- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-31
- Bylos Nr.
- 2S-571-516/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tatjana Žukauskienė, Henrichas Jaglinskis, Rasa Gudžiūnienė (pran.)
- Atsakovas
- UAB „Eurocash1“, AAS „Gjensidige Baltic“, AAS Gjensidige Baltic
- Ieškovas
- AB „Ramirent“
- Kategorijos
- 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Gudžiūnienės,
kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų UAB „Eurocash1“ ir AAS „Gjensidige Baltic“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Ramirent“ ieškinį atsakovams UAB „Eurocach1“, AAS Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialui dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas AB „Ramirent“ 2009-11-10 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš solidariai atsakovų UAB „Eurocash 1“ ir AAS „Gjensidige Baltic“ 14 409,88 Lt, 6 procentus dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų lėšas, o jų esant nepakankamai – jų turtą. Nurodė, kad atsakovai vengia vykdyti savo prievoles. Tokiu būdu, yra pagrindo manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. gruodžio 2 d. nutartimi ieškovo UAB „Ramirent“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino.
Teismas areštavo atsakovams UAB „Eurocash1“ ir AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą 14 409,88 Lt sumai, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti kitiems asmenims ar apsunkinti kitomis daiktinėmis teisėmis.
Nesant ar nepakankant ieškiniui užtikrinti atsakovų nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, teismas areštavo atsakovų UAB „Eurocash1“, AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo pinigines lėšas, esančias pas atsakovus arba trečiuosius asmenis ir/ar atsakovų banko ir/ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose, neviršijant ieškinio sumos, t.y., 14 409,88 Lt.
Teismas leido atsakovams UAB „Eurocash1“ ir AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialui iš areštuotų piniginių lėšų, esančių bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, išmokėti darbuotojams darbo užmokestį, mokesčius valstybei bei socialinio draudimo įmokas.
Šalies argumentai
Teismas konstatavo, kad atsižvelgiant į ieškovo prašyme nurodytus motyvus, kuriais remiantis prašoma taikyti byloje ieškinio užtikrinimo priemonę, į tai, kad pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo yra turtinio pobūdžio, ieškinio kaina žymi, ir, kad nesiėmus ieškinio užtikrinimo priemonių gali pasunkėti arba tapti negalimu teismo sprendimo įvykdymas, tenkintinas ieškovo prašymas dėl atsakovų turto arešto.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat pažymėjo, jog tai, kad areštavus atsakovų pinigines lėšas bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose, dėl piniginių lėšų trūkumo gali būti sutrikdyta skolininko ūkinė veikla, kas gali privesti jį prie bankroto, todėl pirmiausia areštuotinas atsakovų nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas ir turtinės teisės, neviršijant reikalavimo sumos. Tik nesant ar nepakankant reikalavimui užtikrinti atsakovų nekilnojamojo ar kilnojamojo turto ir turtinių teisių, areštuotinos atsakovų piniginės lėšos, esančios jų bankų ir/ar kitų kredito įstaigų sąskaitose.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Eurocash1“ prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-12-02 nutartį toje dalyje, kurioje numatyta areštuoti atsakovo UAB „Eurocash1“ turtą bei pinigines lėšas panaikinti.
Žemesnės instancijos teismas
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
ieškovas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog egzistuoja panašios aplinkybės, kurios keltų grėsmę ieškovo interesams;teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones atsižvelgęs tik į vienintelį ieškovo motyvą – tariamai atsakovai vengia įvykdyti įsipareigojimus. Apeliantas teigia, kad įvykis, dėl kurio ieškovas patyrė žalos buvo pripažintas draudiminiu ir atsakovas, kurioje buvo apdrausta bendroji civilinė atsakomybė, išmokėjo draudimo išmoką. Apelianto teigimu, ginčas tarp šalių kilo dėl to, kad ieškovas nurodė, jog turėjo būti išmokėta didesnė draudimo išmoka, kad draudimo bendrovė neteisingai ir nepagrįstai skaičiavo turto nusidėvėjimą. Kitaip tariant, iš esmės atsakovai pripažino, kad ieškovas turi teisę gauti žalos atlyginimą, tiesiog nesutarė dėl žalos apskaičiavimo. Taigi tiek atsakovas, tiek draudimo bendrovė neneigia pareigos atlyginti nuostolius, todėl traktuoti, kad vengiama atsiskaityti, negalima. Apeliantas mano, jog išspręsti ginčą dėl žalos apskaičiavimo įmanoma ir tai nepažeis nei vienos iš šalių teisių, netaikant apsaugos priemones, nes jų taikymui nėra pagrindo. Apelianto teigimu, šiuo atveju pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neužtikrina ieškovo ir atsakovo teisėtų interesų pusiausvyros, nepagrįstai ir neteisėtai varžo atsakovo teisę panaudoti areštuotus pinigus, bei turtą įmonės komercinės veiklos plėtojimui.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-12-02 nutartį toje dalyje, kurioje numatyta areštuoti atsakovo AAS „Gjensidige Baltic“ turtą 14409,88 Lt sumai, panaikinti. Atsakovas taip pat prašo priteisti 375,71 Lt išlaidų, patirtų siekiant pagrįsti atskirajame skunde nurodytus argumentus (dokumentų vertimo į lietuvių kalbą apmokėjimas).
Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
ieškovas nėra pateikęs jokių dokumentų ar kitų įrodymų, pagrindžiančių būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Skundžiamoje teismo nutartyje taip pat nėra pažymėta, kokie įrodymai galėtų patvirtinti tokią teismo išvadą. Taigi teismo sprendimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones apie tai nepranešus atsakovui yra pagrįstas ne objektyviais įrodymais ir motyvais, o tik nuomone, kad pranešus apie šio prašymo nagrinėjimą atsakovui, neva atsirastų reali grėsmė ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas būtų sutrikdytas. Teigia, kad ginčijamas sprendimas yra priimtas susidariusios nuomonės pagrindu ir nenurodant bei nesant įrodymų, bei pažeidžiant CPK 148 str. 1 d..ieškovas nenurodė nei vienos pagrįstos priežasties, kodėl teismo sprendimas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Ieškinio suma savaime negali pateisinti atsakovo teisių suvaržymo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad atsakovas gali naudoti nesąžiningus būdus ir priemones siekiant išvengti sutartinių prievolių ieškovui vykdymo. Nurodo, jog atsakovo įmonė yra moki, vykdo visus savo sutartinius įsipareigojimus. Nesant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindų, teismo nutartis turi būti panaikinta. Apeliantas taip pat pažymi, jog jo finansinė būklė yra daugiau nei gera. Gerą įmonės finansinę padėtį patvirtina ir apelianto pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai. Apelianto teigimu, atsakovas yra specifinis subjektas, t.y. draudimo veiklą vykdanti bendrovė. Draudimo įmonės be kitų techninių atidėjimų, sudaro ir specialius numatomų išmokėjimų draudimo technikinius atidėjinius. Atsakovo techniniai atidėjiniai sudaro 198 757 894,30 Lt. Apeliantas pažymi, kad į techninių atidėjinių sumą yra įtraukta ir ieškovo reikalavimų suma, todėl teiginys, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas gali apsunkinti galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo vykdymą, yra nepagrįstas. Be to, apeliantas pabrėžia, kad ieškovo reikalavimas yra užtikrintas specialiais numatomų išmokėjimų draudimo techniniais atidėjiniais, draudimo techninius atidėjinius dengiančiu turtu ir kitu turtu. Todėl papildomas ieškovo reikalavimų užtikrinimas – atsakovo areštas – yra perteklinis, nereikalingas ir netikslingas. Iš patriktų dokumentų akivaizdu, jog atsakovas yra stabiliai veikianti ir daug turto turinti įmonė, todėl nėra net galimybės egzistuoti abejonei, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo šioje byloje vykdymas ateityje galėtų pasunkėti;apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialui. Atsakovas pastebi, jog atsakovu ieškinyje yra nurodyta AAS „Gjensidige Baltic“, o ne jos Lietuvos filialas. Atsakovo nuomone, filialas negali būti atsakovu civilinėje byloje, kadangi neturi procesinio subjektiškumo. Be to, ieškovas irgi prašė areštuoti atsakovų, o ne jų struktūrinių padalinių turtą, todėl atsakovo nuomone, teismo nutartis turi būti naikintina ir šiuo motyvu;apelianto įmonės turto areštas yra netikslingas, kadangi jo civilinė atsakomybė yra apdrausta, o draudikas AAS „Gjensidige Baltic“ įvykį pripažino draudžiamuoju ir išmokėjo draudimo išmoką. Taigi atsakovas net nevengia vykdyti sutartinės prievolės – išmokėti draudimo išmoką dėl 2007-10-03 vagystės. Ginčas tarp šalių yra kilęs dėl prievolės dydžio, o ne dėl jos vykdymo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo UAB „Eurocash1“atskirąjį skundą ieškovas AB „Ramirent“ prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-12-02 nutartį palikti nepakeistą.
Teigia, kad teismui priėmus galimai ieškovui palankų sprendimą atsakovai privalės vykdyti AB „Ramirent“ turtinius reikalavimus. Būsimas galimai ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti įvykdytas tik tuomet, jeigu atsakovas priėmus teismo sprendimą turės pakankamai turto. Kadangi bylinėjimasis teisme paprastai užtrunka ilgą laiką, proceso šalių turtinė padėtis gali pasikeisti ir galimai ieškovui palankus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Pažymi, kad teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės netrikdo atsakovo UAB „Eurocash1“ normalios komercinės – ūkinės veiklos, kadangi pagal teismo nutartį areštas pirmiausiai taikomas atsakovų nekilnojamam ir kilnojamam turtui. Atsakovo teisės nėra nepagrįstai suvaržomos ir atsakovo pinigai nėra areštuoti, todėl jis gali naudoti pinigus įmonės komercinės veiklos plėtojimui. Taigi teismas paskirdamas laikinąsias apsaugos priemones, vadovavosi teisingumo principu ir išlaikė proceso šalių interesų pusiausvyrą, kadangi laikinosios apsaugos priemonės buvo parinktos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina tikslui pasiekti – užtikrinti būsimo galiami ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdymą.
Šalies argumentai
Ieškovo teigimu, atsakovas visiškai nepagrįstai skunde nurodo, jog AB „Ramirent“ prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikė įrodymų, patvirtinančių grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams. Nei CPK 144 str., nei jokioje kitoje procesinėje teisės normoje nėra įtvirtinta pareiga kartu su paduodamu ieškiniu prašant teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams. Taigi vadovaujantis CPK normomis ir LAT 2003-04-11 konsultacija, asmuo teismui privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams, jeigu asmuo teismo prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo dienos, o ne kai yra teismo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones kartu su paduodamu ieškiniu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo AAS „Gjendisige Baltic“ atskirąjį skundą ieškovas AB „Ramirent“ prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-12-02 nutartį palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
Teigia, kad atsakovas skunde visiškai nepagrįstai nurodo, jog teismo nutartis naikintina dėl to, kad teismo sprendimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepranešus atsakovui nėra pagrįstas jokiais ieškovo pateiktais dokumentais, o teismo sprendimas taikyti laikinąsias apsaugos yra pagrįstas ne objektyviais įrodymais ir motyvais. Vien tik nepranešimas atsakovui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą neturi esminės įtakos teismo nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagrįstumui ir teisėtumui, todėl pats savaime nesudaro pagrindo naikinti nutartį. Nei CPK 144 str., nei jokioje kitoje procesinėje teisės normoje nėra įtvirtinta pareiga kartu su paduodamu ieškiniu prašant teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams. Taigi vadovaujantis CPK normomis ir LAT 2003-04-11 konsultacija, asmuo teismui privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams, jeigu asmuo teismo prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio padavimo dienos, o ne kai yra teismo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones kartu su paduodamu ieškiniu.
Nurodo, kad teismui priėmus galimai ieškovui palankų sprendimą atsakovai privalės vykdyti AB „Ramirent“ turtinius reikalavimus. Būsimas galimai ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti įvykdytas tik tuomet, jeigu atsakovas priėmus teismo sprendimą turės pakankamai turto. Kadangi bylinėjimasis teisme paprastai užtrunka ilgą laiką, proceso šalių turtinė padėtis gali pasikeisti ir galimai ieškovui palankus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Be to, šiuo metu atsakovo finansinė padėtis nėra stabili, nes atsakovui yra reiškiami ieškiniai dėl itin didelių sumų. Jei atsakovo finansinė būklė būtų gera ir stabili, atsakovui nesusidarytų tokios didelės skolos, dėl kurių pradėtas teisminis išieškojimas. Be to, juridinis asmuo atsakovo pagal filialo prievoles ir filialas atsakovo pagal juridinio asmens prievoles. Kadangi filialas turi pareigą atsakyti juridinio asmens prievoles, vadinasi areštas filialui pritaikytas teisėtai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo UAB „Eurocash1“ atskirąjį skundą atsakovas AAS „Gjensidige Baltic“ prašo atsakovo UAB „Eurocash1“ ir atsakovo atskiruosius skundus patenkinti.
Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nekonkretizavo, kurio atsakovo turtas kurias sumai yra areštuojamas, nenurodė, kad areštavus vieno iš atsakovų turtą nurodytai sumai, kitam atsakovui laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Atsakovas pažymi, jog šiuo metu, vykdant pirmosios instancijos teismo nutartį, antstoliai yra areštavę abiejų atsakovų turtą, kiekvieno po 14 409,88 Lt. Taigi skundžiama nutartimi buvo pritaikytos priemonės, du kartus viršijančios ieškovo ieškinio sumą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neturėjo jokių įrodymų, kad ieškinio suma atsakovams yra žymi, ir kad jie, siekdami išvengti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymo, galėtų imtis nesąžiningų veiksmų, perleidžiant, paslepiant visą jų turimą turtą ar kitokiu būdu suvaržant galimybes patenkinti ieškovo reikalavimus. Abiejų atsakovų padėtis yra gera, jie turi pakankamai turto, iš kurio galėtų būti priverstine tvarka vykdomas teismo sprendimas. Be to, atsakovas pažymi, kad ieškovas nenurodė nė vieno argumento, dėl ko, jo manymu, teismo sprendimo atsakovai nevykdytų geranoriškai.
Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ginčas yra ne dėl prievolės vykdymo, bet dėl jos dydžio. Taigi atsakovai prievolės vykdyti nevengia, todėl nėra pagrindo pripažinti esant būtinybei taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atskirieji skundai tenkintini, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. nutartis panaikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės - ieškovo AB “Ramirent” prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.; Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarčių negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskiruosius skundus nėra ginamas viešasis interesas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. nutarčių, remiasi skundų teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jų ribų.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinės instancijos teismui pateiktos civilinės bylos medžiagos dalį, įvertinusi atskirųjų skundų argumentus, bei atsiliepimus į juos, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo AB “Ramirent” prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokiu būdu įstatymo leidėjas ne tik numatė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, bet ir šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinta reali grėsmė, jog galimas palankus ieškovui teismo sprendimas bus neįvykdytas, ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.
CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ir mastas turi būti susijęs būtent su ieškovo pažeistų teisių gynimu ir neturi varžyti atsakovo teisių, nesusijusių su ieškovo nurodomais pažeidimais.
Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas su atsakovu UAB „Eurocash1“ 2004-10-01 sudarė saugos paslaugų sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo vykdyti objekto, esančio Titnago g. 19 Vilniuje, apsaugą. Atsakovas su UAB „Gjendisige Baltic“ Lietuvos filialu“ yra sudariusi bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartį. 2007-10-03 AB „Ramirent“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), įvyko vagystė, kurios metu ieškovo paskaičiavimais, jam buvo padaryta 26 462,41 Lt žala, kurios dalies- 14 409,88 Lt atsakovas UAB „Gjendisige Baltic“ neatlygino. Atskiruosiuose skunduose nurodoma, jog ši suma ieškovui nebuvo išmokėta ne dėl sunkios atsakovo (atsakovų) turtinės padėties, o dėl to, kad dėl šios sumos (dėl žalos dydžio) tarp šalių kilo ginčas.
Teismų praktikoje, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, laikomasi nuostatos, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai tarp šalių yra kilęs turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos priteisimo, nes didelė ieškinio reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. rugsėjo 20 d. nutartį, priimtą civ. byloje S. B. v. UAB „Vilniaus centrinis gastronomas“, bylos Nr. 2-557/2007; Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą civ. byloje UAB „Nemenčinės statyba“ v. UAB „BA Pilaitė“, bylos Nr. 2-715/2008; Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civ. byloje UAB „Ecoservice“ v. UAB „Naujamiesčio būstas“, bylos Nr. 2-733/2008; Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 30 d. nutartį, priimtą civ. byloje UAB „Miesto centro turtas“ v. UAB „Constuctus“, bylos Nr. 2-792/2008, ir kt.). Kitais atvejais teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turi turėti duomenų, kad yra grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.
Tačiau ne ir didelė ieškinio suma nėra besąlyginis pagrindas visais atvejais taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Reikalavimo sumos dydis turi būti įvertintas ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgiant į konkretaus atsakovo finansines galimybes. Tuo atveju, kai yra įrodymų, jog pareikštų reikalavimų suma atsakovui (skolininkui) kaip juridiniam asmeniui, lyginant ją su jo nuosavybės teise valdomo turto verte, įstatiniu kapitalu, gaunamu pelnu bei apyvarta, o taip pat jo įsipareigojimais, nėra didelė, teismas neturi pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi gera atsakovo (skolininko) turtinė padėtis yra aplinkybė, kuri paneigia didelės reikalavimų sumos sąlygotos grėsmės teismo sprendimo (įsakymo) įvykdymui egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartį, priimtą civ. byloje UAB „Santeka“ v. UAB „Skirnuva“, bylos Nr. 2-447/2009; 2009 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą civ. byloje laivų LKAB „Klaipėdos smeltė“ v. UAB „Litbana“, bylos Nr. 2-1230/2009, 2010 m. balandžio 1 d. nutartį, priimta civ. byloje UAB „ABB“ v. UAB „Autobela“ ir T. B., bylos Nr. 2-432/2010 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju atsakovams UAB “Eurocash 1” ir AAS “Gjendisige Baltic” buvo pareikštas reikalavimas dėl 14 409,88 Lt skolos priteisimo. Ši suma juridiniam asmeniui įprastai nėra didelė. Be to, atsakovas AAS “Gjendisige Baltic” pateikė balansinę ataskaitos už 2008 m., iš kurios matyti, jog AAS “Gjendisige Baltic” turtą 2009 m. sausio 1 d. sudarė 58 273 000 Latų, t.y. 284 698 568,80 Lt (b.l. 20-21). 2009 m. spalio 1 d. įmonės turtą sudarė jau 75136,418 latų, t.y. 367 086 483,70 Lt (AAS “Gjendisige Baltic” balanso ataskaita už 2009 m., b.l. 28). Tai yra suma, kuri beveik 25 000 kartų viršija ieškovo reikalavimus. Remiantis AAS “Gjendisige Baltic” pateiktos pelno (nuostolių) ataskaitos už 2009 m. duomenimis, pastebėtina, jog atsakovo draudimo įmokų suma per 2009 m. tris ketvirčius sudarė 37 289 753 latų, t.y. 182 182 817,20 Lt. Įmonės pelnas per 2009 m. 9 mėnesius sudarė 4 608 058,00 latų, t.y. 22 516 128,16 Lt (b.l. 29,30). Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas AAS “Gjendisige Baltic” yra specifinis subjektas, t.y. draudimo veiklą vykdanti bendrovė, kuriai yra nustatyti papildomi reikalavimai patikimam įmonės valdymui, įmonės finansams. Taigi iš aukščiau pateiktų duomenų matyti, kad AAS “Gjendisige Baltic” yra stabiliai veikianti ir daug turto turinti įmonė, todėl nėra net galimybės egzistuoti abejonei, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo šioje byloje vykdymas ateityje galėtų pasunkėti.
Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, jog atsakovui pareikštų reikalavimų suma nėra didelė, nes jis turi pakankamai turto, kurio visiškai pakaktų kreditoriaus reikalavimų patenkinimui, vykdant išieškojimą iš atsakovo turto. Remiantis ieškovo reikalavimų suma bei atsakovo valdomo turto dydžiu, nėra objektyvaus pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas gali netekti viso turimo turto, dėl ko teismui išsprendus šalių ginčą ir priėmus teismo sprendimą, jo būtų negalima įvykdyti ar jo vykdymas būtų iš esmės apsunkintas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju atsižvelgiant į atsakovo finansines galimybes bei vertinant ieškovo AB “Ramirent” reiškiamų reikalavimų mastą, ieškovo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodytais argumentais nėra tikslinga. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, neturėjo jokių įrodymų, kad ieškinio suma atsakovui yra žymi ir kad jie, siekdami išvengti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymo, galėtų imtis nesąžiningų veiksmų, perleidžiant, paslepiant visą turimą turtą ar kitokiu būdu suvaržant galimybes patenkinti ieškovo reikalavimus.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog visos ieškovo pretenzijos dėl žalos atlyginimo buvo perduotos spręsti draudimo bendrovei AAS “Gjendisige Baltic” ir žalos dydžio apskaičiavime atsakovas UAB „Eurocash1“ nedalyvavo. Atsakovas AAS “Gjendisige Baltic” neginčija savo pareigos išmokėti draudimo išmoką dėl saugos tarnybos veiksmų, kurie sukėlė jo civilinės atsakomybės atsiradimą. Todėl net ir galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo atveju jį įvykdytų AAS “Gjendisige Baltic”, o ne atsakovas UAB „Eurocash1“. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas šiam atsakovui yra netikslingas ir nebūtinas.
Atskirajame skunde atsakovas AAS “Gjendisige Baltic” Lietuvos filialas laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo nepagrįstumą ginčija nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones AAS “Gjendisige Baltic” Lietuvos filialui, tačiau atsakovui ieškinyje yra nurodyta AAS “Gjendisige Baltic”, o ne jos Lietuvos filialas. Teisėjų kolegija pažymi, jog teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik vertina, ar yra tikimybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Atsižvelgiant į išdėstytą, kolegija atmeta apelianto teiginius, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės į AAS “Gjendisige Baltic” Lietuvos filialą, šis klausimas bus sprendžiamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovo reikalavimams užtikrinti pritaikė atsakovams AAS “Gjendisige Baltic” Lietuvos filialui ir UAB „Eurocash1” laikinąsias apsaugos priemones, todėl yra pagrindas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo AB “Ramirent” prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti (Civilinio proceso kodekso 337 str. 2 p.).
Atsakovas AAS “Gjendisige Baltic” Lietuvos filialas taip pat prašė apeliacinės instancijos teismo priteisti iš ieškovo AB „Ramirent“ 375,71 Lt išlaidų, patirtų siekiant pagrįsti atskirtajame skunde nurodytus argumentus, t.y. prašė priteisti dokumentų vertimo į lietuvių kalbą išlaidas (b.l. 53-55).
CPK 113 straipsnio 3 dalies nuostatoje nustatyta, kad visi procesiniai dokumentai ir jų priedai teismui pateikiami valstybine kalba, išskyrus CPK bei kituose teisės aktuose numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog dokumentų ir jų priedų vertimo į valstybinę kalbą išlaidas apmoka pati dokumentą teismui pateikianti šalis. Taigi darytina išvada, jog šios atsakovo patirtos išlaidos nėra priskiriamos prie bylinėjimosi išlaidų CPK 88 straipsnio 1 dalies prasme, todėl toks atsakovo prašymas yra atmetamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.
Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 11,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.). Patenkinus atskirąjį skundą, iš ieškovo AB „Ramirent“ priteistina 11,50 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 2 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo AB „Ramirent“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.
Priteisti iš ieškovo AB „Ramirent“ į valstybės biudžetą 11,50 Lt (vienuolika litų ir 50 centų) pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (įmokos kodas 5660).