Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Danutė BurbulienėCivilinė byla Nr. 2A-491-267/2013Teisėja Daiva ValčiukienėTeisminio proceso Nr. 2-23-3-00025-2012-2Procesinio sprendimo kategorija: 77.4.2.; 78.2.1.; 121.21.

NUTARTIS

2013 m. rugsėjo 6 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. S. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimo pakeitimo civilinėje byloje pagal M. L. ieškinį atsakovei I. S. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo ir pagal I. S. priešieškinį M. L. dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir išlaikymo vaikui priteisimo, išvadą teikianti institucija Kelmės rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Institucija teikianti išvadą byloje neišreiškė nuomonės dėl ieškinio ar priešieškinio patenkinimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė

Apeliantė nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į 2011-12-01 Kukečių seniūnijos Vaiko gerovės darbo grupės posėdžio protokolą, kuriame buvo nutarta: „sudaryti galimybę I. S. sūnų D. L. parsivežti į namus ir auginti pačiai“, o taip pat 2012-04-04 Kelmės rajono socialinių paslaugų tarnybos raštą Vaiko teisių apsaugos skyriui. Tai aiškiai parodo atsakovės elgesio pasikeitimus, gyvenimo būdo susitvarkymą bei norą jau ir ankščiau susigrąžinti sūnų D. gyventi pas save.Priimdamas sprendimą teismas neatsižvelgė į M. L. asmeninius bruožus, charakterio savybes, agresyvumą nusistatymą prieš atsakovę, norą bet kokiu būdu įgyvendinti tai, kad sūnus D. atsakovę pamirštų kaip biologinę motiną. Teismas visiškai neatsižvelgė į 2012-05-21 Kelmės rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateiktą išvadą, kurioje nurodoma, kad mažamečio D. L. gyvenamoji vieta nustatytina su atsakove I. S., nes M. L. esąs agresyvus, trukdąs motinai bendrauti su vaiku, tuo parodo nesuvokiąs vaiko interesų. Nurodo, kad teismas neįsigilino į teismo psichologijos ekspertizės aktą dėl D. L., nes M. L. elgesys ir charakterio savybės ateityje sūnui D. gyvenant kartu su tėvu turės neigiamos įtakos. Teismas taip pat neįvertino ir nepasisakė dėl sūnaus D. prisirišimo prie brolių, seserų, t. y. apeliantės vyresnių vaikų – R. ir V., kuriuos D. pažįsta, myli, pasiilgsta jų, tarp jų yra šiltas broliškas ryšys.Apeliantė taip pat nurodo, kad tėvų valdžios apribojimas, t. y. sūnaus D. gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu M. L., o ne su biologine motina, yra pati griežčiausia tėvų teisių ir pareigų savo vaikams įgyvendinimą suvaržanti priemonė, todėl ši priemonė gali būti taikoma tik tada, kai teismas padaro išvadą, jog tėvai, šiuo atveju apeliantė, kaip vaiko motina, daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpinu, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti.Apeliantė nesutinka su teismo teiginiu, kad vien faktas, jog motinos gyvenimo būdas apie metus laiko pasikeitė, pagerėjo ir ji panoro pati auginti sūnų nėra pakankamas ir lemiantis vaiko gyvenamosios vietos nustatymą veiksnys. Nurodo, kad tik apeliantė yra sūnaus D. biologinė mama, ir M. L. to niekada nepakeis, kaip ir atsakovės motiniškos meilės savo sūnui. Taip pat nurodo, kad sūnus D. prie atsakovės esamų sąlygų jau yra pripratęs, viskas jam jau yra žinoma. O kad jo teisės į saugią ir sveiką aplinką vystymuisi, pakeitus jo gyvenamąją vietą su atsakovė, bus pažeistos, teismas nenustatė. Vien tas faktas, kad pastaruosius trejus metus sūnus D. gyveno su tėvu, apeliantės nuomone, taip pat nėra pakankamas ir lemiantis vaiko gyvenamosios vietos nustatymą veiksnys.Apeliantė taip pat nesutinka su teismo sprendimu priteisti iš atsakovės nepilnamečiui sūnui D. L. išlaikymą po 300 Lt kas mėnesį bei išlaikymo įsiskolinimą už 8 mėnesius iki ieškinio pareiškimo dienos – 5600 Lt, nes šiuo metu atsakovė yra bedarbė, registruota darbo biržoje, iš kurios jokios pašalpos negauna. Atsakovė yra socialiai remtina ir gauna tik 315 Lt. Taip pat dar turi išlaikyti savo nepilnametę dukrą V.. Kitų pajamų ir turto neturi.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus CPK numatytus atvejus. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantė turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde, kuriame keliami klausimai yra susiję tik su į bylą pateiktų įrodymų vertinimu, o papildomų faktinių aplinkybių nustatymo klausimas nekeliamas.

Atkreiptinas atsakovės dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nėra apribota motinos valdžia. Tėvų valdžios apribojimo ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo teisiniai pagrindai, sąlygos ir pasekmės skiriasi. Vaiko gyvenamoji vieta pagal CK 3.169, 3.174 straipsnius su vienu iš tėvų nustatoma tuomet, kai tėvai gyvena skyrium. Tėvų valdžios apribojimas pagal CK 3.179–3.184 straipsnius nustatomas tada, kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais ir kt., o apribojus tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai, tėvams sustabdomos asmeninės ir turtinės teisės, pagrįstos giminyste ir nustatytos įstatymų. Nagrinėjamu atveju nebuvo nagrinėtas prašymas dėl motinos valdžios apribojimo, todėl atsakovės apeliacinio skundo argumentai, susiję su jos valdžios apribojimu, laikytini visiškai nepagrįstais.

Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad teismas, priimdamas sprendimą byloje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas ir galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, t. y. tas sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi, nustačius jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, tarp jų tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas raidos sąlygas, vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius bei jų pobūdį, vaiko norus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2002; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2007; 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2008; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010; 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2011).

CK 3.174 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo išsprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Byloje nustatyta, ir šalys to neginčija, kad tiek ieškovo, tiek atsakovės gyvenimo sąlygos yra panašios, panaši ir abejų šalių finansinė padėtis. Šias aplinkybes nustatė ir tinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų nekartoja. Be to, byloje nustatyta, kad ir mažamečio vaiko ryšys su kiekvienu iš tėvų yra stiprus, jam reikalingi abu tėvai, o bylos šalių vaiko amžius, pagal specialistų pateiktus duomenis, šiuo metu neleidžia vaikui suformuoti aiškių norų, t. y. su kuriuo iš tėvų vaikas norėtų gyventi (2 t., 102–104 b. l.). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti duomenys, jog atsakovės I. S. šeima 2013-04-30 Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu išbraukta iš socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitos (3 t., 26 b. l.).

Apeliantė savo apeliaciniame skunde iš esmės neprieštarauja pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau nesutinka su jų vertinimu. Apeliantė nesutinka su tuo, kad jos gyvenimo būdo pasikeitimas (alkoholio nebevartojimas) neturi esminės reikšmės nustatant vaiko gyvenamąją vietą, mano, kad būtent ji turėtų auginti sūnų, nes yra jo motina, kurios niekas negali pakeisti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad vaikui motina yra būtina, tačiau tuo pačiu pažymi, kad nagrinėjamoje byloje mažamečiui vaikui itin reikšmingi bei reikalingi abu tėvai ir tokio pobūdžio bylose teismo sprendimo negali nulemti tėvų lytis.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Kriterijai, lemiantys sprendimą nekeisti vaiko aplinkos: laikotarpis, kurį vaikas gyvena jo poreikius patenkinančioje aplinkoje, užtikrinančioje jo teisę į būstą; būsto sąlygos; vaiko poreikių tenkinimas; bendravimo ryšių susiformavimas; susiformavęs glaudus emocinis ryšis su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas jau gyvena kartu; ryšiai su kitais šeimos nariais, kartu gyvenančiais asmenimis; kitos aplinkybės, kurių pripažinimas svarbiomis sprendžiamas kiekvienoje konkrečioje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad mažametis D. L. nuo 7 mėnesių amžiaus, t. y. nuo 2009 m., auga kartu su tėvu ir močiute iš tėvo pusės, pastarosios namuose. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad ieškovo M. L. namuose vaiko gyvenimo sąlygos yra geros, jo santykiai su tėvu taip pat geri. Šias išvadas teismas padarė pagrįstai įvertinęs tiek buities aplankymo aktus, tiek vaiko psichologinę ekspertizę. Šios aplinkybės rodo, kad nepilnamečio vaiko dabartinės gyvenimo sąlygos nuo 2009 m. nepakito, gyvenamosios vietos aplinka vaikui netapo nesaugi ar žalojanti jo psichiką, kelianti jam neigiamų emocijų. Nors apeliantė teigia, kad teismas neatsižvelgė į D. L. artimą ryšį su broliu ir seserimi (iš kitos atsakovės santuokos), reikia pažymėti, kad vaikas yra prisirišęs ir prie močiutės iš tėvo pusės, kuri padeda ieškovui prižiūrėti D. L., močiutės namuose, kaip jau minėta, D. L. gyvena nuo 7 mėnesių amžiaus. Nepilnametis D. L. yra prisirišęs tiek prie tėvo, tiek prie motinos, tačiau šiuo metu dar negali išreikšti konkrečių ir objektyvių norų, suformuoti aplinkos nenulemtos nuomonės su kuriuo iš tėvų jis norėtų gyventi. Pažymėtina, kad psichologų pateiktoje išvadoje nėra siūloma nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su atsakove. Išvadoje pabrėžiama, kad vaikas pasiilgsta mamos, dėl ko šiuo metu negalima riboti vaiko bendravimo su motina. Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, atsižvelgė tiek į minėtas išvadas, tiek į kitų įstaigų siūlymus bei rekomendacijas ir nustatė vaiko bendravimo su motina tvarką, taip siekdamas sudaryti sąlygas atsakovei daugiau bendrauti su sūnumi, stiprinti jų tarpusavio ryšį.

Keičiant vaiko gyvenamąją vietą reikia turėti omenyje tai, kad aplinkos keitimas vaikui padaro socialinę, psichologinę žalą, sukelia emocinių išgyvenimų. Atsakovės deklaruojamas gyvenimo būdo pakeitimas, kurį patvirtina ir faktas, jog atsakovė 2013-04-30 išbraukta iš socialinės rizikos šeimų apskaitos, ir atsiradęs siekis pačiai auginti vaiką yra svarbi aplinkybė sprendžiant klausimą su kuriuo iš tėvų turėtų gyventi vaikas, tačiau nagrinėjamu atveju nuo atsakovės gyvenimo būdo pasikeitimo praėjo nepakankamai ilgas laiko tarpas, kad būtų galima tinkamai įvertinti, ar atsakovės dabartinė padėtis yra stabili, ar nustačius vaiko gyvenamąją vietą su motina nekils jokia rizika jo saugumui ir normaliam vystymuisi.

Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais, tiksliai nustačius faktines aplinkybes, ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo metu, įvertinus mažamečio D. L. amžių, jo aplinkos suvokimą ir nesugebėjimą objektyviai reikšti savo norų, į vaiko gyvenimo su tėvu laikotarpį, į motinos nors ir teigiamus, tačiau šiuo metu dar neilgalaikius, gyvenimo pokyčius, nustačius pakankamai intensyvią vaiko bendravimo tvarką su atsakove I. S., D. L. gyvenamoji vieta pagrįstai nustatyta su ieškovu M. L.. Dėl to, patenkindamas ieškinį ir atmesdamas priešieškinį, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.), kurį keisti atsakovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad nustačius vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, negyvenančiam kartu tėvui ar motinai išlieka teisė ir pareiga bendrauti su vaiku, dalyvauti jį auklėjant, o tėvas ar motina, su kuriuo vaikas gyvena, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku, dalyvauti jį auklėjant (CK 3.170 straipsnis). Be to, CK 3.169 straipsnio 3 dalis numato, kad pasikeitus aplinkybėms, vienas iš tėvų, su kuriuo vaikas negyvena, gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl teismas nepasisako dėl kitų atsakovės apeliacinio skundo argumentų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, kaip teisiškai nereikšmingų ir nesudarančių CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Dėl išlaikymo dydžio

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas, nustatęs vaiko gyvenamąją vietą su tėvu, priteisė iš atsakovės išlaikymą periodinėmis išmokomis po 300 Lt kas mėnesį iki vaiko pilnametystės. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir tvirtina, kad šiuo metu yra bedarbė, registruota darbo biržoje, iš kurios jokios pašalpos negauna, yra socialiai remtina ir gauna tik 315 Lt, be to, turi išlaikyti savo nepilnametę dukrą V., o kitų pajamų ir turto neturi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju iš atsakovės priteistas išlaikymas – po 300 Lt kas mėnesį, ir taip yra mažesnis nei teismų praktikoje nusistovėjęs minimalus rekomenduotinas išlaikymo dydis. Be to, tokios vaiko išlaikymui reikalingos sumos prašė ir pati atsakovė savo priešieškinyje, kas parodo, kad ši suma nėra per didelė ir atitinka bent minimalius vaiko poreikius. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009). Pažymėtina, kad asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį turi būti vertinamas tiek pagal objektyvius, tiek pagal subjektyvius veiksnius. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – amžius, sveikata ir kitos aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu. Nagrinėjamu atveju apeliantė yra jauno amžiaus ir darbinga moteris, todėl, teisėjų kolegijos manymu, dabartinė atsakovės padėtis suteikia jai galimybes dirbti bei užsidirbti ir skirti nepilnamečio D. L. išlaikymui po 300 Lt kas mėnesį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Dėl to, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliantės I. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.