Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Eugenija Morkūnienė Civilinė byla Nr. 2A-720-159/2013

NUTARTIS

2013 m. birželio 27 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Eugenijos Morkūnienės, kolegijos teisėjų Audriaus Saulėno, Erikos Misiūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7688-889/2012 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lotidė“ ieškinį atsakovui V. V. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau Klaipėdos AVMI) I-as patikrinimų skyrius 2007-05-22 atliko UAB „Lotidė“ pelno mokesčio už laikotarpį nuo 2003-01-01 iki 2005-12-31 patikrinimą. Patikrinimo metu nustatyta, kad patalpos buvo parduotos už du kartus mažesnę nei reali rinkos vertė kainą, nes pagal korporacijos „Matininkai“ įvertinimo ataskaitą Nr. 06-09-(duomenys neskelbtini) UAB „Lotidė“ dalies administracinių patalpų rinkos vertė pardavimą dieną – 2005-04-18 galėjo būti apie 275 000 Lt, kad sandoris apsimestinis, ekonomiškai nepagrįstas, todėl papildomai ieškovei apskaičiavo 26 087 Lt pelno mokesčio ir 1 823 Lt šio mokesčio delspinigių. Klaipėdos AVMI 2007-07-19 sprendimu Nr. (6.5)-121-1 patvirtino patikrinimo rezultatus ir nurodė bendrovei sumokėti iš viso 30 519 Lt, t. y. 26 087 Lt pelno mokesčio, 1 823 Lt pelno mokesčio delspinigių ir 2 609 Lt baudą. Pakartotinis mokestinis patikrinimas pradėtas 2008-02-01, 2008-03-01 dėl papildomos informacijos surinkimo pratęstas ir 2008-05-30 baigtas. Klaipėdos AVMI 2008-07-25 sprendimu Nr. (6.50-98) „Dėl patvirtinimo akto tvirtinimo“ patvirtino Klaipėdos AVMI 2008-05-30 patikrinimo akto Nr. A1-4 ir nurodė UAB „Lotidė“ sumokėti 26 087 Lt pelno mokesčio, 6 334 Lt pelno mokesčio delspinigių ir 7 826 Lt baudą.

Atsakovas sudarydamas su naujais pirkėjais akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, neperspėjo jų apie teisme nagrinėjamas civilines bylas dėl dalies administracinių patalpų pardavimo ir dėl Klaipėdos AVMI atliekamo įmonės patikrinimo. Ieškovės manymu, atsakovas, nutylėdamas apie šiuos faktus, skubiai pardavė UAB „Lotidė“ akcijas.

Atsakovas V. V. 2013-01-24 padavė apeliacinį skundą. Juo prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-12-21 sprendimą ir priimti naują – ieškovės ieškinį atmesti visiškai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė bylai reikšmingų aplinkybių ir dėl to tinkamai nenustatė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų pagal CK 6.246–6.249 straipsnių reikalavimus, t. y. neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio ir kaltės buvimo.

Teismas nepagrįstai atsakovo neteisėtus veiksmus grindė mokesčių administratoriaus ir administracinių teismų sprendimais, kuriais, pasak teismo, buvo nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, prieštaraujantys Pelno mokesčio įstatyme ir Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintoms nuostatoms. Apelianto nuomone, mokesčių administratoriaus sprendimuose atsakovo veiksmai buvo analizuojami ne civilinės ar materialinės atsakomybės, bet mokesčių teisės pagrindu; mokestiniais sprendimais nebuvo konstatuota, kad atsakovas padarė žalos ieškovei; mokestiniais sprendimais ieškovei buvo priskaičiuotas pelno mokestis, bauda ir delspinigiai už tai, kad UAB „Lotidė“ administracinių patalpų 2005-04-18 pirkimo–pardavimo sandoris įvyko tarp asocijuotų asmenų, galinčių vienas kitam daryti įtaką, t. y. UAB „Lotidė“ ir UAB „Arbustum“, todėl šio sandorio apskaičiavimui taikytos atitinkamos Pelno mokesčio įstatymo 40 str. 2 dalies nuostatos. Tuo tarpu šios civilinės bylos dalyką sudaro atsakovo, kaip UAB „Lotidė“ buvusio vadovo, civilinė atsakomybė už ieškovei padarytą žalą. Teismas, priimdamas sprendimą, privalėjo nustatyti ir konstatuoti, kokias konkrečiai įstatymuose, kituose teisės aktuose ar bendrovės UAB „Lotidė“ įstatuose numatytas pareigas pažeidė atsakovas, bendrovės UAB „Lotidė“ vardu pasirašydamas 2005-04-18 pirkimo–pardavimo sutartį. Tik šie teismo nustatyti pažeidimai būtų sudarę pagrindą konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą ir žalos padarymą ieškovei.

Įrodinėdama žalos faktą ir dydį ieškovė teigė, kad į valstybės biudžetą sumokėtas pelno mokestis, delspinigiai ir bauda yra jos nuostoliai, o teismas su tuo sutiko priteisdamas jas iš atsakovo kaip žalos atlyginimą. Tačiau valstybei ieškovės sumokėtas 26 087 Lt pelno mokestis negali būti laikomas žala, nes jeigu ieškovei priklausiusių patalpų pirkimo–pardavimo sandoris būtų buvęs sudarytas už dvigubai didesnę kainą nei sudarė atsakovas, ieškovei vis tiek būtų apskaičiuotas tokio paties dydžio pelno mokestis, kurį ieškovė turėtų sumokėti. Be to, ieškovė prisidėjo prie nuostolių padidėjimo dėl baudos ir delspinigių, nes laiku nesumokėjo reikalaujamų sumų, todėl netesybų suma padidėjo 9 728 Lt.

Pirmosios instancijos teismui tinkamai nenustačius, kuo nagrinėjamoje byloje pasireiškia atsakovo neteisėti veiksmai, teismo priteistos kaip žala mokesčių administratoriaus nustatytos sumos – pelno mokestis, delspinigiai ir bauda nėra susiję teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu su atsakovo veiksmais.

Ieškovė nagrinėjamoje byloje yra praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, todėl vien tuo pagrindu ieškinys atsakovo prašymu turėjo būti atmestas. Termino eiga ieškiniui pareikšti prasidėjo kitą dieną po 2008-10-27 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos sprendimo priėmimo, t. y. nuo 2008-10-28. Sprendimu atmestas ieškovės skundas dėl Klaipėdos AVMI 2008-07-25 sprendimo ir juo patvirtintas 2008-05-30 patikrinimo aktas. Atitinkamai ieškinio senaties terminas šioje byloje suėjo 2011-10-27, tačiau nurodytu laiku ieškinys nebuvo pareikštas. Aplinkybė, kad ieškovė administraciniams teismams skundė Mokestinių ginčų komisijos protokolinį nutarimą ieškovės skundą laikyti nepaduotu praleidus terminą, nenutraukė ieškinio senaties terminio eigos (CK 1.130 str. 4 d.).

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad, tik 2012-07-19 išieškojus 37 990 Lt iš ieškovės jau bylos nagrinėjimo eigoje, atsakovui atsirado pareiga atlyginti žalą, todėl ieškinio senaties terminas yra nepraleistas, neteisėta ir nepagrįsta. Ieškinio senaties termino pradžia yra siejama su teisės į ieškinį atsiradimo diena, o ieškovės teisė į ieškinį atsirado nuo tada, kai ji sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. nuo 2008-10-28, bet ne nuo tos dienos, kada iš ieškovės buvo priverstinai išieškotos mokestinės nepriemokos valstybei. Be to, atsakovo atsakomybė šioje byloje dėl bendrovės vadovo veiksmais padarytos žalos atlyginimo nėra regresinė, kuri gali kilti tik įstatymuose ar sutartyje nustatytais atvejais. Aplinkybė, kada ieškovė gera valia ar priverstinai sumokėjo mokesčių administratoriaus nustatytus mokesčius, baudas ir delspinigius valstybei, šioje byloje neturi teisinės reikšmės (t. 2, b. l. 29–32).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, jas visapusiškai ir objektyviai ištyrė, tinkamai įvertino jas pagrindžiančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Apelianto argumentai, kad teismas nenustatinėjo jo civilinės atsakomybės sąlygų, bei kad teismas nepagrįstai rėmėsi mokesčių administratoriaus ir administracinių teismų sprendimais, kuriais buvo nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, prieštaraujantys Pelno mokesčio įstatyme ir Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintoms nuostatoms, yra nepagrįsti. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 176 str. 1 d.). Klaipėdos AVMI 2007-05-22 atlikto patikrinimo, 2008-05-30 pakartotinio patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Lotidė“ 2005-04-18 pardavė patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), už 129 000 Lt, t. y. daugiau nei du kartus mažesnę kainą nei buvo nustatyta turto vertintojos UAB korporacijos „Matininkai“ – 275 000 Lt, todėl papildomai apskaičiavo UAB „Lotidė“ sumokėti 26 087 Lt pelno mokesčio ir 6 334 Lt pelno mokesčio delspinigių, 7 826 Lt pelno mokesčio baudą (t. 1, b. l. 10–18, 152–156). Šie patikrinimo aktai Klaipėdos AVMI 2007-07-19, 2008-07-25 ir 2008-10-27 sprendimais buvo patvirtinti (t. 1, b. l. 76–78, 129–133, 141–146), o UAB „Lotidė“ skundai dėl jų buvo atmesti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (t. 1, b. l. 134–136), Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos vyriausybės (t. 1, b. l. 137–140), Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais (t. 1, b. l. 80–86).

CPK 197 str. 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas byloje pagrįstai rėmėsi Mokesčių inspekcijos tyrimų metu nustatytomis ir sprendimais patvirtintomis aplinkybėmis, dar daugiau – jomis nesiremti negalėjo, nes atsakovas, kuriam teko įrodinėjimo pareiga, įstatymo nustatyta tvarka jų nepaneigė. Mokestinių tyrimų metu buvo nustatyta, kad UAB „Lotidė“ turtas, kurio vertė dvigubai viršijo įstatinį kapitalą buvo parduotas dar iki 2005-04-28 įvykusio UAB „Lotidė“ visuotinio akcininkų susirinkimo šiuo klausimu, be to, už pačios UAB „Lotidė“ pirkėjai neatlygintinai paskolintas lėšas neužtikrinant paskolos grąžinimo ir neįforminus paskolos sandorio. Atsakovas sandorio sudarymo metu dirbo pirkėjos, t. y. UAB „Arbustum“ vyr. buhalteriu, valdydamas 74,44 proc. UAB „Lotidė“ akcijų paketą, iš esmės galėjo vienasmeniškai lemti įmonės visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimus, ignoruodamas kitų akcininkų interesus. Mokesčių inspekcija padarė išvadą, kad UAB „Lotidė“ administracinių patalpų 2005-04-18 pirkimo–pardavimo sandoris įvyko tarp asocijuotų asmenų, galinčių vienas kitam daryti įtaką. Šios faktinės aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus ne tik administracinės (mokesčių) teisės, bet ir civilinės teisės aspektu.

Šioje byloje ieškinio faktiniu pagrindu nurodyti atsakovo veiksmai per pigiai pardavus įmonės nekilnojamąjį turtą ir tokiu būdu padarant įmonei žalos.

CK 2.87 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta juridinio asmens valdymo organo nario atsakomybė juridiniam asmeniui už fiduciarinės pareigos, t. y. pareigos veikti teisėtai ir išimtinai bendrovės interesais (CK 2.87 str., Akcinių bendrovių įstatymo 19 str. 8 d.), pažeidimą, sukėlusį žalą. Nagrinėjamu atveju byloje buvo nustatyta, kad UAB „Lotidė“ turtas tik atsakovo iniciatyva ir aktyviais veiksmais buvo parduotas už daugiau nei dvigubai mažesnę nei rinkos kainą. Atsakovas neįrodė, jog turto pardavimo kaina, t. y. 129 000 Lt atitiko realią to turto rinkos vertę, nenuginčijo UAB korporacijos „Matininkai“ nustatytos turto rinkos vertės – 275 000 Lt pagrįstumo (CPK 178 str.). Tokiu atveju akivaizdu, kad UAB „Lotidė“ dėl atsakovo veiksmų už jai priklausiusį nekilnojamąjį negavo 146 000 Lt pajamų (275 000 Lt–129 000 Lt), nors privalėjo sumokėti pelno mokestį ir nuo negautų pajamų sumos, patyrė 146 000 Lt žalą (CK 6.247 str., 6.249 str. 1 d.). Atsakovo paaiškinimas, kad sandorį buvo būtina sudaryti dėl UAB „Lotidė“ sunkios finansinės padėties – lėšų trūkumo, yra visiškai neįtikinantis, įvertinus tą aplinkybę, kad pats atsakovas UAB „Lotidė“ vardu paskolino pirkėjai UAB „Arbustum“ lėšas už parduodamą turtą įsigyti, be to, mokestinių tyrimų metu buvo nustatyta, kad UAB „Lotidė“ turtinė padėtis nesudarė pagrindo parduoti turtą. Taip pat atsižvelgtina į aplinkybes, kad atsakovas sandorio sudarymo metu dirbo UAB „Arbustum“ vyr. buhalteriu, tačiau apie šį galimą interesų konfliktą kitų akcininkų neinformavo, be to, apskritai akcininkų susirinkimas turto pardavimo klausimu buvo surengtas jau po paties sandorio sudarymo. Taigi iš esmės atsakovas sudarydamas savo vadovaujamai įmonei – pelno siekiančiam juridiniam asmeniui nenaudingą sandorį, faktiškai pažeidė daugelį CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų vadovo pareigų, t. y. juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, naudoti turtą ar informaciją, kurią jis gauna būdamas juridinio asmens organo nariu, naudai trečiajam asmeniui gauti be juridinio asmens dalyvių sutikimo, neinformavo kitų dalyvių apie galimą interesų konfliktą ir taip padarė įmonei žalos. Pažymėtina, kad turto pardavimo už rinkos vertės neatitinkančią kainą aplinkybę nustatė ir Klaipėdos apygardos teismas 2006-09-26 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-216-538/2006 dėl pirkimo–pardavimo sutarties nuginčijimo, taip pat konstatavo, jog svarstytinas klausimas, ar ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis neprieštarauja juridinio asmens tikslui – pelno siekimui, kaip tai numatyta UAB „Lotidė“ įstatų 7.43 p., o teismas ieškinį atmetė tik tuo pagrindu, kad ieškovė neįrodė pirkėjos, t. y. UAB „Arbustum“ nesąžiningumo (t. 1, b. l. 91–93). Taip pat sprendžiant atsakovo atsakomybės klausimą įvertintina ta aplinkybė, kad atsakovas valdė 74,44 proc. UAB „Lotidė“ akcijų paketą t. y. iš esmės galėjo vienasmeniškai priiminėti ir vykdė sprendimus įmonės vardu. Byloje nustačius nesąžiningus atsakovo veiksmus, taip pat konstatuotinas ir bendro pobūdžio pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos, pažeidimas – generalinis deliktas (CK 1.5 str. 1 d., 6.263 str. 1, 2 d.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės pirmosios instancijos teismui sudarė pakankamą pagrindą pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais (CK 6.246 str.) bei atsakovo kaltę (CK 6.248 str.).

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apelianto argumentais priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos bei žalos dydžio klausimais tuo aspektu, kad nagrinėjamu atveju ieškovė žalos dydį nustato ir ją priežastiniu ryšiu sieja su Mokesčių inspekcijos išieškomais mokesčiais ir netesybomis. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovė turėjo teisę patirtą žalą skaičiuoti kaip skirtumą nuo turto realios rinkos vertės ir gautos pinigų sumos už perleistą turtą, kuris sudaro 146 000 Lt. Tačiau CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti. Nagrinėjamu atveju ieškovė byloje reikalavo iš atsakovo priteisti 56 718,37 Lt žalos atlyginimo, žalos dydį apskaičiuodama pagal Mokesčių inspekcijos apskaičiuotas mokesčių (su netesybomis) nepriemokas dėl 2005-04-18 turto pirkimo–pardavimo sandorio. Pirmosios instancijos teismas įrodyta žala pripažino 37 900 Lt sumą, ieškovė pirmosios instancijos teismo sprendimo neskundė. Taigi ieškovė reikalavo atlyginti mažesnę žalos sumą, nei galėjo, o aplinkybė, kad ji žalos dydį apskaičiavo ne pagal už perleistą turtą gautos sumos ir to turto realios rinkos vertės skirtumą, o pagal Mokesčių inspekcijos apskaičiuotus mokesčius, nesudaro pagrindo ieškinį atmesti, kadangi ieškovė reikšdama ieškinį privalo nurodyti savo reikalavimą (ieškinio dalyką) ir aplinkybes, kuriomis jį grindžia (faktinis ieškinio pagrindas), o ginčo santykio teisinis įvertinimas yra teismo prerogatyva. Šioje byloje ieškinio faktiniu pagrindu nurodyti atsakovo veiksmai per pigiai parduodant įmonės turtą, o dalyką – dėl to įmonei padarytos žalos atlyginimas. Nagrinėjamu atveju byloje buvo konstatuotos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, o aplinkybė, kokiu būdu ieškovė apskaičiuoja savo patirtos žalos dydį, pati savaime neturi lemiamos įtakos ieškinio pagrįstumui, nes ieškovė apskritai gali tiksliai nenurodyti žalos sumos, jos pagrįstumą bet kokiu atveju privalo patikrinti/nustatyti teismas. CK 6.249 str. 1 dalyje nustatyta, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

Išdėstytų argumentų pagrindu atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas vien todėl, kad žalos dydis buvo nustatytas ir siejamas su mokestinėmis nepriemokomis.

Taip pat teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus ieškinio senaties klausimu. Kaip minėta, ieškovė pasirinko savo teisių gynimo būdą reikalaudama iš atsakovo tik tokio dydžio žalos atlyginimo, koks iš jos išieškomas kaip mokesčių skola valstybei, bet ne turto perleidimo kainos ir jo rinkos vertės skirtumo, t. y. ieškovė savo žalą sieja su mokestinių nepriemokų išieškojimu. Todėl ir ieškovės teisių pažeidimas, t. y. momentas nuo kada ieškovei atsirado teisė į ieškinį (CK 1.127 str. 1 d.), nustatytinas ne nuo sužinojimo apie sudarytą sandorį dienos, bet nuo tos dienos, kurią ieškovė sužinojo apie iš jos reikalaujamos mokesčių nepriemokas. Galutinis Mokesčių inspekcijos sprendimas tuo klausimu buvo priimtas 2008-10-27 (t. 1, b. l. 76–78), tačiau ieškovė šį sprendimą skundė Mokestinių ginčų komisijai, vėliau – Vilniaus apygardos administraciniam ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (t. 1, b. l. 80–86). Taigi mokestinio ginčo procedūros galutinai buvo baigtos tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-04-30 nutartimi. Būtent su šia data sietina senaties termino eigos pradžia. Apeliantas nepagrįstai remiasi CK 1.130 str. 4 dalimi, nustatančia, kad ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka, kadangi byloje nagrinėjamu atveju sprendžiamas ne dėl senaties termino nutraukimo, bet jo eigos pradžios klausimas. Ieškovė ieškinį teismui padavė 2012-05-03, ieškinys buvo priimtas nepasibaigus nustatytam trejų metų senaties terminui (CK 1.125 str. 8 d.), skaičiuotinam nuo 2010-04-30.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1punktas, 331 straipsnio 6 dalis).

Ieškovė apeliacinėje instancijoje patyrė 1 500 Lt teisinės pagalbos išlaidų, jos neviršija Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose nustatyto dydžio (Rekomendacijų 8.11. p.), todėl priteistinos iš atsakovo (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ieškovei UAB „Lotidė“ iš atsakovo V. V. priteisti 1 500 Lt teisinės pagalbos išlaidų.