- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-04
- Bylos Nr.
- I-5446-821/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00104-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- D. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau - Lukiškių TI-K), 5000 EUR neturtinei žalai atlyginti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde (b. l. 1-2) nurodo, kad 2012-2014 metais buvo laikomas Lukiškių TI-K. Kalinimo sąlygos prilygo kankinimui, prieštaravo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija), Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) nuostatoms draudžiančioms žiauriai elgtis, žeminti žmogaus orumą, bausti kankinant. Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose kamerose, t. y. 3-4 asmenys vienoje kameroje. Dėl vietos stokos visą laiką buvo priverstas sėdėti arba gulėti. Kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro. Teisės aktai privalo užtikrinti, kad kamerose būtų pakankamai šviesos, švaru, įrengta ventiliacija. Įrengtas tualetas neatskirtas nuo kameros, todėl juo naudotis teko kitų asmenų akivaizdoje, o tai žemino orumą. Tualete nėra ventiliacijos. Dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, orumo pažeminimą. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 5000 EUR.
Atsiliepimas
Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K atsiliepimu (b. l. 6-13) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti trijų metų ieškinio senatį.
Atsiliepime atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2012-04-05 ir periodiškai buvo laikomas iki 2014-10-31. Atsiliepime taip pat nurodyta kokiose, kokio dydžio kamerose buvo laikomas pareiškėjas, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju, pareiškėjo išvykimo iš Lukiškių TI-K laikotarpiai.
Paaiškino, kad reikalavimas, jog vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. nustatytas 2010-05-05 Kalėjimų direktoriaus įsakymu V-124. Pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K tam tikrais laikotarpiais visiškai atitiko vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimus. Pareiškėjas visą ginčo laikotarpį per Lukiškių TI-K važiavo į kitas laisvės atėmimo vietos įstaigas, todėl buvo laikomas itin trumpais laikotarpiais. Skundų ir prašymų dėl laikymo sąlygų nereiškė.
Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Tačiau skaičius nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos, nuteistieji, kurie įstaigoje palikti atlikti ūkio darbus. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.
Paaiškino, už tvarkos palaikymą kamerose atsakingi patys suimtieji bei nuteistieji. Siekiant palaikyti švarą sudaromos sutartys su bendrovėmis, atliekančiomis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūros bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji dažnai patys piktybiškai niokoja ir gadina kamerose esantį turtą. Visose Lukiškių TI-K kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.
Pažymėjo, kad skundas grindžiamas pareiškėjo samprotavimais, nusiskundimai bendro pobūdžio. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu, siekiant nesąžiningai pasipelnyti valstybės sąskaita. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai susiję su jo elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo, todėl valstybei civilinė atsakomybė nekyla. Atsakovės atstovas taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo 6,36 EUR dokumentų medžiagos parengimo išlaidų.
Šalys į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai (b. l. 125-126, 128). Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 130-131). Į teismo posėdį šalims neatvykus, 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi bylą nutarta nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 133).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2012-04-05 iki 2014-10-31 (b. l. 7-8, 14-37). Pareiškėjo teigimu, suėmimo vykdymo laikotarpiu jis buvo laikomas nežmoniškomis, kankinančiomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Atsakovės atstovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2016-01-08 (b. l. 3) reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo prašo taikyti 3 metų senaties terminą.
Pagal CK 1.124 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui išsiųstas 2016-01-08 (gautas 2016-01-16), todėl reikalavimai dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012-04-05 iki 2013-01-08 pareikšti praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Teismų praktikoje pripažįstama, kad ieškinio senaties terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog laikymo sąlygos prilygo kankinimui, būdamas Lukiškių TI-K patyrė daug neigiamų davinių išgyvenimų, sukrėtimų, buvo pažemintas jo orumas. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Konvencijos ir Konstitucijos pažeidimų. Pažymėtina, kad asmuo turi suprasti, jog su juo yra elgiamasi netinkamai, jis žeminamas ir kankinamas. Jei pareiškėjas jautė Konvencijos 3 straipsnį atitinkantį diskomfortą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį suvokė ar turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos kankinant ir tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą, tačiau į teismą kreipėsi praleidęs trejų metų senaties terminą. Termino praleidimo priežasčių ir objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku realizuoti teisę į teisminę, pareiškėjas nenurodė. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo tinkamai ginti savo galimai pažeistų teisių.
Teismas, atsižvelgęs į atsakovės atstovo atsiliepime į skundą suformuluotą reikalavimą taikyti ieškinio senaties terminą, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti jam nuo 2012-04-05 iki 2013-01-08 galimai padarytą neturtinę žalą taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą nuo 2013 m. sausio 8 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.
Kaip jau buvo minėta, šioje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, akcentuodamas teisės į minimalų plotą, higienos normų pažeidimus, privatumo neužtikrinimą naudojantis tualetu.
Nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2013 metais į Lukiškių TI-K pirmą kartą atvyko 2013-12-06 ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 124, kurios plotas 7,31 kv. m. (1 asmuo kameroje). Toje pačioje kameroje pareiškėjas buvo laikytas iki 2013-12-08 (3 asmenys kameroje). 2013-12-09 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių.
2013-12-12 pareiškėjas atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 118, kurios plotas 7,28 kv. m. (1 asmuo kameroje). 2013-12-13 išvyko į Vilniaus pataisos namus.
2014-03-28 pareiškėjas atvyko iš Vilniaus pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 111, kurios plotas - 7,45 kv. m. (1 asmuo kameroje). Toje pačioje kameroje laikytas iki 2014-03-30 (3 asmenys kameroje). 2014-03-31 perkeltas į kamerą Nr. 399, jos plotas - 31,61 kv. m. (3 asmenys kameroje). 2014-04-01 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių.
2014-04-10 atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 120, kurios plotas - 7,38 kv. m. (1 asmuo kameroje). 2014-04-11 išvyko į Vilniaus pataisos namus.
2014-05-02 pareiškėjas atvyko iš Vilniaus pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, kurios plotas - 7,28 kv. m. (1 asmuo kameroje), vėliau perkeltas į kamerą Nr. 400, plotas - 40,40 kv. m. (2 asmenys kameroje). Kameroje Nr. 400 pareiškėjas laikytas iki 2014-05-04 (10 asmenų kameroje). 2014-05-05 perkeltas į kamerą Nr. 112A, kurios plotas - 6,34 kv. m. (1 asmuo kameroje). 2014-05-05 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių.
2014-05-15 atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus ir buvo uždarytas į 7,31 kv. m. ploto kamerą Nr. 114 (1 asmuo kameroje). 2014-05-16 išvyko į Vilniaus pataisos namus.
2014-06-27 atvyko iš Vilniaus pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 109, kurios plotas - 7,31 kv. m. (1 asmuo kameroje), vėliau perkeltas į kamerą Nr. 400, plotas - 40,40 kv. m. (2 asmenys kameroje). Toje pačioje kameroje pareiškėjas laikytas iki 2014-06-29 (5 asmenys kameroje). 2014-06-30 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių.
2014-07-03 atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 119, kurios plotas - 7,31 kv. m. (2 asmenys kameroje). 2014-07-04 išvyko į Vilniaus pataisos namus.
2014-08-22 atvyko iš Vilniaus pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 114, kurios plotas - 7,31 kv. m. (1 asmuo kameroje). Iki 2014-08-24 pareiškėjas buvo laikytas toje pačioje kameroje (2014-08-23 - 4 asmenys kameroje, 2014-08-24 - 2 asmenys kameroje). 2014-08-25 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių.
2014-09-18 atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 119, kurios plotas - 7,31 kv. m. (1 asmuo kameroje). 2014-09-19 išvyko į Vilniaus pataisos namus.
2014-10-17 atvyko iš Vilniaus pataisos namų ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 105, kurios plotas - 7,38 kv. m. (1 asmuo kameroje). Laikotarpiu nuo 2014-10-18 iki 2014-10-19 laikytas toje pačioje kameroje (4 asmenys kameroje). 2014-10-20 išvyko į Kauno tardymo izoliatorių.
2014-10-30 atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 117, kurios plotas - 7,31 kv. m. (2 asmenys kameroje). 2014-10-31 išvyko į Vilniaus pataisos namus.
Iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas 2013 m. į Lukiškių TI-K pirmą kartą atvyko 2013 m. gruodžio 6 d., o iš minėtos pataisos įstaigos išvyko 2014 m. spalio 31 d. ir daugiau 2014 metais atvykęs nebuvo. Pareiškėjas skunde tikslaus ginčo laikotarpio nenurodė, jį apibrėždamas tik metų intervalu. Atsižvelgiant į atsakovės atstovo pateiktus duomenis ir nesant pareiškėjo prieštaravimų, šioje dalyje ginčo laikotarpiu yra nuo 2013-12-06 iki 2014-10-31 (pirma atvykimo ir paskutinė išvykimo data).
Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuota doktrinine nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo ,,žeminančios“ Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1222/2013).
Nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau - ir Įsakymas) 1.3.1 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas trumpais periodais vykdamas į kitas laivės atėmimo vietos įstaigas (1-4 dienas). Iš viso Lukiškių TI-K praleido 25 dienas, iš jų 7 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas tenkantis vienam asmeniui (pareiškėjui 2014-08-23, 2014-10-18, 2014-10-19 teko 1,83 kv. m. kameros ploto, 2013-12-07, 2013-12-08, 2014-03-29, 2014-03-30 – 2,48 kv. m. kameros ploto).
Pareiškėjo teigimu, jo laikymo Lukiškių TI-K metu gyvenimo sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. buvo tamsu, šalta, drėgna, patalpos nešvarios, nėra tinkamos ventiliacijos.
Ginčai dėl saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo susiję ne tik su pakankamo gyvenamųjų patalpų ploto suteikimu, bet ir su kitais fiziniais kalinimo sąlygų aspektais – kameros oro temperatūra, vėdinimu, apšvietimu, sanitarine įranga, higiena, ir kt. Daugelį šių klausimų ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010).
Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Dirbtinis apšvietimas, santykinė oro drėgmė, temperatūra ir oro judėjimo greitis turi atitikti Higienos normos HN 76:2010 22, 23 ir 26 punkte nurodytus rodiklius. Visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs, gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, o ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (Higienos normos HN 76:2010 28, 52, 54 punktai). Laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį (Higienos normos HN 76:2010 62 punktas). Iš byloje esančių Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K ar jam artimais laikotarpiais, b. l. 73-105) matyti, kad Lukiškių TI-K kamerų langai pritaikyti natūraliam vėdinimui (b. l. 74-75, 83-84, 86-87, 92, 101-103), tačiau nustatyta, kad kameroje Nr. 105 buvo nesandarus langas (b. l. 76-77). Patikrinimų metu keletą kartų buvo nustatyti temperatūros (b. l. 74-75, 83-84, 101-103) ir apšvietimo (b. l. 100, 101-103) rodiklių pažeidimai, pelėsio požymiai (b. l. 101-103). Atsakovės atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kameros periodiškai remontuojamos eilės tvarka, tačiau atlikdamas patikrinimus Visuomenės sveikatos centras taip pat nustatė, kad keliose kamerose dėl atsilupusių ir nubyrėjusių sienų ir lubų dažų, jų paviršius netinkamas lengvam valymui ir dezinfekavimui (b. l. 99-100, 101-103-105), o kamerose Nr. 111 ir 124 buvo nešvarios grindys ir tualetai (b. l. 74-75, 76-77, 83-84). Švarai palaikyti Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su buitinių kenkėjų naikinimo, patalpų priežiūros bei profilaktinius darbus atliekančiomis bendrovėmis (b. l. 106-115). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos ne visada atitiko Higienos normos HN 76:2010 22, 23, 26, 28, 54, 56, 62 punktų reikalavimus.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad tualetas neatskirtas nuo kameros, todėl juo naudotis teko kitų asmenų akivaizdoje. Tualete nėra ventiliacijos, todėl sklinda nemalonūs kvapai.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau - ir Eksploatavimo taisyklės) 16.5 punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad pareiga įrodyti, jog asmuo laisvės atėmimo įstaigoje buvo laikytas tinkamomis sąlygomis tenka atsakovei. Atsiliepime atsakovės atstovas dėl tualeto įrengimo nepasisakė, duomenų dėl jo atskyrimo nuo kameros gyvenamojo ploto nepateikė. Byloje nesant pareiškėjo teiginius paneigiančių įrodymų, pareiškėjo argumentai, kad tualetas yra neatskirtas nuo kameros (visiškai ar iš dalies) laikytini pagrįstais. Tualeto neatskyrimas ir/ar dalinis atskyrimas, kai pareiškėjas toje pačioje palatoje (kameroje) buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, pažeidė jo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Pažymėtina, kad pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau ir – EŽTT) praktiką, nacionalinės institucijos turi pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Tik iš dalies uždara tualeto zona, kurioje laikomas daugiau nei vienas kalinys, taip pat gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida, pripažįstami nepriimtinais (2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09; 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją 81, 82, 90 punktai, pareiškimų Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13).
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui jo laikymo Lukiškių TI-K metu (periodiškai laikotarpiu nuo 2013-12-06 iki 2014-10-31) septynias dienas nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, nustatyta higienos normų pažeidimų, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu (pareiškėjas kameroje vienas buvo laikytas aštuonias dienas iš dvidešimt penkių dienų). Aplinkybė, kad pareiškėjas laikymo Lukiškių TI-K metu galėjo jausti neigiamus dvasinius išgyvenimus, jausti, kad tokiu būdu nėra gerbiamas jo žmogiškasis orumas, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinės žalos. Nors byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, kad nagrinėjamu pareiškėjo laikymas pažeidžiant nustatytus reikalavimus sukėlė jam sveikatos sutrikimų, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, taip pat keletą dienų teko gyventi perpildytose ir higienos reikalavimų neatitikinančiose kamerose, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasinių kančių bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, sukelia diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą, galinčius žeminti ir sumenkinti žmogiškąjį orumą. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
Atsižvelgiant į visas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, aplinkybę, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvykdavo tik trumpam laikui (1-4 dienoms), nustatytų pažeidimų pobūdį ir mastą, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus, atsižvelgus į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A-575-1046/2014), Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 5000 EUR suma yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nustatytų pažeidimų atveju, pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į laikymą neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, trumpus buvimo Lukiškių TI-K laikotarpius, ir su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog tai neigiamai įtakojo jo sveikatą, teismas daro išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 50 EUR.
Atsakovės atstovas prašo priteisti iš pareiškėjo 6,38 EUR dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų. Prašymas grindžiamas tuo, kad vykdydamas teismo nutartį Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kurią sudaro 106 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, už vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimą nustatytinas 0,06 EUR (0,22 Lt). Lukiškių TI-K realiai patirtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, yra 6,38 EUR (106 x 0,06).
Teismo vertinimu, atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 punktuose nustatyta, kad ši Tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2016-01-15 nutartį (b. l. 4), kaip tai numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, jog bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, atsakovės atstovo prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu ir Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1, 2 dalimis, teismas
nusprendžia:
pareiškėjo D. D. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 50 EUR (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.