- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-26
- Bylos Nr.
- eA-1288-629/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-02461-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Milda Vainienė (pirm.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- E. E.
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. E. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. E. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja E. E. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2019 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 12S-49-(14.12.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. E.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybos Klaipėdos rajono skyrių teisės aktų nustatyta tvarka išspręsti pareiškėjos prašymą dėl atkurtos A. E. nuosavybės 3,00 ha žemės grąžinimo natūra.
2. Pareiškėja nurodė, kad Tarnyba Sprendimu atkūrė nuosavybės teises į A. E. tenkantį buvusio savininko M. E. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,00 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini), atlyginant pinigais, iš viso 869 Eur. Teisės aktų nustatyta tvarka bei terminais A. E. buvo aiškiai išreiškęs valią, jog pageidauja, kad nuosavybės teisės į buvusio savininko M. E. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą būtų atkurtos natūra. A. E. 1992 m. rugsėjo 25 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jo tėvo M. E. iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise turėtą 3,00 ha ploto žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini). Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 9 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turtintis faktas, jog M. E. buvo A. E. tėvas. Tuo pačiu teismo sprendimu buvo nustatytas kitas juridinę reikšmę turintis faktas, kad M. E. nuo 1935 m. (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos, nuosavybės teise valdė 3,00 ha ploto žemės sklypą. A. E. 2004 m. liepos 22 d. Tarnybos Klaipėdos rajono skyriui pateikė prašymą, kuriame nurodė, jog pageidauja susigrąžinti žemę natūra, sutiko laukti, kol bus leista grąžinti žemę pajūrio zonoje. Šios aplinkybės patvirtina, jog A. E. iki pat savo mirties, o po to ir jo įstatyminis įpėdinis laikėsi pozicijos, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra, o nesant galimybės atkurti nuosavybės teises natūra (iki nacionalizacijos valdytoje vietoje) jis sutiktų, kad žemė būtų grąžinta pajūrio zonoje, t. y. ekvivalentine natūra.
3. Pareiškėja teigė, kad Sprendimas prieštarauja A. E. valiai bei teisėtiems lūkesčiams, nes pradėjus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą piliečiams atsirado teisėti lūkesčiai, kad jie galės įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka atgauti turėtą nuosavybę, o valstybė prisiėmė konstitucinę pareigą vykdyti pradėtą restituciją tol, kol nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą bus atkurtos visiems piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės atkūrimą. Restitucijos procesas buvo nenuoseklus, prieštaringas, teisinis reguliavimas buvo daug kartų keičiamas, o teisės aktų nuostatos buvo nevienodai vertinamos. Dėl šių aplinkybių A. E. iki 2003 m. balandžio 1 d. neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių grąžinimo būdo (ją išreiškė tik nustačius juridinius faktus) ir tai galėjo lemti, jog atsakovas, priimdamas sprendimą dėl nuosavybės teisių grąžinimo vadovavosi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais asmuo nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu A. E. turėjo pagrįstus ir teisėtus lūkesčius, jog nuosavybės teisės į jo tėvui priklausiusią žemę bus atkurtos natūra arba teisingai atlyginant. Taigi nuosavybė turėjo būti atkurta grąžinant žemę natūra arba suteikiant jam neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą arčiausiai natūra turėto žemės sklypo. Iš Sprendimo akivaizdu, jog valstybės išperkamo nekilnojamojo turto vertė neatitinka jokių lygiavertiškumo, proporcingumo ir teisingumo kriterijų, tokiu būdu pažeidžiama asmens teisė į nuosavybę.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
5. Tarnyba paaiškino, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) buvo įtvirtina, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Taip pat iki 2005 m. gruodžio 31 d. pretendentai galėjo pakeisti pareikštą valią, jog už valstybės išperkamą turtą būtų atlyginta ne pinigais, o vertybiniais popieriais, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo lygiaverčiu miško plotu. Galiojančioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies redakcijoje numatyta, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Apie terminus paduoti prašymus, įskaitant ir dėl valios pasirenkant atkūrimo būdą bei atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. A. E. bei jo įgaliotiems asmenims ne kartą buvo paaiškinta kaip už valstybės išperkamą žemę gali būti atlyginama vertybiniais popieriais arba lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietovėje, tačiau nei A. E., nei jo įgalioti asmenys Tarnybai tokių prašymų nepateikė. A. E. buvo informuotas, kad nesant galimybės sugrąžinti žemės natūra ir jam nepakeitus valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, bus priimtas sprendimas išmokėti piniginę kompensaciją už turėtą turtą.
II.
6. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2020 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjos E. E. skundą atmetė.
7. Teismas nustatė, kad A. E. 1992 m. lapkričio 30 d. Klaipėdos rajono Kretingalės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jo tėvui M. E. iki nacionalizacijos priklausiusią žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 9 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-180-01/2004, nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad: 1) M. E. buvo A. E. tėvas; 2) M. E. nuo 1935 m. (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 3,00 ha ploto žemės sklypą. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus 2004 m. rugsėjo 14 d. pažymoje Nr. 131 „Dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų“ nurodoma, jog A. E. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,00 ha ploto žemės sklypą pagal dabartinį administracinį – teritorinį suskirstymą esantį (duomenys neskelbtini). Klaipėdos m. 15-ojo notaro biuro notaro 2013 m. balandžio 24 d. išduotas nuosavybės teisės liudijimas patvirtina, jog pareiškėja yra A. E., mirusio (duomenys neskelbtini), sutuoktinė bei dalies turto paveldėtoja.
8. Teismas iš Tarnybos 2011 m. lapkričio 25 d. rašto Nr. 1SS-(7.5)-2987 „Dėl galimybės atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę“ turinio vertino, jog žemė, į kurią pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises, yra priskirta valstybės išperkamai žemei, kadangi ji patenka į Pajūrio regioninio parko (duomenys neskelbtini) gamtinį rezervatą, todėl nėra galimybės žemės sugrąžinti A. E. pageidaujamu būdu – natūra. Tarp proceso šalių nėra ginčo, kad iki nacionalizacijos M. E. nuosavybės teise valdyta žemė patenka į regioninio parko rezervatą ir vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu yra valstybės išperkama.
9. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punktu, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.
10. Teismas pažymėjo, kad A. E. prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusi nekilnojamąjį turtą pateikė 1992 m. lapkričio 30 d. Šio prašymo pateikimo metu nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentavo Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymas Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas), kurio 11 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo turėjo būti nurodytas piliečio pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją. Atstatymo įstatyme 16 straipsnyje buvo numatyti atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai: 1) tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra); 2) suteikiant vienkartines valstybės išmokas arba išduodant akcijas; 3) įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto paėmimo.
11. Teismas nustatė, kad 1992 m. lapkričio 30 d. prašymo pateikimo metu A. E. nurodė, kad pageidauja, jog M. E. nuosavybės teise priklausiusi žemė būtu grąžinta buvusioje vietoje, t. y. išreiškė valią, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra. A. E. minėtame prašyme nenurodė jokio nuosavybės išpirkimo būdo, numatyto tuo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje. Taigi A. E. pirminiame prašyme nebuvo pasirinkęs jokio kitokio, nei natūra, atkūrimo būdo ir nebuvo nurodęs atlyginimo būdo už išperkamą negrąžintiną turtą. A. E. 2004 m. liepos 22 d. Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą kuriame dar kartą patvirtino, jog jo tėvui priklausiusią žemę pageidauja atgauti natūra, sutiko laukti kol bus sudaryta galimybė atkurti nuosavybės teises į pajūrio zonoje išlikusį nekilnojamąjį turtą.
12. Teismas pažymėjo, kad piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Atkūrimo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, jis šio įstatymo 17 straipsnyje numatytų institucijų, piliečiui paprašius, pakeičiamas administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. sausio 1 d. Nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.
13. Nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Taip pat pilietis iki 2005 m. gruodžio 31 d. galėjo pakeisti pareikštą valią, kad už valstybės išperkamą turtą būtų atlyginta ne pinigais, o vertybiniais popieriais, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo lygiaverčiu miško plotu (Atkūrimo įstatymo 21 str. 4 d. redakcija, galiojanti nuo 2014 m. lapkričio 1 d.).
14. Teismas nurodė, kad ginčui aktualios Atkūrimo įstatymo redakcijos 21 straipsnio 5 dalis numato, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
15. Teismas konstatavo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog A. E. per Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus nepakeitė valios dėl būdo, kuriuo prašoma atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Jis viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu siekė, kad nuosavybės teisės į jo tėvui nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą būtų atkurtos tik vienu Atkūrimo įstatyme numatytu būdu – natūra.
16. Teismas pažymėjo, kad iš Tarnybos Klaipėdos rajono skyriaus 2013 m. balandžio 15 d. rašto Nr. 12SD-(14.12.104.)-978 „Dėl prašymo“, Tarnybos Klaipėdos rajono skyriaus 2014 m. balandžio 18 d. rašto Nr. 12SD-(14.12.104.)-651 „Dėl prašymo“ turinio matyti, jog pretendentas ir paveldėtojai buvo ne kartą informuoti, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių į žemę pasirinktu būdu, todėl yra numatoma priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į 3,00 ha žemės plotą kompensuojant pinigais. Iš Tarnybos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. rugsėjo 5 d. susirinkimo protokolo Nr. 158 turinio matyti, kad susirinkimo metu A. E. įgaliotam asmeniui buvo paaiškinta, jog nuosavybės teisės gali būti atkurtos suteikiant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietovėje arba atlyginant vertybiniais popieriais. Vertinant pareiškėjos 2015 m. liepos 9 d. parengto skundo, adresuoto Tarnybos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjui, turinį akivaizdu, kad pareiškėjos netenkino pasiūlyto lygiaverčio žemės sklypo vieta, todėl ji atmetė pasiūlymą svarstyti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo minėtu būdu.
17. Teismas konstatavo, kad A. E. pateiktu prašymu siekė nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra, kito konkretaus atlyginimo būdo už valstybės išperkamą turtą per Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus nepasirinko. Po 2003 m. balandžio 1 d. Tarnyba A. E. pasiūlė nuosavybės teises atkurti neatlygintinai suteikiant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, tačiau jis atsisakė pasinaudoti šia teise. Atkūrimo įstatyme nenumatyta galimybė atnaujinti terminą valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, pakeitimui, šis terminas laikytinas naikinamuoju. Kadangi šis terminas yra naikinamasis ir jį praleidus negali būti atnaujintas, vėlesnis piliečio valios nurodymas ar pakeitimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis jam teisines pasekmes.
18. Teismas vertino, kad byloje susiklosto Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje reglamentuota situacija, numatanti, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai <...> nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Byloje nėra duomenų, jog pretendentas ar pareiškėja būtų pateikusi prašymą teisės aktų nustatytais terminais, kuriame būtų išreiškusi valią pakeisti būdą, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat nenurodė būdo, kuriuo pageidauja, jog būtų atlyginta už valstybės išperkamai (negrąžintinai) žemei priskirtą žemės sklypą.
19. Teismas konstatavo, kad 2019 m. spalio 17 d. Tarnybos sprendimas Nr. 12S-49-(14.12.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. E.“, kuriuo nuspręsta A. E. atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. E. išlikusį nekilnojamąjį turtą, atlyginant pinigais, yra teisėtas ir pagrįstas.
20. Teismas pažymėjo, kad valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodiką (toliau – ir Metodika) ir aptarė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime pateiktus išaiškinimus.
21. Teismas nurodė, kad apskaičiuojant valstybės išperkamos turėtos žemės vertę pareiškėjai buvo vadovaujamasi Metodika. Pažeidimų, kurie būtų padaryti Tarnybai taikant Metodikos nuostatas, byloje nenustatyta, kompensacijos skaičiavimo Metodikos taikymo pažeidimų klausimas nekeliamas ir pareiškėjos skunde. Lietuvos valstybė nėra prisiėmusi besąlyginio įsipareigojimo atlyginti už turėtą žemę rinkos verte, to nenumato ir teisės aktai, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad byloje ginčijamu sprendimu yra nustatyta neteisinga valstybės išperkamos žemės vertė.
22. Teismas, nenustatęs Sprendimo neteisėtumo pagrindų, netenkino ir išvestinio skundo reikalavimo, kuriuo prašoma NŽT Klaipėdos rajono skyrių įpareigoti išspręsti pareiškėjos prašymą dėl atkurtos A. E. nuosavybės 3,00 ha žemės grąžinimo natūra. Atmetęs skundą, teismas netenkino ir pareiškėjos prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
III.
23. Pareiškėja E. E. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.
24. Pareiškėja nurodo, kad visi pretendento ir pareiškėjos veiksmai bei teikiami prašymai bei atsakymai buvo koncentruoti į žemės grąžinimą natūra, o valios pakeitimas 2004 m. liepos 22 d. pateiktu prašymu turėjo būti suprantamas kaip žemės grąžinimas pajūrio zonoje, t. y. ekvivalentine natūra. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl 2004 m. liepos 22 d. A. E. pateikto prašymo, kuris turėjo ir galėjo būti suprantamas kaip valios išraiška dėl žemės grąžinimo ekvivalentine natūra, termino praleidimo. Įstatymas numatė, kad pareiškėjas iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pateikti prašymą dėl pasikeitusios / nepasikeitusios savo valios dėl žemės grąžinimo būdų. Kadangi pareiškėjui tik 2004 m. kovo 9 d. priimtu Klaipėdos rajono apylinkės teismo sprendimu buvo nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, kad M. E., gim. (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), yra A. E. tėvas ir kad M. E. nuo 1935 m. (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 3,00 ha žemės sklypą. Tiek atsakovas, priimdamas Sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tiek ir pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kokia buvo 2004 m. liepos 22 d. A. E. pateikto prašymo prasmė ir, ar tai nėra valios išraiška, atkurti žemę pajūrio zonoje, kaip žemės atkūrimas ekvivalentine natūra.
25. Pareiškėja pažymi, kad prašymą atkurti nuosavybės teises A. E. pateikė 1992 m. rugsėjo 25 d., jame aiškiai suformulavo savo pageidavimą (valią) grąžinti žemę natūra (duomenys neskelbtini). Iki 2003 m. kovo 1 d. nuosavybės teises atkurianti institucija (atsakovas) turėjo / privalėjo informuoti pareiškėją apie galėjimą / negalėjimą atkurti nuosavybės teisę 1992 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjo pateikto prašymo pagrindu dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kadangi pareiškėjui tik 2004 m. kovo 9 d. priimtu sprendimu nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, todėl jo 2004 m. liepos 22 d. pateiktas prašymas, nors ir praleidus terminą, suprantamas kaip pareiškėjo valios išraiška artima nuosavybės teisių atkūrimui natūra – ekvivalentine natūra. Nuosavybės teises atkuriančios institucijos priėmė pareiškėjo 2004 m. liepos 22 d. prašymą ir taip sukūrė teisėtą lūkestį, kad nuosavybės teisės bus atkurtos ekvivalentine natūra. Tai suprantama kaip valdžios institucijų veiksmų parenkant galimus nuosavybės teisių atkūrimo būdus nenuoseklumas.
26. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas neindividualizavo pareiškėjos situacijos, visiškai nevertino paties pretendento jau atliktų veiksmų, o palaikė atsakovo argumentus.
Šalies argumentai
27. Pareiškėja teigia, kad pretendento iki mirties suformuluota bei išreikšta valia (ir 2004 m. liepos 22 d.) atsakovo byloje turėjo būti vertinta nuosekliai, nes atsakovo 2007 m. liepos 20 d. rašte Nr. 2-2775- (2.19) pasisakoma, kad A. E., kaip ir kitiems pretendentams, nuosavybės teisės atkuriamos perduodant lygiavertį žemės sklypą, atsižvelgiant į turimos laisvos valstybinės žemės fondą. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad iš Tarnybos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. rugsėjo 5 d. susirinkimo protokolo Nr. 158, pareiškėjui, jo įgaliotam atstovui buvo siūlyta atkurti nuosavybės teises suteikiant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietovėje arba atlyginant vertybiniais popieriais, tačiau neva pareiškėjas nesutiko. Pirmosios instancijos teismas neįpareigojo atsakovo pateikti duomenis apie turėtus ekvivalenčius (lygiaverčius) žemės sklypų plotus po pareiškėjo 2004 m. liepos 22 d. pateikto prašymo – valios išraiškos, o vertino tik 2015 m. liepos 9 d. pareiškėjos skundą. Nuosekliai ir objektyviai vertinant visas bylos aplinkybes, teisės aktus bei pretendento elgesį iki pat (duomenys neskelbtini) (jo mirties diena) buvo galimybė nuosavybės teisių atkūrimą įgyvendinti taip, kad pareiškėjas galėtų atkurti nuosavybės teisę į kuo labiau lygiavertį nekilnojamą turtą. Šiuo atveju vertinant visą pareiškėjo nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūrą nuo pat 2004 m. liepos 22 d. iki 2015 m. liepos 9 d., atsakovas neatstatė nuosavybės teisių nei vienam pretendentui pajūrio zonoje.
28. Pareiškėjos įsitikinimu, per ilga nuosavybės teisių atkūrimo proceso trukmė bei dėl to, kad ilgai neatkūrus nuosavybės teisių į žemės sklypą nei natūra, nei kitaip teisingai už jį kompensuojant, buvo pažeistos jos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 Protokolo 1 straipsniu (nuosavybės apsauga) garantuojamos teisės. Todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.
Atsiliepimas
29. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
30. Tarnyba pakartoja faktines aplinkybes, susijusias su ginču ir nurodo, kad šiuo atveju A. E. ir jo įgaliotas asmuo L. Z. į M. E. valdytą iki nacionalizacijos 3,00 ha žemės nuosavybės teisių atkūrimą išreiškė valią atkurti nuosavybės teises tik natūra. Šiuo metu galiojančios redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje imperatyviai įtvirtinta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus, įskaitant ir dėl valios pasirenkant atkūrimo būdą, bei atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Pareiškėja, žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasi savo interesais, turėjo galimybę domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai valstybė atlygina piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo, kad valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama pagal Metodiką, o atsakovas, vadovaudamasis Metodika, tinkamai paskaičiavo kompensacijos dydį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
31. Byloje kilo ginčas dėl Tarnybos 2019 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 12S-49-(14.12.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. E.“ ir įpareigojimo Tarnybos Klaipėdos rajono skyrių teisės aktų nustatyta tvarka išspręsti pareiškėjos E. E. prašymą dėl atkurtos A. E. nuosavybės 3,00 ha žemės grąžinimo natūra.
32. Skundžiamu Sprendimu Tarnyba atkūrė nuosavybės teises į A. E. (pareiškėjos mirusiam sutuoktiniui) tenkantį buvusio savininko M. E. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,00 ha žemės plotą, esantį (duomenys neskelbtini), atlyginant pinigais, iš viso – 869 Eur.
33. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad pretendentas A. E. įstatymų nustatytais terminais nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, siekė, kad jam nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra. Nesant tokios galimybės, atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, atkūrė nuosavybės teises atlygindamas pinigais.
34. Pareiškėja apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pretendentas A. E. nuosavybės teisių atkūrimo procese siekė atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra, Sprendimu nustatytas atlyginimo būdas pinigais yra neadekvatus ir pažeidžia teisėtus lūkesčius bei pareiškėjos teisę į nuosavybę.
35. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
36. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
37. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (2013 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1275 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. gruodžio 31 d.) 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.
38. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija, galiojusi iki 2012 m. lapkričio 22 d.) nustatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.
39. Nuo 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojo nauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais pakeitimais (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymas Nr. XI-2404), kuri nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.
40. Taigi tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150 redakcija) numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
41. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nuosavybės teisių įstatymuose atkūrimo būdų sąvokos „ekvivalentine natūra“ ir „lygiaverčiu žemės sklypu“ iš esmės yra tapačios <...> Vienu ir kitu atveju turi būti paisoma nacionalizuoto ir perduodamo turto vertės ekvivalentiškumo, be to, šiuos atkūrimo būdus vienija esminis nuosavybės teisių atkūrimo būdo požymis, kad tokio atlyginimo atveju, pagal minėtas teisės normas, žemės sklypas suteikiamas kitoje pretendento pasirinktoje vietoje, o ne tas pats nacionalizuotas žemės sklypas <...> (žr., pvz., 2016 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-409-261/2016).
42. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pretendentas A. E. 1992 m. rugsėjo 25 d. pateiktame prašyme nurodė, kad M. E. turėtą 3,00 ha žemę (duomenys neskelbtini) pageidauja susigrąžinti buvusioje vietoje (t. y. natūra) (b. l. 37–38). Vėlesniame 2004 m. liepos 22 d. prašyme (b. l. 35), kurį A. E. pateikė po Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-180-01/2004 nustatytų juridinių faktų, kad M. E. buvo A. E. tėvas ir nuo 1935 m. (duomenys neskelbtini) valdė 3,00 ha žemės sklypą, pretendentas A. E. nurodė, kad prašo grąžinti žemę natūra. Prašyme taip pat nurodyta: ,,Sutinkame laukti. Gal bus leista grąžinti žemes pajūrio zonoje“. Iš kitų byloje esančių dokumentų matyti, kad pretendento valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeista nebuvo, tačiau pareiškėjos įgaliotas asmuo – L. Z., 2014 m. kovo 10 d. nesutiko su paskaičiuota žemės verte, todėl sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo tuo metu priimtas nebuvo. Tarp šalių ginčo dėl to, kad ginčo žemė priskirta valstybės išperkamai, nėra. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjai (jos atstovams) atsakovas nuolat teikė informaciją ir duomenis apie tai, kad nuosavybės teisių atkūrimas galimas kompensuojant pinigais, tačiau nei pretendentas A. E., nei vėliau jo paveldėtoja pareiškėja Tarnybos veiksmų, žemės vertės paskaičiavimo neskundė.
43. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra duomenų, jog pretendentas ar pareiškėja teisės aktų nustatytais terminais būtų pateikę prašymą, kuriame būtų išreikšta valia pakeisti būdą, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat nenurodė būdo, kuriuo pageidauja, jog būtų atlyginta už valstybės išperkamai (negrąžintinai) žemei priskirtą žemės sklypą.
44. Taigi byloje susiklostė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje reglamentuota situacija, numatanti, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai <...> nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Kadangi nagrinėjamu atveju A. E. jo nurodytu būdu atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę nėra galimybių, jis teisės aktų nustatytais terminais valios pakeisti būdą, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nepareiškė, taip pat nenurodė būdo, kuriuo pageidauja, jog būtų atlyginta už valstybės išperkamai (negrąžintinai) žemei priskirtą žemės sklypą, todėl Sprendimu pagrįstai ir teisėtai pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimas atlyginant pinigais.
45. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl teisėtų lūkesčių bei nuosavybės teisių pažeidimo, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog sprendžiant dėl to, ar byloje vertinamu atveju galėjo susiformuoti pareiškėjos nurodytas teisėtas lūkestis, kurį teismas turi ginti, būtina įvertinti tris pagrindinius aspektus, galinčius nulemti tokių lūkesčių susiformavimą ir jų apsaugą: 1) tai teisės nuostatos, kurių pagrindu susiformuoja teisėti lūkesčiai, 2) subjektų elgesys, kuris patvirtina siekius įgyti tam tikras materialiąsias teises, bei 3) atitinkami kompetentingų subjektų sprendimai ir (ar) veiksmai (administraciniai aktai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje A492-1711/2014; 2016 m. rugsėjo 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-353-858/2016; 2017 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-801-858/2017).
46. Atsižvelgusi į pirmiau nurodytus kriterijus, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti teisėtų lūkesčių principo pažeidimą. Nėra nustatyta kokių nors institucijų veiksmų ar sprendimų, kurių pagrindu pareiškėjai galėjo susiformuoti lūkestis, kad ji turės teisę atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, jog atsakovo 2007 m. liepos 20 d. rašte Nr. 2-2775- (2.19) pasisakoma, kad A. E., kaip ir kitiems pretendentams, nuosavybės teisės atkuriamos perduodant lygiavertį žemės sklypą, atsižvelgiant į turimos laisvos valstybinės žemės fondą, toks argumentas bei dokumentas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo pateiktas. Priešingai, kaip minėta, nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios pretendentui A. E., o vėliau – pareiškėjai, buvo žinoma, kad ginčo žemė turi valstybės išperkamos žemės statusą, o tai pagal įstatymą neleidžia atkurti nuosavybės teisių natūra. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo žemė gali prarasti valstybės išperkamos žemės statusą, kadangi ginčo žemė patenka į (duomenys neskelbtini) rezervato teritoriją. Be to, kad ginčo žemė buvo užimta poligono, buvo žinoma ir A. E. jam teikiant 1992 m. rugsėjo 25 d. prašymą, tai jis pats nurodė prašyme. Todėl vien aplinkybė, kad pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra, negali būti vertinama kaip sukurianti pareiškėjai teisėtą lūkestį atkurti nuosavybės teises natūra.
47. Taigi konstatuotina, kad Tarnyba priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kurį panaikinti dėl pareiškėjos nurodytų argumentų nėra pagrindo.
48. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą neteisingą išvadą. Todėl teisėjų kolegija skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos E. E. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.