Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (pirmininkaujantis ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Vidos Stonkuvienės,

dalyvaujant pareiškėjos E. E. atstovams advokatui Gediminui Lukauskui, L. Z., atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Redai Siautilei,

2020 m. vasario 11 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. E. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja E. E. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą prašydama:

1) panaikinti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovė, Tarnyba) 2019 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. 12S-49-(14.12.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. E.“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas);

2) įpareigoti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyrių teisės aktų nustatyta tvarka išspręsti pareiškėjos prašymą dėl atkurtos A. E. nuosavybės 3,00 ha žemės grąžinimo natūra.

Pareiškėja teigia, jog Tarnyba skundžiamu sprendimu atkūrė nuosavybės teises į A. E. tenkančią buvusio savininko M. K. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,00 ha žemės plotą, esantį Klaipėdos apskrities, Klaipėdos rajono, (duomenys neskelbtini), atlyginant pinigais, iš viso 869 Eur. Pabrėžia, jog teisės aktų nustatyta tvarka bei terminais A. E. buvo aiškiai išreiškęs valią, jog pageidauja, kad nuosavybės teisės į buvusio savininko M. E. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą būtų atkurtos natūra.

A. E/ 1992 m. rugsėjo 25 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jo tėvo M. E. iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise turėtą 3,00 ha ploto žemės sklypą, buvusį Klaipėdos r., (duomenys neskelbtini). Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 9 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turtintis faktas, jog M. E. buvo A. E. tėvas. Tuo pačiu teismo sprendimu buvo nustatytas kitas juridinę reikšmę turintis faktas, kad M. E. nuo 1935 m. (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos, nuosavybės teise valdė 3,00 ha ploto žemės sklypą. A. E. 2004 m. liepos 22 d. Tarnybos Klaipėdos rajono skyriui pateikė prašymą kuriame nurodė, jog pageidauja susigrąžinti žemę natūra, sutiko laukti, kol bus leista grąžinti žemę pajūrio zonoje. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog A. E. iki pat savo mirties, o po to ir jo įstatyminis įpėdinis laikėsi pozicijos, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra, o nesant galimybės atkurti nuosavybės teises natūra (iki nacionalizacijos valdytoje vietoje) jis sutiktų, kad žemė būtų grąžinta pajūrio zonoje, t. y. ekvivalentine natūra.

Pareiškėjos teigimu skundžiamas sprendimas prieštarauja A. E. valiai bei teisėtiems lūkesčiams, kadangi pradėjus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą piliečiams atsirado teisėti lūkesčiai, kad jie galės įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka atgauti turėtą nuosavybę, o valstybė prisiėmė konstitucinę pareigą vykdyti pradėtą restituciją tol, kol nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą bus atkurtos visiems piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės atkūrimą.

Atkreipia dėmesį, kad restitucijos procesas buvo nenuoseklus, prieštaringas dėl to, jog nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių teisinis reguliavimas buvo daug kartų keičiamas, o atitinkamos teisės aktų nuostatos buvo nevienodai vertinamos. Minėtos aplinkybės sąlygojo tai, jog A. E. iki 2003 m. balandžio 1 d. neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių grąžinimo būdo (ją išreiškė tik nustačius juridinius faktus) ir tai galėjo lemti tai, jog atsakovė priimdama sprendimą dėl nuosavybės teisių grąžinimo vadovavosi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais asmuo nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu A. E. turėjo pagrįstus ir teisėtus lūkesčius, jog nuosavybės teisės į jo tėvui priklausiusią žemę bus atkurtos natūra arba teisingai atlyginant. Tai reiškia, kad pagal pareiškėjo nuoseklią valią vadovaujantis įstatymais bei poįstatyminiais aktais nuosavybė turėjo būti atkurta grąžinant žemę natūra arba suteikiant jam neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą arčiausiai natūra turėtos žemės sklypo. Vertinant skundžiamą sprendimą akivaizdu, jog valstybės išperkamo nekilnojamojo turto vertė neatitinka jokių lygiavertiškumo, proporcingumo ir teisingumo kriterijų ir tokiu būdu pažeidžiamos asmens teisė į nuosavybę.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos E. E. atstovai advokatas Gedinimas Lukauskas ir atstovė pagal įgaliojimą L. Z. nurodė, jog palaiko skundą, prašo jį tenkinti jame pateiktų argumentų pagrindų. Advokatas Gedminas Lukauskas nurodė, kad suprantama jog Tarnyba priimdama skundžiamą sprendimą formaliai nepažeidė teisės aktų reikalavimų, tačiau piniginės kompensacijos dydis prieštarauja protingumo bei teisingumo principams, Europos žmogaus teisių teismo formuojamai teisminei praktikai.

Atstovė L. Z. paaiškino, jog buvo siūloma atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra, tačiau siūlomi žemės sklypai buvo nelygiaverčiai, nutolę nuo žemės sklypo į kurį siekiama natūrinio nuosavybės atkūrimo, todėl priimtas sprendimas nekeisti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Atstovė taipogi akcentavo, kad sklypas į kurį buvo siekiama natūrinio nuosavybės atkūrimo yra (duomenys neskelbtini), prie jūros, todėl lygiavertis sklypas pareiškėjos vertinimu galėjo būti tik toks sklypas, kuris taip pat būtų buvęs prie jūros, nenutolęs nuo įvardijamos vietovės.

Atsakovė Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad nesutinka su skundo argumentais, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcijoje galiojusioje iki 2012 m. vasario 1 d.) buvo įtvirtina, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Taip pat nurodyta, kad jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Taip pat iki 2005 m. gruodžio 31 d. pretendentai galėjo pakeisti pareikštą valią, jog už valstybės išperkamą turtą būtų atlyginta ne pinigais, o vertybiniais popieriais, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo lygiaverčiu miško plotu. Galiojančioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies redakcijoje numatyta, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Pabrėžia, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 m. ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pakeitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus tame tarpe ir dėl valios pasirenkant atkūrimo būdą bei atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Pažymėjo, jog A. E. bei jo įgaliotiems asmenims ne kartą buvo paaiškinta kaip už valstybės išperkamą žemę gali būti atlyginama vertybiniais popieriais arba lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietovėje, tačiau nei A. E. nei jo įgalioti asmenys Tarnybai tokių prašymų nepateikė. Taip pat A. E. buvo informuotas, kad nesant galimybės sugrąžinti žemės natūra ir jam nepakeitus valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, bus priimtas sprendimas išmokėti piniginę kompensaciją už turėtą turtą.

Teismo posėdžio metu atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė Reda Siautilė nurodė, jog nesutinka su skunde nurodytais argumentais, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytų argumentų pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 12S-49-(14.12.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. E.“, kuriuo nuspręsta A. E. atkurti nuosavybės teisės į buvusio savininko M. E. išlikusį nekilnojamąjį turtą, atlyginant pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš nagrinėjamoje byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, jog A. E. 1992 m. lapkričio 30 d. Klaipėdos rajono Kretingalės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jo tėvui M. E. iki nacionalizacijos priklausiusią žemę, esančią Klaipėdos r. sav., (duomenys neskelbtini). Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2004 m. kovo 9 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-180-01/2004, nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad: 1) M. E. buvo A. E. tėvas; 2) M. E. nuo 1935 m. (duomenys neskelbtini), Klaipėdos r. sav. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 3,00 ha ploto žemės sklypą. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus 2004 m. rugsėjo 14 d. pažymoje Nr. 131 „Dėl nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų“ nurodoma, jog A. E. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,00 ha ploto žemės sklypą pagal dabartinį administracinį – teritorinį suskirstymą esantį Klaipėdos r. sav., Kretingalės sen. (duomenys neskelbtini). Klaipėdos m. 15-ojo notaro biuro notaro 2013 m. balandžio 24 d. išduotas nuosavybės teisės liudijimas patvirtina, jog pareiškėja yra A. E., mirusio (duomenys neskelbtini), sutuoktinė bei dalies turto paveldėtoja.

Analizuojant Tarnybos 2011 m. lapkričio 25 d. rašto Nr. 1SS-(7.5)-2987 „Dėl galimybės atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę“ turinį akivaizdu, jog žemė į kurią pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises yra priskirta valstybės išperkamai žemei, kadangi ji patenka į Pajūrio regioninio parko Plazės gamtinį rezervatą, todėl nėra galimybės žemės sugrąžinti A. E. pageidaujamu būdu – natūra. Pažymėtina, jog tarp proceso šalių nėra ginčo, kad iki nacionalizacijos M. E. nuosavybės teise valdyta žemė patenka į regioninio parko rezervatą ir vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktu yra valstybės išperkama.

Iš pareiškėjos skundo turinio matyti, kad ji nesutinka, jog skundžiamu sprendimu nuspręsta už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą kompensuoti pinigais. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punktu, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

Kaip ir anksčiau minėta, A. E. prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusi nekilnojamąjį turtą pateikė 1992 m. lapkričio 30 d. Šio prašymo pateikimo metu nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentavo Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymas Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas). Galiojusio Atstatymo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo turėjo būti nurodytas piliečio pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją. Atstatymo įstatyme 16 straipsnyje buvo numatyti atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai: 1) tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra); 2) suteikiant vienkartines valstybės išmokas arba išduodant akcijas; 3) įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto paėmimo.

1992 m. lapkričio 30 d. prašymo pateikimo metu A. E. nurodė, kad pageidauja, jog M. E. nuosavybės teise priklausiusi žemė būtu grąžinta buvusioje vietoje, t. y. išreiškė valią, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra. A. E. minėtame prašyme nenurodė jokio nuosavybės išpirkimo būdo, numatyto tuo metu galiojusio Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje. Taigi A. E. pirminiame prašyme nebuvo pasirinkęs jokio kitokio, nei natūra, atkūrimo būdo ir nebuvo nurodęs atlyginimo būdo už išperkamą negrąžintiną turtą. Pažymėtina, jog A. E. 2004 m. liepos 22 d. Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą kuriame dar kartą patvirtino, jog jo tėvui priklausiusią žemę pageidauja atgauti natūra, sutiko laukti kol bus sudaryta galimybė atkurti nuosavybės teises į pajūrio zonoje išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Pažymėtina, jog piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Atkūrimo įstatyme įtvirtinta nuo 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002 m. liepos 1 d. gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, jis šio įstatymo 17 straipsnyje numatytų institucijų, piliečiui paprašius, pakeičiamas administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. sausio 1 d. Nuo 2002 m. balandžio 19 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002 m. spalio 15 d. įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Taip pat pilietis iki 2005 m. gruodžio 31 d. galėjo pakeisti pareikštą valią, kad už valstybės išperkamą turtą būtų atlyginta ne pinigais, o vertybiniais popieriais, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti valią dėl atlyginimo būdo lygiaverčiu miško plotu (Atkūrimo įstatymo 21 str. 4 d. redakcija galiojanti nuo 2014 m. lapkričio 1 d.).

Ginčui aktualios Atkūrimo įstatymo redakcijos 21 straipsnio 5 dalis numato, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų neginčijamai nustatyta, jog A. E. per Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus nepakeitė valios dėl būdo, kuriuo prašoma atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Jis viso nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu laikėsi siekė, kad nuosavybės teisės į jo tėvui nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą būtų atkurtos tik vienu Atkūrimo įstatyme numatytu būdu – natūra.

Pažymėtina, jog analizuojant Tarnybos Klaipėdos rajono skyriaus 2013 m. balandžio 15 d. rašto Nr. 12SD-(14.12.104.)-978 „Dėl prašymo“, Tarnybos Klaipėdos rajono skyriaus 2014 m. balandžio 18 d. rašto Nr. 12SD-(14.12.104.)-651 „Dėl prašymo“ turinį akivaizdu, jog pretendentas ir paveldėtojai buvo ne kartą informuoti, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių į žemę pasirinktu būdu, todėl yra numatoma priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į 3,00 ha žemės plotą kompensuojant pinigais. Atkreiptinas dėmesys, kad iš Tarnybos Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus 2011 m. rugsėjo 5 d. susirinkimo protokolo Nr. 158 turinio matyti, kad susirinkimo metu A. E. įgaliotam asmeniui buvo paaiškinta, jog nuosavybės teisės gali būti atkurtos suteikiant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietovėje arba atlyginant vertybiniais popieriais. Vertinant pareiškėjos atstovės advokatės V. K. 2015 m. liepos 9 d. parengto skundo, adresuoto Tarnybos Klaipėdos rajono skyriaus vedėjui, turinį akivaizdu, kad pareiškėjos netenkino pasiūlyto lygiaverčio žemės sklypo vieta, todėl ji atmetė pasiūlymą svarstyti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo minėtu būdu.

Vadovaujantis anksčiau minėtomis aplinkybėmis konstatuotina, jog A. E. pateiktu prašymu siekė nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra, kito konkretaus atlyginimo būdo už valstybės išperkamą turtą per Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus nepasirinko. Po 2003 m. balandžio 1 d. Tarnyba A. E. pasiūlė nuosavybės teises atkurti neatlygintinai suteikiant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje, tačiau jis atsisakė pasinaudoti šia teise. Atkūrimo įstatyme nenumatyta galimybė atnaujinti terminą valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, pakeitimui, šis terminas laikytinas naikinamuoju. Kadangi šis terminas yra naikinamasis ir jį praleidus negali būti atnaujintas, vėlesnis piliečio valios nurodymas ar pakeitimas negali būti vertinamas kaip sukeliantis jam teisines pasekmes.

Todėl byloje susiklosto Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje reglamentuota situacija, numatanti, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai <...> nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Kaip jau paminėta, byloje nėra duomenų, jog pretendentas ar pareiškėja būtų pateikusi prašymą, teisės aktų nustatytais terminais, kuriame būtų išreiškusi valią pakeisti būdą, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat nenurodė būdo, kuriuo pageidauja, jog būdų atlyginta už valstybės išperkamai (negrąžintinai) žemei priskirtą žemės sklypą.

Įvertinus aukščiau išdėstytą teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2019 m. spalio 17 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimas Nr. 12S-49-(14.12.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. E.“, kuriuo nuspręsta A. E. atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. E. išlikusį nekilnojamąjį turtą, atlyginant pinigais, yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl piniginės kompensacijos dydžio

Pareiškėja skunde akcentuoja, jog skundžiamu sprendimu nustatyta piniginė kompensacija (869 Eur) už valstybės išperkamą žemę prieštarauja teisingumo ir lygiateisiškumo principams.

Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad kai valstybė atlygina piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo metodiką (toliau – ir Metodika).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime konstatavo, jog nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, jog per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau, įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas), bet ribotą restituciją; yra dvi teisingumo atkūrimo, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, pusės: teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų.

Minėtame nutarime Konstitucinis teismas akcentavo, kad, sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas, todėl atsižvelgiant į valstybės galimybes gali būti nustatyti atitinkami kompensacijų už valstybės išperkamą turtą dydžiai.

Apskaičiuojant valstybės išperkamos turėtos žemės vertę pareiškėjai, buvo vadovaujamasi Metodika. Pažeidimų, kurie būtų padaryti Tarnybai taikant Metodikos nuostatas, byloje nenustatyta, kompensacijos skaičiavimo Metodikos taikymo pažeidimų klausimas nekeliamas ir pareiškėjos skunde. Lietuvos valstybė nėra prisiėmusi besąlyginio įsipareigojimo atlyginti už turėtą žemę rinkos verte, to nenumato ir teisės aktai, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad byloje ginčijamu sprendimu yra nustatyta neteisinga valstybės išperkamos žemės vertė.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių bei bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. spalio 17 d. sprendimo Nr. 12S-49-(14.12.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui A. E.“ neteisėtumo pagrindų, pareiškėjos E. E. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Netenkinus reikalavimo dėl skundžiamo sprendimo panaikinimo, tais pačiais teisiniais argumentais nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinio skundo reikalavimo, kuriuo prašoma Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyrių įpareigoti išspręsti pareiškėjos prašymą dėl atkurtos A. E. nuosavybės 3,00 ha žemės grąžinimo natūra.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėja E. E. prašo iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priteisti patirtą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).

Šiuo sprendimu konstatuota, kad nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą Tarnybos Klaipėdos rajono skyriaus sprendimą bei įpareigoti iš naujo spręsti prašymą dėl A. E. nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo natūra, todėl ginčas nėra išspręstas pareiškėjos naudai ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas jai nepriteistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos E. E. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkinti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.