Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Reginos Gaudutienės, Svajūno Knizlerio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. M., D. S. ir A. D. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį – ketverių metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – ketverių metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir BK 180 straipsnio 1 dalį tarpusavyje subendrintos bausmių apėmimo būdu, esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, ir paskirta subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – šešerių metų laisvės atėmimas. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Pagal BK 258 straipsnio 2 dalį A. M. išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

- pagal BK 259 straipsnio 2 dalį – dešimties parų arešto bausme;

- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – dvejų metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės, paskirtos pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir BK 253 straipsnio 1 dalį, subendrintos dalinio sudėjimo būdu, paskiriant dvejų metų ir vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, arešto bausmę pakeitus į laisvės atėmimo bausmę, prilyginant vieną arešto parą vienai laisvės atėmimo dienai (dešimt dienų laisvės atėmimo), ši subendrinta bausmė ir bausmė, paskirta pagal BK 259 straipsnio 2 dalį, subendrinta apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta dvejų metų ir vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

- pagal BK 260 straipsnio 3 dalį – penkerių metų laisvės atėmimo bausme (BK 54 straipsnio 3 dalis);

- pagal BK 181 straipsnio 2 dalį – vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos bausmių dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta penkerių metų dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M., A. D. ir D. S. nuteisti už tai, kad iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai, panaudodami fizinį smurtą bei atimdami asmeniui laisvę, A. M. naudai prievartavo turtą iš P. V., t. y. 2013 m. birželio 28 d. apie 23.20 val. Kreivalaužių k., Nemenčinės sen., Vilniaus r. A. M., A. D. ir D. S. nenustatytu automobiliu, kurį vairavo D. S., nuvežė P. V. į A. M. gyvenamąją vietą – namą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio rūsyje, panaudodami psichinę prievartą, pasireiškusią grasinimu, kad turės ilgai ir sunkiai atidirbinėti A. M., reikalavo iš P. V. perduoti A. M. neįvardintą pinigų sumą, gautą iš prekybos psichotropinėmis medžiagomis, panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, suduodami: A. M. – apie dešimt kartų diržu į įvairias kūno vietas, A. D. – ne mažiau nei penkis ir ne daugiau nei dešimt smūgių diržu į įvairias kūno vietas, D. S. – du kartus ranka į veido sritį, tuo padarydami P. V. kraujosruvas ir nubrozdinimus veide, dešiniame ausies kaušelyje, dešiniame žaste, kairio peties – žasto srityje, nugaros kairėje pusėje, kryžkaulio srityje, kairėje šlaunyje, t. y. sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu, bei atėmė P. V. laisvę, prievarta laikydami jį rūsyje iki 2013 m. birželio 29 d. apie 4.30 val., kai išvestas į namo kiemą nukentėjusysis sugebėjo pabėgti.

A. M. taip pat nuteistas už tai, kad prievartaudamas turtą, t. y. sudarydamas bauginančią situaciją ir taip atimdamas galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, savo namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsyje pagrobė P. V. priklausantį turtą – 50 Lt grynųjų pinigų, mobilųjį telefoną su SIM kortele, 100 Lt vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam P. V. 150 Lt turtinę žalą.

A. M. taip pat nuteistas už tai, kad jis 2013 m. balandžio 21 d. apie 21.00 val. prie Zujūnų k., Vilniaus r. už 150 Lt pardavė E. S. 11,7813 g miltelių, kurių sudėtyje yra 1,7436 g metamfetamino.

A. D. taip pat nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio mėn. pradžios, tyrimo metu nenustatyto laiko, iki 2013 m. lapkričio 7 d. 13.05 val. savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini) – neteisėtai laikė labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, t. y. ne mažiau kaip 501,06 g miltelių, kurių sudėtyje yra 208,535 g amfetamino, kuri buvo rasta ir paimta kratos metu.

D. S. taip pat nuteistas už tai, kad tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis Kalvarijų turgavietėje, esančioje Kalvarijų g. 61, Vilniuje, neturėdamas leidimo, neteisėtai įgijo du pramoninės gamybos 9 mm kalibro šovinius, užtaisytus guminėmis kulkomis, kurie yra B kategorijos šaudmenys, ir vieną savadarbį šovinį, pagamintą naudojant 9 mm kalibro (9 mm P.A. tipo) garsinį šovinį, kuriam pašalinus plastikinį kamštį, į tūtelę buvo įstatyta sferinės formos guminė kulka ir kuris yra B kategorijos šaudmuo, kuriuos neteisėtai laikė namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsio sandėliuke, priklausančiame A. P., iki 2013 m. lapkričio 7 d. 8.00 val., kai šie šaudmenys buvo rasti ir paimti kratos metu.

D. S. taip pat nuteistas už tai, kad tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neturėdamas tikslo platinti, neteisėtai įgijo nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos, t. y. ne mažiau kaip 0,072 g miltelių, kurių sudėtyje yra 0,001 g metamfetamino, kurį neteisėtai laikė namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsio sandėliuke, priklausančiame A. P., iki 2013 m. lapkričio 7 d. 8.00 val., kai ši psichotropinė medžiaga buvo rasta ir paimta kratos metu.

Išnagrinėjusi byloje surinktus bei teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, taip pat įrodymus, gautus atlikus įrodymų tyrimą, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismas skundžiamu nuosprendžiu D. S. ir A. D. nusikalstamus veiksmus nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, o A. M. nusikalstamus veiksmus – pagal BK 181 straipsnio 2 dalį ir BK 180 straipsnio 1 dalį, t. y. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Motyvuojamoji dalis

Todėl jau vien dėl šių aplinkybių skundžiamas nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja teismo nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvadas, ir nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus įrodymus (BPK 301 straipsnio 1 dalis, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visumą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas.

Byloje nustatyta, kad 2013 m. birželio 28 d. apie 23.20 val. A. M., A. D. ir D. S. nenustatytu automobiliu, kurį vairavo D. S., iš Kreivalaužių k., Nemenčinės sen., Vilniaus r. nuvežė P. V. į A. M. gyvenamąją vietą – namą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio rūsyje padarė nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą. Šios aplinkybės apeliaciniuose skunduose neginčijamos.

Be to, iš liudytojų, mačiusių P. V. iš karto po įvykio, t. y. V. J., D. O. R. ir A. N., parodymų matyti, jog P. V. jiems sakė, kad jį sumušę vyrai ieškojo M. D. (1 t., 119, 120, 121 b. l.; 5 t., 7-8, 124 b. l.). Tačiau, kaip teisingai pastebi apeliantas A. M. skunde, P. V. šiems liudytojams neminėjo apie reikalavimą perduoti psichotropines medžiagas ar pinigus už jas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nusikalstamos veikos padarymo metu A. M. sudavė nukentėjusiajam apie dešimt smūgių diržu į įvairias kūno vietas, A. D. – ne mažiau nei penkis ir ne daugiau nei dešimt smūgių diržu į įvairias kūno vietas, o D. S. – du smūgius ranka į veido sritį. Pažymėtina, kad nuteistasis A. M. apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad proceso dalyvių parodymai dėl suduotų smūgių skaičiaus prieštarauja vieni kitiems, o nukentėjusiojo parodymai dėl šios aplinkybės nesutampa ir tarpusavyje. Nukentėjusysis P. V. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad A. M. jam sudavė apie šimtą smūgių su šokdyne į įvairias kūno vietas, A. D. – apie dvidešimt ar trisdešimt smūgių diržu bei tiek pat smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, o D. S. – apie dvidešimt ar trisdešimt smūgių diržu, rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas (1 t., 101 b. l.). Pirmosios instancijos teisme P. V. teigė, kad fizinis smurtas prieš jį iš viso nebuvo naudojamas (5 t., 14 b. l.), o apeliacinės instancijos teisme tvirtino, kad nuteistieji jam sudavė tik po vieną ar du smūgius (6 t., 162-163 b. l.). Iš A. M. parodymų matyti, kad jis sudavė apie šešis ar dešimt smūgių diržu, o kiti nuteistieji nukentėjusiojo nemušė (4 t., 46-48, 188-190 b. l.). Nuteistasis D. S. pripažino, kad smurtavo prieš nukentėjusįjį, tačiau teigė, kad jam sudavė tik du smūgius delnais, A. D. – apie dvidešimt smūgių su šokdyne, A. M. – apie penkis smūgius su šokdyne (3 t., 138-139, 148-150 b. l.; 5 t., 8-11 b. l.). Pagal A. D. parodymus A. M. nukentėjusiajam sudavė apie trisdešimt ar penkiasdešimt smūgių su šokdyne ir diržu į įvairias kūno vietas, D. S. – apie tris smūgius, o pats A. D. – ne daugiau nei dešimt smūgių (3 t., 62-63, 65-69 b. l.; 5 t., 125-128 b. l.). Atsižvelgiant į šiuos duomenis, darytina išvada, kad byloje nėra galimybės objektyviai nustatyti, kiek smūgių nukentėjusiajam sudavė kiekvienas nuteistasis atskirai.

Specialisto išvadoje konstatuota, kad nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai, kurie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, buvo padaryti dėl trylikos trauminių poveikių (1 t., 114-115 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas V. K. patvirtino šią specialisto išvadą ir patikslino, kad neįmanoma nustatyti, kiek tiksliai smūgių buvo suduota P. V.. Ekspertas taip pat nurodė, kad trauminis poveikis negali būti visais atvejais vertinamas kaip smūgis. Tai gali būti ir atsirėmimas į kietą daiktą, ir suspaudimas pirštais. Be to, anot eksperto, nukentėjusiajam galėjo būti suduota ir daugiau smūgių nei nustatytas trauminių poveikių kiekis (6 t., 161 b. l.). Esant šiems duomenims, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tikslus smūgių kiekis byloje nenustatytas, tačiau tai nepaneigia padaryto sveikatos sutrikdymo fakto.

Apeliantas D. S. skunde neigia susitarimą veikti bendrininkų grupe ir nurodo, kad apie A. M. reikalavimą P. V. atiduoti pagrobtus juvelyrinius dirbinius sužinojo tik važiuojant į A. M. namus.

Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, nurodyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų (dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas) ir subjektyviųjų požymių (tyčia ir susitarimas padaryti nusikalstamą veiką) visuma (bendrininkavimo sudėtis), įtvirtinta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, įtvirtintos BK specialiojoje dalyje, požymius. Pažymėtina, kad, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos. Kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestais, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, Nr. 2K-275/2007, Nr. 2K-229/2008, Nr. 2K-P-218/2009, Nr. 2K-70-976/2016).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji A. M., D. S. ir A. D. šią nusikalstamą veiką padarė, veikdami bendrininkų grupe. Tai, kad D. S. apie nuteistųjų susitikimo su P. V. priežastį (atgauti pagrobtus juvelyrinius dirbinius) sužinojo tik važiuojant į A. M. namus ir kad D. S. negavo jokios naudos, aukščiau paminėtos išvados nepaneigia. Pažymėtina, kad pagal bylos aplinkybes visi nuteistieji naudojo fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį ir reikalavo grąžinti pagrobtus juvelyrinius dirbinius, matė vienas kito veiksmus ir jiems pritarė. Atsižvelgiant į tai, aukščiau paminėti nuteistojo D. S. apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas A. M. nuteisė ir už tai, kad atimdamas galimybę nukentėjusiam priešintis, savo namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsyje pagrobė P. V. priklausantį turtą – 50 Lt grynųjų pinigų ir mobilaus ryšio telefoną su SIM kortele, 100 Lt vertės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuos A. M. veiksmus kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Nukentėjusiojo P. V. ir nuteistojo A. D. parodymai patvirtina, kad A. M. nusikalstamos veikos padarymo metu iš tiesų paėmė iš nukentėjusiojo 50 Lt grynųjų pinigų ir mobilaus ryšio telefoną. Tačiau už šiuos grynuosius pinigus buvo nupirkta maisto ir gėrimų, kuriuos nuteistieji, taip pat ir nukentėjusysis, suvartojo tą pačią naktį. Be to, nukentėjusysis tvirtino, kad mobilaus ryšio telefonas priklausė A. M. (5 t., 14 b. l.; 6 t., 196 b. l.). Aplinkybę, kad A. M. buvo davęs nukentėjusiajam ne vieną mobilaus ryšio telefoną, nurodė ir pats A. M.. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad mobilaus ryšio telefonas nebuvo svetimas turtas A. M. ir jis neturėjo tikslo jį pasisavinti. Be to, apeliaciniame skunde nuteistasis A. M. nurodo, kad mobilaus ryšio telefonas buvo paimtas siekiant sutrukdyti nukentėjusiajam kreiptis pagalbos. Teisėjų kolegijos vertinimu, paimdamas iš nukentėjusiojo pinigus ir liepdamas kitiems nuteistiesiems nupirkti už juos maisto ir gėrimų A. M. siekė pademonstruoti savo viršenybę prieš nukentėjusįjį, sukelti jo bejėgišką būklę ir taip palengvinti nusikalstamos veikos padarymą, t. y. priversti nukentėjusįjį įvykdyti jo reikalavimą grąžinti pagrobtus juvelyrinius dirbinius. Todėl šie A. M. veiksmai, t. y. mobilaus ryšio telefono ir 50 Lt grynųjų pinigų paėmimas iš nukentėjusiojo, negali būti kvalifikuojami kaip atskira A. M. nusikalstama veika pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste pinigų ir mobiliojo ryšio telefono paėmimas vertintinas kaip savavaldžiavimo sudėties objektyviosios pusės elementai, o laisvės atėmimas – kaip savavaldžiavimą kvalifikuojantis požymis (fizinė prievarta).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra duomenų, kurie objektyviai patvirtintų, jog A. M. sudegino iš nukentėjusiojo paimtą mobilaus ryšio telefoną (šią aplinkybę nurodė nuteistasis A. D., tačiau jos nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys, išskyrus nukentėjusiojo P. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos teisme paneigė pats nukentėjusysis). Todėl nėra pagrindo A. M. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 187 straipsnio 1 dalį.

A. M. savo skunde apeliuoja į BK 44 straipsnio 7 dalies nuostatų pažeidimą, nurodydamas, kad jam nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti P. V. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Šis apelianto teiginys neatitinka tikrovės. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad P. V. buvo apklaustas 2013 m. liepos 9 d. (1 t., 98-100 b. l.), o įtarimas A. M. pareikštas tik 2013 m. lapkričio 7 d. Iš to seka, kad nukentėjusiojo apklausos metu A. M. dar neturėjo įtariamojo statuso, todėl neturėjo ir teisės dalyvauti šioje apklausoje. Be to, A. M. buvo sudarytos galimybės P. V. apklausti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje yra nustatyta, jog A. M., A. D. ir D. S., veikdami bendrininkų grupe, panaudodami fizinę prievartą, nesilaikydami įstatyme nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė nukentėjusiojo P. V. pripažįstamą, bet neralizuotą A. M. motinos A. M. tikrą teisę, t. y. 2013 m. birželio 28 d. apie 23.20 val. Kreivalaužių k., Nemenčinės sen., Vilniaus r. A. M., A. D. ir D. S. nenustatytu automobiliu, kurį vairavo D. S., nuvežė P. V. į A. M. gyvenamąją vietą – namą, esantį (duomenys neskelbtini), nuvedė jį į šio namo rūsį, kur panaudodami fizinį smurtą – prievarta laikydami P. V. rūsyje ir suduodami ne mažiau nei trylika smūgių diržu ir rankomis į įvairias kūno vietas, taip padarydami P. V. kraujosruvas ir nubrozdinimus veide, dešiniame ausies kaušelyje, dešiniame žaste, kairio peties – žasto srityje, nugaros kairėje pusėje, kryžkaulio srityje, kairėje šlaunyje, kurie vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, o A. M. atėmus iš P. V. mobilaus ryšio telefoną ir 50 Lt grynųjų pinigų, reikalavo grąžinti nukentėjusiojo P. V. pagrobtus ir A. M. motinai A. M. priklausančius juvelyrinius dirbinius – du auksinius žiedus su deimantais, 14 000 Lt vertės, t. y. padarė nusikaltimą, nurodytą BK 294 straipsnio 2 dalyje.

Dėl nusikalstamos veikos, nurodytos BK 260 straipsnio 1 dalyje

Skundžiamu nuosprendžiu A. M. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. balandžio 21 d. apie 21.00 val. prie Zujūnų k., Vilniaus r. už 150 Lt pardavė E. S. 11,7813 g miltelių, kurių sudėtyje yra 1,7436 g metamfetamino.

Apeliaciniame skunde A. M. neigia savo kaltę dėl šio nusikaltimo padarymo ir nurodo, kad jo kaltė grindžiama tik liudytojos E. S. parodymais, kurie nebuvo patikrinti pirmosios instancijos teisme, todėl jie nelaikytini patikimais, juolab kad E. S. priklausoma nuo narkotikų ir buvo pasislėpusi nuo teismo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria A. M. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikinama. Šioje dalyje priimamas naujas nuosprendis BPK 329 straipsnio 1 punkte nurodytu pagrindu.

Iš bylos duomenų matyti, kad 2013 m. balandžio 22 d. E. S. pranešė ikiteisminio tyrimo įstaigai apie tai, jog ji įsigijo iš A. M. psichotropinę medžiagą – amfetaminą, kurią pateikė pareigūnams (1 t., 15 b. l.). Atlikus tyrimą, nustatyta, kad E. S. pateikta tirti medžiaga yra metamfetaminas, kurios svoris – 11,7813 g, o joje yra 1,7436 g gryno metamfetamino (1 t., 21-22 b. l.). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu E. S. nurodė, kad per keturis mėnesius apie dešimt kartų ji pirko po dešimt ar penkiolika gramų psichotropinės medžiagos – amfetamino – iš A. M., už vieną gramą mokėdama 15 Lt. Paskutinį kartą ji pirko šią psichotropinę medžiagą iš A. M. 2013 m. balandžio 21 d. apie 21 val., už dešimt gramų sumokėjo 150 Lt. Dalį šios psichotropinės medžiagos ji suvartojo namuose, o likusią dalį nuvykusi į policijos komisariatą atidavė policijos pareigūnams, nes nenorėjo sutikti su A. M. pasiūlymu platinti amfetaminą didesniais kiekiais (1 t., 32-33, 38-39, 44-46 b. l.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teisme E. S. nebuvo apklausta, tačiau vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas perskaitė jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu.

Vilniaus apygardos prokuratūros 2013 m. gruodžio 3 d. nutarimu E. S. buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl BK 259 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo, nes savanoriškai pareigūnams atidavė neteisėtai laikomą psichotropinę medžiagą (1 t., 47-48 b. l.). Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymai vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau vis dėlto tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys, nei vertinant kitų liudytojų parodymus, t. y. įrodymais galima pripažinti tik tokius parodymus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai yra patvirtinami ir kitais bylos duomenimis.

Pažymėtina, kad siekiant patikrinti E. S. parodymus, ji buvo apklausta apeliacinės instancijos teisme. Šios apklausos metu ji paneigė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir nurodė, kad niekada nėra įsigijusi psichotropinių medžiagų iš A. M.. E. S. tvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu jai buvo daromas psichologinis spaudimas ir ji buvo priversta duoti tokius parodymus, kokius nurodė pareigūnai. Be to, iš E. S. parodymų matyti, kad ji ne savo valia ir noru atvyko į policiją. Ją atvežė pareigūnas, kuris rado jos namuose psichotropinę medžiagą – metamfetaminą. Anot E. S., ji narkotikus gaudavo iš P. V. (6 t., 194-195 b. l.).

Iš kratos protokolo matyti, kad A. M. gyvenamojoje vietoje buvo rastos trejos svarstyklės (2 t., 123-124 b. l.), o ant jų – psichotropinių medžiagų – amfetamino ir metamfetamino – pėdsakų (2 t., 181-183 b. l.). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien ši aplinkybė nepatvirtina A. M. kaltės dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis A. M. ir nukentėjusysis P. V. nurodė, jog šios elektroninės svarstyklės, rastos pas A. M., priklauso P. V.. Atsižvelgiant į tai, kad P. V. tam tikrą laikotarpį gyveno pas A. M. ir vartojo narkotikus, nėra pagrindo abejoti šia nuteistojo ir nukentėjusiojo nurodyta aplinkybe, juolab kad ją paneigiančių duomenų byloje nėra.

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-619/2012, Nr. 2K-232/2014, Nr. 2K-368-942/2016).

Įvertinus nustatytų aplinkybių visuma, darytina išvada, kad byloje neįrodyta, jog A. M. padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Todėl šioje dalyje A. M. išteisinamas.

Priėmus tokį sprendimą, naikintina nuosprendžio dalis dėl 150 Lt konfiskavimo BK 72 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 253 straipsnio 1 dalyje ir BK 259 straipsnio 2 dalyje

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. S. tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis Kalvarijų turgavietėje, esančioje Kalvarijų g. 61, Vilniuje, neturėdamas leidimo, neteisėtai įgijo tris B kategorijos šaudmenis bei tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neturėdamas tikslo platinti, neteisėtai įgijo nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos, t. y. ne mažiau kaip 0,072 g miltelių, kurių sudėtyje yra 0,001 g metamfetamino. Šiuos šaudmenis ir psichotropinę medžiagą D. S. neteisėtai laikė namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsio sandėliuke, priklausančiame A. P., iki 2013 m. lapkričio 7 d. 8.00 val., kai jie buvo rasti ir paimti kratos metu.

Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai D. S. pripažino kaltą padariusį nusikalstamas veikas, nurodytas BK 253 straipsnio 1 dalyje ir BK 259 straipsnio 2 dalyje.

Byloje nustatyta, kad atlikus kratą sandėliuke, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo rasti milteliai, kurių sudėtyje yra 0,001 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, ir šoviniai, t. y. du pramoninės gamybos 9 mm kalibro šoviniai, užtaisyti guminėmis kulkomis, priskiriami B kategorijos šaudmenims, ir vienas savadarbis šovinys, pagamintas naudojant 9 mm kalibro (9 mm P.A. tipo) garsinį šovinį, kuriam pašalinus plastikinį kamštį, į tūtelę buvo įstatyta sferinės formos guminė kulka, priskiriama B kategorijos šaudmenims (2 t., 89-91, 181-183 b. l.; 3 t., 17-20 b. l.). Iš bylos duomenų matyti, kad nors aukščiau paminėtas sandėliukas nuosavybės teise priklauso A. P. (2 t., 98 b. l.), tačiau juo naudojosi nuteistasis D. S.. Šią aplinkybę patvirtina ne tik tai, kad raktai nuo šio sandėliuko durų buvo rasti pas nuteistąjį namuose (2 t., 78-79, 84-85 b. l.), bet ir tai, jog ant plastikinio maišelio, buvusio šiame sandėliuke, rastas vienas rankos piršto pėdsakas buvo paliktas D. S. (2 t., 187-188, 198-200 b. l.). Be to, pats nuteistasis pripažino, kad tiek šoviniai, tiek psichotropinė medžiaga, rasti aptariamame sandėliuke, priklauso jam (3 t., 138-139, 148-151 b. l.; 5 t., 8-11 b. l.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad nuteistasis nežinojo, kokius šaudmenis įsigyja, nepanaikina veikos pavojingumo ir nešalina jos baudžiamumo. Pažymėtina, kad šio nusikaltimo, nurodyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas yra baigtas nuo šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimo, įgijimo, laikymo, nešiojimo, gabenimo pradžios momento arba jų realizavimo (Kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-261-677/2015, Nr. 2K-153-942/2016). Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – reiškiasi tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, gamina, įgyja, laiko, nešioja, gabena ar realizuoja šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas, ir nori taip veikti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teisme D. S. nurodė, jog būdamas nepilnametis jis iš pradžių bandė ginklą ir šaudmenis įsigyti ginklų parduotuvėje, tačiau ten šių prekių jam nepardavė, todėl jis juos įsigijo turgavietėje (5 t., 10 b. l.). Tai parodo, kad nuteistasis suvokė šių veiksmų neteisėtumą ir norėjo taip veikti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentas, kad D. S. neveikė tiesiogine tyčia, atmetamas kaip nepagrįstas.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad D. S. padaryta nusikalstama veika yra pakankamai pavojinga, nes ja kėsinamasi į visuomenės saugumą, kuriam kyla pavojus dėl neteisėto disponavimo šaudmenimis. Tai, kad apelianto laikytų šovinių kiekis nėra didelis (trys šoviniai), dar nereiškia, kad veika yra mažareikšmė.

Pagal BK 259 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 44 straipsnio 1 dalyje už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ar laikymą nedideliais kiekiais be tikslo parduoti ar kitaip platinti numatyta administracinė atsakomybė. Taigi įstatymų leidėjas už nedidelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ir (ar) laikymą neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti nustatė ir baudžiamąją, ir administracinę atsakomybę. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos) nustatytos tik viršutinės narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio kiekio ribos, žemutinė konkrečių medžiagų nedidelio kiekio riba neapibrėžta, todėl narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekis nėra objektyvus ir pakankamas kriterijus administracinio teisės pažeidimo ir baudžiamojo nusižengimo dispozicijoms atriboti.

ATPK 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Sprendžiant, kokia – baudžiamoji ar administracinė – atsakomybė taikytina, turėtų būti atsižvelgiama į padarytos veikos pavojingumą apibūdinančių požymių visumą – narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, rūšį (jos poveikį žmogaus organizmui), kaltininko veiksmų ypatybes, jų atlikimo vietą ir kitas aplinkybes (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76/2012).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad D. S., neturėdamas tikslo platinti, neteisėtai įgijo ir laikė nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos, t. y. ne mažiau kaip 0,072 g miltelių, kurių sudėtyje yra 0,001 g metamfetamino. Pagal Rekomendacijas metamfetamino nedidelis kiekis yra ne daugiau kaip 0,2 g. Iš nuteistojo parodymų matyti, kad šią psichotropinę medžiagą jis įsigijo savam vartojimui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į tai, kad metamfetaminas yra stipri ir itin sveikatą žalojanti psichotropinė medžiaga, greitai sukelianti priklausomybę, darytina išvada, kad D. S. padaryta veika atitinka BK 259 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Todėl aplinkybė, kad liudytojai E. S. už neteisėtą disponavimą psichotropine medžiaga buvo pritaikyta administracinė atsakomybė, nesudaro pagrindo apeliantą D. S. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį išteisinti.

Pažymėtina, kad teismas, nuteisdamas asmenį už kurios nors vienos ar kelių BK 259 straipsnio 2 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam D. S. inkriminuotas nedidelio kiekio psichotropinės medžiagos – metamfetamino – įgijimas nėra pagrįstas baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Byloje nenustatyta, kada, kur, iš kokio asmens D. S. įsigijo šią psichotropinę medžiagą. Baudžiamojo proceso nustatyta tvarka konstatavus neteisėtą nedidelio kiekio psichotropinės medžiagos laikymą, šios medžiagos neteisėtas įgijimas nėra preziumuojamas. Todėl aplinkybė, kad D. S. tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neturėdamas tikslo platinti, neteisėtai įgijo nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos, t. y. ne mažiau kaip 0,072 g miltelių, kurių sudėtyje yra 0,001 g metamfetamino, šalintina iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio.

Nuteistojo D. S. apeliaciniame skunde teisingai pažymima, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai BK 259 straipsnio 2 dalyje nurodyta nusikalstama veika vadinama nusikaltimu. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra rašymo apsirikimo klaida, kuri nekeičia nuosprendžio esmės ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą nuosprendį.

Priešingai nei nurodoma D. S. apeliaciniame skunde, skundžiamame nuosprendyje nėra teiginių apie apelianto padarytos nusikalstamos veikos (nedidelio kiekio metamfetamino laikymo) atitikimą BK 260 straipsnio 1 ar 3 dalims.

Dėl nusikaltimo, nurodyto BK 260 straipsnio 3 dalyje

Nuteistojo A. D. parodymais, jo parodymų patikrinimo vietoje, kratos protokoluose ir specialisto išvadoje užfiksuotais duomenimis nustatyta, kad A. D. laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio mėn. pradžios, tyrimo metu nenustatyto laiko, iki 2013 m. lapkričio 7 d. 13.05 val. savo gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame (duomenys neskelbtini) – neteisėtai laikė labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, t. y. ne mažiau kaip 501,06 g miltelių, kurių sudėtyje yra 208,535 g amfetamino (2 t., 54-55, 181-183 b. l.; 3 t., 62-63, 65-69, 71-76 b. l.; 5 t., 125-128 b. l.).

Nuteistasis A. D. apeliaciniame skunde neneigia nei šios psichotropinės medžiagos laikymo fakto, nei nustatyto medžiagos kiekio, tačiau tvirtina, kad jis tokiais veiksmais tik padėjo kitam asmeniui įsigyti psichotropinę medžiagą, todėl jo veiksmai turi būti perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 3 dalies į BK 264 straipsnio 1 dalį.

BK 264 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas padėjo asmeniui įsigyti, vertė, lenkė ar kitaip jį pratino ne gydymo tikslais vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas. Lenkimo vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas objektyvieji požymiai – 1) padėjo asmeniui įsigyti, 2) vertė, 3) lenkė, 4) kitaip jį pratino – įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena šių veikų.

Padėjimas įsigyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų laikytini bet kokie kaltininko veiksmai, kuriais jis sudaro sąlygas asmeniui įsigyti šių medžiagų, palengvina tai padaryti, šalina kliūtis ir pan. Tai gali būti daroma nurodant narkotinių ar psichotropinių medžiagų platintojus, paskolinant pinigų ir pan. Šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai kaltininkas atliko veiksmus, kuriais kitam asmeniui padėjo įsigyti narkotinių ar psichotropinių medžiagų, vertė, lenkė ar kitaip pratino jį vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų apeliacinio skundo teiginį, kad A. D. padarė BK 264 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką. Tokių duomenų nepateikiama ir nuteistojo apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis neteisingai supranta BK 264 straipsnio 1 dalies nuostatas. Aplinkybė, kad A. D. psichotropines medžiagas galėjo įsigyti, vykdydamas kitų asmenų nurodymus, nesudaro pagrindo jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 3 dalies į BK 264 straipsnio 1 dalį. Be to, A. D. nuteistas tik už labai didelio kiekio psichtropinės medžiagos laikymą, todėl tai, kad nuteistasis neplatino šios psichotropinės medžiagos, teisinės reikšmės neturi.

Dėl bausmių

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK 41 straipsnio 2 dalies, BK 54 straipsnio 2 dalies bei BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Be to, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Apeliacinės instancijos teismas, skirdamas A. M. bausmę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, atsižvelgia į tai, kad A. M. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis), praeityje teistas (4 t., 68-83 b. l.), baustas administracine tvarka (4 t., 64-66 b. l.), dirbo (4 t., 89-90 b. l.). Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įvertinusi šių aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad A. M. už BK 294 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą skirtina laisvės atėmimo bausmė, jos dydį parenkant didesnį už sankcijos vidurkį.

Iš bylos duomenų matyti, kad D. S. praeityje teistas (4 t., 11-18 b. l.), baustas administracine tvarka (4 t., 3-8 b. l.), dirba (4 t., 192 b. l.). Nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad šią nusikalstamą veiką (savavaldžiavimą) jis padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Įvertinus šias aplinkybes bei atsižvelgus į D. S. vaidmenį nusikaltimo padarymo metu, jam pagal BK 294 straipsnio 2 dalį skirtina mažesnė nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmė.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas D. S. pagal BK 259 straipsnio 2 dalį paskyrė dešimties parų arešto bausmę, o pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Apeliantas prašo paskirti švelnesnes bausmes, tačiau patenkinti tokį jo prašymą nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios D. S. paskirtos bausmės nėra per griežtos, todėl jų švelninti nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nustatyta D. S. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog jis pripažino padaręs nusikalstamas veikas, nurodytas BK 253 straipsnio 1 dalyje ir BK 259 straipsnio 2 dalyje (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), praeityje teistas, baustas administracine tvarka, dirba. Įvertinęs šias aplinkybes, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas nuteistajam už nusikaltimo, nurodyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymą pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijoje numatytam minimumui, o už baudžiamojo nusižengimo, nurodyto BK 259 straipsnio 2 dalyje, padarymą – minimalią arešto bausmę (BK 49 straipsnio 3 dalis).

Nuteistasis D. S. padarė du apysunkius nusikaltimus ir vieną baudžiamąjį nusižengimą, anksčiau laisvės atėmimo bausme nebaustas. Nuteistojo asmenybė nėra išimtinai neigiama. Procesas šioje baudžiamojoje byloje prasidėjo 2013 m. liepos 1 d. Visos šios aplinkybės sudaro pagrindą švelninti D. S. baudžiamąją atsakomybę. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad D. S. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės tikslai nebūtų pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas D. S. taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas, skiriant jam BK 71 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę ir BK 75 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytą įpareigojimą.

Skirdamas bausmę A. D. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad nustatyta ir jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (pripažino padaręs šią nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi), ir jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (nusikalstamą veiką padarė, veikdamas bendrininkų grupe). Be to, A. D. baustas administracine tvarka (3 t., 101-105 b. l.), teistas (3 t., 106-118 b. l.), dirba (3 t., 122 b. l.). Įvertinusi šių aplinkybių visumą bei A. D. vaidmenį nusikaltimo padarymo metu teisėjų kolegija sprendžia, kad A. D. už BK 294 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą skirtina laisvės atėmimo bausmė, jos dydį parenkant artimą sankcijos minimumui.

Nuteistojo A. D. apeliaciniame skunde nurodoma, kad jam pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskirta bausmė yra per griežta. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantui paskirta laisvės atėmimo bausmė yra individualizuota tinkamai, todėl neprieštarauja teisingumo principui.

Iš skundžiamojo nuosprendžio matyti, kad skirdamas A. D. bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, jog nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, įtvirtinta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (pripažino padaręs šią nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi), praeityje teistas, baustas administracine tvarka, dirba. Apeliantas prašo pripažinti dar vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad šį nusikaltimą jis padarė dėl psichinės ir fizinės prievartos, nes bauginančiais ir grasinančiais A. M. veiksmais buvo priverstas laikyti minėtus narkotikus savo bute (BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Tačiau byloje nėra duomenų, kurie objektyviai patvirtintų aplinkybes, kad dėl išorinių nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių buvo gerokai sumažinta galimybė jam pasirinkti teisėto elgesio variantą, o nusikalstamos veikos iniciatorius prievarta palenkė atlikti neteisėtus veiksmus. Todėl nagrinėjamu atveju ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė neegzistuoja. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, A. D. už BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto nusikaltimo padarymą paskyrė mažesnę nei nurodyta įstatyme laisvės atėmimo bausmę. Todėl dar labiau švelninti nuteistajam paskirtą bausmę nėra jokio pagrindo.

Pažymėtina, kad BK 260 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nusikaltimas priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų kategorijos, o BK 75 straipsnyje nenustatyta galimybė atidėti bausmės vykdymą asmeniui, padariusiam labai sunkų nusikaltimą. Todėl nėra pagrindo patenkinti A. D. apeliacinio skundo prašymą taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1 punktu, BPK 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. nuosprendį pakeisti.

A. M. nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 2 dalies ir BK 180 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams ir dviem mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria A. M. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – A. M. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Panaikinti nuosprendžio dalis dėl A. M. paskirtų bausmių subendrinimo BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalių, 5 dalies 1 punkto pagrindu ir nuosprendžio dalį dėl 150 Lt konfiskavimo BK 72 straipsnio 2 dalies pagrindu.

D. S. nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Panaikinti nuosprendžio dalis dėl D. S. paskirtų bausmių bendrinimo BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalių, 5 dalies 2 punkto pagrindu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę, paskirtą pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais subendrinti su bausmėmis, paskirtomis Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir BK 259 straipsnio 2 dalį, ir paskirti D. S. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams ir septyniems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, D. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, paskiriant jam 10 MGL (376,6 Eur) dydžio įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią D. S. privalo sumokėti per vienerius metus nuo šio nuosprendžio priėmimo, ir įpareigojant jį neišvykti iš gyvenamosios vietos (Vilniaus m.) ribų, be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. nuosprendžio pašalinti kaltinimo dalį, kad D. S. tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai įgijo nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos, t. y. ne mažiau kaip 0,072 g miltelių, kurių sudėtyje yra 0,001 g metamfetamino.

A. D. nusikalstamą veiką iš BK 181 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl A. D. paskirtų bausmių bendrinimo BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalių pagrindu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmę, paskirtą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 6 d. nuosprendžiu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, bausmių apėmimo būdu subendrinti su šiuo nuosprendžiu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį paskirta bausme ir paskirti A. D. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.