Kauno apygardos teismo nutartis

2018-09-20 · Civilinė byla Nr. e2A-1223-436/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-09-20
Bylos Nr.
e2A-1223-436/2018
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-04688-2017-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Nerijus Meilutis, Algimantas Kukalis, Arūnas Rudzinskas
Ieškovas
A. K.
Trečiasis asmuo
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-1048-436/2018Teisminio proceso Nr. 2-69-3-04688-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.2.4.1. (S)
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 20 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1048-800/2018 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui antstoliui V. K., trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos dėl antstolio veiksmų padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl žalos, padarytos antstolio veiksmais vykdomojoje byloje, atlyginimo.

Šalies argumentai

Ieškovas A. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo antstolio V. K. 12 386 Eur žalai atlyginti dėl neįvykdyto teismo sprendimo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3,11 ha žemės sklypą pagal 2001 m. kovo 8 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą ir 2002 m. kovo 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį. Kauno apskrities viršininko administracija (šiuo metu Nacionalinė žemės tarnyba) buvo įpareigota įteisinti A. K. 3,11 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Teismo sprendimas buvo pradėtas vykdyti nedelsiant ir (duomenys neskelbtini) A. K. įteisintas 2,59 ha žemės sklypas. Teismo sprendimo vykdymas buvo nebaigtas, liko neįteisinta 0,29 ha. Vykdomoji byla nebuvo baigta, tačiau atsakovas antstolis V. K., nebaigęs vykdymo, priėmė potvarkį bylą sunaikinti ir ją sunaikino. Mano, kad nėra praleidęs trejų metų ieškinio senaties termino, nes apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2016 metų liepos mėnesį.

Atsakovas V. K. su ieškiniu nesutiko, nurodė, iš byloje esančio 2002 m. raginimo matyti, kad vykdomoji byla užbaigta dar iki antstolių reformos, t. y. vykdymo veiksmai buvo atlikti antstolio M. L. kontoroje, todėl ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovą. Ieškovas neįrodė deliktinei atsakomybei kilti reikalingų sąlygų, todėl nėra teisinio pagrindo dėl to priteisti iš atsakovo ieškovo prašomą žalą. Ieškovas taip pat nepagrindžia ir paties žalos dydžio. Be to, ieškovas praleido visus senaties terminus.

Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjui Kauno apskrities viršininko 2002 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 02-05-3259 atkurtos nuosavybės teisės lygiaverčiais žemės ir miško sklypais. Tai patvirtina 2002 m. balandžio 11 d. Žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktas, kurio metu vietoje ženklinant ir parodant žemės sklypą buvo apskaičiuotas ir paženklintas A. K. faktiškai naudotas žemės sklypas. Šį aktą pasirašė pats pareiškėjas, t. y. vietoje parodė faktiškai naudotos žemės sklypo ribas ir plotą, kuris pamatavus sudarė ne 3,11 ha, o 2,45 ha ir 0,14 ha. Žemės sklypo ribų nustatymo ir paženklinimo lauke abrise 2002 m. balandžio 11 d., dalyvaujant pareiškėjui buvo paženklintos žemės sklypo ribos, nustatant sklypo Nr. 294-1 plotą – 2,45 ha, Nr. 294-2 plotą – 0,14 ha. Be to, Kauno apskrities viršininko 2002 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. 19/399 projekte pareiškėjas pats įrašė tekstą „sutinku, kad LAT nutartimi vietoj 3,11 ha man būtų atkurtos teisės į 2,59 ha“.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo A. K. 700 Eur advokato padėjėjo pagalbos išlaidų atsakovo V. K. naudai. Teismas sprendimą grindė šiais esminiais argumentais:

Byloje nėra nustatytos antstolio civilinės atsakomybės konstatavimui būtinos visos bendrosios sąlygos. Iš išlikusių duomenų atkūrimo procese matyti, kad nuosavybės teisė pareiškėjui buvo atkurta. Atžymos ant raginimo įvykdyti sprendimą antstoliui leido daryti išvadą, kad sprendimas yra įvykdytas, todėl pasibaigus vykdomosios bylos saugojimo terminui vykdomoji byla pagrįstai sunaikinta. Ieškovas neįrodė ir patirtos žalos bei jo dydžio, kadangi remiasi žemės sklypu, kuris yra miškų ūkio paskirties ir jo įvertinimas yra ne ginčo laikotarpio.

Ieškovas praleido 3 metų sutrumpintą ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimus, kylančius iš antstolio veiksmų vykdomajame procese, todėl atsakovui prašant taikyti ieškinio senatį, ieškinys atmestinas ir šiuo pagrindu. Iki vykdomosios bylos sunaikinimo jokių prašymų nebuvo gauta, nors ieškovas atkūrimo procese buvo aktyvus, turėjo galimybę domėtis tolesne žemės atkūrimo eiga, jeigu manė jog teismo sprendimas nėra pilnai įvykdytas. Ieškovas jau 2002 m. birželio 5 d. turėjo galimybę suprasti, kad jam nėra atkurta nuosavybės teisė į 0,29 ha žemės sklypo plotą. Būtent nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovas A. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 7 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas netinkamai taikė materialines teisės normas reglamentuojančias ieškinio senatį. Ieškovo vertinimu ieškinio senatis turėjo būti skaičiuojama nuo to momento, kada ieškovui 2016 metų liepos mėnesį raštu kreipusis į Nacionalinę žemės tarnybą buvo gautas nekonkretus atsakymas, kad žemė jam bus atmatuota vėliau.

Teismas netinkamai sprendė dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų, kadangi ieškovas, iki šiol besitęsiant žemės reformai pagrįstai tikėjosi, kad žemė jam bus pamatuota. Be to, jis nežinojo apie priverstinį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties vykdymą.

Ieškovas įrodė žalos dydį, kadangi pateikė būtent to žemės sklypo vertę Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priimant procesinį sprendimą, kuris ieškovui nebuvo įteisintas, o buvo atkurtas O. N., todėl teismas nepagrįstai sprendė, kad žalos dydis byloje neįrodytas.

Byloje nebuvo įrodyta, kad vykdomoji byla buvo užbaigta, dėl ko egzistavo pagrindas ją sunaikinti.

Atsiliepimas

Atsakovas antstolis V. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovui apie galimą jo teisių pažeidimą turėjo būti suprantama jau 2002 m. birželio 4 d. Be to, teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė antstolio civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes ir išspręsti ginčą iš esmės, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau dėl objektyvių priežasčių ir esminių, absoliučių procesinės teisės normų pažeidimų, kai jų ištaisyti apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės, ir tarp nustatytų procesinės teisės pažeidimų ir revizuojamo teismo sprendimo neteisėtumo yra priežastinis ryšis, grąžinti tokią bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo apeliacinės instancijos teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai, 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovo (apelianto) apeliacinį skundą ir patikrinęs, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte (pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų).

CPK 327 straipsnio 1 dalis nustato apeliacinės instancijos teismo teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nurodytos jos taikymo sąlygos – nustatomi CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir (arba) bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Vienas iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų – kai teismas pasisako dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teisės normos formuluotė „Teismas nusprendė“ turėtų būti suprantama kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokius įstatymo nustatytus teisinius padarinius sukėlė teismo sprendimas neįtrauktam į bylos nagrinėjimą asmeniui žr. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas A. K. reiškia turtinius reikalavimus atsakovui antstoliui V. K., reikalaudamas priteisti iš antstolio žalos atlyginimą už netinkamai atliktas pareigas jo žinioje buvusioje vykdomojoje byloje.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Pagal to paties įstatymo 17 straipsnio 1 dalį antstolio profesinė civilinė atsakomybė už fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą atliekant antstolio funkcijas, viršijančią 290 Eur, draudžiama privalomuoju draudimu. Antstoliai profesinės civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu draudžiami sudarant bendrą visų antstolių profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo draudėjas yra Lietuvos antstolių rūmai. Kiekvienas antstolis Lietuvos antstolių rūmams privalo mokėti draudimo įmoką. Antstolio profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo minimali suma yra 58 000 Eur vienam draudiminiam įvykiui (Antstolių įstatymo 17 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis įstatymo 17 straipsnio 8 dalimi, žalą, padarytą atliekant antstolio funkcijas, atlygina draudikas, išmokėdamas draudimo išmoką; jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, žalą padaręs antstolis atlygina draudimo išmokos ir faktinės žalos dydžio skirtumą. Pagal Antstolių įstatymo 17 straipsnio nuostatas draudžiamuoju įvykiu laikomi draudimo sutarties galiojimo metu atlikti antstolio, jo atstovo, padėjėjo ar kitų darbuotojų veiksmai (veikimas, neveikimas), kurie yra pagrindas žalai atsirasti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 957 patvirtintų Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių (redakcija, galiojantis nuo 2015 m. sausio 1 d.) 8 punkte numatyta, jog draudiminis įvykis yra reikalavimo atlyginti žalą pateikimas apdraustajam ar draudikui dėl draudimo sutarties galiojimo metu atliktų apdraustojo neteisėtų veiksmų, kurie yra pagrindas atsirasti apdraustojo civilinei atsakomybei, jeigu reikalavimas atitinka visas 8 punkte išvardintas sąlygas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neįtraukęs į bylos nagrinėjimą dalyvauti byloje atsakovo – antstolio profesinės civilinės atsakomybės draudiko ir priimdamas sprendimą, nusprendė dėl šio neįtraukto asmens materialiųjų teisių ir pareigų, kas turėtų būti pripažinta absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismui galimai darant priešingas išvadas dėl nustatytų bylos aplinkybių, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, neįtraukus į bylos nagrinėjimą asmens, kuris buvo būtinas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista to asmens teisė į gynybą (CPK 5, 42 straipsnis). Taigi, konstatavus absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą, apeliacinis skundas nagrinėjamas neatsižvelgiant į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas.

Dėl antstolio profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo.

Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomasis draudimas suprantamas kaip viena iš žalos kompensavimo sistemų, kurios pagrindinė funkcija – nuostolių atlyginimas nukentėjusiam asmeniui. Antstolių profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartis yra sutartis trečiojo asmens, kuris arba draudėjas turi reikalavimo teisę į draudiką, naudai.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką civilinės atsakomybės draudiko ir žalą padariusio asmens prievolė atlyginti žalą yra solidari (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2009; 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2010). Draudiko prievolė atlyginti žalą kyla iš civilinės atsakomybės draudimo sutarties ir yra ribota šioje sutartyje nustatyta draudimo suma, o žalą padaręs asmuo privalo padarytą žalą atlyginti visiškai. Civilinės atsakomybės draudiko ir žalą padariusio asmens prievolės solidarumas reiškia, kad žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti, jog žalą atlygintų tiek jie abu, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą, tiek jos dalį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.6 straipsnio 4 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą dėl žalos atlyginimo tik antstoliui. Nors pirmosios instancijos teismas nekonstatavo antstolio neteisėtų veiksmų ir kitų būtinų civilinės atsakomybės už padarytą žalą sąlygų nagrinėjamoje byloje, tačiau darant priešingas išvadas dėl bylos aplinkybių ir civilinės atsakomybės sąlygų, gali būti nuspręsta dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens – antstolio civilinės atsakomybės draudimo – materialinių teisių ir pareigų. Kolegija yra tos nuomonės, kad šioje situacijoje, nepriklausomai, kad teismo sprendime buvo pasisakoma dėl antstolio civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo, priimtas sprendimas vertintinas kaip turintis įtakos atitinkamam antstolio civilinės atsakomybės draudikui, kuris antstolių civilinės atsakomybės aspektu taip pat yra ir solidarusis skolininkas teisiniams interesams, todėl teismui nagrinėjant civilines bylas, kuriose antstoliams reiškiami reikalavimai dėl žalos atlyginimo, šiose bylose dalyvaujančiu byloje asmeniu turi dalyvauti ir antstolio profesinės civilinės atsakomybės draudikas. Jeigu šis asmuo ieškovo ieškinio pareiškime nėra įtrauktas dalyvauti byloje kaip atsakovas, jis įtraukiamas dalyvauti byloje kaip trečiasis asmuo teismo iniciatyva (CPK 37, 47 straipsniai). Apeliacinės instancijos teisme įtraukti tokį asmenį į bylos nagrinėjimą nėra galimybės, nes tas asmuo prarastų galimybę proceso pirmosios instancijos teisme ir apskųsti teismo sprendimą apeliacine tvarka (CPK 42 straipsnio 1 dalis).

Taip pat akcentuotina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, taikant ir aiškinant vykdymo procesą reglamentuojančias CPK bei Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352, normas, laikomasi nuostatos, kad vykdymo procesas imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal teismų sprendimų vykdymo proceso taisykles reikalaujama iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Antstolių įstatymo 3 straipsnis), kurio pašalinimas yra viešojo intereso sudėtinė dalis, garantuojanti skolininko teisių teismų sprendimų vykdymo procese veiksmingą gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje r. 3K-3-341/2007; išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-277/2008; kt.). Tam, kad antstolis veiktų neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų ribų, jo procesinės veiklos kontrolę atlieka teismas (CPK 594 straipsnis). Vykdymo proceso dalyviai, nesutikdami su antstolio atliktais veiksmais, turi teisę pateikti skundą teismui (CPK 512 straipsnis), tačiau skundų nepadavimas neatima teisės tokiems asmenims kreiptis į teismą su ieškiniu dėl antstolio neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CPK 512 straipsnio 9 dalis). Taigi, tokiu atveju teismas atlieka suinteresuotų asmenų ir kitų asmenų vykdymo procese teisių ir teisėtų interesų apsaugą.

Įvertinus nutarties 17-18 punktuose aptartą teisinį reguliavimą, kuriuo teismui yra nustatyta pareiga apsaugoti suinteresuotų asmenų vykdymo procese interesus, nurodytina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą iš naujo turėtų papildomai ištirti ir išsiaiškinti bylos aplinkybes, kuriomis ieškovas grindė savo poziciją dėl ieškinio senaties termino pradžios nustatymo (ieškovo teigimu 2016 metų liepos mėnesį vyko susirašinėjimas su Nacionaline žemės tarnyba, tačiau tokių duomenų byloje nėra), taip pat patikrinti duomenis (surinkti tiesioginius įrodymus) apie tai, kam civilinėje byloje Nr. 2-1079-249/2001 (3K-3-224/2002) buvo išduotas vykdomasis raštas 2002 metais ir ar yra byloje atžymos apie šio vykdomojo rašto įvykdymą (pavyzdžiui, grąžintas įvykdytas vykdomasis raštas).

Išdėstytos aplinkybės sudaro prielaidas panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 7 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalis 1 punktas, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Algimantas KukalisNerijus MeilutisArūnas Rudzinskas