Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis, 1-422-957/2019

Teismas: Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2019-12-16
Bylos Nr.: 1-422-957/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-02-6-00034-2016-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjas: Marijus Kursevičius
Kaltinamasis: E. J.
Civilinis ieškovas: VĮ „Turto bankas“
Advokatai: Arvydas Pocius

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1-422-957/2019Teisminio proceso Nr. 1-02-6-00034-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.10.1; 1.2.14.5.2.3; 1.2.18.8.1; 1.2.18.10; 1.2.29.1.3 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 16 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Marijus Kursevičius,

sekretoriaujant Živilei Kalasauskaitei, Aistei Bareikei, Valentinai Solovėjienei, vertėjaujant Irenai Pikčilingienei, Olgai Macijauskienei, Vandai Žitkauskaitei,

dalyvaujant prokurorei Jorūnei Žeberskienei,kaltinamajam E. J., jo gynėjui advokatui Arvydui Pociui,civilinio ieškovo VĮ „Turto bankas“ įgaliotam atstovui D. V.,

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje E. J., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), vedęs, turintis aukštąjį išsilavinimą, dirbantis pagal verslo liudijimą ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, neteistas, kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

E. J., veikdamas kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas A. Č. (A. Č.), laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2013 m. kovo 30 d. suklastojo tikrą dokumentą ir panaudojo suklastotus dokumentus, dėl to buvo padaryta didelės žalos, organizavo apgaulingą UAB „A“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „A“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, organizavo neteisingų duomenų apie UAB „A“ pajamas, pelną ir turtą pateikimą valstybės įgaliotai institucijai, bei sukčiavo stambiu mastu, tai yra juridinio asmens – UAB „A“ naudai apgaule panaikino didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti į Lietuvos valstybės biudžetą mokėtiną pridėtinės vertės mokestį, t. y.:

Jis, nuo 2008 m. kovo 18 d. iki 2017 m. vasario 15 d., būdamas UAB „A“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, turėdamas galimybę kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2013 m. kovo 30 d., Vilniaus mieste, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas UAB „A“ naudai ir interesams, tyčia, susitarė su realios veiklos nevykdančios UAB „B“ (į. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) direktoriumi A. Č., kad pagal fiktyviai sudarytą 2012 m. birželio 5 d. tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. 12/06/05 A. Č. pateiks jam UAB „B“ vardu išrašytus suklastotus dokumentus, tame tarpe pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sąskaitas faktūras, kuriuose bus nurodytos realiai nesuteiktos tarpininkavimo paslaugos dėl klientų paieškos Kazachstane, Rusijoje ir Latvijoje, kad E. J. šiuos dokumentus įtrauks į UAB „A“ buhalterinę apskaitą, imituojant UAB „A“ atsiskaitymus jas tariamai apmokės UAB „B“, po to, siekdamas panaikinti UAB „A“ mokėtino PVM, iš A. Č. gautų PVM sąskaitų faktūrų duomenis kaip patirtas išlaidas – mažinančias mokėtino PVM sumą, įtrauks į atitinkamų mėnesių UAB „A“ PVM deklaracijas, kurias pateiks Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir taip apgaule juridinio asmens UAB „A“ naudai panaikins turtinę prievolę – sumokėti mokėtiną PVM.

Laikotarpiu nuo 2012 m. birelio 5 d. iki 2013 m. kovo 30 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, žinodamas, kad UAB „B“ jokios veiklos nevykdo ir neatliks jokių tarpininkavimo paslaugų UAB „A“ naudai, patvirtindamas savo parašu suklastojo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu būdu pagamintą suklastotą tikrą 2012 m. birželio 5 d. tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. 12/06/05 tarp UAB „A“ ir UAB „B“ dėl klientų paieškos Kazachstane, Rusijoje, Latvijoje, po to A. Č. E. J. pateikė UAB „B“ vardu išrašytus suklastotus dokumentus: 2012 m. birželio 29 d. UAB „B“ išrašytą sąskaitą faktūrą CEP Nr. 001 UAB „A“ 34 000 Lt (9 847 Eur) bei šiai sumai pagrįsti 2012 m. birželio 5 d. Paslaugos įvykdymo aktą Nr. 1; 2012 m. liepos 31 d. UAB „B“ išrašytą sąskaitą faktūrą CEP Nr. 002 UAB „A“ 116 000 Lt (33 596 Eur) bei šiai sumai pagrįsti 2012 m. liepos 31 d. Paslaugos įvykdymo aktą Nr. 2; 2012 m. spalio 31 d. UAB „B“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą CEP Nr. 003 UAB „A“ 152 000 Lt (44 022 Eur) bei šiai sumai pagrįsti 2012 m. rugpjūčio 17 d. Paslaugos įvykdymo aktą Nr. 3; 2013 m. sausio 31 d. UAB „B“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą CEP Nr. 004 UAB „A“ 98 000 Lt (28 382 Eur) bei šiai sumai pagrįsti 2012 m. rugsėjo 28 d. Paslaugos įvykdymo aktą Nr. 4; 2013 m. vasario 28 d. UAB „B“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą CEP Nr. 005 UAB „A“ 110 000 Lt (31 858 Eur) bei šiai sumai pagrįsti 2012 m. spalio 31 d. Paslaugos įvykdymo aktą Nr. 5; 2013 m. kovo 29 d. UAB „B“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą CEP Nr. 007 UAB „A“ 90 000 Lt (26 065 Eur) bei šiai sumai pagrįsti 2012 m. lapkričio 30 d. Paslaugos įvykdymo aktą Nr. 6, t. y. iš viso UAB „B“ įformino tariamą tarpininkavimo paslaugų suteikimą UAB „A“ už bendrą 600 000 Lt (173 172 Eur) sumą, tame tarpe 78 099 Lt (22 619 Eur) PVM mokesčio.

E. J., tęsdamas nusikalstamą sumanymą, imituodamas UAB „A“ atsiskaitymus su UAB „B“ 2012 m. birželio 26 d. iš įmonės atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į UAB „B“ atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) bankiniu mokėjimo pavedimu pervedė 43 000 Lt (12 453 Eur); 2012 m. birželio 27 d. bankiniu mokėjimo pavedimu pervedė 34 000 Lt (9 848 Eur); 2012 m. liepos 2 d. bankiniu mokėjimo pavedimu pervedė 38 000 Lt (11 005 Eur); 2012 m. liepos 3 d. bankiniu mokėjimo pavedimu pervedė 15 000 Lt (4 344 Eur); 2012 m. liepos 3 d. bankiniu mokėjimo pavedimu pervedė 42 000 Lt (12 164 Eur); 2012 m. liepos 12 d. bankiniu mokėjimo pavedimu pervedė 25 000 Lt (7 241 Eur); 2012 m. liepos 16 d. bankiniu mokėjimo pavedimu pervedė 28 000 Lt (8 109 Eur); 2012 m. liepos 17 d. bankiniu mokėjimo pavedimu pervedė 25 000 Lt (7 241 Eur); 2012 m. liepos 3 d. bankiniu mokėjimo pavedimu pervedė 15 000 Lt (4 344 Eur); 2012 m. liepos 18 d. bankiniu mokėjimo pavedimu pervedė 25 000 Lt (7 241 Eur); 2012 m. rugpjūčio 3 d. bankiniu mokėjimo pavedimu pervedė 35 000 Lt (10 137 Eur); 2012 m. rugpjūčio 24 d. bankiniu mokėjimo pavedimu pervedė 34 000 Lt (9 847 Eur); 2012 m. spalio 15 d. bankiniu mokėjimo pavedimu pervedė 32 000 Lt (9 268 Eur); 2012 m. spalio 22 d. bankiniu mokėjimo pavedimu pervedė 27 000 Lt (7 819 Eur); 2012 m. spalio 24 d. bankiniu mokėjimo pavedimu pervedė 29 000 Lt (8 399 Eur); 2012 m. spalio 30 d. bankiniu mokėjimo pavedimu pervedė 35 000 Lt (10 136 Eur); 2012 m. lapkričio 2 d. bankiniu mokėjimo pavedimu pervedė 32 000 Lt (9 268 Eur); 2012 m. lapkričio 8 d. bankiniu mokėjimo pavedimu pervedė 31 000 Lt (8 978 Eur); 2012 m. lapkričio 9 d. bankiniu mokėjimo pavedimu pervedė 12 000 Lt (3 475 Eur), t. y. laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 26 d. iki 2012 m. lapkričio 9 d. iš UAB „A“ atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į UAB „B“ atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) atskirais mokėjimo pavedimais pervedė viso 600 000 Lt (173 172 Eur).

Be to, E. J., žinodamas, kad A. Č. pateiktose UAB „B“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose ir paslaugų įvykdymo aktuose užfiksuotos ūkinės operacijos nėra įvykusios šiuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – ir Buhalterinės apskaitos įstatymas) 21 straipsnio nuostatas „už buhalterinės apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas to paties įstatymo 4 straipsnio nuostatas, numatančias, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...>, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“ ir 4 dalies nuostatą, kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną“, pagal 14 straipsnio 2 dalies nuostatą „už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys“, būdamas atsakingas už teisingų duomenų įrašymą į buhalterinės apskaitos dokumentus, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX-575 (toliau – ir Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas) 28 straipsnio ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatas būdamas atsakingas „už įmonės finansinės atskaitomybės sudarymą ir pateikimą laiku“ bei „už buhalterinių įrašų teisingumą“, visus iš A. Č. gautus UAB „B“ žinomai suklastotus dokumentus perdavė UAB „A“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB „E“ direktorei M. V., nežinojusiai apie jo vykdomą nusikalstamą veiklą bei davė nurodymus įtraukti šiuos žinomai suklastotus dokumentus į UAB „A“ buhalterinę apskaitą, o UAB „B“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų duomenis, tai yra išskirtas PVM sumas – kaip mažinančias UAB „A“ mokėtiną PVM, įtraukti į atitinkamų mėnesių UAB „A“ PVM deklaracijas ir pateikti jas Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

UAB „E“ direktorei M. V. nežinant, kad E. J. pateiktuose UAB „B“ dokumentuose nurodytos paslaugos ir apmokėjimai dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis nėra atlikti, įtraukus į UAB „A“ buhalterinę apskaitą minėtus žinomai suklastotus juridinės galios neturinčius dokumentus apie tariamai UAB „B“ suteiktas tarpininkavimo paslaugas UAB „A“, buvo įformintos neįvykusios ūkinės – komercines operacijos tarp UAB „B“ ir UAB „A“, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „A“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 30 d. , o remiantis iš E. J. jai pateiktais bei į UAB „A“ buhalterinę apskaitą įtrauktais suklastotais UAB „B“ dokumentais, M. V. kompiuterinės technikos pagalba į kasmėnesines UAB „A“ PVM deklaracijas (forma FR0600) už mokestinį laikotarpį nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. įrašė E. J. ir A. Č. žinomai neteisingus duomenis apie UAB „A“ pajamas, pelną, bei turtą bei pateikė jas mokesčių administratoriui, o tiksliau:

- į 2012 m. spalio mėnesio PVM deklaraciją (forma FR0600) už mokestinį laikotarpį nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2012 m. spalio 31 d., deklaracijų eilutėje Nr. 25 neteisingai nurodė įmonės pirkimo PVM padidindama 26 380,17 Lt (7 640,22 Eur) sumai (PVM atskaitą didinančius duomenis) ir, pasinaudodama elektroninio deklaravimo sistema, 2012 m. gruodžio 4 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl to apskaitė bei deklaravo patirtas išlaidas už tariamus pirkimus, dėl to apskaičiavo (panaikino), deklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo iš viso 26 380,17 Lt mokėtino PVM.

- į 2013 m. sausio mėnesio PVM deklaraciją (forma FR0600) už mokestinį laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d., deklaracijų eilutėje Nr. 25 neteisingai nurodė įmonės pirkimo PVM padidindama 17 008,26 Lt (4 925,93 Eur) sumai (PVM atskaitą didinančius duomenis) ir, pasinaudodama elektroninio deklaravimo sistema, 2013 m. vasario 25 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl to apskaitė bei deklaravo patirtas išlaidas už tariamus pirkimus, dėl to apskaičiavo (panaikino), deklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo iš viso 17 008,26 Lt (4 925,93 Eur) mokėtino PVM.

- į 2013 m. vasario mėnesio PVM deklaraciją (forma FR0600) už mokestinį laikotarpį nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. vasario 31 d., deklaracijų eilutėje Nr. 25 neteisingai nurodė įmonės pirkimo PVM padidindama 19 090,91 Lt (5 529,10 Eur) sumai (PVM atskaitą didinančius duomenis) ir, pasinaudodama elektroninio deklaravimo sistema 2013 m. kovo 22 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl to apskaitė bei deklaravo patirtas išlaidas už tariamus pirkimus, todėl apskaičiavo (panaikino), deklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo iš viso 19 090,91 Lt (5 529,10 Eur) mokėtino PVM.

- į 2013 m. kovo mėnesio PVM deklaraciją (forma FR0600) už mokestinį laikotarpį nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d., deklaracijų eilutėje Nr. 25 neteisingai nurodė įmonės pirkimo PVM padidindama 15 619,83 Lt (4 523,81 Eur) sumai (PVM atskaitą didinančius duomenis) ir, pasinaudodama elektroninio deklaravimo sistema 2012 m. balandžio 24 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl to apskaitė, bei deklaravo patirtas išlaidas už tariamus pirkimus, dėl to apskaičiavo (panaikino), deklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo iš viso 15 619,83 Lt (4 523,81 Eur) mokėtino PVM.

Iš viso už mokestinį laikotarpį nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. apskaičiavus (panaikinus), deklaravus ir į valstybės biudžetą nesumokėjus iš viso 78 099 Lt (22 619 Eur) mokėtino PVM buvo organizuotas neteisingų duomenų apie UAB „A“ pajamas, pelną ir turtą pateikimas valstybės įgaliotai institucijai – Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

Tokiu būdu, E. J. laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2013 m. kovo 30 d., veikdamas bendrininkų grupe kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas A. Č., suklastojo tikrą dokumentą bei panaudojo žinomai suklastotus dokumentus, dėl to padaryta didelės žalos, organizavo apgaulingą UAB „A“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „A“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d., organizavo neteisingų duomenų apie UAB „A“ pajamas, pelną ir turtą pateikimą valstybės įgaliotai institucijai – Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, bei bendrininkų grupe kartu su A. Č., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, sukčiavo stambiu mastu, tai yra juridinio asmens – UAB „A“ naudai apgaule panaikino didelės vertės turtinę prievolę – į Lietuvos valstybės biudžetą mokėtino PVM 78 099 Lt (22 619 Eur) sumokėjimo, tuo padarydamas Lietuvos Respublikos valstybei didelę 78 099 Lt (22 619 Eur) turtinę žalą.

Šiais savo veiksmais E. J. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 220 straipsnio 1 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje.

Kaltinamasis E. J. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu savo kaltės dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 220 straipsnio 1 dalyje, BK 222 straipsnio 1 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje, nepripažino ir parodė, kad laikosi ankstesnės savo pozicijos, patvirtina ankstesnius parodymus ir prašo jais vadovautis. Kaltinamojo teigimu, nei su UAB „B“, nei su jos vadovu A. Č. neveikė iš anksto susitaręs, vengdamas sumokėti mokesčius. Nesutinka su kaltinimu, kad UAB „B“ buvo neveikianti, realios veiklos nevykdanti įmonė, dėl to negalėjo būti išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kurios negalėjo būti traktuojamos kaip fiktyvios. 2003 m. jis dirbo AB „M“ ir apie 2 metus vykdė projektą (duomenys neskelbtini) elektrinėje. Ten ir vyko tiek pirminis susitikimas, tiek bendravimas su A. Č.. 2004 m. įkūrė įmonė UAB „K“, kuri užsiėmė statybos ir montavimo darbais Lietuvoje, joje buvo įdarbinta daug žmonių, įdarbinti A. Č. rekomenduoti žmonės ir kitos firmos, nes žinojo jų sugebėjimą dirbti. 2009 m. prasidėjus krizei ir bankrutavus UAB „K“, įkūrė UAB „A“, kuri taip pat vykdė įvairius statybos projektus, siuntė darbuotojus į Švediją. Su A. Č. susitiko statybos objekte 2004 m. (duomenys neskelbtini). Kai 2009-2010 m. UAB „A“ pradėjo vykdyti ekspedijavimo paslaugas į Lenkiją ir naftos pervežimo paslaugas, buvo reikalingas žaliavos tiekimas iš potencialių šalių, kurios galėjo patiekti žaliavas – naftą ir rapsų aliejų. 2011 m. į jį kreipėsi A. Č., kad dar pasiūlytų žmonių vežti į Švediją. Ten projektas baigėsi ir išsiaiškino, kad jis (t. y. E. J.) nori tiekimo ir gal yra, kas galėtų patiekti reikalingas žaliavas. A. Č. kilęs iš (duomenys neskelbtini), dažnai minėjo, kad jo plati giminė visoje Tarybų Sąjungoje ir pasiūlė tarpininkauti – surasti tokius tiekėjus. Iš pradžių buvo kalbėta pabandyti pateikti kontaktus ar tiekėjus, kurie gali tiekti naftos produktus į Lenkiją. Kaltinamojo teigimu, jį domino Kazachstanas, Rusija, Latvija. 2012 m. pavasarį abu kartu buvo nuvykę į Daugpilį, kuriame turėjo susitikimą dėl naftos tiekimo, dėl kainų nesutarė. Tuo metu UAB „A“ dar tiekė Lietuvos įmonėms UAB „G“ metalą. Kadangi jį ši kryptis domino, jie su A. Č. aptarinėjo, kur rasti tiekėjus. Dirbant su Lenkija, atsirado didelis poreikis rapsų aliejaus tiekime, kuris buvo naudojamas kaip biokuras, priedas dyzelinui. 2012 m. pirmą pusmetį UAB „A“ ieškojo ir pasirašė sutartį dėl rezervuarų, saugojimo, paskui sutartį dėl aliejaus rafinavimo. Kalbant apie A. Č. bendradarbiavimą, matė jo siūlomus kontaktus ir galimybes. A. Č. pats norėdamas uždirbti, ne kartą išreiškė pageidavimą atstovauti UAB „A“ sudarant sutartis dėl tiekimo, norėjo tapti įmonės atstovu. Tačiau suabejojus, ar jis galėtų būti atstovu, A. Č. pasiūlė kitą variantą, teigdamas, kad turi įmonę UAB „B“ ir yra jos direktorius. Pasiūlė sudaryti tarpininkavimo sutartį tarp UAB „A“ ir UAB „B“. Sutarė, kad tarpininkavimo sutartis pradžioje turi apimti pagrindines sritis, naftos produktų paiešką ir techninio rapsų aliejaus tiekimą. 2012 m. birželio 5 d. sutartyje, kurią parengė jis (t. y. E. J.), apsiribojo keliomis šalimis – Kazachstanas, Rusija, Latvija. Reikėjo organizuoti stabilų tiekimą, gauti gerus tiekėjus, kurie pateiktų rapsų aliejų į rezervuarus Lietuvoje. Sutartyje nenurodė prekių pavadinimų, nes pats tiekimas parodo ką gauni ir ko negauni. Sričių buvo labai daug, negalėjo numatyti visko, pavyzdžiui, bentonito. Kaltinamojo supratimu, tarpininkavimo sutartis apėmė viską, todėl joje nenurodė dyzelio, benzino, aliejaus. Reikėjo tik kontaktų, o ko reikės, spręs jis (t. y. E. J.). Sutartyje parašė taip, kad per pusę metų A. Č. suteiks tokius tiekėjus už 600 000 Lt, tai buvo didelė suma, kurią reikėjo sumokėti per 2 mėn. Pasak kaltinamojo, jis svarstė apie riziką ir sąmoningai avanso mokėjimą išdėstė mažesnėmis sumomis, suskaidydamas tam, kad sumažintų riziką ir įsitikintų, kad mezgasi rimti santykiai su tiekėjais. UAB „A“ darė didelę apyvartą parduodant aliejų ir esamas poreikis rodė, kad suskaldžius avansinius mokėjimus, galima sumažinti riziką. Buvo apskaičiuota ir kokia apyvarta gali užaugti bendradarbiaujant su UAB „B“. Reikėjo užsitikrinti rapsų aliejaus tiekimą bent metams, todėl buvo svarbu ne kaip A. Č. vykdė tą sutartį, o, kad vyktų aliejaus tiekimas. Ir tai, ar jis asmeniškai važiavo į tas šalis, ar naudojosi partnerių paslaugomis, jau esmės neturėjo, žinant, kad buvusioje postsovietinėje sąjungoje nėra paprasta tiesiogiai prieiti ir pasirašyti sutartis. Todėl buvo taikoma praktika naudotis tarpininkų paslaugomis ir atsiskaitant finansiškai. A. Č. tą ne kartą minėjo, nes susitikimų metu buvo paklausta, kodėl reikalingos tokios didelės sumos per trumpą laikotarpį. A. Č. paaiškino, kad pats nesinaudos tomis lėšomis, o jam reikia atsiskaityti ir suinteresuoti partnerius. Kai buvo sudaroma sutartis su UAB „B“, apie ją kažkokių neigiamų aspektų internete nerado, kad būtų skolose ar bankrutuojanti, todėl nesukėlė jokių abejonių. Suprato, kad įmonė turėjo darbuotojų ir vykdė veiklą. Mokant avansinius mokėjimus buvo numatyta, kad jeigu UAB „B“ nevykdytų tarpininkavimo sutarties sąlygų, tai UAB „A“ galėtų sau prisiteisti ir grąžinti šitą avansinį mokėjimą. Viskas su UAB „B“ buvo vykdoma ir apskaitoma buhalteriškai. Buvo mokami avansai dalimis, suteiktos paslaugos, pradėjo plaukti kontaktai iš Baltarusijos, Rusijos. Su aliejaus tiekimu yra tokia tvarka, kad kas mėnesį yra pasirašomi darbų atlikimo aktai ir tuo pagrindu buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros. Kadangi viskas vyko sklandžiai ir aliejus pradėjo važiuoti į Lietuvą, tai nekėlė abejonių pasirašant aktus. A. Č. išrašė 6 aktus ir 6 PVM sąskaitas faktūras, iš kurių 2 buvo be PVM ir 4 su PVM. Tai rodo, kad bendradarbiaudamas su UAB „B“ neturėjo jokio tikslo nemokėti arba vengti sumokėti PVM. Kaip rodo dokumentai, iš pradžių UAB „B“ dirbo be PVM kodo, tik po to gavo PVM mokėtojo kodą. Dėl aktų, kuriuose nurodyta, jog nebuvo detaliai surašytos atliktos paslaugos, paaiškino, kad aktavimas vyksta kartą per mėn., tai tik priedas prie sąskaitos faktūros, nebūtina visko detalizuoti, nes sutartis nekėlė abejonių ir nesutarimų nebuvo. VMI patikrinimo akte, buvo teigiama, kad negalėjo pasirašyti tų darbų atlikimo aktų su A. Č., nes jis buvo areštuotas. Paruošęs aktus perduodavo A. Č. pasirašyti, kuriuos jis arba vietoje pasirašydavo, arba paskui atveždavo pasirašytus. Būdavo, kad A. Č. aktus su PVM sąskaitomis faktūromis atveždavo ir po 2 savaičių. Nebūdavo taip, kad aktą reikia pasirašyti tą pačią dieną ir PVM buhalterija prašo pateikti iki mėnesio 15 ar 25 dienos. VMI buvo visi dokumentai pateikti. Dėl VMI požiūrio į tarpininkavimo sutartį, kur buvo nurodyta, jog paslaugos nebuvo suteiktos, nes UAB „B“ neveikė ir negalėjo išrašyti sąskaitų faktūrų, kaltinamojo teigimu, jis aiškino tai VMI specialistui, bet specialistas tik žiūrėjo į tai, kas parašyta akte. Stengėsi viską kontroliuoti vienas, todėl toje vietoje nebuvo detalizuota, manė, kad pagrindinis dokumentas yra PVM sąskaita faktūra, todėl VMI konstatavo, kad sąskaitos faktūros fiktyvios. Jis, kaip UAB „A“ direktorius, visas sąskaitas faktūras perduodavo į UAB „E“ daryti apskaitas ir įtraukdavo PVM į apskaitas. Nebuvo pagrindo manyti, kad tai neteisingos sąskaitos faktūros, nes matėsi atliktas darbas. Tuo labiau, kad UAB „A“ apyvarta siekė apie 1,5 mln. Eur ir kažkokių abejonių dėl 22 000 nesumokėjimo nebuvo. Dėl UAB „B“ ir vykdomos veiklos bei mokamų mokesčių, kaltinamasis parodė, kad neturėjo pareigos kontroliuoti tos situacijos. PVM buvo deklaruojamas VMI, nekilo mintis netraukti jų į apskaitą. Kaltinamojo teigimu, visi tie dalykai, metalo kryptim (duomenys neskelbtini), juos tikrai A. Č. atvežė į ofisą. Buvo paruoštas kontraktas, bet nesutarus dėl kainų nebuvo pasirašytas. Akte nurodoma, kad iki 2012 m. gruodžio mėn., bet su A. Č. bendravo iki 2013 m. balandžio mėn. pradžios, buvo organizuotas tiekimas iš Latvijos dėl maistinio aliejaus. Abejonių dėl jo nekilo ir neturėjo jokios informacijos dėl A. Č. arešto. Būdavo, kad jo negalėjo surasti, telefonu atsiliepdavusi žmona sakė, kad jis išvykęs ir turi greit sugrįžti. Manė, kad jo kelionės buvo dėl tarpininkavimo sutarties. Tačiau A. Č. po kiek laiko atsirasdavo, pats atvažiuodavo ir tarėsi toliau plėsti tą veiklą, organizuoti tiekimą. Kalbant apie rapsų aliejaus tiekimą iš Baltarusijos, A. Č. minėjo, kad jo dėdė turi ryšius su potencialiais rapsų aliejaus spaudėjais ir gali organizuoti susitikimus su vadovybe ar atstovais. Pagrinde tiekimas dėl rapsų aliejaus pasisekė iš Baltarusijos. Bet buvo sudėtingos sąlygos dėl pirkimo, kadangi lėmė kelios priežastys, nes jie neprisileisdavo be tarpininkų arba kainą pakeldavo. Antra priežastis, tai tarpininkų ir A. Č. paslaugos buvo reikalingos, kadangi nuėmus rapsų aliejus derlių buvo ten naudojamas ir buvo prezidento kvotos išvežimui. Dėl kvotų vyko didelė kova, nes buvo didelė paklausa. Tos tarpininkavimo paslaugos labai padėjo ir su Baltarusijos įmonėmis – buvo pasirašytos 4 sutartys. Buvo sudaryta metinė sutartis su „F“, pradėjo bendrauti vasarą, kad susitartų kokias kvotas galima gauti. Jie užsiėmė pašarų tiekimu iš Kinijos, Rusijos ir kt., jie turėjo didesnę galimybę gauti didesnes kvotas, nes gaudavo barterius. Sutartis buvo pasirašyta 1 000 000 Eur. Matosi, kokie tiekimai buvo padaryti iš „F“. Bendravimas vyko nurodant telefonus su A. A., sutartį pasirašė su I. O.. Pagrinde bendravimas su „F“ vyko elektroniniu paštu, nes viską veždavo transportas. CMR, muitinė, viskas dokumentaliai. Aiškinosi kokie jų interesai su A. Č., bet pasakė, kad tai netaktiškas klausimas. 2012 m. pabaigoje buvo susitikęs su „F“ Baltarusijoje, važiavo į gamyklas, nes dėjo viltis pasirašyti sutartis. Todėl A. Č. suteikti kontaktai buvo labai reikšmingi veikloje darant įmonės apyvartą. Buvo sutartis su „S“, pasirašyta su B., bet bendravimas vyko su moterimi vadybininke, kurios vardo nepamena, tačiau pačią sutartį pasirašė direktorius. Su Slucku sudarė 3 sutartis už 260 000 ir visos buvo įvykdytos tvarkingai. A. Č. davė kontaktą telefonu ir taip pradėjo bendrauti. Tuo metu Baltarusijoje kainos buvo aukštesnės nei eksportuojant į Lietuvą. Jų suinteresuotumas buvo, nes buvo valiuta, kuri tuo metu Baltarusijoje turėjo didelę paklausą. Su „J“ sutartis buvo sudaryta Gomelio srityje, bendravo su direktoriumi A. M.. Jie patys paskambino dėl bendradarbiavimo, sakė gavo kontaktą iš A. Č.. Ši sutartis buvo 180 000 Eur sumai, buhalterijoje viskas atsispindi. Buvo B. pirkimas, bet su jais turėjo tik vieną tiekimą. Iš Rusijos irgi buvo duoti kontaktai, bet dėl transporto nesusidėliojo ekonomika ir nebuvo pasirašyta sutartis. Dirbant su rapsų aliejumi, gavo informaciją, kad AB „L“ buvo priimtas sprendimas dėl bentonito ir molio tiekimo, kadangi galvojo rafinuoti. Atlikus rinkos tyrimus, išaiškėjo, kad jo galima gauti Gruzijoje. A. Č. davė buvusio vykdomojo komiteto pirmininko kontaktus Gruzijoje, kur tuo metu buvo neveikiantis bentonito karjeras. Teko vykti į Gruziją ir A. Č. tarpininkavus išsivystė toks reikalas, kad nusprendė atidaryti UAB‘ą Gruzijoje, kurią ir atidarė. Buvo kryptis tiekti bentonitą į Lietuvą, Lenkiją. Su T. buvo pasirašyta sutartis dėl 333 tonų tiekimo UAB „A“ ir sutartis dėl bentonito perdirbimo Kutaisio rajone. Buvo paruoštas projektas dėl 50 tonų bentonito vežimo į Gdanską. Gavo sąrašus, kas galėtų potencialiai panaudoti bentonitą, ar būtų poreikis iš UAB „B“. Kaltinamojo teigimu, dėl UAB „B“ ir A. Č. vykdomų įsipareigojimų vykdant sutartis abejonių nekilo. Paslaugos buvo suteiktos, dokumentų neklastojo. Su Rusija buvo kalbama tik dėl bendradarbiavimo, bet sutartys nebuvo pasirašytos, kaip ir su Kazachstanu. Tačiau su Latvija, Baltarusija jos buvo pasirašytos. Buhalterinė apskaita buvo vykdoma tinkamai. Todėl, kad buvo pateiktos PVM sąskaitos faktūros ir jos tvarkingai apskaitytos. Veiklą vykdė taip, kaip priklausė pagal įstatymą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 276 straipsnio 5 dalimi, kai byla nagrinėjama teisme iš naujo, liudytojai ir nukentėjusieji, apklausti anksčiau šią bylą nagrinėjant teismo posėdyje, pakartotinės apklausos nekviečiami, jeigu to nereikia teisingumo interesais, o jų parodymai, duoti pirmiau teismo posėdžio metu, paskelbiami ir ištiriami BPK 290 straipsnyje nustatyta tvarka, juos išvardinant, neperskaitant tų parodymų iš naujo.

Liudytoja L. P. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad tiksliai nežino dėl ko yra pakviesta, bet yra buvusi apklausta dėl A. Č.. Dirbo UAB „B“ vadybininke. Įsidarbinusi bendravo su A. Č., su juo sutarė, kad užsiims informacijos paieška, bazių formavimu. Jos veikla – informacijos paieška ir analizė apie įmones pagal temas, nes ateityje turėjo ruošti seminarus (dėl dizainerių, finansininkų, operatyvinis valdymas, nafta ir dujos ir kt.), kurie turėjo būti ne Lietuvoje, o Romoje arba Londone. Tai dalykiniai susitikimai, tuo ji užsiėmė 1,5 metų, seminaruose dalyvaudavo statybininkai, architektai, dizaineriai. Ieškojo specialistų, sudarė bazę, surašė įmonių pavadinimus, telefonus, generalinių direktorių vardus, pavardes, arba sekretoriaus, bet paties seminaro nevedė. Buvo Rusijos ir Kazachstano kontaktų, tačiau Latvijos kontaktų ne. Direktoriui jokioje formoje bazių neperdavė. Rado virš 100 tokių įmonių, kurios buvo iš Rusijos, Kazachstano. Susisiekusi su asmenimis iš tų įmonių, suformavo jiems komercinius pasiūlymus. Pamena, kad įmonėje buvo priimta dar viena mergina L. P., su kuria jos užsiėmė tuo pačiu, tačiau piniginių pavedimų, oficialių dokumentų pasirašyti neteko. Įmonės direktorių matė 3-4 kartus, kai įsidarbino, kai išėjo ir dar kokius 2 kartus. Jis klausdavo kaip sekasi, bet konkrečiai neklausinėdavo. Sudarė ramaus žmogaus įspūdį, tačiau apie jo profesionalumą, negali atsakyti. Mano, kad įmonės UAB „B“ veikloje kontaktai realiai nebuvo panaudoti. Ar galėjo kiti pasinaudoti, nežino, bet mano, kad ne. Nemato tikslo kontaktų panaudojimui, kurie reikalingi, kad rastų suinteresuotų asmenų. Tačiau tie duomenys nėra uždari, juos galima rasti internete. Kadangi nesuorganizavo seminaro, tai mano, kad tie duomenys ir nebuvo panaudoti.

Liudytoja M. V. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji yra buhalterinių paslaugų įmonės UAB „E“ direktorė, kuri vedė UAB „A“ (jos pagrindinė veiklos sritis – aliejaus vežimas) buhalterinę apskaitą. UAB „A“ direktorius privalėjo pristatyti visus mėnesio dokumentus, pagal tuos dokumentus, pagal sutartį, traukė į buhalterinę apskaitą, po to iki 25 dienos teikė VMI PVM deklaraciją. Pagal paslaugų teikimo sutartį, ji pagal pristatytus dokumentus, turėdavo suvesti, apskaičiuoti mokesčius ir pildyti deklaracijas, teikti jas, apskaičiuoti PVM. Prašydavo CMR, jas atsiųsdavo elektroniniu būdu. Įprasta jų įmonės funkcija apskaičiuoti mokesčius, PVM ir t.t. Į buhalterinę apskaitą įtraukė dokumentus, kuriuos pateikė direktorius. PVM apskaičiuodavo pagal dokumentus, kuriuos arba užvažiuodavo pasiimti į biurą, arba direktorius siųsdavo el. paštu, arba jo žmona atveždavo. Specifinių PVM deklaracijų teikiamų VMI nebūdavo. Kas liečia VMI – tai pildė PVM, pelno mokesčio, GPM deklaracijas. Iki to momento, kai pradėjo tikrinti, viskas buvo gerai, bet po to tai viena įstaiga, tai kita dokumentus pasiėmė. Jai neužkliuvo jokios operacijos, lygtais buvo visi dokumentai. Vienintelis dalykas, kad originalus CMR segė į atskirą segtuvą. Po to, kai buvo tas patikrinimas, ieškojo CMR, bet lygtais viskas ir buvo. Prasidėjus patikrinimams su E. J. nelabai galėjo pakalbėti, nes jis buvo kažkur Lenkijoje. Kai FNTT paprašė dokumentų, viską surinko ir atidavė. Teisėjui pagarsinus liudytojos M. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (3 t., b. l. 195-196), parodė, kad duotus parodymus palaiko, tvirtina juos.

Liudytoja A. K. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad prieš kelis metus dirbo (duomenys neskelbtini), kurio darbuotojai, teikdavo pagalbą mažesnėms įmonėms ir konsultuodavo jas. Nebuvo numatyta kokiomis veiklomis turi užsiimti įmonės, kurias padėdavo įsteigti. UAB „B“ nuomojo patalpas adresu (duomenys neskelbtini), kurias jie irgi nuomojo. Ji ten dirbo nuo 2003 m., o kiek UAB „B“ ten dirbo, pasakyti negali. Su A. Č. susipažino direktoriaus kabinete, direktorius pristatęs pasakė, kad čia įmonė, kurią jie konsultuos. Pasakė tik įmonės pavadinimą, tačiau kokia tai įmonė ir kokia veikla užsiiminės nesakė. Taip (duomenys neskelbtini) su UAB „B“ sudarė sutartį pusei metų, konsultavo kaip atidaryti įmonę, ką toliau daryti, t. y. deklaracijų pildymas, kaip apskaičiuoti atlyginimus, kaip sudaryti sutartis, išrašyti PVM sąskaitą faktūrą, tačiau netvarkė tos įmonės finansinių dokumentų. Liudytojos teigimu, ji konsultavo dėl buhalterinių dokumentų tvarkymo, o dėl sutarčių sudarymo konsultavo kiti darbuotojai. Ikiteisminio tyrimo metu ji pateikė UAB „B“ dokumentus iš savo kompiuterio, kurie, greičiausiai, buvo atsiųsti paties A. Č. el. paštu, kad juos patikrintų. Įsteigus įmonė, nepadėjo jam tvarkyti buhalterinių dokumentų, tik patarinėjo. Žiniaraščių nepildė, juos tikrino ar teisingai užpildyta, tačiau už kuriuos metus, negali pasakyti. Pradžioje jis galėjo dirbti be buhalterio, o po to pagal įstatymą turėjo samdyti buhalterį, tačiau ar pasamdė, nežino. Kuo, kokia veikla užsiėmė įmonė, nežino, nežino ir kur dabar yra A. Č., negali pasakyti, kiek darbuotojų dirbo toje įmonėje. Apie A. Č. tarpininkavimo paslaugų sutartis neteko girdėti.

Liudytoja M. L. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ją į UAB „B“ priėmė V. Č. (V. Č.), galvojo, kad tai jis įmonės direktorius, tačiau direktoriaus A. Č. nėra mačiusi. Turėjo skambinti į firmas, pardavinėti seminarus, apmokymus. Buvo Rusijos firmų sąrašas, kurį davė V. Č.. Kiek pamena, tos firmos buvo didelės. Skambino į Rusiją, Kazachstaną, tačiau Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos nepamena. Buvo sąrašas, kuriame nurodyti telefonai, seminaro programa, el. paštas. Nesuorganizavo nei vieno seminaro, dirbo savaitę, tačiau atlyginimo už tai negavo. Buvo tartasi, kad gaus procentą nuo pardavimų, bet fiksuoto atlyginimo nebuvo.

Liudytoja L. P. apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2012 m. rugsėjo mėn. bandė įsidarbinti UAB „B“. Pasirinko šį darbą, kadangi jame reikėjo rusų kalbos, o ji pati yra iš (duomenys neskelbtini). Dirbo 3 savaites, gal mėnesį. Iki įdarbinimo nebuvo pažįstama su A. Č.. Matė ir galėjo pažinti jį, bet kiek pamena, jis tik pasirašė darbo sutartį, tačiau nėra nei karto kalbėjusi. Toje įmonėje buvo vadybininkė, skambindavo į Rusiją, Kazachstaną, mažiau į Ukrainą, Baltarusiją, teikė informaciją apie seminarus, kurie buvo įvairiomis temomis, daugiau susiję su ekonominiais klausimais, skirti kompanijoms, kurios užsiėmė nafta, didelėms įmonėms. Seminarai kaip kvalifikacijos kėlimas, kažkas tokio. Negali paaiškinti seminarų pobūdžio. Jos užduotis buvo išsiųsti informaciją apie seminarus dėl buhalterinės apskaitos ir kt. Nežino, ar buvo surengtas nors vienas seminaras, nes ji turėjo tik išsiųsti informaciją, kad tokiomis datomis vyks seminaras Londone, Italijoje. Klientų bazė, įmonės sąrašas jau buvo pateiktas jai. Ten buvo daugiau nei 100 kompanijų sąrašas. Konkrečioms įmonėms turėjo išsiųsti kvietimą, tačiau įmonių sąrašo, kurioms galima parduoti, neturėjo. Turėjo arba el. paštą, arba sekretorės telefoną, su kuria turėjo susisiekti ir paklausti el. pašto.

Specialistė Laimutė Emilija Vegienė apklausiama teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2016 m. viena atliko patikrinimą, ar teisingai sumokėti mokesčiai į biudžetą ir surašė patikrinimo aktą, kuris patvirtintas sprendimu ir kurį įmonė turėjo teisę skųsti, bet neskundė. UAB „A“ vykdė įvairią veiklą, pagrinde buvo prekyba rapsų aliejumi. Kaip matyti iš akto, tai mokesčiai buvo neteisingai sumokėti. Pagal aktą, nebuvo sumokėta virš 282 000 Eur PVM mokesčio. Patikrinimo metu įmonė pateikė dokumentus. Paprastai prašoma pateikti to laikotarpio, už kurį tikrinama, visus buhalterinės apskaitos dokumentus, taip pat prašoma ir vidinių įmonės dokumentų. Jeigu patikrinimo metu būna kažkokių klausimų, kontaktuoja su įmone, pasako ko trūksta, prašo paaiškinti. Šiuo atveju neužteko tų dokumentų, kurie buvo pateikti, todėl kontaktavo su įmonės direktoriumi E. J. ir akcininku. Po to buvo problemų kontaktuoti, nes įmonė neatsakė į skambučius, paprašius nurodyti kontaktus, buvo duotas el. paštas ir telefonas, tačiau telefonu su įmone susisiekti nepavyko. Patikrinimas buvo sustabdytas, nes reikėjo surinkti informaciją iš trečiųjų šalių, t. y. iš ES šalių, po to vėl buvo atnaujintas ir tada su įmone susisiekti jau nepavyko. Specialistės teigimu, įmonė bendradarbiavo normaliai, tik nežino, kas atsitiko po sustabdymo. Dėl to, ar užsakovas galėjo teikti paslaugas kitose šalyse, nei nurodyta sutartyje, tai yra juridiniai dalykai tarp dviejų juridinių asmenų. Klausimas, ar jie žodžiu tą susitarė, ar turėtų tai įforminti. Tam, kad pateiktų argumentus, jog galėjo, tai turėjo būti juridiškai įforminta, papildyta sutartis. Žodžiu susitarti negalima, nebent būtų kiti dokumentai, kad būtų galima nustatyti, jog atliko paslaugas kitose šalyse. Įmonė galėjo pateikti kitus dokumentus, kad UAB „B“ vadovas galėjo atlikti ar atliko paslaugas kitoje šalyje. Priėmimo-perdavimo aktuose nurodyta, kad paslauga atlikta Kazachstane, Kazachstane, Kazachstane, Rusija, Rusija, Rusija, pagal tarpininkavimo sutartį. Kadangi atliko tik UAB „A“ patikrinimą (o ne UAB „B“), tai visą medžiagą, susijusią su realiu paslaugų įvykdymu, turėjo pateikti UAB „A“. UAB „A“ mokėdama tokius didelius avansus, turėjo pateikti visus su tuo susijusius dokumentus. Įmonė nepuola mokėti tokių pinigų, neįvertinus kokias sąnaudas patiria kita pusė. Turėtų būti paskaičiavimai, sakykim, kelionės, apgyvendinimas, bilietai ir kt., kad tai realiai įvyko. Tai ne jos asmeninė nuomonė. Norint pasiimti iš biudžeto PVM, viskas turi būti pagrįsta dokumentais – bendrovė turi pagrįsti ūkinės operacijos įvykdymo realumą. PVM atskaita galima tik tuomet, jeigu paslaugos skirtos įmonės veiklai. Šiuo atveju, pasak specialistės, negalėjo nustatyti, kad tai yra susiję su įmone. 223 000 Lt avansu daugiau sumokėta negu UAB „B“ įformino paslaugų pardavimo PVM sąskaitoje faktūroje. Įmonė mokėjo didelės apimties avansus, tai yra bendra aplinkybių visuma. Įmonė moka tokius avansus, kai dar neatliktos paslaugos, tai dienai nebuvo įformintas paslaugų atlikimas. Tam, kad direktorius sumokėtų tokio dydžio avansą, mano, kad užsakovui reikėtų pasidomėti, kur vyks ir pan. Ne vien buhalterinė apskaita visa tai reglamentuoja. Kas buvo apskaityta buhalterinėje apskaitoje, tai užteko išvadai padaryti. Jeigu buvo išlaidos, buvo pateiktas registras, tai reiškia jog yra pakankami dokumentai (žiniaraščio duomenų likučiai), kad padarytų tokią išvadą. Teisėjui pagarsinus specialistės ikiteisminio tyrimo metu duotus paaiškinimus byloje (6 t., b. l. 79-80), parodė, kad patvirtina išvadas. Padarė išvadą, kad visi sandoriai su UAB „B“ nebuvo įvykę. Pagal įvykdymo aktus padarė išvadą, kad nesuteiktos paslaugos, todėl atsirado PVM mokesčio nesumokėjimas. Kalba tik apie Kazachstaną ir Rusiją, o ne apie Latviją, nes perdavimo aktuose įvardintos Kazachstanas ir Rusija. Paslaugos Latvijoje nebuvo įforminamos, tik sutartyje minima. Čia yra UAB „B“ buhalterinės apskaitos registrai, žiniaraščiai. Matyt, rankiniu būdu buvo vedami. Klausimas, kiek tos apskaitytos ūkinės operacijos susijusios su UAB „A“. Negali atsakyti, ar rėmėsi šiais dokumentais, nes nepamena visų dokumentų. Neneigia fakto, kad UAB „B“ įformino ir deklaravo pardavimą, bet, kad realiai įvyko ūkinė operacija, tai neigia tą savo akte. Teismo posėdžio metu pateikus specialistei susipažinimui dokumentus (5 t., b. l. 110-118, 121-122), parodė, kad šie dokumentai patikrinimo akto nepakeis, nes yra visos bendros aplinkybės.

Žemesnės instancijos teismas

Iš 2016 m. birželio 17 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo akto Nr. (4.65)FR0680-444 matyti, jog patikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB „A“ laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2013 m. kovo 30 d. buhalterinės apskaitos registruose apskaitė UAB „B“ išrašytas dvi sąskaitas faktūras ir keturias PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodyta apmokestinamoji vertė 521 900,82 Lt ir 78 099,17 Lt PVM suma, iš viso 599 999,99 Lt. Pagal Bendrovės pateiktus apskaitos registrus nustatyta, kad Bendrovės UAB „B“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose ir sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų vertę 521 900,82 Lt priskyrė sąnaudoms, mažinančioms 2012 m. ir 2013 m. apmokestinamąjį pelną, o 78 099,17 Lt PVM deklaravo kaip atskaitomą pirkimo PVM (2012 m. spalio mėn. – 26 380,17 Lt, 2013 m. sausio mėn. – 17 008,26 Lt, 2013 m. vasario mėn. – 19 090,91 Lt, 2013 m. kovo mėn. – 15 619,83 Lt). Bendrovė patikrinimui pateikė 2012 m. birželio 5 d. tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. 12/06/05, sudarytą tarp UAB „B“ (toliau – ir Paslaugų teikėjas), atstovaujamos direktoriaus A. Č. ir UAB „A“ (toliau – ir Klientas), atstovaujamos direktoriaus E. J., kurioje nurodyta: „Paslaugų teikėjas įsipareigoja teikti Paslaugas Klientui Latvijoje, Kazachstane, Rusijoje, o Klientas įsipareigoja sumokėti šios Sutarties 5 straipsnyje numatytą atlygį už suteiktas Paslaugas. Paslaugų teikėjas įsipareigoja pagal toliau nurodytas sąlygas ieškoti Klientui sutartyje nurodytų Prekių Pirkėjų Latvijoje, Kazachstane, Rusijoje bei suteikti kitas atlygintinas paslaugas, nurodytas Sutartyje. <...> Paslaugų teikėjas neteikia šių paslaugų Klientui ir neatlieka šių veiksmų Kliento vardu: atstovavimo klientui derybose su potencialių Prekių pardavėju dėl Prekių preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties <...> ir pagrindinės Prekių pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų; komercinio atstovavimo (prekybos agento) paslaugų. <...> Paslaugų teikėjas atliks savo darbą Kliento prašymais, naudodamas Kliento pateiktą informaciją, dokumentus, instrukcijas ir kitokią medžiagą.<...> Klientas įsipareigoja sumokėti Paslaugų teikėjui metinį atlyginimą už suteiktas paslaugas, kuris bus lygus 600 000 Lt. Atlygis už suteiktas paslaugas turi būti sumokėtas Paslaugų teikėjui ne vėliau kaip per 60 dienų avansu nuo tarpininkavimo paslaugų sutarties pasirašymo.“ Bendrovės direktorius dėl vykdytų sandorių su UAB „B“ 2014 m. vasario 14 d. pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, jog „man 2003 m. teko dirbti (duomenys neskelbtini) – montuoti metalo konstrukcijas. Ieškodavau metalo konstrukcijų suvirintojų, montuotojų. Tokiu būdu susipažinau su A. Č.. UAB „A“, kuriai atstovavau aš, su UAB „B“, kurią atstovavo A. Č., 2012 m. birželio 5 d. sudarė tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. 12/06/05. Šia sutartimi UAB „B“ įsipareigojo ieškoti UAB „A“ prekių pirkėjų Latvijoje, Kazachstane, Rusijoje, Baltarusijoje. Tuo metu bendrovė užsiėmė aliejaus gamyba. Šių paslaugų kaina buvo nustatyta derybų būdu, atsižvelgiant į galimas patirtas išlaidas: kelionės, apgyvendinimo. Be to, man buvo žinoma, kad A. Č. yra kilęs iš Kazachstano ir ten turėjo giminių bei ryšių. Pagal tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. 12/06/05 suteiktos paslaugos buvo perduodamos paslaugos įvykdymo aktais, o būtent 2012 m. birželio 29 d. aktu Nr. 1, 2012 m. liepos 31 d. aktu Nr. 2, 2012 m. rugpjūčio 17 d. aktu Nr. 3, 2012 m. rugsėjo 28 d. aktu Nr. 4, 2012 m. spalio 31 d. aktu Nr. 5, 2012 m. lapkričio 30 d. aktu Nr. 6. Šiuos aktus aš ir A. Č. visais atvejais pasirašydavome (duomenys neskelbtini), UAB „A“ biure, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Arba pasitaikydavo atvejų, kai UAB „B“ direktorius A. Č. pats asmeniškai man atveždavo aktus jau pasirašytus. Paslaugų įvykdymo aktai būdavo pasirašomi tomis datomis, kurios yra nurodytos paslaugų įvykdymo aktuose, dalyvaujant man ir A. Č.. Gruzijoje A. Č. išvažinėjo visus karjerus ir apsistojo ties vienu Gruzijos bentonito tiekėju. Gruzijoje buvo surastas vienas tinkamas molio (bentonito) tiekėjas, gamintojas perdirbėjas, tai – OOO „T“. UAB „B“ išrašytų sąskaitų faktūrų, PVM sąskaitų faktūrų ir paslaugų įvykdymo aktų duomenys pateikiami 35 lentelėje. Pažymėtina, kad Bendrovė buhalterinės apskaitos registruose apskaitė UAB „B“ vardu 2013 m. vasario 28 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą CEP Nr. 0005, apmokestinamoji vertė 90 909,09 Lt ir 19 090,91 Lt PVM, tačiau patikrinimui ši PVM sąskaita faktūra nebuvo pateikta.

Pagal sąskaitų „4431 – apyvarta pagal klientus“ (klientas – UAB „B“) ir „2022 – išankstiniai apmokėjimai“ žiniaraščius Bendrovė pervedė į UAB „B“ atsiskaitomąją sąskaitą 600 000 Lt. Iš patikrinimui pateiktų Paslaugų įvykdymo aktų, pasirašytų tarp Bendrovės direktoriaus E. J. ir UAB „B“ direktoriaus A. Č., nustatyta, kad UAB „B“ klientų/pirkėjų Bendrovei paieškos buvo atliekamos Rusijoje ir Kazachstane („Atstovavimas Klientui derybose su potencialiais pirkėjais Kazachstane“, „Atstovavimas Klientui derybose dėl metalo pirkimo Volgograde (Rusija)“, „Kliento interesų atstovavimas Rusijoje“), Tarpininkavimo paslaugų sutartyje Nr. 12/06/05 susitarta dėl Klientų paieškos Latvijoje, Kazachstane, Rusijoje, todėl Bendrovės direktoriaus paaiškinime įvardinta Gruzija neatitinka nei Tarpininkavimo paslaugų sutartyje Nr. 12/06/05 nurodytų, nei Paslaugų įvykdymo aktuose įvardintų šalių. Analizuojant Bendrovės atsiskaitymus su UAB „B“ nustatyta, kad Bendrovė mokėjimus vykdė avansiniais mokėjimais, permoka atskirais laikotarpiais sudarė: 2012 m. birželio 29 d. – 43 000 Lt, 2012 m. liepos 31 d. – 150 000 Lt, 2012 m. spalio 31 d. – 223 000 Lt, 2013 m. sausio 31 d. – 200 000 Lt.

Bendrovė patikrinimui nepateikė preliminarių susitarimų, sutarčių ar kitų dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti, kokias konkrečiai paslaugas atliko UAB „B“, kokiais kriterijais vadovaujantis buvo sutarta 600 000 Lt atlygio suma už tarpininkavimo paslaugas, kokiais kriterijais vadovaujantis Bendrovė avansu buvo sumokėjusi 2012 m. spalio 31 d. net 223 000 Lt daugiau, negu UAB „B“ įformino paslaugų pardavimą PVM sąskaitomis faktūromis. Nors Bendrovės direktorius 2014 m. vasario 14 d. paaiškinime Nr. (4.65)-339-581 nurodė, kad „šių paslaugų kaina buvo nustatyta derybų būdu, atsižvelgiant į galimas patirtas išlaidas: kelionės, apgyvendinimo“, tačiau jokių preliminarių išlaidų paskaičiavimų nepateikė. Iš patikrinimui pateiktų Paslaugų įvykdymo aktų nustatyta, kad UAB „B“ paslaugas, kurių vertė su PVM 600 000 Lt, turėjo atlikti per trumpą laiką – 6 mėn., t. y. laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. (kur 2012 m. birželio 5 d. – Tarpininkavimo paslaugų sutarties Nr.12/06/05 sudarymo data). Patikrinimo metu buvo kreiptasi į Panevėžio AVMI dėl UAB „B“ kontrolės veiksmų atlikimo. Panevėžio AVMI 2014 m. sausio 30 d. informavo, kad negalėjo atlikti UAB „B“ patikrinimo, nes UAB „B“ nurodytu registracijos adresu nerasta, nerasti jos vadovai. Tačiau Panevėžio AVMI pavyko susisiekti su buhalterines paslaugas UAB „B“ teikusios VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ (kodas (duomenys neskelbtini)) atstovais. VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ nurodė, kad ji UAB „B“ teikė buhalterines paslaugas ir pateikė kompiuteryje išsaugotus šios bendrovės kai kurių sąskaitų apyvartų žiniaraščių duomenis už 2012 metus. Iš bendrovės žiniaraščiuose atliktų buhalterinių įrašų nenustatyta, kad UAB „B“ būtų patyrusi išlaidų, susijusių su kelionėmis (bilietai, kuras, viešbutis ar kt.). Sodros duomenimis UAB „B“ laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. buvo įdarbinti penki darbuotojai: A. Č. (nuo 2012 m. kovo 21 d. iki 2014 m. sausio 24 d.), N. P. (nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.), L. P. (nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 2 d.), L. P. (nuo 2012 m. rugsėjo 10 d. iki 2012 m. lapkričio 2 d.), M. L. (nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 7 d.). Panevėžio AVMI apklausė UAB „B“ buvusias darbuotojas L. P., N. P.. L. P. nurodė, kad UAB „B“ dirbo vadybininke, buvo atsakinga už klientus, kuriems buvo reikalingi buhalteriniai, kvalifikacijos kėlimo kursai, apie sandorius su UAB „A“ nieko nežino, į komandiruotes į Rusiją, Kazachstaną nevyko, finansinių reikalų įmonėje netvarkė. N. P. paaiškinime nurodė, kad įmonėje dirbo administratore, į komandiruotes į Rusiją, Kazachstaną nevyko. Panevėžio AVMI nurodė, kad N. P. (ji yra tuo metu buvusio UAB „B“ direktoriaus žmona) pokalbio metu žodžiu nurodė, kad jos vyro buvimo vieta nėra žinoma, jis dėl padarytų kriminalinių nusikaltimų ieškomas policijos, o bendrovę 2013 m. pardavė Latvijos piliečiui. Vilniaus AVMI turimais duomenimis A. Č. buvo įtariamuoju, kaltinamuoju bei realiai nubaustas pagal įvairias nusikalstamas veikas: neteisėtas elektroninės mokėjimo priemonės ar jos duomenų panaudojimas; sukčiavimas; oficialaus dokumento suklastojimas ar suklastoto oficialaus dokumento realizavimas ar panaudojimas; neteisėtas disponavimas narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu ir kt. Bylos, kurios reikšmingos Bendrovės įformintiems sandoriams su UAB „B“: FNTT prie LR VRM Kauno apygardos valdyboje 2012 m. sausio 6 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl jo nusikalstamos veikos – sukčiavimo, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, jis 2012 m. rugsėjo 6 d. pripažintas kaltu ir skirta kardomoji priemonė – suėmimas (nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. spalio 5 d. buvo įkalintas Kauno tardymo izoliatoriuje). (duomenys neskelbtini) policijos komisariate 2012 m. liepos 31 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl jo nusikalstamos veikos – neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti arba neteisėto disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, jis 2012 m. rugpjūčio 28 d. pripažintas kaltu ir jam skirta kardomoji priemonė – suėmimas (nuo 2012 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 8 d. buvo suimtas). (duomenys neskelbtini) policijos komisariate 2012 m. lapkričio 1 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, jis 2012 m. lapkričio 13 d. pripažintas kaltu ir skirta kardomoji priemonė – suėmimas (nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. sausio 11 d. buvo suimtas). Pagal Bendrovės direktoriaus 2014 m. vasario 14 d. paaiškinimą Nr. (4.65)-339-581 klientų paieškos paslaugą Bendrovei atliko UAB „B“ direktorius A. Č.. Bendrovės direktorius paaiškinime nurodė, kad „pagal tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. 12/06/05 suteiktos paslaugos buvo perduodamos paslaugos įvykdymo aktais, o būtent 2012 m. birželio 29 d. aktu Nr. 1, 2012 m. liepos 31 d. aktu Nr. 2, 2012 m. rugpjūčio 17 d. aktu Nr. 3, 2012 m. rugsėjo 28 d. aktu Nr. 4, 2012 m. spalio 31 d. aktu Nr. 5, 2012 m. lapkričio 30 d. aktu Nr. 6. <...> Paslaugų įvykdymo aktai būdavo pasirašomi tomis datomis, kurios yra nurodytos paslaugų įvykdymo aktuose, dalyvaujant man ir A. Č.“. Bendrovė patikrinimui pateikė šiuos šešis Paslaugų įvykdymo aktus ir buvo nustatyta, kad dalis iš visų įformintų Paslaugų įvykdymo aktų yra pasirašyti tomis datomis, kai A. Č. buvo įkalintas, todėl Bendrovės vadovo paaiškinime nurodyti teiginiai prieštarauja pateiktiems dokumentams. Iš turimų duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 29 d. iki 2013 m. sausio 11 d. A. Č. buvo įkalintas tardymo izoliatoriuose arba kalėjime, todėl realiai jis paslaugas pagal 2012 m. birželio 5 d. tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. 12/06/05 galėjo atlikti tik nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2012 m. rugpjūčio 28 d., t. y. per 3 mėn. Tačiau vertinant tai, kad jo atžvilgiu laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. Lietuvoje buvo pradėti/vykdomi net keturi ikiteisminiai tyrimai, kelia abejones, kad A. Č. galėjo išvykti iš Lietuvos ieškoti klientų, vykdyti derybas su jais Rusijoje bei Kazachstane. Duomenų, apie jo Lietuvos Respublikos sienos kirtimus (išvykimą, atvykimą), nėra. Be to, Bendrovės buhalterinėje apskaitoje neapskaityti jokie pirkimo/pardavimo sandoriai su Rusijos ar Kazachstano įmonėmis. Analizuojant UAB „B“ pateiktų PVM deklaracijų duomenis nustatyta, kad bendrovė deklaravo pirkimo PVM sumas artimas pardavimo PVM sumoms, o beveik visa Bendrovės deklaruota PVM apmokestinamų sandorių suma – tai Bendrovei išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta apmokestinamoji vertė ir pardavimo PVM suma. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors Sutarties su UAB „B“ pirmuose punktuose ir nurodyta, kad šioje Sutartyje bus įvardinta (galimai kituose punktuose) prekių ar paslaugų pavadinimai, dėl kurių Klientas (UAB „A“) samdo Paslaugų teikėją, tačiau nei šioje Sutartyje, nei Paslaugų įvykdymo aktuose prekės/paslaugos neįvardintos (tik direktoriaus paaiškinime įvardinti prekių, dėl kurių sudaryta sutartis, pavadinimai). Patikrinimui taip pat nebuvo pateikta Paslaugų teikėjui (UAB „B“) Kliento (UAB „A“) prašymai, dokumentai, instrukcijos ar kita medžiaga, kuri pagal sutarties sąlygas turėjo būti pateiktos Paslaugų teikėjui. PVM atskaitos tvarką reglamentuoja 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymo) Nr. IX-751 58 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, pagal kurias PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. PVM įstatymo 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą faktūrą arba kitą šiame įstatyme nurodytą apskaitos dokumentą, kuris nustatyta tvarka gali arba turi būti naudojamas prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui įforminti. Turimame apskaitos dokumente ši PVM suma turi būti išskirta, o PVM mokėtojas nurodytas prekių ir (arba) paslaugų pirkėju, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. Turimas apskaitos dokumentas (PVM sąskaita faktūra) privalo turėti visus šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalaujamus rekvizitus, o šio dokumento blankas turi būti prekių tiekėjo (paslaugų teikėjo) įsigytas teisės aktų nustatyta tvarka ir atitikti teisės aktų reikalavimus, keliamus šiam blankui, t. t. reikalavimus dėl rekvizitų, nurodytų PVM įstatymo 80 straipsnio 1 dalies 1-16 punktuose. Vadovaujantis PVM įstatymo 80 straipsnio 7 dalimi, mažmeninėje degalų (variklių benzino, dyzelinių degalų, suskystintų dujų) prekyboje parduodant prekes ir paslaugas, kasos aparato kvitas, kuriame nurodyta prekių (paslaugų) vertė (įskaitant PVM) neviršija 500 Lt ir kuriame yra visi teisės aktų nustatyti kasos aparato kvitui privalomi rekvizitai, taip pat rekvizitas (rekvizitai), pagal kurį (kuriuos) galima identifikuoti prekių (paslaugų) pirkėją, laikomas PVM sąskaita faktūra. PVM įstatymo 64 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad Mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos: 1) negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus; 2) gali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita faktūra atitinka ne visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus. Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje, mokesčių teisiniuose santykiuose įtvirtintas turinio viršenybės prieš formą principas. Vadinasi, įstatymas numato atvejus, kai net ir visus formaliuosius teisės aktų nustatytus reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros nesuteikia mokesčių mokėtojui teisės atskaityti pirkimo PVM. Mokestinio patikrinimo metu surinkti įrodymai bei nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Bendrovės laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2013 m. kovo 30 d. buhalterinės apskaitos registruose apskaitytose UAB „B“ vardu įformintose sąskaitose faktūrose ir PVM sąskaitose faktūrose (apmokestinamoji vertė 521 900,82 Lt ir 78 099,17 Lt PVM suma, iš viso 599 999,99 Lt sumai) nurodytos ūkinės operacijos realiai neįvyko, todėl UAB „B“ vardu įformintos sąskaitos faktūros ir PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios ir nesuteikia teisės atskaityti pirkimo PVM: laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 29 d. iki 2013 m. sausio 11 d. A. Č. buvo įkalintas tardymo izoliatoriuose arba kalėjime, todėl negalėjo atlikti Paslaugų įvykdymo aktuose nurodytų paslaugų ir jų pasirašyti; laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. Lietuvoje jo atžvilgiu buvo pradėti/vykdomi net keturi ikiteisminiai tyrimai, todėl abejotina, ar jis galėjo išvykti iš Lietuvos ieškoti klientų, vykdyti derybas su jais Rusijoje bei Kazachstane. Duomenų, apie jo Lietuvos Respublikos sienos kirtimus (išvykimą, atvykimą), nėra; Bendrovės buhalterinėje apskaitoje neapskaityti jokie pirkimo/pardavimo sandoriai su Rusijos ar Kazachstano įmonėmis, t. y. Bendrovės klientų sąrašas neišsiplėtė; UAB „B“ buvusios darbuotojos nurodė, kad apie sandorius su UAB „A“ nieko nežino, į komandiruotes į Rusiją, Kazachstaną nevyko, finansinių reikalų įmonėje netvarkė; Bendrovė patikrinimui nepateikė preliminarių susitarimų, sutarčių ar kitų dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti, kokias konkrečiai paslaugas atliko UAB „B“, kokiais kriterijais vadovaujantis buvo sutarta 600 000 Lt atlygio suma už tarpininkavimo paslaugas, kokiais kriterijais vadovaujantis Bendrovė avansu buvo sumokėjusi 2012 m. spalio 31 d. net 223 000 Lt daugiau, negu UAB „B“ įformino paslaugų pardavimą PVM sąskaitomis faktūromis; pagal UAB „B“ turimus kai kurių sąskaitų apyvartų žiniaraščių duomenis už 2012 m. nenustatyta, kad UAB „B“ būtų patyrusi išlaidų, susijusių su kelionėmis (bilietai, kuras, viešbutis ar kt.). Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad Bendrovė pagal UAB „B“ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras, kurios nepagrindžia realiai įvykusių ūkinių operacijų, 2012 m. spalio 31 d. – 2013 m. kovo 31 d. laikotarpio PVM deklaracijose nepagrįstai atskaitė 78 099 Lt (2012 m. spalio mėn. – 26 380,17 Lt, 2013 m. sausio mėn. 17 008,26 Lt, 2013 m. vasario mėn. – 19 090,91 Lt, 2013 m. kovo mėn. – 15 619,84 Lt) pirkimo PVM ir šia suma sumažino mokėtiną į biudžetą PVM. Pagal PVM įstatymo 123 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu nustatoma, kad PVM mokėtojas nepagrįstai sumažino apskaičiuotą mokėtiną į biudžetą PVM sumą (padidino apskaičiuotą grąžintiną iš biudžeto PVM sumą), apskaičiuojama papildomai mokėtina PVM suma, kuria atitinkamai didinama mokėtina į biudžetą PVM suma (mažinama grąžintina iš biudžeto PVM suma). Vadovaujantis PVM įstatymo 58 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 64 straipsnio 1, 9 dalimis, 123 straipsnio 2 dalimi, patikrinimo metu bendrovei papildomai apskaičiuojama 78 099 Lt (22 619 Eur) PVM. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes bei nustatytus faktus daroma išvada, kad iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros bei mokesčių apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo. Pridedami patikrinimo aktą lydintys dokumentai (1 t., b. l. 15-200; 2 t., b. l. 1-199; 3 t., b. l. 1-55).

Iš 2012 m. birželio 5 d. tarpininkavimo paslaugų sutarties Nr. 12/05/05 matyti, kad ji buvo sudaryta tarp UAB „B“, atstovaujamos direktoriaus A. Č. (Paslaugų teikėjo) ir UAB „A“, atstovaujamos direktoriaus E. J. (Kliento), kurios pagrindu Paslaugų teikėjas įsipareigoja teikti Paslaugas, taip pat ieškoti Klientui sutartyje nurodytų Prekių Pirkėjų Klientui Latvijoje, Kazachstane, Rusijoje, o Klientas įsipareigoja sumokėti Paslaugų teikėjui metinį atlyginimą už suteiktas paslaugas Latvijoje, Kazachstane, Rusijoje, kuris bus lygus 600 000 Lt. Atlygis už suteiktas paslaugas turi būti sumokėtas ne vėliau kaip per 60 dienų avansu nuo tarpininkavimo paslaugų sutarties pasirašymo. Be kita ko, sutartyje numatytos paslaugų teikėjo pareigos, jog jis atliks savo darbą remdamasis Kliento prašymais, naudodamas Kliento pateiktą informaciją, dokumentus, instrukcijas, nurodymus ir kitokią medžiagą. Taip pat turi informuoti Klientą apie bet kurias reikšmingas aplinkybes, susijusias su Paslaugų teikimu (3 t., b. l. 46-47).

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Iš byloje esančių paslaugų įvykdymo aktų kopijų matyti, kad 2012 m. birželio 29 d. aktu Nr. 1, 2012 m. liepos 31 d. aktu Nr. 2, 2012 m. rugpjūčio 17 d. aktu Nr. 3, 2012 m. rugsėjo 28 d. aktu Nr. 4, 2012 m. liepos 31 d. aktu Nr. 5, 2012 m. lapkričio 30 d. aktu Nr. 6, kuriuose nurodoma įvykdytų darbų sąrašas (atstovavimas Klientui derybose su potencialiais pirkėjais Kazachstane, atstovavimas Klientui derybose dėl metalo pirkimo Volgograde (Rusija), Kliento interesų atstovavimas Rusijoje) ir kaina, viso 600 000 Lt (3 t., b. l. 48-50).

Iš UAB paslaugos teikėjo „B“ paslaugų gavėjui UAM „A“ PVM sąskaitų faktūrų kopijų pagal 2012 m. birželio 5 d. tarpininkavimo sutartį Nr. 12/06/05 matyti, kad buvo išrašytos 5 sąskaitos faktūros: 2012 m. birželio 29 d. sąskaita faktūra serija CEP Nr. 000 1 – 34 000 Lt už 2012 m. birželio laikotarpį; 2012 m. liepos 31 d. sąskaita faktūra serija CEP Nr. 000 2 – 116 000 Lt už 2012 m. birželio laikotarpį; 2012 m. spalio 31 d. PVM sąskaita faktūra serija CEP Nr. 000 3 – 152 000 Lt už 2012 m. birželio 5 d. tarpininkavimo paslaugų sutartį; 2013 m. sausio 31 d. PVM sąskaita faktūra serija CEP Nr. 000 4 – 98 000 Lt už 2012 m. birželio 5 d. tarpininkavimo paslaugų sutartį; 2013 m. kovo 29 d. PVM sąskaita faktūra serija CEP Nr. 000 7 – 90 000 Lt už 2012 m. birželio 5 d. tarpininkavimo paslaugų sutartį (3 t., b. l. 51-55).

Iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. liepos 25 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)FR0682-474 matyti, jog išnagrinėjus 2016 m. birželio 17 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)FR0680-444, surašytą patikrinus UAB „A“ nustatė, kad patvirtina patikrinimo aktą, kuriame konstatuota, kad Bendrovė pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas, įvertinus patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes ir padaryta išvada, kad dėl nustatytų pažeidimų negalima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros bei mokesčių apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo. Patikrinus PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. Bendrovei papildomai apskaičiuota 974 763 Lt (282 311 Eur) PVM (3 t., b. l. 58-74).

Iš VĮ „Turto bankas“ 2018 m. spalio 17 d. civilinio ieškinio matyti, kad buvo nustatyta valstybei padaryta 22 619 Eur žala, todėl reiškiamas 22 619 Eur civilinis ieškinys, pridedami dokumentai, pagrindžiantys civilinį ieškinį (3 t., b. l. 167-175).

Iš UAB „U“ rašto matyti, kad laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 31 d. iki 2013 m. birželio 16 d. IP adresas (duomenys neskelbtini) pagal sutartį buvo suteiktas klientui VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, paslauga teikta adresu (duomenys neskelbtini) (4 t., b. l. 171-177).

2018 m. rugsėjo 12 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidus reikalų ministerijos Valdymo organizavimo skyriaus rašte dėl informacijos pateikimo nurodyta, kad Interpolo Rusijos Federacijos nacionalinis biuras pranešė, kad A. Č., gim. (duomenys neskelbtini), buvo išduotos kelios vizos atvykimui į Rusijos Federaciją laikotarpiais nuo 2011 m. lapkričio 5 d. iki 2012 m. rugpjūčio 4 d. Daugpilio m.; nuo 2012 m. rugpjūčio 6 d. iki 2013 m. rugpjūčio 4 d. Vilniaus m.; nuo 2013 m. rugpjūčio 17 d. iki 2014 m. rugpjūčio 16 d. Vilniaus m. Interpolo Baltarusijos nacionalinis biuras pranešė, kad duomenų, susijusių su A. Č., neturima. Asmeniui niekuomet nebuvo išduota Baltarusijos viza (4 t., b. l. 183).

2018 m. rugsėjo 18 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidus reikalų ministerijos Valdymo organizavimo skyriaus rašte dėl informacijos pateikimo nurodyta, kad Interpolo Kazachstano nacionalinis biuras pranešė, kad A. Č., gim. (duomenys neskelbtini), atvyko į Kazachstaną 2012 m. gegužės 30 d. lėktuvu iš Maskvos ir 2012 m. birželio 4 d. lėktuvu išvyko atgal į Maskvą (4 t., b. l. 184).

2018 m. spalio 5 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidus reikalų ministerijos Valdymo organizavimo skyriaus rašte dėl informacijos pateikimo nurodyta, kad Interpolo Rusijos Federacijos nacionalinis biuras pranešė apie A. Č., gim. (duomenys neskelbtini), sienos kirtimus laikotarpiais nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.; nuo 2012 m. sausio 12 d. iki 2012 m. sausio 14 d.; nuo 2012 m. kovo 2 d. iki 2012 m. kovo 4 d.; nuo 2012 m. gegužės 28 d. iki 2012 m. gegužės 29 d.; nuo 2012 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 5 d.; nuo 2012 m. rugpjūčio 16 d. iki 2012 m. rugpjūčio 24 d.; nuo 2013 m. sausio 26 d. iki 2013 m. sausio 28 d.; nuo 2013 m. rugpjūčio 17 d. iki 2013 m. rugpjūčio 21 d.; nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d.; nuo 2013 m. gruodžio 21 d. iki šio laiko (4 t., b. l. 186).

2018 m. spalio 16 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidus reikalų ministerijos Valdymo organizavimo skyriaus rašte dėl informacijos pateikimo nurodyta, kad Interpolo Lenkijos nacionalinis skyrius pranešė, jog E. J. figūruoja Lenkijos Respublikos centrinio tyrimų biuro Organizuotų ekonominių nusikaltimų departamento padalinio Bydgoszcz mieste atliekamuose tyrimuose, susijusiuose su PVM grobstymu vykdant prekybą (krosnių) kuru ir yra įtariamas vadovavimu organizuotai grupei, kuri užsiima PVM grobstymu, sudarydama fiktyvaus kuro pirkimo-pardavimo sandorius, pasitelkdama įvairias įmones (4 t., b. l. 188).

Iš 2018 m. spalio 11 d. specialisto paaiškinimo protokolo matyti, kad specialistė L. E. Vegienė jame nurodė analogiškas aplinkybes ir išvadas, kaip ir 2016 m. birželio 17 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo akte Nr. (4.65)FR0680-444 (5 t., b. l. 126-200; 6 t., b. l. 1-10).

Iš 2018 m. vasario 23 d. Lietuvos teismo ekspertizės specialisto išvados Nr. 11-147 (18) matyti, kad paslaugų įvykdymo aktuose: 2012 m. birželio 29 d. akte Nr. 1, 2012 m. liepos 31 d. akte Nr. 2, 2012 m. rugpjūčio 17 d. akte Nr. 3, 2012 m. rugsėjo 28 d. akte Nr. 4, 2012 m. liepos 31 d. akte Nr. 5, 2012 m. lapkričio 30 d. akte Nr. 6 prie 2012 m. birželio 5 d. tarpininkavimo paslaugų sutarties ir 2012 m. spalio 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija CEP Nr. 0003, kurioje paslaugos teikėjas UAB „B“, paslaugos gavėjas UAB „A“, A. Č. vardu pasirašė pats A. Č. (6 t., b. l. 23-26).

Iš AB DNB banko pateiktų įmonės UAB „B“ sąskaitų išrašų išklotinių matyti, kad išanalizavus sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), atidarytos 2012 m. kovo 1 d., iš UAB „A“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), mokėjimo paskirtyje nurodant „avansas pagal sutartį“ į šią sąskaitą pervesta viso 600 000 Lt: 2012 m. birželio 26 d. – 43 000 Lt; 2012 m. birželio 27 d. – 34 000 Lt; 2012 m. liepos 2 d. – 38 000 Lt; 2012 m. liepos 3 d. – 15 000 Lt; 2012 m. liepos 4 d. – 42 000 Lt; 2012 m. liepos 12 d. – 25 000 Lt; 2012 m. liepos 16 d. – 28 000 Lt; 2012 m. liepos 17 d. – 25 000 Lt; 2012 m. liepos 18 d. – 25 000 Lt; 2012 m. liepos 19 d. – 25 000 Lt; 2012 m. rugpjūčio 3 d. – 35 000 Lt; 2012 m. rugpjūčio 23 d.– 33 000 Lt; 2012 m. rugpjūčio 24 d.– 34 000 Lt; 2012 m. spalio 16 d. – 32 000 Lt; 2012 m. spalio 22 d. – 27 000 Lt; 2012 m. spalio 25 d. – 29 000 Lt; 2012 m. spalio 31 d. – 35 000 Lt; 2012 m. lapkričio 5 d. – 32 000 Lt; 2012 m. lapkričio 8 d. – 31 000 Lt; 2012 m. lapkričio 12 d. – 12 000 Lt. Atlikus nurodytus pavedimus, pinigai iš šios sąskaitos arba pervedus į kitą UAB „B“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), buvo iš karto išgryninami. Sąskaitų išrašuose nėra jokių duomenų apie lėšų panaudojimą su UAB „A“ sudarytoje sutartyje numatytiems tikslams (6 t., b. l. 74-88).

Iš UAB „B“ prisijungimų prie bankinių sąskaitų matyti, kad tam tikrais laikotarpiais nuo 2012 m. kovo 21 d. iki 2013 m. birželio 14 d., klientas UAB „B“ A. Č. vardu jungėsi prie bankinių sąskaitų per IP adresą (duomenys neskelbtini) (6 t., b. l. 89).

Iš Žinybinių registrų duomenų apie UAB „B“ matyti, kad įmonė įsteigta 2012 m. kovo 6 d., jos tikslai – užsiimti tokia ūkine komercine veikla, kad būtų efektyviai įgyvendinami bendrovės akcininkų bei klientų interesai, racionaliai panaudojant visus materialinius, finansinius bei kitus resursus, taip pat gauti maksimalų pelną bei ekonominę naudą iš savo veiklos. A. Č. direktoriaus pareigas ėjo nuo 2012 m. kovo 6 d. iki 2013 m. liepos 5 d. 2013 m. birželio 21 d. visos įmonės akcijos parduotos Latvijos Respublikoje gyvenančiam M. V. (M. V.), paskirtam ir įmonės direktoriumi, kuris (duomenys neskelbtini) mirė (7 t., b. l. 120-121; 10 t., b. l. 178-197; 11 t., b. l. 1-26).

Iš UAB „B“ steigimo sutarties kopijos matyti, kad bendrovės steigimo sutartis pasirašyta 2012 m. vasario 27 d., UAB „B“ steigėjai yra A. Č. ir N. P., bendrovės buveinė (duomenys neskelbtini) (10 t., b. l. 198-200).

Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad A. Č., gim. (duomenys neskelbtini) yra 5 kartus teistas už vagystes, plėšimą, sukčiavimą, dokumentų klastojimą, neteisėtą disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti. Aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d. buvo suimtas pagal Visagino miesto apylinkės teismo nutartį, nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. spalio 5 d. buvo suimtas pagal Kauno miesto apylinkės teismo nutartį, nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2013 m. sausio 11 d. buvo suimtas pagal Visagino miesto apylinkės teismo nutartį (10 t., b. l. 138-168).

Iš Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 10 d. nutarties kopijos matyti, kad UAB „B“ buvo iškelta bankroto byla, nes 2015 m. rugpjūčio 10 d. duomenimis, buvo susidariusi mokestinė nepriemoka, bendrovė yra nemoki (11 t., b. l. 19-21).

Iš Panevėžio apygardos teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutarties kopijos matyti, kad UAB „B“ įmonė jokios veiklos nevykdo, turto, pajamų neturi, todėl jai taikoma likvidavimo procedūra (11 t., b. l. 24-26).

2019 m. balandžio 26 d., 2019 m. gegužės 13 d. ir 2019 m. liepos 16 d. buvo išsiųstas Vilniaus miesto apylinkės teismo teisinės pagalbos prašymas per Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją Baltarusijos Respublikos kompetentingoms institucijoms dėl liudytojų baudžiamojoje byloje apklausos (12 t., b. l. 71-161, 163-187, 191).

2019 m. spalio 1 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsakyme į 2019 m. gegužės 13 d. raštą dėl teisinės pagalbos nurodoma, kad persiunčiamas iš dalies įvykdytas teisinės pagalbos prašymas dėl liudytojų baudžiamojoje byloje A. M. K., A. O. ir A. A. I. apklausos bei grąžina neįvykdytą Vilniaus miesto apylinkės teismo teisinės pagalbos prašymą apklausti liudytojus – V. I. I. (liudytojas miręs) ir A. N. B. (liudytojo nėra Baltarusijos Respublikos Minsko apskrities Slucko rajono teritorijoje) (13 t., b. l. 9-14).

Iš 2019 m. rugpjūčio 23 d. teismo posėdžio metu apklausto liudytojo A. M. K. (A. M. K.) parodymų matyti, kad 2012 m. rugpjūčio 15 d. su UAB „A“ sudarė kontraktą dėl aliejaus tiekimo, tai buvo tiesioginė sutartis. Pamena tik vardą E., pavardės neatsimena. Atrodo, kad su jais kaip tik ir nebuvo tiesioginių kontaktų, tik telefonu ir faksu. Berods, ir ši sutartis buvo pasirašyta faksimiliniu ryšiu. Nepamena, kad jis būtų pas juos Baltarusijoje. Sutartyse visada buvo numatomas faksimilinio ryšio tikrumas ir teisėtumas. Liudytojo teigimu, UAB „A“ patys kreipėsi į juos su pasiūlymu pirkti. Jie paskelbė informaciją, kad perdirba aliejinę kultūrą, o jie galimai ieškojo parnerių Baltarusijoje. Niekas dėl šios sutarties netarpininkavo ar prašyti dėl jų niekas nebuvo atvažiavęs ir niekas neprašė. Yra tikras, kad jei UAB „A“ ieškojo aliejaus pardavėjo, tai jie žinojo apie visus. Pasak liudytojo, jis A. Č. nepamena. Tarpininku jis nebuvo, su UAB „B“ nieko nesudarinėjo, jam ši pavardė nežinoma ir firma tokia nežinoma (13 t., b. l. 21-25).

Iš 2019 m. rugpjūčio 26 d. teismo posėdžio metu apklausto liudytojo A. J. O. (A. J. O.) parodymų matyti, kad jis buvo „F“ direktoriaus pavaduotuoju komercijos klausimais laikotarpiu 2011-2014 m. Tuo metu „F“ direktoriumi buvo I. O. A. (I. O. A.). Eksporto tiekimas buvo ne pagrindinė jų bendrovės veiklos kryptis. Prekyba rapsų aliejumi buvo greičiau būdas susigrąžinti pinigines lėšas iš įmonių – skolininkių. 2012 m. spalio 23 d. sutartis su UAB „A“ buvo sudaroma el. paštu ir greičiausiai, buvo siunčiamas abiem šalim parašui. UAB „A“ vadovo nežinojo, bet įmonės pavadinimą atsimena iš sutarties, su kuria dirbo, nes ši sutartis ėjo per jį. Su E. J. asmeniškai nėra pažįstamas ir niekada nebendravo, o kitų sutarčių nebuvo sudaryta. Galimai UAB „A“ patys kreipėsi į juos dėl rapsų aliejaus įsigijimo. Informacija apie tai buvo internete. Liudytojo teigimu, laikotarpiu 2012-2013 m. ieškant ir randant E. J. niekas netarpininkavo. Apie A. Č. nieko negirdėjo ir jo nepažįsta (13 t., b. l. 35-40).

Iš 2019 m. rugpjūčio 19 d. teismo posėdžio metu apklausto liudytojo I. O. A. parodymų matyti, kad nuo 2011 m. jis yra bendrovės „F“ direktorius. Galbūt tokią kompaniją UAB „A“ ir žinojo, tačiau asmeniškai „akis į akį“ nėra matęs, nes su pirkėjais, esančiais už Baltarusijos Respublikos ribų, iš viso nesimato. Taigi ir su E. J. nėra pažįstami ir nesimatė. Su minėta bendrove yra sudarę 2012 m. spalio 23 d. kontraktą Nr. 231012, kuri buvo perduodama elektroniniu paštu. Pasak liudytojo, šią sutartį atnešė jau atspausdintą, jis ją pasirašė, o pasirašant niekas nedalyvavo. Sutartis nebuvo visiškai įvykdyta, koks kiekis buvo išsiųstas, nepamena. Tačiau prekė buvo tikrai tiekiama ir buhalterijoje yra atitinkami dokumentai. Sudarant minėtą tiekimo sutartį niekas netarpininkavo, rekomendacijų nedavė. A. Č. nepažįsta ir tokio asmens niekada negirdėjo. Abejoja, ar kas nors iš bendrovės „F“ darbuotojų buvo pažįstamas su A. Č. (13 t., b. l. 53-58).

E. J. nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 220 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 3 dalyje, kvalifikavimo motyvai ir išvados

Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Taigi BK 182 straipsnio dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš nurodytų veikų. BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytas kvalifikuojamasis požymis, susiejantis minėtus sukčiavimo objektyviuosius požymius su didele verte. Pagal BK 190 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog didelės vertės turtas, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą. Šiame kontekste pažymėtina, kad veikos padarymo metu pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą 2008 m. spalio 14 d. Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ (redakcija Nr. 121-4608, galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d.) 1 MGL dydis buvo 130 Lt.

Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-161/2013). Apgaulė PVM sukčiavimo bylose reiškiasi per PVM mokėtojo santykį su mokesčių inspekcija, pateikiant šiai suklastotas PVM deklaracijas, o kartais ir kitus dokumentus, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu arba jos išvengti ateityje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-322/2013, 2K-7-398/2013). Sukčiavimu PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje laikoma, kai įgyjamos atitinkamos pinigų sumos, tokios kaip PVM, apgaule (pvz., kai mokesčių mokėtojui, panaudojus apgaulę, iš valstybės biudžeto grąžinama jo tariamai sumokėtos PVM sumos dalis) ir kai panaikinama prievolė mokėti PVM, bei kiti būdai, kuriais siekiama išvengti PVM sumokėjimo į valstybės biudžetą. Tai gali būti daroma ir kaltininkui klastojant PVM sąskaitas faktūras (pvz., PVM sąskaita faktūra įforminant realiai neįvykusius sandorius dėl prekių tiekimo ar paslaugų teikimo), po to šių suklastotų PVM sąskaitų faktūrų duomenis įtraukiant į bendrovės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaraciją, taip padidinant pirkimo PVM ir kartu sumažinant mokėtiną į biudžetą PVM sumą. Tokiu atveju sukčiavimas reiškiasi fiktyvios atskaitos būdu mažinant į biudžetą mokėtiną PVM sumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-322/2013).

Nagrinėjamu atveju aktuali BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos sukčiavimo sudėties, apgaule gaunamos turtinės naudos – turtinės prievolės panaikinimo rūšis. Turtinės prievolės panaikinimas – neteisėtas ir neatlygintinas nukentėjusiojo turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, nepatenkinimas, kuomet dėl kaltininko panaudotos apgaulės dokumentu ar kitokiu būdu patvirtinamas faktas, kad kaltininkas ar trečiasis asmuo neskolingas iš viso ar kad jo turtinė prievolė yra mažesnio dydžio. Veikos neatlygintinumas išvengiant turtinės prievolės arba ją panaikinus reiškia, jog nukentėjusysis negali patenkinti ar realizuoti savo turimų turtinių reikalavimų į kaltininką ar trečiąjį asmenį, kurio naudai veikė kaltininkas, ir dėl to negauna jokio ekonominio ekvivalento turtu, paslaugomis ar kitomis vertybėmis, o kaltininkas ar tretysis asmuo nepatenkinę nukentėjusiojo turtinės teisės, jo sąskaita praturtėja. Taigi tuo atveju, kai sukčiavimas yra susijęs ne su tikslu susigrąžinti (gauti sąskaitą), bet atskaitos ir įskaitos būdu visiškai likviduoti ar sumažinti į biudžetą mokėtiną PVM, tiksliausia tokią veiką kvalifikuoti taikant turtinės prievolės panaikinimo požymį. Teismų praktikoje konstatuota, kad kaip sukčiavimas kvalifikuojami veiksmai į įmonės apskaitą įtraukiant suklastotas imituojamų sandorių PVM sąskaitas faktūras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus, taip pat siekiant neteisėtai įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti (sumažinti) mokestinę prievolę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-7-29-943/2016, 2K-7-398/2013, 2K-7-322/2013 ir kt.). Tokios nusikalstamos veiklos organizatoriai, vykdytojai, kurstytojai ir padėjėjai suvokia, kad sukuria valstybei fiktyvią prievolę kompensuoti ūkio subjektui, kurio naudai jie veikia, neva sumokėtą PVM, numato, kad dėl to tas ūkio subjektas įgys fiktyvią teisę į PVM atskaitą, gaus nepagrįstų išmokų iš valstybės biudžeto arba panaikins (sumažins) savo mokestinę prievolę, o valstybės biudžetas dėl to patirs žalą, ir to nori (tiesioginė tyčia).

Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) atsako tas, kas, siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 220 straipsnio 1 dalį yra būtinos šios objektyvios sąlygos: 1) įrašymas į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą siekiant išvengti mokesčių; 2) šių dokumentų pateikimas valstybės įgaliotai institucijai. Šio straipsnio prasme neteisingais yra laikomi duomenys, neatitinkantys subjekto, kurio vardu pateikiama deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, pajamų, pelno, turto ar jų naudojimo. BK 220 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai. Už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys (Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis). Būtinas šios nusikalstamos veikos požymis yra tikslas – siekis išvengti mokesčių.

BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė, be kita ko, už tikro dokumento suklastojimą ar suklastoto dokumento panaudojimą, jeigu dėl to padaryta didelės žalos. Šiuo atveju yra būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką – dokumento suklastojimą ar suklastoto dokumento panaudojimą, tačiau ir pavojingus padarinius bei priežastinį ryšį tarp veikos ir didelės žalos padarymo. Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 3 dalį būtina nustatyti ir kaltininko tyčią, t. y. kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisines pasekmes, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti, be to, supranta, kad dėl jo veikimo atsiras didelė žala, ir tokių padarinių nori arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Tai, kad didelė žala yra būtinasis BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymis, kelia atitinkamus reikalavimus ir įrodinėjimo procesui. Dokumento suklastojimui pagrįsti nepakanka nustatyti neteisingų duomenų įrašymo į dokumentą fakto – būtina atskleisti kaltės turinį, nustatant tiek kaltininko psichinį santykį su pavojinga veika, tiek su pavojingais padariniais, nustatyti, kokie buvo kaltininko tikslai ir motyvai. Didelė žala yra vertinamasis požymis, kuris nustatinėjamas kiekvienu konkrečiu atveju, t. y. įvertinant atsiradusią turtinę ar neturtinę žalą ir kitas bylos aplinkybes. Atskleidžiant BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį, kai kaltinama, kad toks nusikaltimas padarytas bendrininkaujant, turi būti nustatyta ir tai, kuo pasireiškė kiekvieno iš bendrininkų poelgis, kokiomis aplinkybėmis veika buvo padaryta, ar nenutolęs priežastinis ryšys tarp kaltininkų pastangų ir dokumento suklastojimo fakto, ar vien jų veiksmai dėsningai nulėmė nusikalstamos veikos rezultatą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-390/2010). Tikro dokumento suklastojimas, be kita ko, yra ir tada, kai kaltininkas, objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu surašė, atspausdino ar kitaip pagamino tokį dokumentą, jame įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją, arba kito asmens į dokumentą įtrauktus objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis pavirtino parašu, antspaudu arba kitokiu būdu, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą. Tuo tarpu suklastoto dokumento panaudojimas – yra tokio dokumento paleidimas į teisinę apyvartą, siekiant įrodyti ar patvirtinti juridinius faktus ar kitas teisinę reikšmę turinčias aplinkybes.

Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju kaltinamojo E. J. kaltė padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 220 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas visiškai įrodyta. Tokią išvadą leidžia daryti nuosekli byloje surinktų ir teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumos analizė.

Apibendrinant E. J. pareikšto kaltinimo esmę pastebėtina, kad šioje byloje ir šioje dalyje dėl pateiktų kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 220 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį, jis iš esmės kaltinamas tuo, kad turėdamas galimybę kontroliuoti UAB „A“ asmens vardu, veikdamas šios įmonės naudai ir interesams, tyčia, susitarė su realiai veiklos nevykdančios UAB „B“ direktoriumi A. Č., kad pagal suklastotą 2012 m. birželio 5 d. fiktyvią tarpininkavimo sutartį, A. Č. pateiks jam UAB „B“ vardu išrašytus suklastotus dokumentus, tame tarpe PVM sąskaitas faktūras, kuriose bus realiai nesuteiktos tarpininkavimo paslaugos ir kurių duomenis įtraukė į buhalterinę apskaitą kaip patirtas išlaidas – mažinančias mokėtino PVM sumą, taip siekdamas panaikinti mokėtiną PVM, bei pateikė VMI ir tokiu būdu sukčiavo stambiu mastu – apgaule juridinio asmens UAB „A“ naudai panaikino turtinę prievolę – sumokėti mokėtiną PVM. Taigi, BPK 255 straipsnio 1 dalies prasme, būtent BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 220 straipsnio 1 dalyje ir BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų objektyvieji požymiai – tikro dokumento suklastojimas ir jam žinomai suklastotų dokumentų panaudojimas, neteisingų duomenų apie UAB „A“ pajamas, pelną ir turtą įrašymas į atitinkamų mėnesių PVM deklaracijas ir tokių duomenų pateikimas, siekiant išvengti mokesčių bei didelės vertės turtinės prievolės panaikinimas apgaule, apibrėžia įrodinėjimo ribas šioje baudžiamojoje byloje dėl šių minėtų veikų.

Kaltinamasis E. J. apklausiamas teisme savo kaltės nepripažino ir parodė, kad nesutinka su kaltinimu, jog UAB „B“ buvo neveikianti dėl to negalėjo būti išrašytos PVM sąskaitos faktūros. Apie 2011 m. A. Č. pasiūlė sudaryti tarpininkavimo sutartį tarp jo vadovaujamos UAB „B“ ir UAB „A“. Sutarė, kad tarpininkavimo sutartis pradžioje turi apimti naftos produktų paiešką ir techninio rapsų aliejaus tiekimą. 2012 m. birželio 5 d. sutartyje apsiribojo Kazachstanu, Rusija ir Latvija. Kaltinamojo supratimu, ši sutartis apėmė viską, todėl joje nenurodė dyzelio, benzino, aliejaus, joje nenurodė prekių pavadinimų, nes pats tiekimas parodo ką gauni ir ko ne. Kadangi reikėjo tik kontaktų, o ko jau reikės, nuspręs pats (t. y. E. J.). Sutartyje parašė taip, kad per pusę metų A. Č. suteiks tokius tiekėjus už 600 000 Lt, o šią sumą sumokės per 2 mėn. Svarstė apie riziką ir sąmoningai avanso sumokėjimą išdėstė mažesnėmis sumomis, kad sumažinęs riziką įsitikintų, jog mezgasi rimti santykiai su tiekėjais. Kadangi reikėjo užsitikrinti rapsų aliejaus tiekimą bent metams, todėl buvo svarbu ne kaip A. Č. vykdė tą sutartį, o, kad vyktų rapsų aliejaus tiekimas, todėl ir buvo taikoma praktika naudotis tarpininkų paslaugomis ir finansiškai atsiskaitant. Buvo mokami avansai dalimis, suteiktos paslaugos, pradėjo plaukti kontaktai iš Baltarusijos, Rusijos. Sudarant sutartį su UAB „B“, apie ją kažkokių neigiamų aspektų internete, kad būtų skolose ar bankrutuojanti, nerado, todėl nesukėlė jokių abejonių. Suprato, kad įmonė turėjo darbuotojų ir vykdė veiklą. Viskas vyko sklandžiai, aliejus pradėjo važiuoti į Lietuvą, todėl nekilo abejonių pasirašant aktus. A. Č. išrašė 6 aktus ir 6 PVM sąskaitas faktūras, iš kurių 2 buvo be PVM, o 4 su PVM. Kaltinamojo teigimu, tai rodo, jog būtent bendradarbiaudamas su UAB „B“ jis neturėjo jokio tikslo nemokėti arba vengti sumokėti PVM. Jis perduodavo visas šias sąskaitas faktūras į UAB „E“ ir nebuvo pagrindo manyti, kad tai neteisingos sąskaitos faktūros, nes matėsi atliktas darbas. Pasak kaltinamojo, visus tuos dalykus, (duomenys neskelbtini) metalo kryptimi, juos atvežė A. Č.. Buvo paruoštas kontraktas, tačiau nesutarus dėl kainų nepasirašytas. Dėl rapsų tiekimo iš Baltarusijos paaiškino, kad A. Č. minėjo turintis ryšių su potencialiais rapsų aliejaus spaudėjais ir gali suorganizuoti susitikimus. Kadangi Baltarusijoje buvo gana sudėtingos pirkimo sąlygos, nes neprisileisdavo be tarpininkų ar pakeldavo kainas, todėl A. Č. tarpininkavimo paslaugos labai padėjo bendradarbiaujant su Baltarusija – buvo pasirašytos 4 sutartys. Vyko netgi ir į Gruziją, nes tarpininkaujant A. Č. nusprendė atidaryti UAB‘ą Gruzijoje dėl bentonito tiekimo į Lietuvą, Lenkiją. Kaltinamojo teigimu, dėl UAB „B“ ir A. Č. vykdomų įsipareigojimų vykdant sutartis abejonių nekilo, nes paslaugos buvo suteiktos, dokumentų neklastojo. Su Rusija tik buvo kalbama dėl bendradarbiavimo, bet sutartys nebuvo pasirašytos, kaip ir su Kazachstanu, tačiau su Latvija, Baltarusija – buvo pasirašytos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu, tokie kaltinamojo parodymai laikytini gynybine versija, kurią paneigia kitų byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Teismas pažymi, kad bylos įrodymai sudaro pagrindą išvadai, jog būtent E. J., veikdamas kartu su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas, turėdamas tikslą sukčiauti tam paruošė sukčiavimo mechanizmą, kuris buvo įgyvendintas taip, kad E. J. savo parašu suklastojo tikrą dokumentą – 2012 m. birželio 5 d. tarpininkavimo sutartį, panaudojo šios sutarties pagrindu suklastotas, minėto asmens, kuriam tyrimas atskirtas, išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kuriose buvo nurodytos realiai nesuteiktos tarpininkavimo paslaugos Kazachstane, Rusijoje ir Latvijoje, po to pagal šiuos dokumentus, tęsdamas nusikalstamus veiksmus imitavo atsiskaitymus su UAB „B“, t. y. atskirais mokėjimais pervedė į šios įmonės sąskaitą viso 600 000 Lt (173 172 Eur) sumą, tame tarpe 78 099 Lt (22 619 Eur) PVM mokesčio, ir, organizavo minėtų PVM sąskaitų faktūrų duomenų, kaip patirtų išlaidų – mažinančių mokėtino PVM sumą, įtraukimą į PVM deklaracijas bei pateikimą VMI. Taip UAB „A“ naudai apgaule panaikino didelės vertės turtinę prievolę – į Lietuvos valstybės biudžetą mokėtiną PVM. Taigi, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, PVM sukčiavimo schema iš esmės reiškėsi tuo, kad įforminus vienos įmonės apskaitoje realiai neįvykusias ūkines operacijas – tariamą paslaugų pirkimą, žinomai suklastotų PVM sąskaitų faktūrų pagrindu UAB „A“ atsiskaičius už tariamas paslaugas UAB „B“, buhalterijoje ir PVM deklaracijose, kurios buvo teikiamos VMI, fiktyvaus pirkimo PVM įrašomas į PVM atskaitą, taip nepagrįstai sumažinant mokestinę prievolę.

Teismas pažymi, kad įrodinėjant E. J. kaltę pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, esminę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių, susijusių su 2012 m. birželio 5 d. tarpininkavimo sutarties Nr. 12/06/05 tarp UAB „A“ ir UAB „B“ vykdymu, nustatymas. Kitaip tariant, būtina aiškiai nustatyti, ar ši sutartis buvo tikra ir vykdoma, ar suklastota ir tik priedanga nusikalstamoms veikoms daryti. Teismo vertinimu, byloje pakanka įrodymų, kad E. J., įtvirtindamas sutartyje tikrovės neatitinkančius faktus, minimą sutartį suklastojo, fiktyviai sudarė ją su realios veiklos nevykdančios įmonės UAB „B“ vadovu A. Č., kuris atitinkamai išrašęs PVM sąskaitas faktūras sukūrė tariamą pagrindą E. J. atskaityti mokėtiną PVM į valstybės biudžetą.

Vertinant kaltinamojo E. J. veiksmus sudarant sutartį su UAB „B“, nemažiau svarbu įvertinti ir pačios UAB „B“ būklę ir veiksmus, kurie sudaro pagrindą manyti, kad sutartyje nurodytomis aplinkybėmis numatyti Paslaugų teikėjo ir Kliento įsipareigojimai faktiškai nebuvo vykdomi. Pastebėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog UAB „B“ nevykdė jokios realios veiklos. Tokią išvadą teismas daro sugretinęs byloje apklaustų liudytojų parodymus, taip pat kai kurias faktines aplinkybes. Liudytojų, kurių parodymai buvo pagarsinti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 5 dalimi, nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad įmonė UAB „B“ buvo tik neaiškios veiklos priedanga. Antai teisme apklausiama liudytoja L. P. parodė, jog dirbo UAB „B“ vadybininke, ateityje turėjo versti mokymus ir seminarus. Įsidarbinus su A. Č. buvo sutarta, jog užsiims informacijos paieška, bazių formavimu, pagal kuriuos vėliau turėjo ruošti seminarus Romoje arba Londone dėl dizainerių, finansininkų, operatyvinio valdymo, naftos, dujų ir kitomis temomis. Duomenų bazėje buvo Rusijos ir Kazachstano kontaktų, tačiau Latvijos ne. Bendrovės direktoriui šių bazių neperdavė, mano, kad šie kontaktai realiai UAB „B“ veikloje nebuvo panaudoti. Kadangi nesuorganizavo seminaro, tai mano, jog minėti duomenys nebuvo panaudoti. Kita bendrovėje UAB „B“ dirbusi ir teisme apklausta liudytoja M. L. parodė, kad direktoriaus A. Č. nėra mačiusi, į darbą ją priėmė V. Č.. Ji turėjo skambinti į firmas, pardavinėti seminarus, apmokymus. Buvo Rusijos firmų sąrašas, kurį davė V. Č., taigi ji skambino į Rusiją, Kazachstaną, tačiau Ukrainos, Baltarusijos ir Latvijos nepamena. Kadangi dirbo savaitę, nesuorganizavo nei vieno seminaro, atlyginimo už tai negavo. Štai ir teisme apklausta liudytoja L. P. parodė, kad UAB „B“ dirbo apie tris savaites ar mėnesį vadybininke. A. Č. matė, jis tik pasirašė darbo sutartį, tačiau su juo nėra nė karto kalbėjusi. Įmonėje skambindavo į Rusiją, Kazachstaną, mažiau į Ukrainą ir Baltarusiją. Teikė informaciją apie seminarus, kurie buvo įvairiomis temomis, susijusiomis su ekonominiais klausimais, skirtais kompanijoms, užsiėmusioms nafta. Pasak L. P., seminarai buvo daugiau kaip kvalifikacijos kėlimas, kažkas tokio. Negali paaiškinti seminarų pobūdžio. Klientų bazė, įmonės sąrašas buvo pateiktas jai, ten buvo daugiau nei 100 kompanijų. Nežino, ar buvo surengtas bent vienas seminaras. Kaip matyti ir iš 2016 m. birželio 17 d. Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijos patikrinimo akto, patikrinimo metu, apklausus UAB „B“ buvusias darbuotojas N. P. ir L. P., pastaroji nurodė, kad UAB „B“ dirbo vadybininke, buvo atsakinga už klientus, kuriems buvo reikalingi buhalteriniai, kvalifikacijos kėlimo kursai, apie sandorius su UAB „A“ nieko nežino, į komandiruotes į Rusiją, Kazachstaną nevyko, finansinių reikalų įmonėje netvarkė. Tuo tarpu N. P. paaiškinime nurodė, kad įmonėje dirbo administratore, į komandiruotes į Rusiją, Kazachstaną nevyko. Jos vyro (t. y. A. Č.) buvimo vieta nėra žinoma, jis dėl padarytų kriminalinių nusikaltimų ieškomas policijos, o bendrovę 2013 m. pardavė Latvijos piliečiui (1 t., b. l. 15-200; 2 t., b. l. 1-199; 3 t., b. l. 1-55). Be to, apklausta teisme liudytoja A. K., teikusi konsultavimo paslaugas bendrovei UAB „B“, parodė, kad konsultavo kaip atidaryti įmonę, užpildyti deklaracijas, apskaičiuoti atlyginimus, sudaryti sutartis, išrašyti PVM sąskaitą faktūrą. Paaiškino nežinanti, kuo ir kokia veikla užsiėmė įmonė, kaip ir nežino, kiek darbuotojų dirbo toje įmonėje. Pasak A. K., apie A. Č. tarpininkavimo paslaugų sutartis neteko girdėti. Juolab, apklausiama liudytoja L. P. net negalėjo tiksliai įvardinti organizuojamų seminarų pobūdžio. Taigi, visos minimos liudytojos, nuo pat tyrimo pradžios nenurodė UAB „B“ kaip bendrovės, vykdančios tarpininkavimo tarp įvairių bendrovių paslaugas. Viso tyrimo metu nurodė visai kitą veiklos kryptį, kurią jos turėjo vykdyti dirbdamos UAB „B“, t. y. kaip įmonę teikiančią seminarus ir mokymus. Tame tarpe ir tiesiogiai konsultavusi UAB „B“ įmonės atidarymo, sutarčių sudarymo ir dokumentų pildymo klausimais, liudytoja paaiškino nežinanti UAB „B“ veiklos krypties, netgi įmonėje apie 2 mėn. dirbusi L. P. faktiškai nesugėbejo paaiškinti, koks buvo organizuojamų seminarų pobūdis, o tai tik sudaro pagrindą manyti, kad bendrovė išties buvo realiai veiklos nevykdanti ir įkurta fiktyviai veiklai daryti. Pagal Žinybinių registrų duomenis, UAB „B“ faktiškai buvo įsteigta 2012 m. kovo 6 d. A. Č. ir jo sutuoktinės N. P. (10 t., b. l. 198-200), nustatyti tikslai – užsiimti tokia ūkine komercine veikla, kad būtų efektyviai įgyvendinami bendrovės akcininkų bei klientų interesai, racionaliai panaudojant visus materialinius, finansinius bei kitus resursus, taip pat gauti maksimalų pelną bei ekonominę naudą iš savo veiklos. A. Č. direktoriaus pareigas ėjo nuo 2012 m. kovo 6 d. iki 2013 m. liepos 5 d. (7 t., b. l. 120-121; 10 t., b. l. 178-197; 11 t., b. l. 1-26). Iš byloje esančių 2016 m. liepos 19 d. juridinio asmens duomenų apie UAB „B“ matyti, kad nėra jokios informacijos apie įmonės veiklas (10 t., b. l. 178), Sodros duomenimis, bendrovėje minėtos liudytojos dirbo neilgai, t. y. N. P. dirbo nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., L. P. – nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 2 d., L. P. – nuo 2012 m. rugsėjo 10 d. iki 2012 m. lapkričio 2 d. ir M. L. – nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 7 d. (10 t., b. l. 187-188). Byloje esančio UAB „B“ apyvartos žiniaraščio laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. kopijos duomenys atskleidžia ir tai, kad UAB „B“ apyvartą sudarė tik iš UAB „A“ gauti avansiniai mokesčiai už minimą tarpininkavimo paslaugų sutartį (5 t., b. l. 111). O apžvelgus UAB „B“ naudojamų banko sąskaitų pavedimų išrašus (6 t., b. l. 74-88) matyti, kad jokie kitokie finansiniai pinigų judėjimai, atliekant tarpininkavimo paslaugas ar teikiant kitas bendrovės veiklai būdingas UAB „B“ paslaugas į jos banko sąskaitas iš kitų įmonių, išskyrus UAB „A“, nebuvo atliekami. Taip pat pastebėtina, kad bendrovė UAB „B“ veikė gana trumpą laikotarpį, jau 2013 m. birželio 21 d. visos UAB „B“ akcijos parduotos Latvijos Respublikoje gyvenančiam M. V. (7 t., b. l. 120-121; 10 t., b. l. 178-197; 11 t., b. l. 1-26), vėliau minėtai bendrovei buvo iškelta bankroto byla (11 t., b. l. 19-21) ir pradėta taikyti likvidavimo procedūra (11 t., b. l. 24-26). Todėl minėtos aplinkybės BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme stiprina teismo vidinį įsitikinimą, kad UAB „B“ realiai veiklos nevykdė, tame tarpe ir realių tarpininkavimo paslaugų nesuteikė, o sudaryta tarpininkavimo paslaugų sutartis su UAB „A“ buvo suklastota ir fiktyvios veiklos priedanga, turėjusi padėti būtent E. J. ir UAB „A“ išvengti mokėtino PVM, nes jokių duomenų apie UAB „B“ sudarytas kitas, atitinkamo pobūdžio sutartis dėl tarpininkavimo paslaugų su kitomis bendrovėmis, nėra.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal PVM įstatymo nuostatas, PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai – PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Įstatymo nustatyta, jog net ir visus formaliuosius teisės aktų nustatytus reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros nesuteikia mokesčių mokėtojui teisės atskaityti pirkimo PVM. Pagal PVM įstatymo 3 straipsnio nuostatas, pareiga mokėti PVM kyla tik realiai prekes ar paslaugas tiekusiems asmenims, todėl nesant PVM objekto – suteiktos prekės ar paslaugos, UAB „A“ nekilo pareiga mokėti PVM, o tariamą paslaugų pirkimą buhalterinėje apskaitoje apskaitęs, neįgijo teisės į PVM atskaitą – fiktyvus sandoris nepanaikino pareigos teisingai deklaruoti ir tinkamai sumokėti PVM, nors šiuo fiktyviu sandoriu to ir buvo siekiama. Visų pirma, tai, kad kaltinamasis E. J., būdamas UAB „A“ direktoriumi, veikdamas jos naudai ir interesams tyčia suklastojo tarpininkavimo paslaugų sutartį ir veikdamas kartu su fiktyviai veikiančios bendrovės atstovu turėjo tikslą panaikinti į biudžetą mokėtiną PVM, įrodo eilė byloje esančių duomenų, kuriuos sugretinus tarpusavyje ir susiejus į vieningumą visumą, nelieka abejonių, kad kaltinamasis E. J. žinojo, jog pagal UAB „B“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras jokios ūkinės operacijos su UAB „A“ nevyksta, jo veiksmais buvo siekiama ne realaus paslaugų įsigijimo, prisiimant visus iš to kylančius mokestinius įsipareigojimus, bet priešingų tikslų – neteisėtos mokestinės naudos gavimo, kuria buvo suinteresuoti šios nusikalstamos schemos dalyviai – tiek kaltinamasis E. J., tiek asmuo, kurio atžvilgiu, ikiteisminis tyrimas atskirtas. Todėl kaltinamojo E. J. teismo posėdžio metu nurodomi teiginiai apie tai, kad A. Č. išrašyti 6 aktai ir 6 PVM sąskaitos faktūros, iš kurių 2 buvo be PVM, o 4 su PVM, rodo, jog jis neturėjo tikslo nemokėti arba vengti sumokėti PVM, paneigti byloje esančiais įrodymais.

Aplinkybę, kad tarpininkavimo sutartis buvo suklastota, įtvirtinant joje tikrovės neatitinkančią informaciją, kurios pagrindu išrašytų suklastotų dokumentų – PVM sąskaitų faktūrų panaudojimo tikslas buvo ne iš tikro A. Č. ieškoti kontaktų E. J. vadovaujamai įmonei padėti sudaryti sutartis, o panaikinti turtinę prievolę – į biudžetą mokėtiną PVM, patvirtina byloje esančių įrodymų visuma. Visų pirma, sutartyje buvo susitarta tik dėl tarpininkavimo paslaugų Kazachstane, Rusijoje ir Latvijoje, kai tuo tarpu apklausiamas teisme E. J. nurodė, kad A. Č. realiai padėjo tik Baltarusijoje ir Gruzijoje. Nors bendrovės UAB „A“ patikrinimo metu, E. J. 2014 m. vasario 14 d. pateikęs rašytinį paaiškinimą nurodė, kad „2012 m. birželio 5 d. sutartimi UAB „B“ įsipareigojo ieškoti UAB „A“ prekių pirkėjų Latvijoje, Kazachstane, Rusijoje, Baltarusijoje. <...> Gruzijoje A. Č. išvažinėjo visus karjerus ir apsistojo ties vienu Gruzijos bentonito tiekėju. Gruzijoje buvo surastas vienas tinkamas molio (bentonito) tiekėjas, gamintojas perdirbėjas, tai – OOO „T“, todėl toks E. J. paaiškinime Gruzijos įvardinimas neatitinka nei Tarpininkavimo paslaugų sutartyje Nr. 12/06/05 nurodytų, nei Paslaugų įvykdymo aktuose įvardintų šalių, kas ir buvo konstatuota 2016 m. birželio 17 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo akte (1 t., b. l. 15-200; 2 t., b. l. 1-199; 3 t., b. l. 1-55). Teismo posėdžio metu apklausiama specialistė L. E. Vegienė, atlikusi minėtą patikrinimą, patvirtino savo išvadas ir jose konstatavo, kad visi sandoriai su UAB „B“ nebuvo įvykę, dėl to buvo nesuteiktos paslaugos, todėl ir atsirado PVM mokesčio nesumokėjimas. Paaiškino, kad, ar užsakovas galėjo teikti paslaugas kitose šalyse, nei nurodyta sutartyje, tai yra juridiniai dalykai tarp dviejų juridinių asmenų. Kilo klausimas, ar jie žodžiu sutarė, ar turėtų tai įforminti. Tam, kad pateiktų argumentus, jog galėjo, turėjo būti juridiškai įforminta bei papildyta sutartis. Žodžiu susitarti negalima, nebent iš kitų dokumentų būtų galima nustatyti, jog UAB „B“ vadovas atliko paslaugas ir kitose šalyse. Specialistės teigimu, norint pasiimti iš biudžeto PVM, viskas turi būti pagrįsta dokumentais – bendrovė turi pagrįsti ūkinės operacijos įvykdymo realumą, kas ir yra numatyta PVM įstatymo nuostatose. PVM atskaita galima tik tuomet, jeigu paslaugos skirtos įmonės veiklai. Šiuo atveju, pasak specialistės, negalėjo nustatyti, kad tai yra susiję su įmone. 223 000 Lt avansu daugiau sumokėta negu UAB „B“ įformino paslaugų pardavimo PVM sąskaitoje faktūroje. Kita vertus, 2012 m. birželio 5 d. tarpininkavimo paslaugų sutartyje Nr. 12/06/05 tarp numatytų paslaugų teikėjo pareigų nurodoma, jog jis atliks savo darbą remdamasis Kliento prašymais, naudodamas Kliento pateiktą informaciją, dokumentus, instrukcijas, nurodymus ir kitokią medžiagą, taip pat turi informuoti Klientą apie bet kurias reikšmingas aplinkybes, susijusias su Paslaugų teikimu (3 t., b. l. 46-47). Nors, realiai vykdant šioje byloje aktualią sutartį buvo neišvengiamas bendravimas su užsienio įmonėmis, vykimas į jas derėtis, nakvynės paslaugos ir kt., kurios šiuolaikiniame gyvenime paprastai apmokamos pavedimais. Šiame kontekste pažymėtina, kad sąskaitų išrašuose nėra jokių duomenų apie lėšų panaudojimą su UAB „A“ sudarytoje tarpininkavimo paslaugų sutartyje numatytiems tikslams. Patikrinimo metu, nebuvo pateikta Paslaugų teikėjui (UAB „B“) Kliento (UAB „A“) prašymai, dokumentai, instrukcijos ar kita medžiaga, kurios pagal sutarties sąlygas turėjo būti pateiktos Paslaugų teikėjui. Taigi, UAB „A“ nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių A. Č. teikiamų tarpininkavimo paslaugų apimtį ar rezultatus.

Be to, E. J., žinodamas, kad dokumentuose nurodytos paslaugos ir apmokėjimai nurodytomis aplinkybėmis nėra atlikti, tęsdamas nusikalstamą sumanymą ir turėdamas tikslą panaikinti mokėtiną PVM mokestį, davė nurodymus buhalterinę apskaitą tvarkančiai bendrovės direktorei įtraukti suklastotus duomenis į buhalterinę apskaitą, kuri, pateikė jas mokesčių administratoriui. T. y. į 2012 m. spalio mėn. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2012 m. spalio 31 d., neteisingai nurodė įmonės pirkimo PVM padidindama 26 380,17 Lt (7 640,22 Eur) sumai (PVM atskaitą didinančius duomenis) ir, pasinaudodama elektroninio deklaravimo sistema, 2012 m. gruodžio 4 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl to apskaitė bei deklaravo patirtas išlaidas už tariamus pirkimus, dėl to apskaičiavo (panaikino), deklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo iš viso 26 380,17 Lt mokėtino PVM. Taip pat į 2013 m. sausio mėn. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d., neteisingai nurodė įmonės pirkimo PVM padidindama 17 008,26 Lt (4 925,93 Eur) sumai (PVM atskaitą didinančius duomenis) ir, pasinaudodama elektroninio deklaravimo sistema, 2013 m. vasario 25 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl to apskaitė bei deklaravo patirtas išlaidas už tariamus pirkimus, dėl to apskaičiavo (panaikino), deklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo iš viso 17 008,26 Lt (4 925,93 Eur) mokėtino PVM. Į 2013 m. vasario mėn. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. vasario 31 d., neteisingai nurodė įmonės pirkimo PVM padidindama 19 090,91 Lt (5 529,10 Eur) sumai (PVM atskaitą didinančius duomenis) ir, pasinaudodama elektroninio deklaravimo sistema 2013 m. kovo 22 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl to apskaitė bei deklaravo patirtas išlaidas už tariamus pirkimus, todėl apskaičiavo (panaikino), deklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo iš viso 19 090,91 Lt (5 529,10 Eur) mokėtino PVM. Ir į 2013 m. kovo mėn. PVM deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d., neteisingai nurodė įmonės pirkimo PVM padidindama 15 619,83 Lt (4 523,81 Eur) sumai (PVM atskaitą didinančius duomenis) ir, pasinaudodama elektroninio deklaravimo sistema 2012 m. balandžio 24 d. pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl to apskaitė, bei deklaravo patirtas išlaidas už tariamus pirkimus, dėl to apskaičiavo (panaikino), deklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo iš viso 15 619,83 Lt (4 523,81 Eur) mokėtino PVM. Taip iš viso už mokestinį laikotarpį nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d., apskaičiavus (panaikinus), deklaravus ir į valstybės biudžetą nesumokėjus iš viso 78 099 Lt (22 619 Eur) mokėtino PVM buvo organizuotas neteisingų duomenų apie UAB „A“ pajamas, pelną ir turtą pateikimas įgaliotai institucijai – VMI.

Kaip jau buvo minėta, apgaulė PVM sukčiavimo bylose reiškiasi per PVM mokėtojo santykį su mokesčių inspekcija, pateikiant šiai suklastotas PVM deklaracijas, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu arba jos išvengti ateityje. Teismas konstatuoja, kad šiuo atveju pirmiau aptarti įrodymai leidžia spręsti, jog BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo kontekste esminis požymis E. J. panaudota apgaulė pasireiškė tuo, kad jam suklastojus ir panaudojus suklastotą tarpininkavimo sutartį, bei iš bendrininko šios suklastotos sutarties pagrindu gavus suklastotas PVM sąskaitas faktūras dėl realiai nesuteiktos tarpininkavimo paslaugos, kaltinamasis jas nurodė įtraukti į atitinkamų mėnesių UAB „A“ PVM deklaracijas bei šias objektyvios tiesos neatitinkančias deklaracijas pateikti VMI ir taip suklaidinus pastarąją instituciją UAB „A“ naudai buvo panaikinta turtinė prievolė – sumokėti mokėtiną PVM.

Pirmiau nurodytą išvadą dėl apgaulės siekiant panaikinti mokėtiną PVM leidžia daryti eilė neatitikimų tarp kaltinamojo E. J. pateiktų paaiškinimų ikiteisminio tyrimo metu, atliekant mokestinį patikrinimą ir teisminio nagrinėjimo metu. Atliekant bendrovės UAB „A“ patikrinimą, jo metu E. J. rašytiniame paaiškinime nurodė, kad pagal tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. 12/06/05 suteiktos paslaugos buvo perduodamos paslaugos įvykdymo aktais, kuriuos jis (t. y. E. J.) ir A. Č. visais atvejais pasirašydavo (duomenys neskelbtini), UAB „A“ biure, esančiame adresu (duomenys neskelbtini). Arba pasitaikydavo atvejų, kai UAB „B“ direktorius A. Č. pats asmeniškai atveždavo aktus jau pasirašytus. Paslaugų įvykdymo aktai būdavo pasirašomi tomis datomis, kurios yra nurodytos paslaugų įvykdymo aktuose, dalyvaujant jam ir A. Č. (1 t., b. l. 15-200; 2 t., b. l. 1-199; 3 t., b. l. 1-55). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad susipažinęs su sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo, E. J., nesutikdamas su jame nurodytomis išvadomis, per 20 dienų galėjo skųsti, tačiau neskundė, ką patvirtino ir teisme apklausiama specialistė L. E. Vegienė. Tačiau apklausiamas teisme kaltinamasis E. J. pakeitė savo poziciją ir siekdamas sušvelninti savo atsakomybę, pateikdamas sau palankia linkme nurodė kiek kitokias aplinkybes apie tai, kad paruošęs aktus perduodavo A. Č. pasirašyti, kuriuos jis arba vietoje pasirašydavo, arba po to atveždavo pasirašytus. Kaltinamojo teigimu, būdavo ir taip, kad A. Č. aktus su PVM sąskaitomis faktūromis atveždavo ir po 2 savaičių. Būtent toks kaltinamojo pozicijų atskirais laikotarpiais prieštaringumas, vertintinas kaip siekis sušvelninti savo teisinę padėtį bei noras suklaidinti teismą apie jam žinomų suklastotų panaudotų dokumentų tikrumą, nes byloje esantys duomenys atskleidžia, kad laikotarpiais nuo 2012 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. rugsėjo 6 d., nuo 2012 m. rugsėjo 6 d. iki 2012 m. spalio 5 d. bei nuo 2012 m. lapkričio 21 d. iki 2013 m. sausio 11 d. A. Č. buvo suimtas (10 t., b. l. 138-168). Be to, 2018 m. spalio 5 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidus reikalų ministerijos Valdymo organizavimo skyriaus rašte dėl informacijos pateikimo nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 16 d. iki 2012 m. rugpjūčio 24 d. A. Č. kirto Rusijos Federacijos sieną (4 t., b. l. 186). Taigi iš esmės, aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 29 d. iki 2012 m. spalio 5 d. ir po to A. Č. ilgą laiką buvo sulaikytas, o laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 16 d. iki 2012 m. rugpjūčio 24 d. išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Kai tuo tarpu byloje nustatyta, kad paslaugų įvykdymo aktas Nr. 3 pasirašytas 2012 m. rugpjūčio 17 d., paslaugų įvykdymo aktas Nr. 4 pasirašytas 2012 m. rugsėjo 28 d., paslaugų įvykdymo aktas Nr. 6 pasirašytas 2012 m. lapkričio 30 d. pasirašyti paties A. Č. (6 t., b. l. 23-26). Taigi, sugretinus E. J. anksčiau mokestinio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, kad perdavimo aktai pasirašyti kartu su A. Č. tomis dienomis, kurios nurodomos aktuose, paneigti byloje esančiais įrodymais. O pirmiau nurodytos aplinkybės įrodo, jog nurodytais laikotarpiais, A. Č. faktiškai negalėjo pasirašyti paslaugų įvykdymo aktų. Tuo tarpu kaltinamojo E. J. teisme duoti parodymai apie tai, kad jam A. Č. pasirašytus aktus atveždavo ir kitu laiku, t. y. vėliau, vertintini kaip derinimasis prie nustatytų faktinių aplinkybių, siekiant išvengti atsakomybės. Tai kartu patvirtina, kad minėta tarpininkavimo paslaugų sutartimi Nr. 12/06/05 jokios realios paslaugos nebuvo suteiktos, o imituojant UAB „A“ atsiskaitymus su UAB „B“ avansiniais mokėjimais atlikti pavedimai už sutartyje numatytas paslaugas buvo tik tolimesnių numatytų veiksmų – siekio apgaule panaikinti didelės vertės turtinę prievolę veiksmų vienas iš etapų. Kartu apžvelgus UAB „B“ turimų banko sąskaitų išrašus matyti, kad UAB „A“ atlikus avansinius mokėjimo pavedimus bendrovei UAB „B“ laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 26 d. iki 2012 m. lapkričio 12 d. (viso 600 000 Lt), pinigai iš šios sąskaitos arba pervedus į kitą UAB „B“ sąskaitą buvo iš karto išgryninami. Net ir tuo laikotarpiu, esant A. Č. sulaikytam buvo atlikti pavedimai į kitą UAB „B“ sąskaitą, t. y. tą pačią dieną, kai jis buvo sulaikytas 2012 m. rugpjūčio 29 d. atliktas 65 000 Lt pavedimas, kuris laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2019 m. rugsėjo 6 d. buvo išgrynintas, o 2012 m. rugsėjo 20 d. atliktas 5 000 Lt pavedimas išgrynintas dienomis nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. iki 2019 m. rugsėjo 24 d. (išgryninta 16 500 Lt suma) (6 t., b. l. 74-88). Be kita ko, nagrinėjant UAB „B“ prisijungimus prie bankinių sistemų, šiame kontekste pastebėtina, kad IP adresas (duomenys neskelbtini) išimtinai priskirtas VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ (4 t., b. l. 171-177), kai tuo tarpu pagal UAB „B“ prisijungimus prie bankinių sąskaitų matyti, kad pagal tą patį, minėtą IP adresą, net ir esant sulaikytam A. Č., UAB „B“ vardu neva jungėsi A. Č. bei buvo išgryninti pinigai aukščiau nurodytais kiekiais ir laikotarpiais (6 t., b. l. 89). Sugretinus šias aplinkybes, stiprėja teismo vidinis įsitikinimas tuo, kad tarp UAB „B“ ir UAB „A“ sutartis buvo sudaryta dėl iš tikro tikrovėje neegzistuojančių paslaugų, nes ne A. Č., o kitas asmuo, prisijungęs prie UAB „B“ banko sąskaitų, išgrynino UAB „A“ pervestą sumą. Kartu ši aplinkybė patvirtina ir tą faktą, kad sudaryta sutartis ir pavedimais atlikti avansiniai mokėjimai buvo skirti ne atliekant sutartyje numatytoms paslaugoms vykdyti, kadangi tuo laikotarpiu A. Č. buvo sulaikytas ir fiziškai pats negalėjo išgryninti pinigus, juolab, juos panaudoti vykdant tarpininkavimo sutartį. Nurodytų aplinkybių visuma, stiprina vidinį teismo įsitikinimą BPK 20 straipsnio 5 dalies prasme tuo, kad E. J., UAB „A“ naudai, veikė kartu su fiktyviai veikiančia bendrove ir sukčiavo, turėdamas tikslą panaikinti turtinę prievolę – sumokėti į biudžetą mokėtiną PVM.

Žemesnės instancijos teismas

Pažymėtina, kad teismas, tikrindamas kaltinamojo E. J. parodymų dalį dėl neva realios tarpininkavimo sutarties vykdymo patikimumą, kreipėsi dėl teisinės pagalbos į Baltarusijos Respubliką. Baltarusijos Respublikoje apklaustų liudytojų A. M. K., A. J. O., I. O. A. parodymai tik patvirtina, kad jokios tarpininkavimo sutartys ir veiksmai nebuvo vykdomi, o tokio asmens, kaip A. Č. šie asmenys net nežino. Tai sudaro pagrindą atmesti, kaltinamojo parodymus apie tai, kad A. Č., neva vykdydamas 2012 m. birželio 5 d. tarpininkavimo sutartį Nr. 12/06/05 tarp UAB „A“ ir UAB „B“, surado rapsų aliejaus tiekėjus Baltarusijoje. Teismas pažymi, kad nei vienas apklaustas liudytojas neparodė, jog su bendrove UAB „A“ sutartys buvo pasirašomos per tarpininką A. Č. ar jo įmonę UAB „B“. Maža to, nė vienas nenurodė, kad pažinotų tokį asmenį, nors pasak kaltinamojo E. J., būtent A. Č. pažintys tuo laikotarpiu Baltarusijoje buvo esminis dalykas, nulemdavęs sutarčių sudarymą. Anaiptol, liudytojas A. M. K. parodė, kad 2012 m. rugpjūčio 15 d. sutartis su UAB „A“ buvo pasirašyta niekam netarpininkaujant, taip pat niekas nebuvo atvažiavęs ir neprašė. Berods, ši sutartis buvo sudaryta faksimiliniu ryšiu, pats E. J. lyg ir nebuvo pas juos Baltarusijoje. A. Č. ir bendrovė UAB „B“ jam nežinoma (13 t., b. l. 21-25). Taip pat parodė ir liudytojas A. J. O., kuris buvo bendrovės „F“ direktoriaus pavaduotoju komercijos klausimais. 2012 m. spalio 23 d. sutartis su UAB „A“ buvo sudaroma el. paštu. Galimai UAB „A“ patys kreipėsi į juos dėl rapsų aliejaus įsigijimo, niekas netarpininkavo. A. Č. nepažįsta ir apie jį nieko negirdėjo (13 t., b. l. 35-40). Liudytojas, bendrovės „F“ direktorius I. O. A. taip pat parodė, kad su UAB „A“ tiesiogiai nesimatė, 2012 m. spalio 23 d. sutartis buvo pasirašyta elektroniniu paštu. Jam atnešė jau atspausdintą sutartį, kurią jis pasirašė vienas, niekam nedalyvaujant. Prekė tikrai buvo tiekiama ir buhalterijoje yra dokumentai. O sudarant sutartį niekas netarpininkavo, rekomendacijų neteikė. A. Č. nepažįsta ir tokio asmens niekada negirdėjo. Abejoja, ar kas nors iš bendrovės „F“ darbuotojų buvo pažįstamas su A. Č. (13 t., b. l. 53-58). Be to, 2018 m. rugsėjo 12 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidus reikalų ministerijos Valdymo organizavimo skyriaus rašte dėl informacijos pateikimo nurodyta, kad Interpolo Baltarusijos nacionalinis biuras pranešė, jog duomenų, susijusių su A. Č., neturima. Asmeniui niekuomet nebuvo išduota Baltarusijos viza (4 t., b. l. 183). Taigi, tai tik patvirtina faktą, kad A. Č. ir UAB „B“ realios veiklos nevykdė, o E. J. su šia įmone sudarė tikrovės neatitinkančią sutartį. Taigi, E. J., pasirašydamas šią sutartį, suklastojo tikrą dokumentą – 2012 m. birželio 5 d. tarpininkavimo sutarties Nr. 12/06/05 tarp UAB „A“ ir UAB „B“, kadangi objektyviai turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti ar kitaip pagaminti tam tikrus dokumentus, neteisėtai savo vardu tarpininkavimo sutartį pasirašė, įtvirtindamas joje tikrovės neatitinkančią informaciją. Kaip jau buvo minėta, jog BK 300 straipsnio 3 dalies būtinasis požymis – didelė žala, kuris yra vertinamasis ir nustatinėjamas kiekvienu konkrečiu atveju. Klausimą dėl žalos dydžio kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į žalos pobūdį, pažeistas vertybes, žalos pašalinimo ar atkūrimo galimybes ir pan. Teismų praktikoje turtas pripažįstamas didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL (BK 190 straipsnio 1 dalis) (kasacinė nutartis Nr. 2K-107-746/2015). Veikų padarymo metu pagal galiojusį Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą 2008 m. spalio 14 d. Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ (redakcija Nr. 121-4608, galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d.) 1 MGL dydis buvo 130 Lt. Nustatinėjant didelės žalos padarymo požymį šioje byloje būtina E. J. veiksmus vertinti sistemiškai, atsižvelgiant į tai, kokio dydžio turtinės prievolės išvengė. Taigi objektyvūs bylos faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, jog E. J., suklastojo tikrą dokumentą – 2012 m. birželio 5 d. tarpininkavimo paslaugų sutartį bei panaudojo PVM sukčiavimo veikai daryti suklastotus dokumentus – PVM sąskaitas faktūras, kurias pateikė buhalterinei apskaitai tvarkančiai įmonei ir davė nurodymus įtraukti šiuos žinomai suklastotus dokumentus į atitinkamų mėnesių PVM deklaracijas bei pateikti Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, taip padarė didelės žalos. Atsižvelgiant į tai, kad padaryta žala (78 099 Lt (22 619 Eur)) Lietuvos Respublikos valstybei yra daugiau nei du kartus didesnė, nei 250 MGL, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog dėl to padaryta didelė turtinė žala. Kartu pažymėtina, jog tai atitinka ir BK 182 straipsnio 2 dalyje, numatytos nusikalstamos veikos, didelės vertės turtinės prievolės išvengimo požymį.

Įvertinus byloje esančią medžiagą, surinktus įrodymus, sugretinus juos tarpusavyje, įvertinus tiek atskirai, tiek kaip visumą, byloje nustatyta, kad būtent tokius veiksmus atliko E. J., veikdamas kartu su A. Č. (kurio atžvilgiu atskirtas ikiteisminis tyrimas). E. J., veikdamas UAB „A“ naudai, įgijo teisę į PVM atskaitą ir tokiu būdu apgaule panaikino šią turtinę prievolę. Šiame kontekste pažymėtina, kad teisė į PVM atskaitą atsiranda tada, kai yra mokesčių mokėtojo atlikti paslaugų įsigijimo ir su šiuo įsigijimu sukurtos pridėtinės vertės realizavimo veiksmai, t. y. prekės ar paslaugos įsigijimas ir jų panaudojimas PVM apmokestinamajai veiklai turi būti realus, tokie veiksmai turi būti atlikti iš tikrųjų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Šią aplinkybę patvirtino ir apklausiama teismo posėdžio metu atlikusi tyrimą specialistė L. E. Vegienė, kuri paaiškino, jog norint pasiimti iš biudžeto PVM, viskas turi būti pagrįsta dokumentais. Tai reiškia, kad bendrovė turi pagrįsti ūkinės operacijos įvykdymo realumą. PVM atskaita galima tik tuomet, jeigu paslaugos skirtos įmonės veiklai. Tuo tarpu patikrinimo metu UAB „A“ patikrinimui nepateikė preliminarių susitarimų, sutarčių ar kitų dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti, kokias konkrečiai paslaugas atliko UAB „B“, kokiais kriterijais vadovaujantis buvo sutarta 600 000 Lt atlygio suma už tarpininkavimo paslaugas, kokiais kriterijais vadovaujantis UAB „A“ avansu buvo sumokėjusi 2012 m. spalio 31 d. net 223 000 Lt daugiau, negu UAB „B“ įformino paslaugų pardavimą PVM sąskaitomis faktūromis. Nors E. J. 2014 m. vasario 14 d. paaiškinime Nr. (4.65)-339-581 nurodė, kad „šių paslaugų kaina buvo nustatyta derybų būdu, atsižvelgiant į galimas patirtas išlaidas: kelionės, apgyvendinimo“, tačiau jokių preliminarių išlaidų paskaičiavimų nepateikė. Juolab ir apklausiamas teisiamojo posėdžio metu E. J. iš viso net neužsiminė apie tai, kad susitarta dėl 600 000 Lt sumos buvo atsižvelgiant į galimas kelionės išlaidas ir pan. Kaltinamojo teigimu, paklausus A. Č. kodėl reikalingos didelės sumos, pastarasis jam (t. y. E. J.) paaiškino, kad pats nesinaudos tomis lėšomis, bet jam reikia atsiskaityti ir suinteresuoti partnerius. Taigi, kaltinamojo atskirais proceso etapais dėstomos pozicijos nėra nuoseklios. Juo labiau, kad patikrinus bendrovės UAB „B“ žiniaraščiuose atliktus buhalterinius įrašus, nenustatyta, jog UAB „B“ būtų patyrusi išlaidų, susijusių su kelionėmis – bilietai, kuras, viešbutis ir pan. (1 t., b. l. 15-200; 2 t., b. l. 1-199; 3 t., b. l. 1-55).

Taigi, teismas sprendžia, kad E. J. parodymai apie tai, kad pasirašydamas sutartį dėl tokios didelės sumos kaip 600 000 Lt ir suskaidydamas į avansinius mokėjimus, sumokėjo atskirais pavedimais už dar nesuteiktas paslaugas menkai pažįstamam asmeniui A. Č., nėra įtikinami. Juo labiau, kad toks elgesys nėra protingas atsakingam verslininkui, kokiu save teismo posėdyje įvardino E. J.. Šiame kontekste teismas pažymi, kad apklausiamas teisme E. J. parodė, jog su A. Č. pirmą kartą susitiko 2003 m., o po to, praėjus daugiau kaip septyneriems metams, kai 2011 m. susitiko su A. Č., jam pastarasis užsiminęs apie kontaktus Tarybų Sąjungoje, pasiūlė tarpininkauti. Nurodė, jog, kai buvo sudaroma sutartis su UAB „B“, apie ją kažkokių neigiamų aspektų internete nerado, kad būtų skolose ar bankrutuojanti, todėl nesukėlė jokių abejonių. Teismo vertinimu, ši sutartis UAB „A“ akivaizdžiai sudaryta siekiant neteisėtų tikslų, pasirenkant sunkiai patikrinamą paslaugos rūšį, neapibrėžiant tikslių jos įvykdymą patvirtinančių vertinimo kriterijų, ir pasirašyta taip, kad A. Č. įsipareigoja teikti Paslaugas, taip pat ieškoti Klientui sutartyje nurodytų Prekių Pirkėjų Klientui Latvijoje, Kazachstane, Rusijoje, o Klientas įsipareigoja sumokėti Paslaugų teikėjui metinį atlyginimą už suteiktas paslaugas – 600 000 Lt per 60 dienų avansu nuo sutarties pasirašymo dienos. Todėl teismas sprendžia, kad E. J. pasirašydamas šią sutartį jau žinojo, kad realiai jokios paslaugos nebus atliktos. Kaip ir pats kaltinamasis E. J. apklausiamas teismo posėdžio nurodė, jog sutartys nebuvo pasirašytos nei su Rusija, nei Kazachstanu, o tik su Latvija ir Baltarusija, su kuriomis, įvertinus visus bylos duomenis (Baltarusijos Interpolo informacija, Baltarusijoje veikiančių įmonių, su kuriomis sudarė sutartis E. J., pagal teisinės pagalbos prašymą apklaustų asmenų parodymai), A. Č. net netarpininkavo, o PVM sąskaitos faktūros išrašytos būtent tuo pagrindu, už suteiktas tarpininkavimo paslaugas Kazachstane ir Rusijoje. Pasak E. J., įvertindamas galimų nuostolių riziką, suskaidė į atskirus avansinius mokėjimus, tačiau patikrinimo metu, negalėjo pateikti jokių sutarčių ar kitų dokumentų, patvirtinančių kokiais kriterijais remiantis buvo susitarta mokėti už tarpininkavimo paslaugas. Nurodė, kad šių paslaugų kaina sudaryta derybų būdu, atsižvelgiant į galimas patirtas išlaidas – kelionės, apgyvendinimas, tačiau jokių preliminarių išlaidų apskaičiavimo nepateikė. Maža to, atliekamo patikrinimo metu, paprašius E. J. pagrįsti suteiktų paslaugų ar su tuo susijusių išlaidų pagrindžiančius dokumentus, logiška ir akivaizdu, jog, norėdamas įrodyti ir siekdamas pagrįsti tarpininkavimo paslaugos tikrumą, paslaugų sutartyje įvardintų atliktų darbų realumą, esant joms įvykusioms, E. J., būtų pateikęs tai patvirtinančius dokumentus, jeigu tokie dokumentai ir realios paslaugos iš tikro būtų suteiktos. Minėtų aplinkybių visuma patvirtina, kad E. J. realiai paslaugų įvykdymo aktuose nurodytos paslaugos, kurios buvo apmokėtos PVM sąskaitomis faktūromis, nebuvo suteiktos, o tokios realiai neįvykdytos paslaugos užfiksavimas buhalteriniuose dokumentuose, įtraukimas į teikiamas PVM deklaracijas leidžia daryti pagrįstą išvadą apie tyčinius veiksmus pateikiant melagingus duomenis ir taip įgyjant teisę į PVM atskaitą. Tai atitinka teismų praktikoje įvardintą PVM sukčiavimo schemą, pagal kurią suklastotų dokumentų pagrindu, siekiant išvengti mokėtino PVM, šiuos dokumentus įtraukiant į bendrovės buhalterinę apskaitą ir PVM deklaraciją, taip padidinant pirkimo PVM ir kartu sumažinant mokėtiną į biudžetą PVM sumą, įgyjama teisė į PVM atskaitą. Būtent šiuos veiksmus, turėdamas vieningą sumanymą, atliko E. J., norėdamas padaryti sukčiavimą, be visų šių, t. y. BK 220 straipsnio 1 dalies, 222 straipsnio 1 dalies (ši veika bus aptarta vėliau) ir BK 300 straipsnio 3 dalies, nusikalstamų veikų padarymo, jis negalėtų padaryti ir sukčiavimo PVM srityje. Teismas konstatuoja, kad E. J., laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2013 m. kovo 30 d., žinodamas, kad UAB „B“ jokios veiklos nevykdo ir neatliks jokių tarpininkavimo paslaugų UAB „A“ naudai, savo parašu suklastojo tikrą dokumentą – 2012 m. birželio 5 d. tarpininkavimo paslaugų sutartį Nr. 12/06/05, kadangi, turėdamas teisę savo vardu surašyti, atspausdinti tam tikrus dokumentus, joje įtvirtino tikrovės neatitinkančią informaciją, siekdamas paleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip tikrą ir sudaryti pirminį pagrindą atsirasti suklastotoms PVM sąskaitoms faktūroms bei neva atliktų darbų aktams. Po to, panaudodamas jam žinomai A. Č. išrašytas ir pateiktas suklastotas PVM sąskaitas faktūras, perdavė UAB „A“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB „E“ direktorei M. V., kuri nežinojo apie jo vykdomą nusikalstamą veiką ir davė nurodymus, šių sąskaitų faktūrų duomenis – išskirtas PVM sumas, įtraukti į atitinkamų mėnesių PVM deklaracijas ir pateikti jas VMI. Šiais savo veiksmais jis sukčiavo stambiu mastu – juridinio asmens naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – sumokėti į valstybės biudžetą mokėtiną PVM mokestį.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 3 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje (ši veika bus aptarta vėliau) ir 300 straipsnio 3 dalyje buvo padarytos vieninga tyčia, E. J. siekiant vieningo galutinio nusikalstamo tikslo – apgaule, sukčiaujant pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, UAB „A“ naudai panaikinti turtinę prievolę. Tikro dokumento suklastojimas ir suklastotų dokumentų panaudojimas nebuvo savitiksliu dalyku, tai buvo tik tam tikras etapas, sudėtinė dalis veiksmų, kuriais buvo siekiama pagrindinio tikslo – apgaule UAB „A“ naudai panaikinti turtinę prievolę, todėl teismas, laikydamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje Nr. 2K-P-78/2012 formuojamos teismų praktikos, šiuos kaltinamojo E. J. veiksmus kvalifikuoja kaip nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, idealiąją sutaptį.

Teismas, atsižvelgiant į tai, kad kaltinime padaryta rašymo apsirikimo klaida, nurodant ne tą pinigų sumą, t. y. „<...> 2012 m. spalio 31 d. UAB „B“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą CEP Nr. 003, UAB „A“ 116 000 Lt (33 956 Eur) bei šiai sumai pagrįsti 2012 m. rugpjūčio 17 d. Paslaugos įvykdymo aktą <...>“, tikslina kaltinimą ir nurodo, kad „<...> 2012 m. spalio 31 d. UAB „B“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą CEP Nr. 003, UAB „A“ 152 000 Lt (44 022 Eur) bei šiai sumai pagrįsti 2012 m. rugpjūčio 17 d. Paslaugos įvykdymo aktą <...>. Pažymėtina, kad toks kaltinimo tikslinimas neturi esminės reikšmės nusikalstamų veikų kvalifikavimui ir nesunkina kaltinamojo E. J. padėties.

E. J. nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, kvalifikavimo motyvai ir išvados

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Taigi apgaulingos apskaitos tvarkymas reiškiasi alternatyviais veikos požymiais. Šiame straipsnyje numatytu nusikaltimu yra pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka, taip pat ir valstybės finansiniai interesai. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją, priimti ekonominius sprendimus ir (arba) sudaryti finansinę atsakomybę (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 punktas). Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Kadangi BK 222 straipsnio dispozicija yra blanketinė, joje nurodyta teisės aktų reikalaujama buhalterinės apskaitos tvarka nustatoma pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą. BK 222 straipsnio 1 dalyje aprašyta nusikalstama yra materiali, todėl laikoma baigta tik nustačius šio straipsnio dispozicijoje išvardytų padarinių buvimą, t. y. negalimumą visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2014, Nr. 2K-422-303/2015, Nr. 2K-508-976/2015).

Nagrinėjamos bylos kontekste aktualios tam tikros Buhalterinės apskaitos įstatymo ir Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo nuostatos. Už apskaitos organizavimą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas (21 straipsnio 1 dalis), būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas to paties įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Šio įstatymo nuostatos įpareigoja į buhalterinę apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu (6 straipsnio 2 dalis), ir šias ūkines operacijas ir įvykius pagrįsti apskaitos dokumentais, kurie turi būti surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus (12 straipsnio 1 dalis), apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti (12 straipsnio 4 dalis). Už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys (14 straipsnio 2 dalis). Be to, pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 28 straipsnio nuostatas, kad „už įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimą ir pateikimą kartu su auditoriaus išvada (tais atvejais, kai auditas atliktas) Juridinių asmenų registro tvarkytojui ir atskiros socialinės atsakomybės ataskaitos parengimą ir paskelbimą atsako įmonės vadovas, valdymo ir priežiūros organų nariai įstatymų nustatyta tvarka pagal vadovui, valdymo ir priežiūros organams įstatymais atitinkamai priskirtą kompetenciją. Įmonės vadovas, valdymo ir priežiūros organų nariai, pagal įstatymais atitinkamai priskirtą kompetenciją nevykdantys pareigų, susijusių su įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimu ir pateikimu kartu su auditoriaus išvada (tais atvejais, kai auditas atliktas) Juridinių asmenų registro tvarkytojui ir atskiros socialinės atsakomybės ataskaitos parengimu ir paskelbimu, arba netinkamai jas vykdantys, privalo visą padarytą žalą atlyginti įmonei ir (arba) kitiems asmenims“ ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, jog „už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba struktūrinio padalinio, tvarkančio apskaitą, vadovas, arba kiti šio Įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą“.

Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju kaltinamojo E. J. kaltė padarius ir šią BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką visiškai įrodyta. Tokia išvada darytina byloje surinkus ir teisme ištirtus įrodymus sugretinus, juos palyginus tarpusavyje ir susiejus į vieningą visumą.

Kaltinamasis E. J. apklausiamas teisme ir dėl šios nusikalstamos veikos nepripažino bei parodė, kad būdamas UAB „A“ direktoriumi, jis visas sąskaitas faktūras perduodavo į UAB „E“ daryti apskaitas ir įtraukdavo PVM į apskaitas. Kaltinamojo teigimu, nebuvo pagrindo manyti, kad UAB „B“ sąskaitos faktūros neteisingos, nes matėsi atliktas darbas, o PVM buvo deklaruojamas, todėl nekilo mintis netraukti jų į apskaitą. Pasak kaltinamojo, buhalterinė apskaita buvo vykdoma tinkamai, todėl, kad buvo pateiktos PVM sąskaitos faktūros ir jos tvarkingai apskaitytos. Veiklą vykdė taip, kaip priklausė pagal įstatymą. Taigi E. J. neneigė, kad būtent jis pateikė UAB „E“ aktualius kaltinime nurodytus buhalterinius dokumentus ir nurodė, juos įtraukti į apskaitą, kad nurodė išskirtas PVM sumas – kaip mažinančias UAB „A“ mokėtiną PVM, įtraukti į atitinkamų mėnesių UAB „A“ PVM deklaracijas ir pateikti jas Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Būtent tai apklausiama teisme patvirtino ir UAB „E“ direktorė M. V., kuri paaiškino, jog į buhalterinę apskaitą įtraukė dokumentus, kuriuos pateikė direktorius. Ji PVM apskaičiuodavo pagal tuos dokumentus, kuriuos atveždavo E. J. ar jo žmona, arba el. paštu atsiųsdavo. Visgi teismas atmeta kaltinamojo E. J. parodymų dalį, kurioje jis teigė, jog apskaita buvo vykdoma tinkamai, PVM sąskaitos faktūros buvo tvarkingai apskaitytos. Pažymėtina, kad teisminio nagrinėjamo metu apklausus pirmiau nurodytus liudytojus bei ištyrus byloje esančius įrodymus matyti, jog kaltinamojo versija neatitinka kitų įrodymų turinio. Jau pirmiau aptartais įrodymais (liudytojų parodymais, objektyvia bylos medžiaga) nustatyta, kad UAB „B“ realios veiklos nevykdė ir jokių tarpininkavimo paslaugų E. J. ir UAB „A“ nesuteikė.

Visų pirma, remiantis tiek atliktu patikrinimu, tiek byloje esančiomis UAB „A“ pirkimų apskaitos registrų kopijomis (laikotarpio nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.), aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2013 m. kovo 30 d. buhalterinės apskaitos registruose bendrovė apskaitė UAB „B“ išrašytas dvi sąskaitas faktūras ir keturias PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodyta apmokestinamoji vertė 521 900,82 Lt ir 78 099,17 Lt PVM suma, iš viso 599 999,99 Lt. Pagal Bendrovės pateiktus apskaitos registrus nustatyta, kad UAB „B“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose ir sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų vertę 521 900,82 Lt priskyrė sąnaudoms, mažinančioms 2012 m. ir 2013 m. apmokestinamąjį pelną, o 78 099,17 Lt PVM deklaravo kaip atskaitomą pirkimo PVM (2012 m. spalio mėn. – 26 380,17 Lt, 2013 m. sausio mėn. – 17 008,26 Lt, 2013 m. vasario mėn. – 19 090,91 Lt, 2013 m. kovo mėn. – 15 619,83 Lt) (4 t., b. l. 133-140). Atitinkamai nustatyta, kad 2012 m. birželio 5 d. tarpininkavimo sutartis Nr. 12/06/05 tarp UAB „A“ ir UAB „B“ bei 2012 m. birželio 29 d. UAB „B“ išrašyta sąskaita faktūra CEP Nr. 001 UAB „A“ 34 000 Lt (9 847 Eur) bei šiai sumai pagrįsti 2012 m. birželio 5 d. Paslaugos įvykdymo aktas Nr. 1; 2012 m. liepos 31 d. UAB „B“ išrašyta sąskaita faktūra CEP Nr. 002 UAB „A“ 116 000 Lt (33 596 Eur) bei šiai sumai pagrįsti 2012 m. liepos 31 d. Paslaugos įvykdymo aktas Nr. 2; 2012 m. spalio 31 d. UAB „B“ išrašyta PVM sąskaita faktūra CEP Nr. 003 UAB „A“ 116 000 Lt (33 596 Eur) bei šiai sumai pagrįsti 2012 m. rugpjūčio 17 d. Paslaugos įvykdymo aktas Nr. 3; 2013 m. sausio 31 d. UAB „B“ išrašyta PVM sąskaita faktūra CEP Nr. 004 UAB „A“ 98 000 Lt (28 382 Eur) bei šiai sumai pagrįsti 2012 m. rugsėjo 28 d. Paslaugos įvykdymo aktas Nr. 4; 2013 m. vasario 28 d. UAB „B“ išrašyta PVM sąskaita faktūra CEP Nr. 005 UAB „A“ 110 000 Lt (31 858 Eur) bei šiai sumai pagrįsti 2012 m. spalio 31 d. Paslaugos įvykdymo aktas Nr. 5; 2013 m. kovo 29 d. UAB „B“ išrašyta PVM sąskaita faktūra CEP Nr. 007 UAB „A“ 90 000 Lt (26 065 Eur) bei šiai sumai pagrįsti 2012 m. lapkričio 30 d. Paslaugos įvykdymo aktas Nr. 6, buvo suklastoti ir E. J. tai žinojo, nes tiesiogiai dalyvavo šiame procese. Nepaisant to, jis, žinodamas, kad A. Č. pateiktose UAB „B“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose ir paslaugų įvykdymo aktuose užfiksuotos ūkinės operacijos nėra įvykusios šiuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio nuostatas būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas to paties įstatymo 4 straipsnio nuostatas, numatančias, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...>, apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“ ir 4 dalies nuostatą, kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną“, pagal 14 straipsnio 2 dalies nuostatą „už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys“, būdamas atsakingas už teisingų duomenų įrašymą į buhalterinės apskaitos dokumentus, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 28 straipsnį ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatas būdamas atsakingas „už įmonės finansinės atskaitomybės sudarymą ir pateikimą laiku“ bei „už buhalterinių įrašų teisingumą“, visus iš A. Č. gautus UAB „B“ jam žinomai suklastotus dokumentus perdavė UAB „A“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB „E“ direktorei M. V., kuri įtraukė šiuos duomenis į buhalterinę apskaitą ir taip įformino neįvykusias ūkines-komercines operacijas. Taigi kaltinamasis žinojo, kad UAB „B“ dokumentuose nurodytos paslaugos ir apmokėjimai dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis nėra atlikti, o kartu ir suvokė, jog įtraukus į UAB „A“ buhalterinę apskaitą minėtus žinomai suklastotus, juridinės galios neturinčius dokumentus apie tariamai UAB „B“ suteiktas tarpininkavimo paslaugas UAB „A“, bus įformintos neįvykusios ūkinės-komercines operacijos tarp UAB „B“ ir UAB „A“ ir to siekė. Nurodyti duomenys, neabejotinai patvirtina, kad kaltinamasis E. J., organizuodamas apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymą, veikė tiesiogine tyčia.

Iš byloje esančios jau minėto 2016 m. birželio 17 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo akto Nr. (4.65)FR0680-444 matyti, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB „A“ laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2013 m. kovo 30 d. buhalterinės apskaitos registruose apskaitė UAB „B“ išrašytas dvi sąskaitas faktūras ir keturias PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodyta apmokestinamoji vertė 521 900,82 Lt ir 78 099,17 Lt PVM suma, iš viso 599 999,99 Lt. Pagal Bendrovės pateiktus apskaitos registrus nustatyta, kad Bendrovės UAB „B“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose ir sąskaitose faktūrose nurodytų paslaugų vertę 521 900,82 Lt priskyrė sąnaudoms, mažinančioms 2012 m. ir 2013 m. apmokestinamąjį pelną, o 78 099,17 Lt PVM deklaravo kaip atskaitomą pirkimo PVM (2012 m. spalio mėn. – 26 380,17 Lt, 2013 m. sausio mėn. – 17 008,26 Lt, 2013 m. vasario mėn. – 19 090,91 Lt, 2013 m. kovo mėn. – 15 619,83 Lt). Tuo tarpu UAB „B“ išrašytų sąskaitų faktūrų, PVM sąskaitų faktūrų ir paslaugų įvykdymo aktų duomenys pateikiami 35 lentelėje (1 t., b. l. 46). Iš pateiktos lentelės matyti, jog UAB „A“ buhalterinės apskaitos registruose apskaitė UAB „B“ vardu 2013 m. vasario 28 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą CEP Nr. 0005, apmokestinamoji vertė 90 909,09 Lt ir 19 090,91 Lt PVM, kurios patikrinimui iš viso nepateikė. Pažymėtina, kad šioje sąskaitoje neįvardinta, jog apskaityta suma yra iš 2012 m. birželio 5 d. tarpininkavimo paslaugų sutarties pagrindo, tačiau atliktų darbų akte aiškiai įvardinta – kliento interesų atstovavimas Rusijoje, kaip analogiškai įvardinta PVM sąskaitoje faktūroje CEP. 0007. Tai tik patvirtina aukščiau nurodytą aplinkybę, kad E. J. sąmoningai, įtraukdamas šią sąskaitą faktūrą į buhalterinę apskaitą, per įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančios įmonės direktorę ir jos nepateikdamas patikrinimo metu, tyčia organizavo apgaulingą apskaitos tvarkymą. Kartu pažymėtina, kad mokestinio patikrinimo metu surinkti įrodymai bei nustatytos aplinkybės patvirtina, kad UAB „A“ laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2013 m. kovo 30 d. buhalterinės apskaitos registruose apskaitytose UAB „B“ vardu įformintose sąskaitose faktūrose ir PVM sąskaitose faktūrose (apmokestinamoji vertė 521 900,82 Lt ir 78 099,17 Lt PVM suma, iš viso 599 999,99 Lt sumai) nurodytos ūkinės operacijos realiai neįvyko (tai buvo aptarta šiame nuosprendyje aukščiau), todėl UAB „B“ vardu įformintos sąskaitos faktūros ir PVM sąskaitos faktūros neturi juridinės galios ir nesuteikia teisės atskaityti pirkimo PVM. Taigi UAB „A“ fiksuojant buhalterinėje apskaitoje neįvykusias paslaugų pirkimo operacijas pagal UAB „B“ vardu tikrovės neatitinkančius dokumentus pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, numatančią, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu. Tuo tarpu to paties Buhalterinės įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba struktūrinio padalinio, tvarkančio apskaitą, vadovas, arba kiti šio Įstatymo 10 straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą, o pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Taigi UAB „A“ direktorius E. J., turintis teisę pasirašyti dokumentus ir juos pasirašęs pagal minėtą 14 straipsnio 2 dalį yra atsakingas už dokumentuose nurodytų duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą. Nagrinėjamu atveju, bendrovės UAB „A“ apskaitą tvarkė UAB „E“ laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 3 d. iki 2014 m. gegužės 12 d. E. J. direktoriumi buvo nuo 2008 m. kovo 18 d. iki 2014 m. gegužės 12 d., todėl ta aplinkybė, kad buhalterinė apskaita apgaulingai buvo tvarkoma per nusikalstamos veikos nesuvokusią buhalterines paslaugas teikiančios bendrovės direktorę M. V., E. J. atsakomybės nešalina. Būtent E. J. ir buvo atsakingas už apskaitos organizavimą, todėl jis pagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Tokiu būdu teismas konstatuoja, kad pagal pateiktus UAB „A“ dokumentus, E. J. perdavė visus iš A. Č. gautus žinomai suklastotus dokumentus – PVM sąskaitas faktūras UAB „A“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai UAB „E“ direktorei, kuri, nežinodama apie tai, kad šie dokumentai suklastoti, įtraukė į buhalterinę apskaitą minėtus žinomai suklastotus ir juridinės galios neturinčius dokumentus apie tariamai suteiktas paslaugas ir taip įformino neįvykusias ūkines-komercines operacijas.

Pažymėtina, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti ir šios veikos padarinius, t. y. konstatuoti, jog dėl aptariamų suklastotų ir juridinės galios neturinčių dokumentų įtraukimo į apskaitą nebus galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nagrinėjamu atveju byloje dėl kaltinamojo E. J. apgaulingai tvarkytos teisės aktų reikalaujamos apskaitos kilę padariniai nustatyti remiantis specialistės L. E. Vegienės 2016 m. birželio 17 d. patikrinimo aktu Nr. (4.65)FR0680-444, kuris, patvirtintas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. liepos 25 d. sprendimu (3 t., b. l. 58-74), taip pat analogiškos aplinkybės konstatuotos ir 2018 m. spalio 11 d. specialisto paaiškinimo protokole (5 t., b. l. 126-200; 6 t., b. l. 1-10). Todėl nėra pagrindo abejoti byloje esančia specialisto išvada, kurią, be kita ko, specialistė, duodama parodymus teisminio nagrinėjimo metu patvirtino. Teismo vertinimu, anksčiau minėti specialistės duoti paaiškinimai, sistemiškai vertinant su visais kitais byloje esančiais duomenimis sudaro nuoseklią bei logišką įrodymų visumą, kurie patvirtina, kad nebuvo galimybės iš dalies nustatyti UAB „A“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio, struktūros ir neabejotinai pagrindžia kaltinamojo E. J. kaltę, padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Dėl E. J. skirtinos bausmės ir BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

Skirdamas bausmę teismas vadovaujasi BK 41, 54, 61 straipsniuose numatytais bausmės skyrimo pagrindais ir taisyklėmis. Pažymėtina, kad BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmė – laisvės atėmimas iki aštuonerių metų. Veikos padarymo metu galiojusioje BK 220 straipsnio 1 dalyje (2011 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-1472 redakcija) numatytos šios alternatyvios bausmių rūšys: bauda arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. BK 222 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos taip pat alternatyvios bausmių rūšys – bauda, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki ketverių metų. Tuo tarpu už BK 300 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą numatyta viena bausmė rūšis – laisvės atėmimas iki šešerių metų.

Teismas, parinkdamas skirtinos bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį kaltinamajam E. J., įvertina jo kaltės formą, padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį bei stadiją. Teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis E. J., veikdamas tiesiogine tyčia, tęsdamas nusikalstamą sumanymą, vykdydamas tęstinę veiką, padarė keturis tyčinius baigtus nusikaltimus, vienas iš jų yra sunkus, kitas – nesunkus ir du iš jų – apysunkiai. Nusikaltimai padaryti nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, apgaule juridinio asmens UAB „A“ naudai ir interesams mažinant mokėtino PVM sumą, panaudojant sudėtingą mokėtino PVM išvengimo būdą, panaikinant didelės vertės turtinę prievolę bei finansų sistemai organizuojant neteisingų duomenų pateikimą apie UAB „A“ pajamas, pelną ir turtą pateikimą bei organizuojant apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą. Minėtos veikos gana aukšto organizacinio lygio, įtraukiant kitus asmenis. Nagrinėjamos bylos kontekste pastebėtina, jog kai kuriais atvejais sutaptį galima laikyti idealia ir tuo atveju, kai kelios veikos padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant vieningą sumanymą (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-92/2005, 2K-516/2005, 2K-437/2006, 2K-477/2008, 2K-355/2009). Antai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje Nr. 2K-P-78/2012 pasisakyta apie pagrįstą galimybę įžvelgti idealią sutaptį situacijoje, kai vykdant tęstinę veiką, kuria siekiama sumažinti mokėtiną į biudžetą PVM sumą (sukčiavimą), kartu padaromos ir tokios veikos kaip dokumentų suklastojimas, apgaulingas apskaitos tvarkymas. Būtent šiuo atveju kaltinamojo E. J. veiksmai, atliekant nusikalstamas veikas, vertintini kaip padaryti esant idealiai sutapčiai. Teismas pažymi, kad šiuo atveju atskiri E. J. nusikalstami veiksmai yra apjungti vieningo kaltininko sumanymo, t. y. jis siekė pagrindinio visos nusikalstamos veikos tikslo – panaikinti prievolę sumokėti PVM į valstybės biudžetą (BK 182 straipsnis), o turėdamas tokį pagrindinį tikslą, jo pasiekė suklastodamas atitinkamus dokumentus ir panaudodamas žinomai suklastotus dokumentus (BK 300 straipsnis) bei įrašydamas į deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie turto naudojimą ir pateikdamas juos valstybės įgaliotai institucijai (BK 220 straipsnis), kartu lygiagrečiai apgaulingai tvarkydamas buhalterinę apskaitą (BK 222 straipsnis). Nusikaltimai, numatyti BK 220, 222, 300 straipsniuose, šiuo atveju yra neatskiriamos (būtinos) visos E. J. veikos dalys, kurių bent vienos nepadarius iš esmės nebūtų pasiekiamas pagrindinis tikslas (sumanymas) – panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą PVM. Atsižvelgiant į tai, kad būtent šis tikslas lėmė visų kitų nusikalstamų veikų paskatas (motyvus), kaltinamojo E. J. veika (veikų sutaptis) turi tam tikras laiko ribas ir tos veikos tęsėsi iki pagrindinio tikslo (sumanymo) – panaikinti prievolę sumokėti į valstybės biudžetą PVM. Todėl teismas sprendžia, kad atsižvelgus į šios konkrečios bylos faktines aplinkybes, ši situacija prilyginama idealiai sutapčiai. Atitinkamai taikytinas BK 63 straipsnio 2 dalyje, 5 dalies 1 punkte numatytas bausmių bendrinimo būdas.

Teismas, spręsdamas bausmės rūšies parinkimo ir dydžio nustatymo kaltinamajam E. J. klausimą, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų, atsižvelgia į jo asmenybę bei jo elgesį iki nusikalstamų veikų padarymo, nusikalstamų veikų darymo metu, po nusikalstamų veikų padarymo. Pirmiausia pažymėtina, kad kaltinamasis E. J. iki šių nusikalstamų veikų padarymo nebuvo teistas (10 t., b. l. 24). Teismas įvertina ir kaltinamojo E. J. asmenybę – vidutinio amžiaus, vedęs (10 t., b. l. 8-12), aukštojo išsilavinimo, dirbantis, veikų padarymo metu nebaustas administracine tvarka (10 t., b. l. 25-26). Duomenų apie gydymą psichikos sveikatos įstaigose, Vilniaus priklausomybės ligų centre byloje valstybinis kaltintojas nesurinko. Teismas nenustato E. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tuo tarpu atsakomybe sunkinančia aplinkybe laikyti tai, kad veikos padarytos bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas kaltinamojo E. J. elgesį iki nusikalstamų veikų padarymo neturi pagrindo vertinti neigiamai. Teismo manymu, E. J. asmenybė nėra išskirtinai neigiama, iš esmės jis nėra linkęs nusikalsti, jo antivisuomeninės nuostatos nėra susiformavusios. Visa tai leidžia daryti išvadą, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti E. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskyrus sankcijos vidurkio nesiekiančią trejų metų laisvės atėmimo bausmę, pagal BK 220 straipsnio 1 dalį – paskiriant 250 MGL (9 415 Eur) dydžio baudą, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 500 MGL (18 830 Eur) dydžio baudą ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimą dvejiems metams. Teismo vertinimu, pagal E. J. asmenybę ir jo padarytus nusikaltimus apibūdinančias aplinkybes būtent tokios bausmės ir būtent tokio dydžio optimaliai atitiks teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus bei jo asmenybę ir nebus akivaizdžiai per griežtos bei padės pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 220 straipsnio 1 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės, bendrintinos bausmių apėmimo būdu, t. y. griežtesne bausme visiškai apimant švelnesnes bausmes, kadangi kaip jau aptartas pirmiau minėtuose straipsniuose numatytos nusikalstamos šiuo atveju laikytinos padarytomis idealiąją nusikaltimų sutaptimi ir E. J. skirtina subendrinta trejų metų laisvės atėmimo bausmė.

Nors nusikalstamų veikų padarymo metu (nuo 2012 m. birželio 5 d. iki 2013 m. kovo 30 d.) galiojančios BK 75 straipsnio nuostatos nenumatė galimybės atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą padarius sunkų nusikaltimą, visgi tokią galimybę numatė minėto straipsnio nuostatos, įsigaliojusios po veikų padarymo. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymas, numatantis galimybę atidėti bausmės, paskirtos už sunkų nusikaltimą, vykdymą yra laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu įstatymu, kuris turi grįžtamąją galią, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nagrinėjamu atveju taikytinos BK 75 straipsnio nuostatos, galiojusios po nusikalstamų veikų padarymo (tarpinė 2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d.).

Bausmės vykdymo atidėjimą reglamentuojančio BK 75 straipsnio 1 dalyje (tarpinė 2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d.) nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pažymėtina, kad tai yra formalūs bausmės vykdymo atidėjimo taikymo pagrindai, esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmę ir jos paskirtį apibrėžiančio BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bausmės paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 straipsnyje numatytas nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pagal formuojamą teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012).

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas atidėti E. J. skirtinos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Pažymėtina, kad E. J. atitinka formalias BK 75 straipsnyje (tarpinė 2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d.) nustatytas sąlygas, t. y. jis idealiąja sutaptimi padarė kelis tyčinius nusikaltimus, du iš jų apysunkius, vieną nesunkų ir vieną sunkų nusikaltimą, jam šiuo nuosprendžiu skiriama laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų. Teismas pažymi, kad E. J. yra vidutinio amžiaus, nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo teistas, todėl laikytina, kad šią nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, vedęs, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, turintis aukštąjį išsilavinimą, šiuo metu dirbantis. Pačios veikos padarytos gana senai, t. y. 2012 metais, o po jų apie priimtus ir įsiteisėjusius procesinius sprendimus dėl kitų kaltinamojo galimai padarytų veikų byloje duomenų nėra. Šių aplinkybių visuma teismui leidžia daryti išvadą, kad yra pagrindas suteikti jam galimybę pakeisti savo elgesį neizoliuotam nuo visuomenės, tačiau kontroliuojamam probacijos tarnybos. Taigi manytina, kad šiuo atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo. Pažymėtina, jog BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis yra ne vien nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo bei atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti asmenį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, taip užtikrinant ir teisingumo principo įgyvendinimą. Teismo vertinimu, nėra pakankamo pagrindo teigti, jog E. J. būtina izoliuoti nuo visuomenės tam, kad būtų įgyvendinta būtinybė sulaikyti jį nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje, ypač atsižvelgiant į tai, kad jo veikos ekonominio pobūdžio, padarytos prieš daugiau kaip septynerius metus, į jo gana tvirtus socialinius ryšius, į galimybes dirbti bei būti pilnaverčiu visuomenės nariu, kartu atlyginti turtinę žalą. Realus laisvės atėmimo bausmės skyrimas šiuo atveju turės didesnį neigiamą poveikį, nei leis pasiekti bausmės paskirtį, įtvirtintą BK 41 straipsnyje. Be to, šis baudžiamasis procesas pats savaime turės įtakos E. J. elgesiui kaip auklėjamoji ir prevencinio pobūdžio priemonė, todėl yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Esant šioms aplinkybėms, spręstina, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus skirtinos laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl E. J. taikytinos BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos (tarpinė 2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d.) ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidedamas dvejų metų laikotarpiui, kartu nustatant pareigas, numatytas BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktuose – pradėti dirbti (ar tęsti darbą) arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir būti joje užsiregistravusiam; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Taip pat atidedant bausmės vykdymą skirtina ir BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas per vienerius metus ir šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti padarytą turtinę žalą valstybės biudžetui.

Kaltinamasis E. J. BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka buvo laikinai sulaikytas laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 18 d. 11.05 val. iki 2018 m. sausio 18 d. 12.30 val. (4 t., b. l. 92-94, 104-106). Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytinas pirmiau nurodytas E. J. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas, vieną laikinajame suėmime išbūtą dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Kaltinamajam E. J. ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (4 t., b. l. 107-110), paliktina galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Dėl pareikšto civilinio ieškinio

Pagal BPK kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Pagal BPK 109 straipsnį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Nagrinėjamu atveju iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog civilinis ieškovas VĮ „Turto bankas“, kuriam perleistos reikalavimo teisės į UAB „A“, byloje yra pareiškęs civilinį ieškinį 22 619 Eur turtinei žalai atlyginti dėl nesumokėto PVM į Lietuvos valstybės biudžetą (3 t., b. l. 167-175).

Atsižvelgus į tai, kad civiliniam ieškovui VĮ „Turto bankas“, kuriam perleista reikalavimo teisė į UAB „A“ grąžintinas sumas, kaltinamojo E. J. nusikalstamomis veikomis padaryta turtinė žala, šioje dalyje civilinio ieškovo ieškinys tenkintinas ir iš kaltinamojo E. J. VĮ „Turto bankas“ priteistina 22 619 Eur turtinei žalai atlyginti. Nesumokėtų mokesčių suma nustatyta 2016 m. birželio 17 d. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo aktu Nr. (4.65)FR0680-444 bei VMI sprendimu, kuriuo patvirtintas minimas aktas.

Dėl daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nuosprendžiui įsiteisėjus, apskaitos dokumentai, įrišti į segtuvus ir sunumeruoti (22 vnt. segtuvų), 2 vnt. UAB „A“ spaudai, 1 vnt. UAB „A“ spaudas su įmonės rekvizitais, AB „SEB bankas“ mokėjimo kortelė, priklausanti UAB „A“ Nr. (duomenys neskelbtini), banko sąskaitos generatorius Nr. (duomenys neskelbtini) ir USB atmintinė „Kingston“, pateikti teismui FNTT prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus 2019 m. vasario 22 d. lydraščiu (12 t., b. l. 53-55), nuosprendžiui įsiteisėjus perduotini UAB „A bankroto procedūrą vykdžiusiam bankroto administratoriui (10 t., b. l. 113) UAB „Bankroto administratorių kompanija“ (10 t., b. l. 112).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi, 308 straipsniu, 313 straipsniu,

nusprendžia:

E. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam trejų metų laisvės atėmimo bausmę.

E. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 250 MGL (9 415 Eur) dydžio baudą.

E. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 500 MGL (18 830 Eur) dydžio baudą.

E. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 3 dalyje, ir skirti jam dvejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, 220 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį paskirtas bausmes, subendrinti bausmių apėmimo būdu ir paskirti E. J. galutinę subendrintą trejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityti E. J. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 18 d. 11.05 val. iki 2018 m. sausio 18 d. 12.30 val., vieną laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi (tarpinė 2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554, galiojusi nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2017 m. spalio 6 d.) ir 2 dalies 5 ir 8 punktais, E. J. paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pradėti dirbti (ar tęsti darbą) arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir būti joje užsiregistravusiam; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 4 punktu, skirti E. J. baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą per vienerius metus ir šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti valstybės biudžetui padarytą turtinę žalą 22 619 Eur, šią sumą sumokant į VĮ „Turto bankas“, kuriam perleista reikalavimo teisė, sąskaitą.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Priteisti iš kaltinamojo E. J. VĮ „Turto bankas“, kuriai perleista reikalavimo teisė į UAB „A“ grąžintinas sumas, 22 619 Eur turtinei žalai atlyginti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nuosprendžiui įsiteisėjus, apskaitos dokumentus, įrištus į segtuvus ir sunumeruotus (22 vnt. segtuvų), 2 vnt. UAB „A“ spaudų, 1 vnt. UAB „A“ spaudą su įmonės rekvizitais, AB „SEB bankas“ mokėjimo kortelę, priklausančią UAB „A“ Nr. (duomenys neskelbtini), banko sąskaitos generatorių Nr. (duomenys neskelbtini) ir USB atmintinę „Kingston“, pateiktus teismui FNTT prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus 2019 m. vasario 22 d. lydraščiu (12 t., b. l. 53-55), perduoti bankroto administratoriui – UAB „Bankroto administratorių kompanija“.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Išaiškinti nagrinėjimo teisme dalyviams, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik esant apeliacinių skundų, paduotų nustatyta tvarka ir terminais. Apeliacinės instancijos teismas bylas nagrinėja žodinio proceso tvarka, išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 325¹ straipsnyje nurodytus atvejus, kai byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teisme byla negali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai: 1) apeliacinis skundas paduotas nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį bloginančiais pagrindais; apeliacinis skundas paduotas dėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybių arba dėl nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo arba tuo pagrindu, kad nuteistajam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos prievartos priemonės; 2) proceso dalyvis prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; 3) byloje būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus. Apeliaciniame skunde turi būti motyvuoti apelianto prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos.

Teisėjas Marijus Kursevičius