Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-229-425/2017

teisėja Vijolė Vitienė Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00104-2016-4

2017 m. kovo 16 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Sankauskaitės, Birutės Valiulienės

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. V. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1268-356/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Aukštaitijos traktas“ ieškinį atsakovui G. V. dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Aukštaitijos traktas“ prašė teismo priteisti iš atsakovo 5 888,88 Eur skolą, 68,90 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas bei paskirti atsakovui maksimalią baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Nurodė, kad 2015-04-08 buvo sudaryta statybos rangos sutartis, kuria šalys susitarė dėl sporto aikštelės ir privažiavimo kelio dangos įrengimo darbų atlikimo, dėl darbų kainos nustatymo kriterijų, darbai buvo atlikti, atsakovas pretenzijų dėl darbų kokybės nepareiškė, todėl atsakovas privalėjo apmokėti, tačiau to nepadarė.

Teigė, jog atsakovas melagingais paaiškinimais ir įrodymais suklaidino teismą, kuris atnaujino terminą prieštaravimams pateikti, dėl to teismo įsakymas buvo panaikintas, ieškovė privalėjo pateikti ieškinį.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Utenos rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį patenkino visa apimtimi.

Nustatė, kad šalių 2015-04-08 sudarytos Statybos rangos sutarties Nr. AT-2015/02 pagrindu susiklostė statybos rangos teisiniai santykiai. Darė išvadą, jog 2015-04-08 rašytine Sutartimi nebuvo detaliai aptarę privažiavimo kelio įrengimo darbų pobūdžio, naudotinų medžiagų, jų kiekio ir kainos, tačiau įvertinęs sutarties tekstą, sprendė, jog ginčo šalys susitarė dėl naujos privažiavimo kelio dangos įrengimo.

Nustatė, jog atsakovas iš esmės neneigė to, kad faktiškai ieškovė pagruntavo bitumine emulsija ir padengė 4 cm storio danga privažiavimo kelio paviršių, kad šie darbai buvo atlikti kokybiškai, keliu atsakovas naudojasi, o kurioje konkrečioje privažiavimo kelio dalyje juos reikia atlikti, ieškovės darbuotojams nurodė pats atsakovas. Darė išvadą, kad atsakovas, atsižvelgdamas į įrengtos sporto aikštelės plotą – 512 m², kurio neginčijo, neturėjo pagrindo tikėtis, kad sumokėdamas 7 289,46 Eur atsiskaitė ir už privažiavimo kelio dangos įrengimo darbus – kelio danga įrengta 450 m² plote, visi darbai atlikti 962 m² plote. Teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad atsakovo prievolė apmokėti ieškovei už privažiavimo kelio dangos įrengimo darbus galėjo pasibaigti atsakovo nurodytu būdu.

Konstatavo, kad atsakovas nepateikė jokių patikimų įrodymų, kurie leistų neginčijamai nustatyti, kad atsakovas 2013 m. statybos rangos sutartį buvo sudaręs būtent su ieškove. Nustatė, jog atsakovas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, jog ieškovė 2015 m. balandį atsakovo nurodytoje kelio atkarpoje pagruntuos bitumine emulsija ir kelio paviršių padengs 4 cm storio danga nemokamai, taip pašalindamas kitų asmenų 2013 metais įrengto privažiavimo kelio dangos darbų trūkumus, netgi motyvuojant ieškovės pasyviu elgesiu.

Nurodė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad privažiavimo kelio danga buvo įrengta išskirtinai užsakovo (atsakovo) tik asmeniniams ar jo šeimos poreikiams tenkinti, nors ir tiek sporto aikštelės, tiek privažiavimo kelio dangos įrengimo darbai buvo atlikti ūkininko sodyboje. Sprendė, kad Sutartimi buvo susitarta dėl dviejų savarankiškų objektų, todėl atsakovo pripažinimas vartotoju dalyje dėl sporto aikštelės įrengimo darbų atlikimo neturėtų jokios įtakos šalių susitarimui dėl kito objekto – privažiavimo kelio dangos įrengimo darbų. Konstatavo, jog šalys tiek raštu, tiek papildomai žodžiu susitarė dėl 2015-04-14 sudarytame atliktų darbų akte nurodytų darbų: juodos dangos pagruntavimo bitumine emulsija ir 4 cm storio dangos, naudojant asfaltbetonio mišinį AC11VN, įrengimą atsakovo konkrečiai nurodytojo kelio atkarpoje, apmokamų pagal ieškovės įmonėje taikomus įkainius, galutinę darbų kainą nustatant pagal faktiškai atliktų darbų kiekį ir pripažinti atsakovą vartotoju bei jo atžvilgiu taikyti vartojimo rangos teisės normas nėra pagrindo.

Nustatė, kad atsakovas naudojosi atliktų darbų rezultatu, teisminio nagrinėjimo metu nepareiškė jokių pretenzijų dėl šių darbų trūkumų, ieškovės vienašališkai pasirašyto atliktų darbų akto neginčijo, todėl teismas vertino, jog atsakovui atsirado pareiga Sutartimi nustatytu terminu apmokėti už ieškovės atliktus darbus, nurodytus atliktų darbų akte ir galutinėje pažymoje apie atliktų darbų vertę. Atsakovui nepateikus įrodymų apie tinkamą prievolės įvykdymą ieškinio dalį dėl skolos už atliktus darbus priteisimo patenkino. Sprendė, jog ieškovės prašoma priteisti delspinigių suma pagrįsta, todėl šią ieškinio reikalavimo dalį patenkino.

Nenustatė, kad atsakovas būtų naudojęsis savo procesinėmis teisėmis ne pagal paskirtį ir tuo pažeidęs proceso tikslus ir ieškovės prašymą dėl baudos skyrimo atsakovui už piktnaudžiavimą procesu atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas G. V. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad teismas netinkamai vertino rangos sutartyje nurodytus privažiavimo kelio dangos įrengimo darbus ir nepagrįstai šiuos darbus sutapatino su antro sluoksnio uždengimo ant jau egzistuojančios privažiavimo kelio dangos darbais. Tvirtina, jog teismas visiškai nevertino ir nepasisakė apie 92 m² ploto naujai įrengtą privažiavimo kelio dangą ir nepagrįstai 512 m² nurodytą plotą laikė tik išimtinai kaip sporto aikštelės dangos plotą, kai dėl antro 450 m² ploto sluoksnio uždengto ant buvusios privažiavimo kelio dangos sutartyje nebuvo tartasi.

Nurodo, jog atsakovas buvo supažindintas tik su viena sąmata, kuria numatytas darbų kiekis 7 289,46 Eur sumai, o, nors ir darbai buvo atlikti tą pačią dieną, sąskaita 5 888,88 Eur sumai ir kiti dokumentai buvo išrašyti daug vėliau.

Atkreipia dėmesį, kad ieškovė savo poziciją dėl 2013 metais atliktų darbų proceso metu keitė. Teigia, jog daugybė liudytojų, įskaitant pačius ieškovo darbuotojus, patvirtino, kad 2013 metais pas atsakovą buvo ieškovės darbuotojai ir technika, todėl ieškovės pateikti dokumentai yra klaidingai užpildyti ir neatspindi objektyvios tikrovės ir teismas tokius dokumentus privalėjo vertinti kaip nepatikimus arba išaiškinti, kodėl remiasi tokiais dokumentais ir atmeta liudytojų parodymus. Daro išvadą, kad darbus atliko ieškovės technika, ieškovės darbuotojai, kad darbai buvo atliekami darbo metu ir paklūstant ieškovės vadovybei, kas akivaizdu, kad šiuos darbus ir atliko ieškovė.

Nurodo, kad teismas neįvertino ir neatsižvelgė į tai, jog objektas buvo įrengiamas asmeninių – šeimos, poreikių tenkinimui, o atsakovui buvus užsienyje, atsiskaitymus bei kitus darbus atliko jo sutuoktinė, kuriai nebuvo privalomai žinomos atitinkamos teisės aktų nuostatos. Nesutinka su teismo išvada dėl atsakovo veiksmų įvertinimo kaip nesąžiningų, nes ieškovė turėjo užtikrinti, jog visi veiksmai susiję su technika ir darbuotojais būtų tinkamai įforminti ir apskaityti.

Teigia, jog nei žemės sklypas nėra naudojamas ūkininko veiklai, nei pats atsakovas jokia veikla kaip ūkininkas neužsiima ir jokios ūkininkavimo veiklos nevykdo, nevykdė ir priešingai - tiek žemės sklypas, tiek privažiavimo kelias yra naudojamas išimtinai tik asmeniniams ir šeimos poreikiams, todėl teismas nepagrįstai atsakovo nelaikė kaip vartotojo ir jo atžvilgiu netaikė vartojimo rangą reglamentuojančių teisės normų.

Tvirtina, kad byloje nėra jokių duomenų ir įrodymų, patvirtinančių, kad 2015-10-29 PVM sąskaita faktūra AT Nr. 0008421 5 888,88 Eur sumai ir 2015-11-10 pretenzija atsakovui buvo įteiktos, todėl mano, jog delspinigiai negalėjo būti skaičiuojami už laikotarpį, už kurį jis net nežinojo apie egzistuojančią tariamą prievolę.

Ieškovė UAB „Aukštaitijos traktas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti galioti.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teisme atsakovas neigė savo prievolę atsiskaityti už privažiavimo kelią, tačiau neginčijo nei privažiavimo kelio antro sluoksnio dangos įrengimo fakto, nei privažiavimo kelio ploto ar kainos, tačiau apeliaciniame skunde atsakovas iškelia naują versiją, esą, sutartimi buvo tartasi ne dėl 450 m² kelio antro dangos sluoksnio įrengimo ir apmokėjimo už jį, o dėl 92 m² naujos kelio dangos įrengimo ir apmokėjimo. Tvirtina, jog minėti atsakovo argumentai dėl 92 m² jungiamojo kelio įrengimo yra visiškai nauji, nedėstyti pirmosios instancijos teisme, todėl teismo neturėtų būti vertinami.

Kaip naujus atsakovo argumentus, nurodo apeliacinio skundo teiginius buvus įrenginėjamai 420 m² ploto krepšinio aikštelei, kai pirmosios instancijos teisme atsakovas aiškino sporto aikštelei buvus rengiamai tenisui žaisti. Kartu pažymi, jog sporto aikštelei rengti yra naudojamas kitokio tipo mišinys ir į įrengtą 512 m² sporto aikštelės plotą neįeina ir negali įeiti jokio ploto kelias, kadangi sporto aikštelei dengti buvo naudojamas tik vienos rūšies mišinys.

Nurodo, kad atsakovas savo poziciją dėl privažiavimo kelio įrengimo ir atsiskaitymo už jį ne kartą keitė pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniu skundu savo parodymus dar kartą pakeitė nurodydamas, kad naujai įrengtas aikštelę ir kelią jungiančio keliuko plotas yra nebe iki 10 m², o 92 m², be to, atsakovas pakeitė poziciją ir nurodo, kad darbai už aikštelę ir kelią jungiančią atkarpą yra įtraukti į sąskaitą faktūrą ir papildomai neapmokestinami.

Tvirtina, jog sutarties sudarymo metu šalys aiškiai susitarė dėl privažiavimo kelio dangos bei sporto aikštelės įrengimo ir atsakovui buvo aiškiai suprantama, kad privažiavimo kelio danga bus įrengta ant jau esančios pirmosios privažiavimo kelio dangos, be to, bus įrengta sporto aikštelė. Tai, jog privažiavimo kelio antras sluoksnis buvo įrengtas šalių susitarimu pagal atsakovo prašymą, o ne ieškovės iniciatyva, pripažino ir pats atsakovas.

Nurodo, jog teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog pirmąjį dangos sluoksnį 2013 m. įrengė ieškovė, taip pat atsakovas neįrodė darbų trūkumų, fakto, jog su ieškove buvo tartasi dėl darbų trūkumų šalinimo bei, kad buvo susitarta dėl nemokamo antro dangos sluoksnio įrengimo, pagrįstai konstatavo, kad atsakovas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, jog ieškovė 2015 m. balandį atsakovo nurodytoje kelio atkapoję pagruntuos bitumine emulsija ir kelio paviršių padengs 4 cm storio danga nemokamai.

Teigia, kad privažiavimo kelio danga buvo įrengta atsakovo ūkio paskirties žemės sklype, ūkininko sodyboje, skirtoje ūkininko veiklai vykdyti, todėl daro išvadą, jog atsakovas, pasirašydamas sutartį, veikė kaip ūkininkas ir sutartį sudarė ne asmeniniams, o ūkio poreikiams tenkinti.

Tvirtina, jog nuolatinė atsakovo pozicijų kaita akivaizdžiai pagrindžia atsakovo nesąžiningumą, siekį suklaidinti teismą ir apsunkinti galutinio sprendimo priėmimo procesą.

Nurodo, kad atsakovui registruota pašto siunta siųsta sąskaita faktūra buvo įteikta atsakovui, ką jis pats patvirtino teismo posėdžio metu, todėl delspinigių skaičiavimas yra pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 1 p.).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nustatyta, kad UAB „Aukštaitijos traktas“ ir G. V. 2015-04-08 sudarė Statybos rangos sutartį Nr. AT-2015/02 (toliau – rangos sutartis), kuria UAB „Aukštaitijos traktas“ įsipareigojo įrengti sporto aikštelę ir privažiavimo kelio dangą (duomenys neskelbtini), o G. V. – atsiskaityti už faktiškai atliktus darbus per 30 kalendorinių dienų nuo atsiskaitymo dokumentų gavimo (rangos sutarties 1 p., 4 p.). Šalys susitarė, kad sutarties kaina 7 289,46 Eur (su PVM), o galutinė darbų kaina nustatoma pagal faktiškai atliktų darbų kiekį (rangos sutarties 2.1-2.2 p.). 2015-04-14 UAB „Aukštaitijos traktas“ išrašė G. V. PVM sąskaitą faktūrą AT Nr. 0007653 7 289,46 Eur sumai pagal 2015-04-14 atliktų darbų aktą, įrengus sporto aikštelę. 2015-10-29 UAB „Aukštaitijos traktas“ išrašė G. V. PVM sąskaitą faktūrą AT Nr. 0008421 5 888,88 Eur sumai pagal 2015-04-14 atliktų darbų aktą už privažiavimo kelio dangos įrengimą. G. V. nesutiko apmokėti 2015-10-29 PVM sąskaitą faktūrą AT Nr. 0008421 5 888,88 Eur sumai, tvirtindamas įmonei ištaisius 2013 metais įrengtos kelio dangos broką.

Apeliantas G. V. teigia, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog kelio danga buvo įrengta 450 m² plote ir 512 m² plotą priskyrė išimtinai sporto aikštelei, nes faktiškai 2015 metais įrengta sporto aikštelė užima 420 m² ploto, o naujai įrengta kelio danga užima 92 m² ploto.

Iš 2015-04-08 lokalinės sąmatos matyti, kad sporto aikštelei įrengti darbai bus atliekami 512 m² plote, su kuo apeliantas pasirašytinai susipažino. 2015-04-14 atliktų darbų akte nurodyta, kad sporto aikštelė buvo įrengta 512 m² plote. G. V., skunde teigdamas sporto aikštelei faktiškai užėmus 420 m² plotą, jokių pakankamų ir leistinų įrodymų nepateikė (CPK 12 str., 178 str.). Teisėjų kolegija nurodo, kad su skundu pateiktos krepšinio aikštelės įrengimo rekomendacijos nepatvirtina faktinio sporto aikštelės ploto, juolab pats apeliantas ne kartą teismo posėdžių metu tvirtinęs sporto aikštelei buvus skirtai tenisui, o ne krepšiniui, bei užėmus 36 x 18 m plotą. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Šiuo atveju apelianto teiginiai, teismui nepasisakius dėl apie 92 m² ploto naujai įrengtos kelio dangos, nevertintini, nes šios aplinkybės apeliantas pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą pripažinti sporto aikštelei užėmus 512 m² plotą (CPK 185 str.).

Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad 2013 metais atsakovo žemės sklype, (duomenys neskelbtini), ieškovė atliko privažiavimo kelio dangos įrengimo darbus. Apeliantas tvirtina, kad 2015 metais rangos sutarties pagrindu ieškovė ištaisė 2013 metais įrengto kelio trūkumus, apelianto nurodytoje kelio atkarpoje paviršių pagruntuodama bitumine emulsija ir padengdama 4 cm storio danga, dėl ko neturi pagrindo apmokėti 2015-10-29 PVM sąskaitą faktūrą.

Ginčo šalys neginčija, kad 2013 metais atliekant kelio dangos įrengimo darbus rašytinė rangos sutartis nebuvo surašyta (CPK 182 str. 1 d. 5 p.). Teismo posėdžių metu apeliantas nuolat keitė savo parodymus dėl aplinkybių, susijusių su 2013 metais atliktais kelio dangos įrengimo darbais – dėl minėtų darbų atlikimo žodinis susitarimas buvo tai su ieškovės darbuotojais, tai su pačia įmone. Ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad ieškovė 2013 metais atliko apelianto žemės sklype kelio dangos įrengimo darbus. Duomenų, jog minėti ieškovės rašytiniai įrodymai suklastoti ar juose informacija nurodyta klaidinga, byloje nepateikta (CPK 12 str., 178 str.). Tai, kad dalis byloje teikusių parodymus liudytojų patvirtino aktualiu laikotarpiu matę darbininkus bei techniką su ieškovės pavadinimu, nepatvirtina buvus sudarytam kelio dangos įrengimo sandoriui tarp apelianto ir pačios ieškovės.

Nustatyta, kad 2013 metų balandžio pabaigoje ir gegužės pabaigoje G. V. iš savo vardu registruotos banko sąskaitos išsiėmė daugiau nei 30 000 Lt (8 686,60 Eur). Tiek pats apeliantas, tiek liudytoja D. V. (apelianto sutuoktinė) teismo posėdžių metu tvirtino, jog už kelio dangos įrengimo darbus 2013 metais buvo atsiskaityta grynaisiais, tačiau pakankamų ir leistinų įrodymų, kurie patvirtintų, kad pinigai buvo sumokėti būtent ieškovei, G. V. nepateikė (CPK 12 str., 178 str.). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Šiuo atveju kolegija daro išvadą, kad apeliantas neįrodė, jog už 2013 metais atliktus kelio dangos įrengimo darbus sumokėjo būtent ieškovei ir nėra pagrindo vertinti ieškovės pareigą tinkamai apskaityti atliktus darbus bei gautas pinigines lėšas už darbų atlikimą (CPK 185 str.).

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta nutarties 32 ir 33 punktuose, teisėjų kolegija daro pagrįstą išvadą, jog šioje byloje apeliantas pakankamais ir leistinais įrodymais neįrodė, kad ieškovė 2013 metais žemės sklype, (duomenys neskelbtini), atliko pravažiavimo kelio dangos įrengimo darbus ir už šiuos darbus gavo atlygį iš apelianto (CPK 12 str., 178 str., 185 str.), nors ši aplinkybė negali būti pripažįstama turinti esminę reikšmę nagrinėjamoje byloje, kurioje šalių ginčas kilęs dėl 2015 metais vykdytų darbų.

Tai, kad apeliantas su 2015-10-29 PVM sąskaita faktūra bei kitais dokumentais buvo supažindintas vėliau nei realiai darbai buvo atlikti, tokia situacija nepanaikina prievolės apmokėti minėtą sąskaitą, nes bylos nagrinėjimo metu G. V. iš esmės neginčijo nei atliktų darbų kainos, nei atliktų darbų kiekio.

Byloje nesant įrodytai aplinkybei, kad ieškovė 2013 metais atliko kelio dangos įrengimo darbus apelianto žemės sklype, teisėjų kolegija mano nesant būtinumo vertinti ir pasisakyti dėl apelianto teiginių įrengtai kelio dangai turėjus trūkumų, kaip teisiškai reikšmingų nagrinėjamo ginčo išsprendimui (CPK 185 str.).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tarp šalių sudarytą rangos sutartį, apelianto G. V. nepripažino vartotoju ir jo atžvilgiu netaikė vartojimo rangą reglamentuojančių teisės normų. G. V. neneigė, kad yra įregistravęs ūkininko ūkį ir ginčo objektas yra ūkininko ūkio sodybai priskirtame žemės sklype, (duomenys neskelbtini). apeliaciniame skunde G. V. nurodo, kad jokia veikla kaip ūkininkas neužsiima, žemės sklypas nenaudojamas ūkininko veiklai.

Pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.672 straipsnio 1 dalį, pagal vartojimo rangos sutartį rangovas, kuris yra verslininkas, įsipareigoja pagal užsakovo, kuris yra vartotojas, užsakymą atlikti tam tikrą darbą, skirtą tenkinti buitinius ar asmeninius užsakovo ar jo šeimos poreikius, o užsakovas įsipareigoja priimti darbo rezultatą ir už jį sumokėti. Nors apeliantas teigia neužsiimąs žemės ūkio veikla, tačiau 2016-09-26 teismo posėdžio metu paaiškino, kad ūkininko sodybą įregistravo su tikslu užsiimti žemės ūkio veikla ir vienareikšmiškai nepaneigė ateityje neužsiimsiantis minėta veikla. Šiuo atveju byloje nepaneigta, jog rangos sutartimi įrengta nauja privažiavimo kelio danga ateityje gali būti naudojama ir žemės ūkio veiklai ar su ja susijusiai vykdyti (CPK 12 str., 185 str.).

Nustatyta, kad apeliantas G. V. yra verslininkas, vadovaujantis be kita ko, ir statybų bendrovei. Teismo posėdžių metu ne kartą G. V. teikė pavyzdžius, susijusius su jo vadovaujamoje statybų įmonėje susiklosčiusia praktika, todėl kolegijos manymu, apelianto žinios statybos rangos srityje yra daug gilesnės nei vidutinio vartotojo. Įvertintina ir tai, jog G. V. statybų verslu užsiima ir užsienio valstybėje, todėl šioje byloje apeliantą pripažinti vartotoju ir jo atžvilgiu taikyti vartojimo rangos teisės normas nėra pakankamo pagrindo (CPK 185 str.).

Apeliantas G. V. tvirtina, jog delspinigiai neturi būti skaičiuojami, nes 2015-10-29 PVM sąskaitos faktūros ir pretenzijos jis negavo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2016-09-26 teismo posėdžio metu G. V. nurodė gavęs 2015-10-29 PVM sąskaitą faktūrą, tačiau jokių veiksmų nesiėmęs. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja D. V., apelianto sutuoktinė. Šiuo atveju konstatuotina, kad esant apelianto prieštaringiems teiginiams dėl 2015-10-29 PVM sąskaitos faktūros gavimo aplinkybių, nepaneigtas minėto rašytinio dokumento įteikimo faktas apeliantui iki teisminio proceso pradžios (CPK 185 str.).

Kiti apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su skundžiamu sprendimu teiginiai nevertintini, kaip neturintys teisinės reikšmės ginčo išsprendimui. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog remiantis apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teisme už apeliacinio skundo pateikimą G. V. sumokėjo 134 Eur žyminį mokestį. Ieškovė UAB „Aukštaitijos traktas“ už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 1 815 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurios viršija nustatytas teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, todėl įvertinus bylos sudėtingumą, sprendžiamo teisinio klausimo naujumą, darbo laiko sąnaudas, mažintinos iki 900 Eur (CPK 93 str. 4d., 98 str. 2 d.).

Netenkinus apeliacinio skundo, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteistinos iš atsakovo (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Utenos rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš G. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 900 Eur (devyni šimtai eurų) bylinėjimosi išlaidų uždarosios akcinės bendrovės „Aukštaitijos traktas“ (į. k. 183865353) naudai.