Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams;

BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams;

pagal 290 straipsnį – laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtąsias bausmes subendrinus apėmimo būdu, nustatyta bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams keturiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu paskirta bausme (laisvės apribojimu penkiems mėnesiams) ir galutinė subendrinta bausmė R. P. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams penkiems mėnesiams.

Priteista iš R. P.: nukentėjusiajam T. F. 6002 Lt (6000 Lt neturtinės ir 2 Lt turtinės) žalos, Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui – 1555,63 Lt, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos – 34 486,56 Lt ir Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos – 156,90 Lt turtinės žalos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. P. nuteistas pagal BK 286 straipsnį už pasipriešinimą valstybės tarnautojams – policijos pareigūnams, t. y. už tai, kad 2008 m. balandžio 16 d., apie 11.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), su K. Č. (kuriam 2009 m. balandžio 15 d. priimtas teismo baudžiamasis įsakymas) bendrais tyčiniais veiksmais panaudojo fizinį smurtą prieš savo pareigas atliekančius (duomenys neskelbtini) miesto vyriausiojo policijos komisariato Pirmojo policijos komisariato kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus (toliau – (duomenys neskelbtini) miesto VPK 1 PK KP NTS) vyresnįjį tyrėją D. B. ir tyrėją T. F.. R. P., aktyviais veiksmais vengdamas sulaikymo, griebdamas už D. B. mobiliojo ryšio telefono ir neleisdamas iškviesti policijos pareigūnų, užsimodamas ranka prieš D. B., T. F. tai sutrukdžius, sudavė vieną smūgį kitos rankos kumščiu T. F. į kairę ausį, vieną kartą spyrė į dešinę koją ir taip padarė T. F. nesunkų sveikatos sutrikdymą; po to, D. B. ir T. F. parvertus R. P. ant lovos ir uždedant antrankius, priešinosi rankų judesiais ir taip padarė D. B. nubrozdinimus kairės plaštakos pirštuose.

Be to, R. P. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą už tai, kad tuo pačiu laiku toje pačioje vietoje suduodamas rankos kumščiu į kairę ausį bei vieną kartą spirdamas į dešinę koją tarnybos pareigas vykdančiam (duomenys neskelbtini) miesto VPK 1 PK KP NTS tyrėjui T. F., padarė kairės ausies sumušimą, kairės ausies būgnelio perforaciją, nubrozdinimus dešinės blauzdos priekyje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą (dėl kairės ausies būgnelio perforacijos T. F. sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui).

Be to, R. P. nuteistas pagal BK 290 straipsnį už tai, kad pirmiau nurodytomis aplinkybėmis įžeidė valstybės tarnautojus – policijos pareigūnus, t. y. išplūdo įžeidžiančiais žodžiais savo pareigas atliekančius (duomenys neskelbtini) miesto VPK 1 PK KP NTS vyresnįjį tyrėją D. B. ir tyrėją T. F.: vadino juos: „mentai“, „gaidžiai“, „piderastai“, o sulaikytas ir vedamas nuo (duomenys neskelbtini) namo, esančio (duomenys neskelbtini), kiemo iki (duomenys neskelbtini) miesto vyriausiojo policijos komisariato Pirmojo policijos komisariato, esančio (duomenys neskelbtini), toliau juos vadino tais pačiais žodžiais, T. F. pasakė „užsiauginai ožio barzdą mente, ar nori būti į mane panašus“.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis R. P. savo apeliaciniu skundu ginčija nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, padarymą, o ginčydamas savo kaltę dėl šios jam inkriminuotos veikos apeliantas iš esmės skundžia apylinkės teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą. Tačiau kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad, sprendžiant R. P. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. R. P. kaltė, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Todėl apelianto argumentai, kuriais jis neigia kaltę, laikytini nepagrįstais, konstatuojant, kad nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu surinktiems ir teisme ištirtiems įrodymams ir remiantis jais padarytoms teismo išvadoms.

Be to, priešingai apelianto tvirtinimams, kad viso teisminio nagrinėjimo metu teisėja akivaizdžiai palaikė nukentėjusiuosius, kolegija daro išvadą, kad šioje byloje apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek R. P. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama R. P. kaltė. Tai nukentėjusiųjų T. F., D. B., liudytojų K. Č., V. M. parodymai, specialistų išvados, kiti rašytiniai byloje esantys duomenys. Kartu pažymėtina tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl nuteistojo R. P. nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes apylinkės teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra esminių prieštaravimų. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu sutinka visiškai.

Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą atsako tas, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl nukentėjusiojo tarnybos ar piliečio pareigų vykdymo. BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkto kvalifikuojamasis požymis yra tada, kai žmogaus sveikata tyčiniais kaltininko veiksmais nesunkiai sutrikdomai dėl tarnybos pareigų vykdymo, kai tyčiniu nesunkiu sveikatos sutrikdymu siekiama nutraukti tokią veiklą dabartyje ar siekiant užkirsti kelią tokiai veiklai ateityje.

Faktiniais bylos duomenimis – nukentėjusiųjų T. F. (3 t., 63–66 b. l.), D. B. (3 t., 66–67 b. l.), liudytojų K. Č. (3 t., 69–70 b. l.), V. M. (3 t., 129 b. l.) teismo posėdžio metu duotais parodymais; 2008-04-16 (duomenys neskelbtini) miesto vyriausiojo policijos komisariato Pirmojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjo T. F. ir vyresniojo tyrėjo D. B. tarnybiniais pranešimais (1 t., 22–25 b. l.); 2008-10-20 (duomenys neskelbtini) apskrities VPK tarnybinio patikrinimo išvada (1 t., 55–61 b. l.); 2008-04-16 specialisto išvada Nr. G 639/08(04) (1 t., 84 b. l.); 2008-06-16 specialisto išvada Nr. G 640/08(04) (1 t., 88 b. l.); 2008-04-17 specialisto išvada Nr. G 642/08(04) (1 t., 146 b. l.) – nustatyta, kad nukentėjusieji D. B. ir T. F. vykdydami savo tarnybines pareigas, 2008-04-16, apie 11.30 val., atvyko į butą, esantį (duomenys neskelbtini), prisistatė ir parodė savo tarnybinius pažymėjimus, nurodė atvykimo pagrindą, po to, jiems bekalbant su K. Č., ir paskambinus į R. P. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, kuris buvo padėtas svetainėje ant stalo, iš virtuvės keikdamasis necenzūriniais žodžiais, išvadindamas policijos pareigūnus „mentais, gaidžiais, piderastais“, būdamas agresyviai nusiteikęs, dėl to liudytoja V. M., pasiėmusi savo mažametį vaiką, išėjo pas kaimynę, R. P. įėjo paskui pareigūną T. F. į svetainę, ten policijos pareigūnams prisistačius ir parodžius tarnybinius pažymėjimus, D. B. perspėjus ir paprašius R. P. nusiraminti ir elgtis santūriau, pastarasis nenurimo ir bandė T. F. kakta suduoti į galvą, D. B. pasakius, kad teks R. P. apklausti policijos komisariate, ir prašant jį apsirengti ir eiti kartu su jais, R. P. atsisakė eiti, o D. B. pasakius, kad, jei šis neis gera valia, bus išvežtas policijos pareigūnų tarnybiniu automobiliu, ir bandant mobiliojo ryšio telefonu surinkti policijos komisariato telefono numerį, R. P. griebė ranka D. B. mobiliojo ryšio telefoną, tačiau nepavykus sugriebti užsimojo ranka, kurią sustabdė pareigūnas T. F. savo ranka. Po to R. P., tęsdamas savo veiką, kitos rankos kumščiu trenkė pareigūnui T. F. į kairę ausį bei spyrė vieną kartą į dešinę koją, todėl T. F. ir D. B. parvertė R. P. ant lovos, šiam toliau aktyviai priešinantis policijos pareigūnams, užlaužė abi rankas už nugaros ir uždėjo antrankius. Po minėtų R. P. veiksmų T. F. buvo padarytas kairės ausies sumušimas, kairės ausies būgnelio perforacija, nubrozdinimai dešinės blauzdos priekyje, tai yra nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t. 88 b. l.).

Nuteistojo R. P. pagrindinis skundo argumentas dėl, jo manymu, neteisingo jo nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą yra tai, kad šis kaltinimas paremtas tik specialisto išvada. Pasak apelianto, nukentėjusysis T. F. tariamai patyręs ausies traumą simuliavo, imitavo arba „nurašė“ jo atžvilgiu anksčiau turėtą traumą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apylinkės teismas, priimdamas apelianto atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažindamas jį kaltu pagal aptariamą straipsnį, nesirėmė vien specialisto išvada (1 t., 88 b. l.), o rėmėsi surinktų ir teismo posėdžių metu ištirtų bei išnagrinėtų duomenų visuma, tai yra teisminio nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymais, kurie patvirtino, kad pareigūnas T. F. į minėtą butą atvyko nesužalotas. Liudytojas K. Č. parodė, kad jis nemušė pareigūno T. F., šią aplinkybę tvirtina ir nukentėjusieji bei pats nuteistasis R. P.. Bute, esančiamen (duomenys neskelbtini), daugiau jokių pašalinių asmenų nebuvo. Po įvykio pačiam R. P. buvo nustatyti rankos sužalojimai, kurie, pagal specialisto išvadą, galėjo atsirasti po smūgių sudavimo kitam asmeniui (1 t., 146 b. l.). Be to, T. F. po įvykio, tą pačią dieną, kreipėsi į medikus, jam nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, t. y. kairės ausies sumušimas, kairės ausies būgnelio perforacija, nubrozdinimas dešinės blauzdos priekyje (1 t., 88 b. l.). Vertindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su apylinkės teismo padarytomis išvadomis, kad būtent R. P. tyčia, sąmoningai suvokdamas, kad pareigūnas vykdo savo tiesiogines pareigas, panaudojo fizinį smurtą ir taip sužalojo T. F..

O faktą, kad R. P. žinojo, jog T. F. ir D. B. yra pareigūnai, patvirtina nuoseklūs ir tapatūs nukentėjusiųjų T. F. ir D. B. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek juos atitinkantys jų tarnybiniai pranešimai (1 t. 22–25 b. l.) ir liudytojo K. Č. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t., 119–120 b. l.), kuriais remiantis jo atžvilgiu buvo priimtas ir jau yra įsiteisėjęs teismo baudžiamasis įsakymas, iš jų turinio matyti, kad T. F. bei D. B. prisistatė bei parodė savo tarnybinius pažymėjimus buto duris atidariusiam K. Č. ir vėliau iš virtuvės atėjusiam į svetainę R. P.. Be to, kaip matyti iš T. F. ir D. B. parodymų, R. P. įbėgo į svetainę iš virtuvės šaukdamas „mentai, gaidžiai“. Taigi R. P., įbėgdamas iš virtuvės į svetainę, ir šaukdamas minėtus žodžius, žinojo, kad atėjo pareigūnai ir kad jie vykdo savo tarnybines pareigas.

Pagal tokias nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad R. P. veika pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą kvalifikuota tinkamai ir yra įrodyta.

Skunde nuteistasis neneigia, girdint aplink esantiems asmenims, vadinęs policijos pareigūnus „mentai“, „gaidžiai“, „piderastai“, taip pat T. F. sakęs: „užsiauginai ožio barzdą mente, ar nori būti į mane panašus“, tačiau ginčija jų prasmę. Nurodo, kad įžeidžiamus epitetus galėjo panaudoti šoko būsenos, sukant pareigūnams sulaužytą ranką, o visi jam inkriminuojami keiksmažodžiai plačiai naudojami žodžiai kasdieninėje aplinkoje. Toks nuteistojo teiginys nepagrįstas.

Pagal teismų praktiką BK 290 straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis – sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Be to, šia BK norma yra saugoma ir minėtų asmenų garbė bei orumas jiems atliekant viešojo administravimo pareigas. Įstatyme nenumatyta aplinkybių, kurioms esant valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidinėjimas galėtų būti pateisinamas (kasacinės nutartys Nr. 2K- 421/2007, 2K-396/2009). Iš to darytina išvada, kad pagal BK 290 straipsnį atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Šiame straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. Ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti. BK 290 straipsnyje numatyta nusikalstama veika aprašyta kaip formalioji, t. y. kaip būtinas bei pakankamas baudžiamajai atsakomybei objektyvusis požymis joje nurodyta veika, o nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento.

Minėta, kad pats apeliantas skunde neneigia, girdint aplink esantiems asmenims, vadinęs policijos pareigūnus „mentai“, „gaidžiai“, „piderastai“, taip pat T. F. sakęs: „užsiauginai ožio barzdą mente, ar nori būti į mane panašus“, o kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, tokius necenzūrinius žodžius apeliantas kartojo nuolat, t. y. tiek atvykus policijos pareigūnams į butą, esantį (duomenys neskelbtini), tiek pareigūnams jį sulaikius ir vedant nuo (duomenys neskelbtini) namo Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo iki (duomenys neskelbtini) miesto vyriausiojo policijos komisariato Pirmojo policijos komisariato, esančio (duomenys neskelbtini). Šie žodžiai buvo adresuoti konkrečiai tarnybines funkcijas vykdantiems policijos pareigūnams, kurių teisėtiems reikalavimams jis atsisakė paklusti. Taigi necenzūriniais žodžiais apeliantas išreiškė protestą prieš pareigūnų veiksmus, kuriais jie siekė sutramdyti apeliantą.

Vertindamas byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsižvelgiant į nuteistojo veiksmų intensyvumą, padarytos veikos pobūdį, išsakytų necenzūrinių žodžių turinį, situaciją, kurioje šie žodžiai buvo ištarti, ir tai, kad šie žodžiai buvo adresuoti policijos pareigūnams būtent dėl jų tarnybinių funkcijų vykdymo, apelianto veika atitinka BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius.

Kiti apelianto skunde nurodyti teiginiai, kurie susiję su įrodymų vertinimu, ir iš to nuteistojo R. P. keliamomis versijomis, apeliacinės instancijos teismui nenustačius įrodymų rinkimą ir tyrimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso teisės normų pažeidimų, atmestini kaip nepagrįsti.

Apelianto R. P. skundo reikalavimas – panaikinti priteistus 6000 Lt bei 34486,56 Lt civilinius ieškinius, pateiktas be jokių teisinių motyvų ir argumentų, deklaratyvus, todėl apeliacinės instancijos teismui negalint patikrinti tokio reikalavimo pagrįstumo, atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tenkinti nuteistojo R. P. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutarė:

Nuteistojo R. P. apeliacinį skundą atmesti.