko kituose dviejuose pareigybių aprašymuose išsilavinimui keliamus reikalavimus, tačiau neatitiko kitų pareigybių aprašymuose numatytų specialių reikalavimų. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja, nors ir dirbo Tarnyboje beveik 18 metų, turėjo pačią žemiausią trečią kvalifikacinę klasę, į aukštesnes pareigas niekada perkelta nebuvo. Kiti tarnautojai, kuriems buvo pasiūlytos nurodytos pareigos, atitiko visus specialiuosius reikalavimus ir turėjo aukštesnę kvalifikaciją negu pareiškėja. Nurodė, kad pareiškėja neatitiko naujai įsteigtų pareigybių aprašymuose nustatytų specialiųjų kvalifikacinių reikalavimų, dėl to jai kitos pareigos negalėjo būti pasiūlytos ir pirmenybės teisė būti paliktai dirbti, kuri numatyta DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkte, pareiškėjai negali būti taikoma, kaip ir numatyta DK 135 straipsnio 2 dalyje. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad yra būtinas pareigybės lygio pakeitimas tam, kad galėtum pripažinti, jog vietoje vienos pareigybės, įsteigta kita nauja pareigybė. Pažymėjo, kad A lygio pareigybei reikalaujamas aukštasis universitetinis išsilavinimas, kuris turi 6 studijų sritis ir 36 studijų kryptis, o konkrečios pareigybės studijų sritis ir kryptis nustatoma atsižvelgiant į pareigybės paskirtį, bendrąsias ir / ar specialiąsias veiklos sritis ir funkcijas. Todėl, to paties A lygio skirtingos pareigybės savo esme, priešingai negu teigiama skunde, gali būti kokybiškai skirtingais dalykais, reikalaujančiais skirtingų sričių ir krypčių aukštojo universitetinio išsilavinimo, taip pat darbo patirties skirtingose srityse. Pabrėžė, kad pareigybės gali būti tik steigiamos ir naikinamos. Atsakovo manymu, pareiškėjos reikalavimas atlyginti jai neva padarytą 10 000,00 neturtinę žalą patirtą dėl atleidimo iš pareigų, nepagrįstas. Teigė, kad neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir atleido pareiškėją vadovaujantis teisės aktais. Be to, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad jai padaryta neturtinė žala, kad yra priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Atsakovo manymu, teiginys, kad pareiškėja buvo diskriminuojama dėl amžiaus, yra nepagrįstas, kadangi eiti kitas pareigas buvo pasiūlyta ne tik jaunesniems už pareiškėją valstybės tarnautojams, bet ir vyresniems.

Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime (b. l. 90-95, I t.) su pareiškėjos V. S. skundu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės kontrolierius 2010 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. B-04-10 „Dėl struktūros“ patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos struktūrą, valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių sąrašą. Pažymėjo, kad iki Savivaldybės kontrolieriaus 2010 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. B-04-10 įsigaliojimo Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyboje nebuvo sudaromi struktūriniai padaliniai, o visi valstybės tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, buvo tiesiogiai pavaldūs Savivaldybės kontrolieriui. Pertvarkius Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybą, struktūriniai daliniai – skyriai, buvo įsteigti ir skyrių nuostatais tarp jų buvo paskirstytos funkcijos. Iš Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus 2010 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. B-04-10 „Dėl struktūros“ ir 2010 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. B-04-10 „Dėl nuostatų ir pareigybių aprašymų tvirtinimo“ yra akivaizdu, kad Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyboje struktūros pertvarkymas buvo realus. Paaiškino, kad pagal VTĮ 20 straipsnio 3 dalį karjeros valstybės tarnautojas gali būti perkeltas į kitas pareigas, jei jis atitinka pareigybės aprašyme nustatytus specialius reikalavimus. Taigi, pareiškėja galėjo pretenduoti į vieną iš naujai įsteigtų Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos valstybės tarnautojo pareigybių, jeigu būtų atitikusi šiai pareigybei nustatytus specialius reikalavimus. Pareiškėjai pareigos nebuvo pasiūlytos todėl, kad ji, nors ir turi reikiamą išsilavinimą, bet neatitiko kitų specialių reikalavimų. Pažymėjo, jog DK 135 straipsnio 2 dalyje pasakyta, kad pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją. Nurodė, kad pareiškėjos kvalifikacija yra žemesnė nei kitų valstybės tarnautojų, kuriems buvo pasiūlytos pareigos naujoje Tarnybos struktūroje. Vadovaudamasis VTĮ 20 straipsnio 3 dalimi, teigė, kad Savivaldybės kontrolierius neturėjo pareigos bet kuriuo atveju perkelti pareiškėją į kitas pareigas. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja skunde nenurodė, kokios konkrečios pareigos jai turėjo būti pasiūlytos. Nurodė, kad darbuotoją galima atleisti iš užimamų pareigų dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų, jei tokie pertvarkymai yra realūs ir jei tokių pertvarkymų rezultate yra atsisakoma darbuotojo vykdytų funkcijų ar tokių funkcijų atlikimui užtenka mažesnio darbuotojų skaičiaus. Pažymėjo, kad savivaldybės taryba tik nustato didžiausią kontrolės ir audito tarnybos valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių, tačiau savivaldybės taryba nevykdo kitų pareiškėjos skunde išvardintų funkcijų. Savivaldybės kontrolieriui yra suteikta teisė tvirtinti savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos struktūrą, pareigybių sąrašą pareigybių aprašymus ir pareiginius nuostatus. Tai reiškia, kad Savivaldybės kontrolierius veikė teisėtai ir priėmė teisėtus sprendimus pertvarkydamas Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybą ir atleisdamas pareiškėją iš valstybės tarnybos. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko su pareiškėjos reikalavimu atlyginti neturtinę žalą, kurią ji įvertino 10 000,00 Lt. Anot jo, nėra jokių duomenų, kad tai pareiškėjai atleidimas sukėlė kokias nors ilgalaikio pobūdžio pasekmes, todėl laikytina, kad nėra pagrindo pripažinti, jog dėl to pareiškėja patyrė neturtinę žalą. Pažymėjo, kad atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir atleido pareiškėją iš valstybės tarnybos nepažeisdamas teisės aktais nustatytų procedūrų.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 16 d. sprendimu (b. l. 31-44, II t.) pareiškėjos V. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, analizavo Tarnybos struktūrą iki pertvarkymo ir po jo bei atmetė pareiškėjos argumentus, kad jokie realūs Tarnybos vidaus struktūros pertvarkymai nebuvo vykdomi. Teismas, įvertinęs 2010 m. kovo 8 d. patvirtintus Tarnyboje įteigtų 4 skyrių nuostatus, pažymėjo, kad juose detaliai nurodomi kiekvieno naujai įsteigto skyriaus uždaviniai, funkcijos, t. y funkcijos sugrupuotos, nurodomos skyrių darbuotojų teisės, atsakomybė ir atskaitomybė, pavaldumas, darbo organizavimo tvarka, o 2009 m. vasario 19 d. patvirtintuose nuostatuose reglamentuojamas bendrai visos Tarnybos darbo organizavimas, tikslai, uždaviniai, teisės, vadovų ir valstybės tarnautojų pareigos ir atskaitomybė. Taigi, anot teismo, struktūra buvo patobulinta darbo organizavimo prasme, o tai reiškia, kad Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyboje buvo atlikti realūs struktūros pertvarkymai. Teismas taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjo užimta pareigybė buvo realiai panaikinta. Teismas tokią išvadą padarė, įvertinęs naujai įsteigtų skyrių nuostatus, palyginęs buvusį V. S. pareigybės aprašymą ir 2010 m. kovo 8 d. patvirtintus naujai įsteigtų pareigybių aprašymus. Šiuo aspektu pastebėjo, kad nors Tarnybos funkcijos išliko tos pačios, tačiau darbuotojams priskirtos funkcijos buvo perskirstytos, sugrupuotos, valstybės tarnautojams nustatyti specialūs reikalavimai tam, kad būtų įgyvendinti Tarnybos tikslai ir uždaviniai. Teismas atmetė pareiškėjos argumentą, kad klausimą dėl Tarnybos reorganizavimo bei struktūros pertvarkymo ar valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis panaikinimo ar sumažinimo turėjo svarstyti savivaldybės taryba. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 1 d.) 27 straipsnio 9 dalies 1 punktu savivaldybės kontrolieriui suteikta teisė priimti sprendimą dėl struktūros pertvarkymo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja iki 2010 m. kovo 8 d. ėjo A lygio 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautojos pareigas, todėl po pertvarkymų jai galėjo būti pasiūlytos 6 pareigybės – trys A lygio 12 kategorijos (Finansinio audito skyriaus vyriausiojo specialisto, 1-ojo veiklos audito skyriaus vyriausiojo specialisto ir Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto) ir trys A lygio 11 kategorijos (1-ojo veiklos audito skyriaus vyriausiojo specialisto ir 2 pareigybės 2-ojo veiklos audito skyriaus vyriausiojo specialisto). Teismas, sistemiškai įvertinęs Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, sprendė, kad jose nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris galimybę užimti atitinkamas valstybės tarnybos pareigybes sieja su asmens gebėjimu atlikti atitinkamos pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, kurių atlikimui užtikrinti iš asmens gali būti reikalaujama specialių gebėjimų, pvz., atitinkamos specialybės ir kvalifikacijos, darbo įgūdžių turėjimo ir pan. Anot teismo, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas, nėra absoliuti. Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinė byla Nr. A438-1743/2009). Teismas pažymėjo, kad pareiškėja yra baigusi Maskvos Centrosąjungos Kooperatinį institutą ir įgijusi prekybos ekonomistės specialybę, o tai pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 368 patvirtintą Bendrąjį studijų sričių ir krypčių, pagal kurias vyksta nuosekliosios universitetinės ir neuniversitetinės studijos Lietuvos aukštosiose mokyklose, klasifikatorių ir pagal šias studijų kryptis suteikiamų kvalifikacijų sąrašą, prilyginamas aukštajam universitetiniam socialinių mokslų studijų srities, ekonomikos krypties išsilavinimui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai neturėjo būti siūlomos keturios iš šešių galimų pareigybių, nes pareiškėja neatitiko šių pareigybių aprašymuose numatytų specialiųjų reikalavimų. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentu, kad jai galėjo būti pasiūlyta A lygio 12 kategorijos Finansinio audito skyriaus vyriausiojo specialisto, pareigybė, kadangi jos Valstybės tarnybos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateiktame gyvenimo aprašyme nurodyta, kad moka anglų kalbą B2 lygiu. Teismas pažymėjo, kad gyvenimo aprašymą pildė pati pareiškėja ir savo žinias vertino subjektyviai, o teismo posėdyje pati pareiškėja patvirtino, kad jokio kito dokumento, patvirtinančio anglų kalbos lygį (B2), pateikti negali. Teismas taip pat sprendė, kad pareiškėjai negalėjo būti pasiūlyta ir A lygio 11 kategorijos 2-ojo veiklos audito skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė, nors jos aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus ji ir atitiko. Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, jog jis šią pareigybę privalėjo pasiūlyti ne pareiškėjai, o kitai valstybės tarnautojai, kadangi ji negalėjo būti atleista, nes augina vaiką iki 14 metų t.y. turi garantiją, numatytą DK 129 straipsnio 4 dalyje. Šiuo aspektu sprendė, kad DK 129 straipsnio nuostatos netaikytinos nagrinėjant šį ginčą, nes teisiniai santykiai reglamentuoti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 ir 6 dalyse. Pagal šias nuostatas garantija šiai darbuotojai būtų taikoma tik tuo atveju, jeigu jos vaikui būtų buvę mažiau kaip treji metai. Kita vertus teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjo turėjo pirmenybės teisę būti paliktai dirbti valstybės tarnyboje pagal DK 135 straipsnio 2 dalį, nes turėjo 18 metų nepertraukiamo stažo, ši teisė jai negalėjo būti užtikrinta, nes jos kvalifikacija buvo žemesnė nei V. G.. Teismas ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, charakterizuojančius pareiškėją ir V. G. kaip specialistes, ir pažymėjo, kad nors pareiškėja ir kėlė kvalifikaciją, jos tarnybinės veiklos už 2009 m. vertinimo išvada paneigia pareiškėjos gebėjimą įgytas teorines žinias pritaikyti praktikoje. Pažymėjo, kad pareiškėja, dirbdama Tarnyboje nuo 1992 m., kvalifikacinę klasę įgijo tik 2008 m., nors iki tol kėlė kvalifikaciją įvairiuose seminaruose ir kursuose. Tai, anot teismo, taip pat patvirtina faktą, jog pareiškėjos kvalifikacijai išklausytų kursų ir seminarų skaičius įtakos darbo kokybei nepadarė. Tuo tarpu, anot teismo, V. G. Tarnyboje dirba nuo 2009 m. sausio 5 d., atlikus jos 2009 m. tarnybinės veiklos vertinimą, nustatyta, kad V. G. kvalifikuotai rinko, apdorojo, analizavo informaciją, padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas pagal audito (patikrinimų ) rezultatus), tinkamai sprendė problemas, per vertinamą laikotarpį dalyvavo trijuose seminaruose, siekdama rezultatų, įgyvendindama jai kaip valstybės tarnautojai suteiktas teises bei vykdydama pareigybės aprašyme nustatytas užduotis, parodė puikias žinias ir įgūdžius, taikė juos kūrybingai ir iniciatyviai, funkcijos atliktos nepriekaištingai, todėl pateiktas siūlymas suteikti pirmą kvalifikacinę klasę. Teismas akcentavo, kad nors V. G. darbo stažas 1 metai, tačiau ji užsirekomendavo kaip kvalifikuota valstybės tarnautoja, nepriekaištingai atliekanti jai priskirtas funkcijas, kelianti savo kvalifikaciją ir turimas žinias pritaikanti praktikoje, ir jau pirmaisiais darbo Tarnyboje metais jai buvo suteikta kvalifikacinė klasė, kai tuo tarpu pareiškėjai ji buvo suteikta po 16 darbo metų Tarnyboje. Į bylą pateiktos septynerių metų pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimo išvados, anot teismo, patvirtina, kad tik už darbą vienerius metus pareiškėja įvertinta labai gerai ir jai suteikta kvalifikacinė klasė, keturis metus įvertinta gerai, tačiau su išlygomis ir dvejus metus jos veikla buvo vertinama nepatenkinamai. Iš to teismas padarė išvadą, kad pareiškėja, nors ir dirbo ilgus metus ir kėlė kvalifikaciją, tačiau dažnai nesugebėjo įgyvendinti jai priskirtų funkcijų. Kadangi pareiškėjos V. S. kvalifikacija žemesnė nei V. G., pareiškėjai pagrįstai nebuvo pasiūlyta užimti A lygio 11 kategorijos 2-ojo veiklos audito vyriausiosios specialistės pareigas, todėl ji iš pareigų atleista teisėtai ir pagrįstai, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo. Teismas taip pat atmetė kaip neįrodytus pareiškėjos argumentus, kad ji buvo diskriminuojama dėl amžiaus. Teismas, pripažinęs, kad pareiškėja iš valstybės tarnautojos pareigų atleista teisėtai ir pagrįstai ir nenustatęs atsakovo veiksmuose neteisėtų veiksmų, taip pat laikė, kad reikalavimas priteisti 10 000,00 Lt neturtinės žalos nepagrįstas.

III.

Pareiškėja V. S., nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. sprendimu, padavė apeliacinį skundą (b. l. 50-55, II t.), kuriuo prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Savivaldybės kontrolieriaus 2010 m. kovo 8 d. įsakymą Nr. B-04-8 „Dėl V. S. atleidimo iš valstybės tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas) ir gražinti ją į valstybės tarnybą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą, atlyginti 10 000,00 Lt patirtą neturtinę žalą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, priimtas visapusiškai neištyrus ir tinkamai neįvertinus bylos esminių aplinkybių, DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų, jos pažeistų teisių pobūdžio bei masto, yra šališkas atsakovo atžvilgiu. Pažymi, kad pagrindinė savivaldybės kontrolieriaus bei savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos funkcija yra prižiūrėti ar teisėtai, efektyviai, ekonomiškai ir rezultatyviai valdomas ir naudojamas savivaldybės turtas ir patikėjimo teise valdomas valstybės turtas, kaip vykdomas savivaldybės biudžetas ir naudojami kiti piniginiai ištekliai. Pareiškėjos nuomone, po struktūrinių pertvarkymų Tarnyboje įsteigus du veiklos audito skyrius, kuriuose dirba po 4 valstybės tarnautojus, bei vieną finansinio audito skyrių, kuriame dirba tik 3 valstybės tarnautojai, šie valstybės tarnautojai nesugebės tinkamai vykdyti teisės aktuose numatytas pareigas, susijusias su finansiniu auditu atlikimu. Dėl šios priežasties finansinius auditus teks atlikti ne tik finansinio, bet ir veiklos audito skyrių tarnautojams. Pažymi, kad pastaraisiais metais į Tarnybą buvo priimami jauni, ekonominio išsilavinimo, jokių praktinių įgūdžių, ir patirties neturintys asmenys, t. y. priimami į Tarnybą dėl asmeninių ryšių su aukštaisiais pareigūnais ar jų draugais, o ne dėl savo profesinių gebėjimų. Būtent jiems buvo pasiūlytos kitos pareigas Tarnyboje, kas, anot pareiškėjos, patvirtina, kad ji bei kitos Tarnybos tarnautojos buvo atleistos, visų pirma, dėl jų amžiaus (o tai traktuotina, kaip diskriminacija) bei dėl to, jog jos neturėjo asmeninių ryšių su aukštas pareigas einančiais valstybės tarnautojais, kurie ir priėmė sprendimus dėl naujų Tarnybos pareigybių aprašymų patvirtinimo. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesį, jog Tarnyboje dauguma finansinių auditų buvo atliekama ne dėl atsakovo nurodytų priežasčių (didžiausia dalis Tarnybos auditą atliekančių valstybės tarnautojų turėjo ekonomikos srities išsilavinimą ir specializavosi tik finansiniame audite), o dėl to, kad būtent finansinis auditas yra pagrindinė Tarnybos veiklos paskirtis ir kryptis. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio ir į tai, jog daugumoje Tarnybos pareigybių aprašymų, nepaisant Tarnybos pagrindinės funkcijos, nenurodytas reikalavimas turėti ekonominį išsilavinimą. Atsakovas paaiškino, kad po pareiškėjos atleidimo nauji darbuotojai į Tarnybą nebuvo priimti. Tai, anot pareiškėjos, parodo, kad pareigybių aprašymai buvo pritaikyti konkretiems asmenims. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007, tačiau visiškai neatsižvelgė į joje nurodytus išaiškinimus. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog Tarnybos struktūriniai pertvarkymai yra realūs, yra neteisėta, padaryta neišanalizavus visų bylos aplinkybių, nesivadovaujant įstatymo viršenybės principu bei logikos dėsniais. Pabrėžia, kad visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami, priešingu atveju bus pažeista ir piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, ir žmogaus konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009. Anot pareiškėjos, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad pareigybių aprašymai buvo parengti pagal konkrečių Tarnybos tarnautojų turimą kvalifikaciją, išsilavinimą. Pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad jai negalėjo būti pasiūlytos Finansinio audito skyriaus vyriausiojo specialisto pareigos, nes ji neatitiko specialiojo reikalavimo mokėti anglų kalbą ne mažesniu kaip B2 lygiu. Pažymi, kad minėtas reikalavimas negali būti siejamas su vykdoma funkcija atstovauti tarptautinės organizacijos INTOSAI organizuojamuose renginiuose. 1992 m. Valstybės kontrolė, o ne savivaldybės kontrolieriaus institucija, tapo INTOSAI nare, todėl Tarnybos tarnautojai negali jai atstovauti INTOSAI renginiuose, nebent juose dalyvauti, o tai nepripažintina kaip specifinė Finansinio audito skyriaus vyriausiojo specialisto funkcija ir uždavinys. Be to, anot pareiškėjos, šiuolaikinių tarptautinių organizacijų renginiai yra pritaikyti juose dalyvauti įvairiakalbiams asmenims, todėl anglų kalbos nemokėjimas nėra kliūtis juose dalyvauti. Taigi, minėtos pareigos, pareiškėjos nuomone, turėjo būti pasiūlytos jai, o ne kitai tarnautojai, nes pareiškėja pagal DK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktą turėjo pirmenybės teisę būti palikta Tarnyboje. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos išvada, kad jos kvalifikacija yra žemesnė nei V. G.. Pabrėžia, kad ji turi 18 metų nepertraukiamąjį darbo stažą Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyboje, jai suteiktas atestuoto vidaus auditoriaus vardas. Pirmosios instancijos teismas, anot pareiškėjos, padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog ji kvalifikacinę klasę įgijo tik po 16 metų darbo Tarnyboje, o V. G. kvalifikacinė klasė buvo suteikta pirmaisiais darbo Tarnyboje metais. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė tik 2002 m. birželio 17 d. priėmė nutarimą „Dėl valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų vertinimo tvarkos bei valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijų“. Pažymi, kad V. G. Tarnyboje dirba tik nuo 2009 m. sausio 5 d. t. y. vienerius metus, neturi praktinių įgūdžių ir patirties. Tačiau jai, kaip ir A. V., net neturint atestuoto audito kvalifikacijos, buvo suteiktos kvalifikacinės klasės. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai neištyrė ir tinkamai neįvertino bylos esminių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai vertino tai, jog 2007 m. pareiškėjos veikla buvo įvertinta nepatenkinamai, nors iš tikrųjų Vilniaus miesto savivaldybės Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos 2008 m. sausio 31 d. išvada pareiškėjos veikla buvo įvertinta patenkinamai. Pažymi, kad atsakovas sąmoningai nuslėpė Vilniaus miesto savivaldybės Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos įvertinimą, atsispindintį pateiktoje išvadoje, kurią mano, kad reikia išreikalauti. Nurodo, kad 2006 m. kreipėsi į teismą ir Lietuvos vyriausias administracinis teismas patenkino jos skundą ir panaikino Savivaldybės kontrolieriaus 2006 m. vasario 6 d. įsakymą Nr. B-04-3 ir grąžino į pareiškėją į A lygio 12 kategorijos specialisto pareigas. Nepagrįsta, anot pareiškėjos, yra ir pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, kad pareiškėjos tarnybinės veiklos už 2009 m. vertinimo išvada paneigia pareiškėjos gebėjimą įgytas teorines žinias pritaikyti praktikoje, nes 2008 m. pareiškėjos veikla buvo įvertinta labai gerai, o įvertinus 2009 m. pareiškėjos veiklą nustatyta, jog per vertinamą laikotarpį pavestos užduotys buvo įvykdytos laiku, funkcijos atliktos dažniausiai patenkinamai, vadovybės suformuluotų užduočių tikslai pasiekti. Pareiškėja taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo, kad teismo išvados šiuo aspektu buvo pagrįstos tik tuo, kad atsakovo veiksmai buvo teisėti. Pažymi, jog Vilniaus miesto Lukiškių poliklinikos pateikti medicininiai išrašai įrodo, kad pareiškėja kreipėsi į gydytoją po stipraus nervinio sukrėtimo, kai buvo atleista iš darbo, kad jos ligos priežastimi tapo atsakovo veiksmai, labai pablogėjus pareiškėjos sveikatai ji buvo gydoma.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba (b. l. 61-68, II t.) su pareiškėjos V. S. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti jį kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje palikti nepakeistą.

Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Akcentavo, kad objektyviai trys valstybės tarnautojai turėjo būti atleisti, nes kitų pareigų jiems pasiūlyti Tarnyba negalėjo. Pažymi, kad visi trys atleistieji turėjo ekonominį išsilavinimą, nes struktūrinių pasikeitimų pasėkoje sumažėjo poreikis tarnautojų, atliekančių finansinį auditą. Nurodo, kad įsteigti naujų pareigybių ir perkelti į jas tarnautojus, kurie buvo atleisti, negalėjo nes Savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1126 4 punktu patvirtintas didžiausias leistinas pareigybių skaičius buvo 20. Iki struktūrinių pakeitimų visos pareigybės buvo užimtos. Po 2010 m. kovo 8 d. įsigaliojusių struktūrinių pakeitimų pareigybių skaičius nepakito, tačiau buvo įsteigtos kitos pareigybės, kurios negalėjo būti pasiūlytos nė vienam dirbusiam tarnautojui. Pirmosios instancijos teismai, anot atsakovo, pagrįstai konstatavo, kad padaryti struktūriniai pakeitimai yra realūs ir atlikti kompetentingo asmens, todėl pareiškėjos nurodyti teiginiai, ginčijant struktūrinių pertvarkymų pagrįstumą ir tikslingumą, yra nepagrįsti. Nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad pagrindinė Tarnybos funkcija yra ne veiklos, o finansinio audito atlikimas. Teigia, kad toks teiginys neturi jokio teisinio pagrindo, nes joks teisės aktas nenustato, kad Tarnybos pagrindinė funkcija yra būtent finansinio, o ne veiklos audito atlikimas. Kiek, kokius auditus (finansinius arba veiklos) Tarnybai atlikinėti, kaip organizuoti tarnybos darbą, sprendžia įstaigos (tarnybos) vadovas, t. y. savivaldybės kontrolierius. Anot atsakovo, savivaldybės kontrolierius turėjo diskrecijos teisę spręsti kiek tarnautojų skirti finansinio audito atlikimui ir kiek veiklos audito funkcijos vykdymui. Tokiu būdu Tarnyba ir toliau vykdo įstatymų nustatyta tiek finansinio, tiek veiklos audito funkciją, tiesiog didesnis dėmesys skiriamas veiklos auditui. Atsakovas nurodo, kad finansinio audito funkcijai atlikti užtenka mažiau darbuotojų (Finansinio audito skyriuje numatyti 3 darbuotojai, Veiklos audito skyriuose numatyti 8 darbuotojai), todėl akivaizdu, kad struktūrinis pertvarkymas yra realiai vykdomas, nes finansinio audito funkcijai vykdyti užtenka mažiau darbuotojų. Pažymi, kad pareiškėja specializavosi finansiniame audite ir veiklos auditų neatlikinėjo. Atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog daugumoje Tarnybos pareigybių aprašymų, nepaisant Tarnybos pagrindinės funkcijos-finansinio audito atlikimo-, nenustatytas reikalavimas turėti ekonominį išsilavinimą. Pažymi, kad nors jokie teisės aktai ir nenumato, kad asmens atliekančio finansinį auditą išsilavinimas privalomai turi būti ekonominis, visiems Tarnybos Finansinio audito skyriaus tarnautojams pareigybės aprašymuose yra nustatytas specialus reikalavimas turėti ekonominį išsilavinimą. Dėl pareiškėjos teiginio, kad ne ekonominio išsilavinimo tarnautojai negali atlikti jokių auditų, nurodo, kad teisės aktai nenustato privalomų išsilavinimų sričių ir krypčių atskirų pareigybių valstybės tarnautojams. Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymai rengiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 865 patvirtintą Pareigybių aprašymo ir vertinimo metodika (toliau – ir Metodika). Akcentuoja, kad konkrečiu atveju specialūs išsilavinimo reikalavimai pareigybėms nustatyti pagrįstai ir teisėtai, vadovaujantis Metodika, atsižvelgiant į įstaigos ir konkretaus struktūrinio padalinio uždavinius ir funkcijas. Pažymi, kad pareiškėja neįrodė teiginio, jog pareigybių aprašymai buvo parengti pagal konkrečių žmonių turimą kvalifikaciją. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad pareiškėjai negalėjo būti pasiūlyta Finansinio audito skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė, nes ji neatitiko specialaus reikalavimo mokėti anglų kalbą ne mažesniu kaip B2 (pažengusio vartotojo) lygiu. Atsakovas pabrėžia, kad kalbos mokėjimo specialusis reikalavimas pareigybės aprašyme numatytas pagrįstai, šios pareigybės funkcijos, nustatytos pareigybės aprašymo 7.5. ir 7.6. punktuose yra tiesiogiai susijusios su užsienio kalbos mokėjimu, būtent rinkti, kaupti informaciją, susijusią su tarptautiniais audito standartais, užsienio šalių audito institucijomis bei jų audito praktiką, periodiškai teikti šią informaciją Tarnybos darbuotojams bei atstovauti Tarnybą tarptautinėje aukščiausiųjų kontrolės institucijų organizacijos (INTOSAI) renginiuose. Šie reikalavimai parengti vadovaujantis Tarptautinės aukščiausiųjų audito institucijų organizacijos INTOSAI standartais ir pagal šių reikalavimų 9 punktą, jomis vadovaujasi savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba. Todėl, anot atsakovo, pareigybės aprašyme numatyta funkcija dalyvauti INTOSAI renginiuose yra pagrįsta ir teisėta bei realiai įgyvendinama. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos kvalifikacija yra žemesnė už V. G. kvalifikaciją ir pareiškėjai pagrįstai nebuvo pasiūlytos 2-ojo Veiklos audito skyriaus A lygio 11 kategorijos vyriausiojo specialisto pareigos. Pabrėžia, kad pareiškėja turėjo teisę ir visas galimybes susipažinti su byloje esančia medžiaga tiek tiesiogiai, tiek per atstovą ir prašyti teismo išreikalauti jai reikiamus dokumentus. Tačiau to nepadarė dėl savo kaltės, todėl nepagrįstai teigia, kad atsakovas nuslėpė atitinkamą medžiagą. Teigia, kad teikti Vilniaus miesto savivaldybės Valstybės tarnautojų vertinimo komisijos 2008 metų išvados nematė jokio būtinumo. Vertinimo komisija nepritarė galutinio vertinimo rezultatui, bet nurodė pareiškėjai tobulinti valstybės tarnautojo kvalifikaciją. Savivaldybės kontrolieriaus vertinimo išvados turinys liko nepakitęs. Pareiškėjos 2005 metų tarnybinė veikla buvo įvertinta nepatenkinamai ir tuo pagrindu pareiškėja buvo perkelta į žemesnes pareigas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino tik įsakymą perkelti pareiškėją į žemesnes pareigas, tačiau įvertinimas liko nepakitęs. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad V. G., auginančiai vaiką iki 14 metų, negalėjo būti taikoma garantija, numatyta DK 129 straipsnio 4 dalyje. Teigia, kad DK 129 straipsnio 4 dalis reglamentuoja iš esmės kokybiškai skirtingus teisinius santykius negu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 ir 6 dalys ir turi būti taikoma valstybės tarnautojams. Pabrėžia, kad tokią poziciją formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Nurodo, kad pareiškėja V. S. kelia reikalavimą grąžinti ją į Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybą, tačiau nenurodo į kokias pareigas ji turėtų būti grąžinta. Jos pareigybė po struktūrinių pertvarkymų yra panaikinta, o kitų laisvų pareigybių Tarnyboje nėra. Pažymi, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žala yra nepagrįstas, nes atsakovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Taip pat nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, kad ji buvo diskriminuojama dėl amžiaus, nes naujos pareigos buvo pasiūlytos ne tik jaunesniems, bet ir vyresniems tarnautojams.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Savivaldybės kontrolieriaus 2010 m. kovo 8 d. įsakymu Nr. B-04-8 „Dėl V. S. atleidimo iš valstybės tarnybos“, kurio teisėtumas ir pagrįstumas yra ginčijamas, pareiškėja V. S. nuo 2010 m. kovo 8 d. atleista iš Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos vyriausiosios specialistės pareigų (b. l. 7, I t.). Teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis pareiškėja V. S. atleista iš valstybės tarnautojos pareigų, yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkte.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktas (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo redakcija Nr. X-464) nustato, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Taigi, sprendžiant dėl pareiškėjos V. S. atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia turi būti įvertinta, ar yra realiai įvykęs valstybės tarnautojos pareigybės panaikinimo faktas.

Šiuo aspektu paminėtina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalies nuostata, kuri numato, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A556-904/2008, A662-684/2010, A62–340/2011), taip pat ne kartą pažymėta, kad tam tikros institucijos vidinės organizacinės struktūros projektavimas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, atitinkamai yra viešojo administravimo subjekto steigėjo arba viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė, kuri naudojama, siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises.

Pirmosios instancijos teismas įvertino Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos struktūrą iki Tarnybos struktūros reorganizavimo (b. l. 40, I t., 10-22, II t.) ir po atliktų pakeitimų (b. l. 31-36, 41-53, I t.), palygino buvusį pareiškėjos V. S. pareigybės aprašymą (b. l. 37-39, I t.) su naujai įsteigtų pareigybių aprašymais (b. l. 54-88, I t.) bei, vadovaudamasis teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-204/2007) padarė pagrįstas išvadas, kad Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyboje buvo atlikti realūs struktūros pertvarkymai, o pareiškėjos iki atleidimo užimta pareigybė buvo faktiškai panaikinta. Teisėjų kolegija palaiko pirmosios instancijos teismo išdėstytus motyvus ir jų nekartoja.

Taigi atsakovas turėjo faktinį pagrindą spręsti pareiškėjos atleidimo klausimą VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas ne tik įtvirtina pagrindus, kuriems esant valstybės tarnautojai gali būti atleidžiami iš tarnybos, bet ir nustato pagrindines procedūras ir taisykles, kurių turi laikytis darbdavys (VTĮ 2 str. 14 d.), nusprendęs panaikinti karjeros valstybės tarnautojo pareigybę, taip pat numato atitinkamas valstybės tarnautojų, kurių pareigybės panaikinamos, garantijas (VTĮ 43 str. 1, 2 d.).

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje (bylai aktuali pareiškėjos atleidimo iš tarnybos metu galiojusi 2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) nurodyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. birželio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011 pažymėjo, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalies norma yra skirta karjeros valstybės tarnautojui, kurio užimama pareigybė naikinama, t. y. situacijai, kai valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų procedūra dar nepasibaigė, todėl ji turi būti aiškinama (suprantama) kaip atitinkama garantija tarnautojui tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje. Pažymėta, kad tuo ši teisės norma iš esmės skiriasi nuo to paties straipsnio 2 dalies (2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcija), kuri yra adresuota buvusiam karjeros valstybės tarnautojui, kuris buvo atleistas iš pareigų dėl pareigybės panaikinimo, ir yra skirta nustatyti atitinkamas garantijas šiai kategorijai priklausantiems asmenims. Atsižvelgdama į nurodytą VTĮ 43 straipsnio 1 dalies garantinį pobūdį, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad tuo atveju, kai dėl tam tikrų priežasčių yra numatomas atitinkamos pareigybės panaikinimas ir su tuo sietinas karjeros valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnybos, šis valstybės tarnautojas turi teisę dalyvauti jo užimamos pareigybės panaikinimo procedūroje ta prasme, kad turi teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia valstybės tarnautojo teisė yra suponuojama atitinkama darbdavio pareiga užtikrinti šios teisės realizavimą. Tai reiškia, kad, numatydamas atitinkamos pareigybės panaikinimą, darbdavys per laiko tarpą nuo pranešimo valstybės tarnautojui apie jo užimamos pareigybės numatomą panaikinimą įteikimo dienos iki šiame pranešime nurodytos pareigybės panaikinimo datos privalo suteikti šiam valstybės tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį atitinkamos institucijos (arba jos padalinio) reorganizavimą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad per laiko tarpą nuo 2010 m. sausio 7 d. (kai pareiškėjai buvo įteiktas pranešimas apie jos užimamos pareigybės numatytą panaikinimą) iki 2010 m. kovo 8 d. (kai nurodyta pareigybė buvo panaikinta) pareiškėjai nebuvo suteikta aukščiau aptarta kaip būtina informacija. Tai matyti iš 2010 m. sausio 7 d. pranešimo Nr. R-08-1 „Apie pareigybės panaikinimą“ (b. l. 6, I t.). Pažymėtina, kad jame nėra nurodyti jokie teisės aktai, kuriais remiantis yra numatytas pareiškėjos užimamos pareigybės panaikinimas, o yra pateikta tik bendro pobūdžio nuoroda apie siekį optimizuoti Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos veiklą. Tai taip pat matyti iš tą pačią dieną, kaip ir pareiškėjos skundžiamas įsakymas (2010 m. kovo 8 d.), priimtų įsakymo Nr. B-04-10, kuriuo buvo patvirtinta nauja Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos struktūra, ir įsakymo Nr. B-04-11, kuriuo buvo patvirtinti (paminėtos naujos struktūros) naujai steigiamų Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybai skyrių nuostatai ir naujų pareigybių aprašymai (b. l. 31-36, 41-88, I t.). Šios faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjos dalyvavimas jos užimamos pareigybės panaikinimo procese buvo visiškai eliminuotas, t. y. šiame procese pareiškėja objektyviai neturėjo galimybės nei pretenduoti į naujai steigiamas Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyboje (Tarnyboje įsteigtų skyrių) pareigybes, nei pateikti savo argumentus dėl tokio pretendavimo. VTĮ 43 straipsnio 1 dalies požiūriu tai reiškia, kad pareiškėjai nebuvo tinkamai užtikrinta minėtoje normoje įtvirtinta garantija. ABTĮ taikymo prasme tai yra pagrindas pripažinti, kad tokiu būdu buvo pažeistos pagrindinės procedūros – taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei administracinio sprendimo pagrįstumą, kas yra pakankamas pagrindas panaikinti skundžiamą Įsakymą dėl pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo ištirtų aplinkybių apie pareiškėjos negalėjimą pretenduoti į šešias pareigybes bei jos pirmumo teisę būti paliktai dirbti Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyboje (teismas padarė išvadą, kad pareiškėja arba neatitiko specialių reikalavimų, nurodytų pareigybių aprašymuose, arba, palyginus su kitais paliktais dirbti tarnautojais, neturėjo pirmenybės teisės, nes jos kvalifikacija buvo žemesnė) reikšmės nagrinėjamai bylai, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teisminis tokio pobūdžio ginčo nagrinėjimas negali būti laikomas administracinės procedūros dalimi (jos tąsa), nes teismo užduotis yra kitokia – patikrinti ir teisės taikymo požiūriu įvertinti jau priimto administracinio sprendimo (tuo pačiu ir šio sprendimo priėmimo procedūros) teisėtumą ir pagrįstumą. Kita vertus, nurodytos (pirmosios instancijos teismo ištirtos) aplinkybės patvirtina, kad paminėto struktūrinio reorganizavimo (Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos veiklos optimizavimo) proceso dalimi buvo ne tik esamų pareigybių panaikinimas, bet ir naujų pareigybių įsteigimas (pažymėtina, kad pats atsakovas nurodė, jog buvo panaikintas ir naujai įsteigtas vienodas valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičius – 13). Bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo požiūriu tai reiškia, kad aukščiau nurodyta (teisėjų kolegijos apibūdinta kaip būtina) pareiškėjai VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos garantijos įgyvendinimui svarbi informacija realiai egzistavo. Tai yra dar vienas argumentas konstatuoti, kad atsakovas pareiškėjos atžvilgiu pažeidė aukščiau nurodytas procedūrines taisykles.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Savivaldybės kontrolieriaus 2010 m. kovo 8 d. įsakymas Nr. B-04-8 „Dėl V. S. atleidimo iš valstybės tarnybos“ Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies ir 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo požiūriu negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Darydamas priešingą išvadą, pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė šias materialinės teisės normas, todėl jo priimtas sprendimas yra naikinamas (ABTĮ 143 str.).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas nenustato konkrečių teisinių pasekmių, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu. Dėl šios priežasties, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 straipsnis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A8-281/2007).

DK 297 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Tuo tarpu DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas alternatyvus darbuotojo (nagrinėjamu atveju – valstybės tarnautojo) pažeistų teisių gynimo būdas, kuris taikomas, jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Nurodyta, kad tokiu atveju teismas priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.

Nagrinėjant administracinę bylą apeliacine tvarka paaiškėjo, kad pareiškėja V. S. 2010 m. gruodžio 29 d. mirė. Pareiškėjos teisių perėmėju dalyje dėl piniginių reikalavimų pripažintas jos sūnus P. S., kuris prašo pripažinti pareiškėjos atleidimą neteisėtu, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinį pravaikštos laiką bei atlyginti neturtinę žalą. Atsižvelgiant į konkrečioje byloje susiklosčiusią teisinę situaciją, paties pareiškėjos teisių perėmėjo reiškiamų reikalavimų turinį ir apimtį, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, mutatis mutandis taikytina DK 297 straipsnio 4 dalies norma ir nustatomas toks pažeistų teisių restitucijos modelis – teisėjų kolegija pripažįsta, kad pareiškėja V. S. iš valstybės tarnybos atleista neteisėtai, panaikina Savivaldybės kontrolieriaus 2010 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. B-04-8 „Dėl V. S. atleidimo iš valstybės tarnybos“ dalį, kuriuo pareiškėja atleista iš Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos vyriausiosios specialistės pareigų nuo 2010 m. kovo 8 d., pareiškėjos V. S. teisių perėmėjui P. S. priteisiamas pareiškėjos vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. kovo 8 d. iki pareiškėjos mirties dienos – 2010 m. gruodžio 29 d. Pareiškėjos vidutinis vienos dienos darbo užmokesčio dydis – 162,82 Lt (neatskaičiavus atitinkamų mokesčių), todėl, atsižvelgiant į pravaikštos laikotarpį sudarančių darbo dienų faktinį skaičių, paskaičiuotina tokia priteistina suma (neatskaičiavus atitinkamų mokesčių) – 33 866,56 Lt.

Sprendžiant dėl pareikšto reikalavimo priteisti neturtinę žalą pagrįstumo, paminėtina Lietuvos Respublikos darbo kodekso 250 straipsnio nuostata, kurioje įtvirtinta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu. Šis teisinis reguliavimas lemia, kad neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais ir pagrindais. Teismų praktikoje, nustatant neturtinės žalos dydį šios kategorijos bylose, atsižvelgiama į reikšmingas darbo santykius apibūdinančias aplinkybes, t. y. darbo santykių trukmę, turėtas darbuotojo nuobaudas, taip pat jo teisių pažeidimo aplinkybes ir pasekmes, pažeistų teisių apgynimą teismo sprendimu ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-351/2006). Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentus ir konkrečios bylos faktinę bei teisinę situaciją, sprendžia, kad pareiškėjos V. S. teisių perėmėjui P. S. priteistina 2 000,00 Lt dydžio neturtinė žala.

Atsižvelgiant į tai, kad šioje administracinėje byloje atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba (kurios vadovas (Savivaldybės kontrolierius) pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 27 straipsnio 9 dalies 1 punktą turėjo teisę atleisti pareiškėją iš tarnybos) yra Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga, kurios išlaidų biudžeto sąmatą nustato Vilniaus miesto savivaldybės taryba (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. 1-855 patvirtintų Biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos nuostatų 1, 2 ir 4 p.), nurodytos sumos pareiškėjos teisių perėmėjui priteistinos iš Vilniaus miesto savivaldybės.

Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje byloje gali būti išspręstas ABTĮ 45 straipsnio nustatyta tvarka, pateikus prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos V. S. (teisių perėmėjas – P. S.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pripažinti pareiškėjos V. S. atleidimą iš valstybės tarnybos (Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos vyriausiosios specialistės pareigų) neteisėtu.

Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus 2010 m. kovo 8 d. įsakymo Nr. B-04-8 „Dėl V. S. atleidimo iš valstybės tarnybos“ dalį, kuria V. S. iš valstybės tarnybos (Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos vyriausiosios specialistės pareigų) atleista nuo 2010 m. kovo 8 d.

Pripažinti, kad pareiškėja V. S. iš valstybės tarnybos (Vilniaus miesto savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos vyriausiosios specialistės pareigų) atleista teismo sprendimu nuo 2010 m. gruodžio 29 d.

Priteisti pareiškėjos V. S. teisių perėmėjui P. S. iš Vilniaus miesto savivaldybės 33 866,56 Lt (neatskaičius mokesčių) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir 2 000,00 Lt neturtinės žalos.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Antanas AblingisIrmantas JarukaitisRomanas Klišauskas