- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-07
- Bylos Nr.
- e2S-1777-910/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21400-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Ribokaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Sormedica“
- Ieškovas
- V. J.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Ribokaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Sormedica“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Sormedica“ dėl nekonkuravimo susitarimo pripažinimo apsimestiniu ir priedų išmokėjimo bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Sormedica“ priešieškinį ieškovui V. J. dėl kompensacijos ir baudos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Atsakovė kreipėsi į teismą su priešieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 28 312,01 Eur kompensaciją už nekonkuravimo įsipareigojimų vykdymą ir 1448,10 Eur baudą už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.
2. Atsakovė taip pat pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ieškovui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį turtą, esantį pas ieškovą ir trečiuosius asmenis, o jo nesant ar esant nepakankamai, areštuoti ieškovo pinigines lėšas, esančias jo banko sąskaitose ir pas trečiuosius asmenis, taip pat ieškovo gautinas sumas iš trečiųjų asmenų. Prašymą atsakovė grindė didele ieškinio suma, nurodydama, kad ieškovas šiuo metu neturi jokio nekilnojamojo turto, o trumpalaikis turtas (lėšos, atsargos, įrenginiai) dėl savo pobūdžio nėra pakankamas garantas, užtikrinantis ieškovo finansinės padėties stabilumą. Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovas, turėdamas nekilnojamojo turto ir numatydamas galimus atsakovės reikalavimus, jį perleido tretiesiems asmenims, todėl kyla didelė rizika, jog ieškovas savo turimą kilnojamąjį turtą taip pat gali perleisti ar kitaip sunaikinti, o lėšas, esančias banko sąskaitose, iššvaistyti, tokiu būdu siekdamas išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 9 d. nutartimi atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
4. Preliminariai įvertinęs pareikštą priešieškinį, teismas sprendė, kad yra pagrindo manyti, jog atsakovė tikėtinai pagrindė savo reikalavimą. Teismas vertino, kad priešieškinyje nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai tikėtinai pagrindžia ieškovo atsakomybę už konkurencinę veiklą.
5. Spręsdamas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos – būsimo teismo sprendimo neįvykdymo ar vykdymo apsunkinimo grėsmės, teismas, atsižvelgdamas į atsakovės dėstomas aplinkybes, kad atsakovė yra išmokėjusi ieškovui nemažas kompensacines išmokas, susijusias su darbo sutarties ir nekonkuravimo sutarties vykdymu, konstatavo nesant pagrindo vertinti, jog priešieškiniu prašomos priteisti sumos ieškovui yra labai didelės.
6. Teismas sprendė, kad atsakovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovui yra nepakankamai motyvuotas, atsakovas nenurodė faktinių duomenų ar aplinkybių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, galinčių patvirtinti realią grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Byloje nepateikta jokių faktinių duomenų, juos galinčių pagrįsti įrodymų, kad ieškovas vengtų vykdyti kokias nors prievoles, slėptų pajamas, t. y. kad visomis įmanomomis priemonėmis siektų išvengti galimo atsakovui palankaus teismo sprendimo vykdymo. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas atsakovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Atskiruoju skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti atsakovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Priešingai nei konstatavo teismas, ta aplinkybė, kad atsakovė (darbdavė) yra išmokėjusi ieškovui (darbuotojui) kompensacines išmokas, nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovės prašomos priteisti sumos ieškovui nėra laikytinos didelėmis, nes nėra aišku, ar ieškovas kaip kompensaciją gautas pinigines lėšas vis dar turi. Ieškovas neturi jokio registruoto nekilnojamojo turto, taip pat nėra duomenų, kad ieškovas turėtų kokio nors kilnojamojo turto. Be to, pats ieškovas ieškinyje nurodo, kad šiuo metu yra bedarbis, todėl laikytina, jog ieškovo turtinė padėtis nėra gera ir atitinkamai priešieškinio suma jam yra didelė. Net ir tuo atveju, jei ieškovas jam išmokėtą kompensaciją ar jos dalį vis dar turi, šios lėšos nėra laikytinos pakankamu garantu, patvirtinančiu ieškovo finansinės padėties stabilumą ir patvirtinančia aplinkybę, kad atsakovės reikalavimo suma jam nėra laikytina didele, nes ieškovas jokių kitų pajamų šiuo metu negauna, be to, atsakovės reikalavimas yra didesnis nei ieškovui išmokėta suma.
7.2. Teismas visiškai neįvertino faktų, patvirtinančių nesąžiningus ieškovo veiksmus, siekiant išvengti įvykdyti atsakovės reikalavimus. Atsakovės pateiktas Nekilnojamojo turto registro išrašas įrodo ieškovo siekį slėpti savo turimą turtą. Iš nurodyto išrašo matyti, kad ieškovas turėjo nekilnojamojo turto, tačiau nesąžiningai ruošėsi galimiems atsakovės reikalavimams ir perleido jį tretiesiems asmenims. Ieškovas nesąžiningai pateikė ieškinį teismui tik tuomet, kai gavo atsakovės reikalavimą grąžinti sumokėtą kompensaciją ir sumokėti baudą, o tai parodo nesąžiningus ieškovo veiksmus, siekiant išvengti įvykdyti atsakovės reikalavimus. Su priešieškiniu pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas faktiškai dirba UAB „Protingi medicinos sprendimai“ naudai, tačiau slepia šį faktą ir galimai gaunamas pajamas. Ieškovas nenurodo ir neįrodinėja, kad jis ieškotų kito darbo, o tai netiesiogiai patvirtina, kad ieškovas turi pragyvenimo šaltinį, tačiau jį sąmoningai slepia, siekdamas išvengti įsipareigojimų vykdymo. Toks nesąžiningas elgesys pagrindžia prielaidą, kad ieškovas ir toliau elgsis nesąžiningai ir bandys slėpti turimą turtą bei lėšas, kad teismo sprendimas, jeigu jis būtų palankus atsakovei, nebūtų įvykdytas.
Atsiliepimas
8. Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašė atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Priešieškinio reikalavimai negali būti laikomi bent preliminariai pagrįstais, nes susitarimas dėl nekonkuravimo buvo apsimestinis, o tikroji šalių valia susitarti dėl darbo sutarties ir nekonkuravimo susitarimo nutraukimo bei priedų už projektus išmokėjimo.
8.2. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja teismo sprendimo byloje įvykdymo apsunkinimo grėsmė. Ieškinio sumos dydis nėra pagrindas teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones, be to, ieškovas yra vertingas specialistas rinkoje. Šią aplinkybę patvirtina atsakovės ieškovui mokėtos sumos darbo sutarties galiojimo metu (2616 Eur per mėnesį) ir jos nutraukimo metu (išmokėjo 28 312,01 Eur).
Šalies argumentai
8.3. Ieškovas yra sąžiningas. Atsakovė meluoja, teigdama, kad ieškovas turėjo nekilnojamojo turto, tačiau, ruošdamasis galimiems atsakovės reikalavimams, jį perleido tretiesiems asmenims. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad ieškovo visi nekilnojamojo turto sandoriai buvo sudaryti 2001 ir 2015 metais, t. y. paskutinis sandoris sudarytas daugiau kaip prieš 4 metus.
Atsiliepimas
8.4. Atsakovė klaidingai teigia, kad ieškovas buvo nesąžiningas, nes teismui ieškinį pateikė tik atsakovei pareikalavus sumokėti sumas. Priešingai, atsakovė savo reikalavimus darbo ginčų komisijai (o po to teismui) pateikė tik po to, kai ieškovas pradėjo reikalauti jam priklausančių sumų.
8.5. Tai, kad ieškovas yra mokus ir sąžiningas, netiesiogiai patvirtina ir jo laiku ir tinkamai atliekami bankiniai mokėjimų pavedimai už atstovavimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
10. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, byloje sprendžiamas klausimas nesusijęs su viešojo intereso gynimu, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
11. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių institutą, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.
12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, kai yra dvi privalomos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nėra pagrindo.
13. Nagrinėjamu atveju, susipažinus su priešieškinio turiniu ir prie jo pridėtais įrodymais, nenustatyta akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje civilinio proceso stadijoje teiktų pagrindą daryti išvadą, kad ieškinys prima facie yra nepagrįstas, todėl nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė tikėtinai pagrindė savo reikalavimą.
14. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, teigdama, kad šiuo atveju egzistuoja grėsmė, jog nesiėmus prašomų priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas, ją siedama su ieškinio sumos dydžiu, sunkia ieškovo turtine padėtimi ir jo nesąžiningumu.
15. Dėl antrosios būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, kad, nesiėmus prašomų priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas – pažymėtina tai, jog teismų praktika šios sąlygos aiškinimo ir taikymo aspektu yra modifikuota bei formuojama ta linkme, kad tokie kriterijai, kaip ieškinio sumos dydis konkrečiam atsakovui ir atsakovo turtinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-76-464/2018; kt.). Toks aiškinimas grindžiamas tuo, jog laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Lietuvos apeliacinio teismo jurisprudencijoje akcentuojama, kad disponavimo turtu ribojimų nustatymo iki ginčo išsprendimo iš esmės paskirtis yra konservacinė. Tokių priemonių taikymo paskirtis ir tikslas yra išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo galimą nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą, kitaip jį apsunkinti ar apie kitokį jo elgesį, nesuderinamą su sąžiningo asmens elgesio principu, turint siekį išvengti atsiskaitymų su savo kreditoriais ar prievolių jiems vykdymo (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-96-302/2017; 2018 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-76-464/2018; kt.). Dėl to laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje 2-28-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1084-464/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016 ir kt.).
16. Pažymėtina, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir/ar piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017).
17. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teisės aktai nepreziumuoja asmens nesąžiningumo, todėl šio išimtinio ir itin antrosios ginčo šalies interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu. Todėl sprendžiant dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones svarbu yra nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir reikalavimo sumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudotu asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie šalies jau atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Priešingu atveju, laikinųjų apsaugos priemonių institutas netaikytinas.
18. Įvertinęs bylos medžiagą ir kilusio ginčo pobūdį, teismas konstatuoja šioje proceso stadijoje nenustatęs pakankamo pagrindo taikyti atsakovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovė ieškovo nesąžiningumą ir siekį slėpti savo turimą turtą iš esmės įrodinėja tuo, kad ieškovas turėjo nekilnojamojo turto, tačiau, nesąžiningai ruošdamasis galimiems atsakovės reikalavimams, perleido jį tretiesiems asmenims. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje esantys Nekilnojamojo turto registro išrašai patvirtina, jog didžiąją dalį nuosavybės teise valdyto nekilnojamojo turto ieškovas perleido dar 2001 metais, o paskutinį objektą – 2015 metais, t. y. likus daugiau nei 4 metams iki kilusio šalių konflikto. Nurodytos aplinkybės leidžia atmesti kaip nepagrįstą atsakovės teiginį, jog ieškovas turtą perleido nesąžiningai ruošdamasis galimiems atsakovės reikalavimams. Jau nurodyta, kad pagal formuojamą teismų praktiką tik ieškovo siekis išvengti vykdymo galėtų būti taikomas pagrindu taikyti disponavimo turtu apribojimus, tačiau, to nenustačius, nėra pagrindo spręsti apie galimą grėsmę galimai atsakovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
19. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinąsias apsaugos priemones, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti pagrindo nėra (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
atmesti atskirąjį skundą.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 9 d. nutartį nepakeistą.