Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-4426-924/2018 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Detonas“ ieškinį atsakovei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriui dėl 2017 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 8VĮ-1411-(14.8.2) pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Teismas nenagrinėjo aplinkybių, ar ir kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymas apsunkintų galimo sprendimo vykdymą, kokios tai galėtų būti neigiamos pasekmės, ar nepažeistų CPK įtvirtintų principų. Teismas tiesiog apsiribojo nepagrįstu ir neištirtu konstatavimu, jog sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas. Todėl teismas pažeidė CPK 423⁷ straipsnio 1 dalies nuostatas, nes skundžiama nutartis nėra motyvuota.

Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones susidaro situacija, kai yra pripažįstami ieškovės interesai bet kokia kaina išsaugoti valstybinės žemės nuomos sutartį ir paneigiami valstybinės žemės patikėtinio Nacionalinės žemės tarnybos teisėti interesai tinkamai valdyti, naudoti patikėjimo teise perduotą žemę bei ja disponuoti. Grėsmė valstybės turtui yra svarbiau negu ieškovės reikalavimų įvykdymo užtikrinimas. Žemės sklypas priklauso Lietuvos Respublikai, todėl sudarant sandorius dėl šio žemės sklypo nuomos vyrauja viešasis interesas.

Nacionalinė žemės tarnyba yra Lietuvos Respublikos valstybės institucija, kurios vienas iš uždavinių yra atlikti valstybinės žemės patikėjimo teisės subjekto (patikėtinio) funkcijas. Teismas nevertino atsakovės teisinio statuso, kaip subjekto, kurio teisės disponuoti tiek nuosavybės, tiek ir patikėjimo teise valdomu turtu yra griežtai reglamentuotos. Ši aplinkybė, sprendžiant dėl tikslingumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės ieškiniui užtikrinti, vertintina kaip mažinanti grėsmę, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas.

Atsakovė gali imtis priemonių, jog nekilnojamasis turtas būtų perleistas, dėl to sprendimo įvykdymas taptų sudėtingesnis ar neįmanomas.

Jau pats atskirojo skundo padavimas rodo, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomu. Nutartimi pritaikytos laikinos apsaugos priemonės riboja tiktai tokius atsakovės veiksmus, dėl kurių teismo sprendimas galėtų pasunkėti arba tapti neįmanomas (pvz., atsakovė neteko galimybės išnuomoti žemės sklypą kitam nuomininkui).

Apeliantės motyvas, jog grėsmė valstybės turtui yra svarbiau negu ieškovės reikalavimų įvykdymo užtikrinimas, laikytinas nepagrįstu, nes atsakovė neįvardina kokią grėsmę kelia teismo prilaikytos laikinosios apsaugos priemones.

Vien apeliantės statusas nėra veiksnys, dėl kurio būtų galima netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės taip pat yra taikomos nagrinėjant atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą toliau nagrinėja tik atskiruoju skundu apibrėžtose ribose.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl teismo pareigos motyvuoti procesinį sprendimą

CPK 291 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytas reikalavimas nutartyje nurodyti motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas. Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad teismo nutarties, kuria CPK 145 straipsnio 1 dalyje ar kituose teisės aktuose numatytomis prevencinio poveikio priemonėmis suvaržoma vienos iš bylos šalių teisinė padėtis, teisinė prigimtis įpareigoja tokias priemones taikantį teismą nurodyti konkrečius argumentus, su kuriais susipažinus tiek bylos šalims, tiek pašaliniams asmenims būtų aišku, kodėl procesinio pobūdžio priemonėmis suvaržytos (ar atsisakyta tą padaryti) atsakovo teisės (žr., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-392-943/2016).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, būtinas taikant laikinąsias apsaugos priemones. Teismas glaustai išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis sprendė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas bei kad nesiėmus prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pati apeliantė atskirajame skunde išdėstė savo argumentus, kodėl nesutinka su teismo išvadomis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nepakankamas skundžiamos nutarties motyvavimas apriboja atsakovės teisę į apeliaciją. Be to, atsakovė cituoja procesines teisės normas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kurios taikomos viešųjų pirkimų bylose, tačiau nenurodo, kodėl nagrinėjamu atveju turi būti taikomi viešųjų bylų nagrinėjimo ypatumai.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Apeliantė atskirajame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemonės, nes tiesiog apsiribojo nepagrįstu konstatavimu, jog sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas. Pažymi, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės prieštarauja viešajam interesui, nepagrįstai varžo atsakovės teises disponuoti patikėjimo teise valdomu valstybinės žemės sklypu. Be to, teismas neatsižvelgė į atsakovės specifinį statusą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir atskirojo skundo argumentus sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 145 straipsnyje 2 dalyje įvirtintą ekonomiškumo principą taikydamas per didelės apimties laikinąsias apsaugos priemones, todėl priėmė iš dalies nepagrįstą nutartį dėl toliau nurodomų priežasčių.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sudaro dviejų būtinųjų sąlygų egzistavimas: 1) tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas; 2) grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015, 2017 m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017).

Nagrinėjamu atveju iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, detaliai išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, pateikė ieškinio reikalavimus tikėtinai pagrindžiančius įrodymus, kurių įrodomoji vertė gali būti nustatyta tik nagrinėjant civilinę bylą iš esmės, o ne pradinėje civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šioje civilinės bylos stadijoje, kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovė tikėtinai nepagrindė pareikšto ieškinio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos nepasisako, kadangi pirmosios instancijos teismo nutartis skundžiama kitais pagrindais, o šalių pateikti paaiškinimai ir rašytiniai įrodymai bus vertinami bylą nagrinėjant iš esmės.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą gali nulemti priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Šis principas iš esmės reiškia draudimą laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Ekonomiškumo principas siejamas su bendruoju teisės principu – proporcingumu, kuris reiškia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-663-186/2017).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškovės prašomą laikinąją apsaugos priemonę – įrašą viešame registre dėl draudimo perleisti ginčo žemės sklypą. Pažymėtina, kad pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė nepažeidžia atsakovės interesų, priešingai, ji užtikrina padėties bylos nagrinėjimo metu tarp šalių stabilumą (lot. status quo) ir nors eliminuoja galimybę atsakovei disponuoti ginčo žemės sklypu, tačiau neapriboja tokių teisių nuosavybės teisės grupių kaip valdymas ir naudojimas. Šia laikinąja apsaugos priemone siekiama užtikrinti, kad patenkinus ieškovės ieškinį ir pripažinus, jog nuomos sutartis su ieškove buvo nutraukta neteisėtai, ginčo sklypo perleidimas kitiems asmenims neapsunkintų teismo sprendimo vykdymo bei ieškovės teisės tęsti nuomos sutartį su atsakove. Priešingu atveju, apeliantė turėtų galimybę ginčo žemės sklypą perleisti tretiesiems asmenims. Ginčo sklypo perleidimas kitiems asmenims iki bylos išnagrinėjimo gali sukelti naujus teisinius ginčus, dėl kurių kiti asmenys turėtų būti įtraukti į bylos nagrinėjimą arba jiems būtų keliamos naujos bylos, ginčijant su jais sudarytas sutartis. Dėl to užsitęstų bylos nagrinėjimas, dar labiau pasunkėtų ginčo išsprendimas, nebūtų pasiektas civilinio proceso tikslas kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 3 straipsnis) bei pasunkėtų teismo sprendimo įvykdymas.

Tačiau iš dalies pagrįstais laikytini atskirojo skundo argumentai, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pažeidžiama šalių interesų pusiausvyra. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, laikinąja apsaugos priemone – draudimu atsakovei sudaryti bet kokius sandorius, susijusius su ginčo žemės sklypu, atsakovei nepagrįstai uždraudžiama sudaryti ir sandorius, kurie reikalingi tinkamam apeliantės, kaip valstybinės žemės patikėtinio, funkcijų atlikimui (pvz. teritorijų planavimui, nekilnojamojo turto kadastrinių duomenų rinkinių rengimui ir kt.). Dėl to ši laikinoji apsaugos priemonė, yra neproporcinga, neatitinka ekonomiškumo principo ir siekiamų teisėtų tikslų, bei varžo atsakovės teises labiau nei reikia šiems tikslams pasiekti. Be to pažymėtina, kad laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl draudimo perleisti ginčo žemės sklypą, tam tikru atžvilgiu yra laikytina turto areštu ir vien jos taikymas užtikrina, kad apeliantė negalės perleisti ginčo sklypo kitiems asmenims, todėl papildomas draudimas sudaryti sandorius, susijusius ginčo žemės sklypu, laikytinas pertekliniu.

Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė ieškinyje antrąja laikinąja apsaugos priemone prašė uždrausti atsakovei sudaryti ginčo žemės sklypo nuomos ar kitaip šį žemės sklypą apsunkinančius sandorius, o pirmosios instancijos teismas išeidamas už prašymo ribų uždraudė atsakovei sudaryti bet kokius sandorius, susijusius ginčo žemės sklypu. Tokio savo procesinio sprendimo pirmosios instancijos teismas nemotyvavo. Pažymėtina, kad išeiti už ieškinio (prašymo) dalyko ribų galima tik tada, kai tai specialiai numato įstatymai. Nagrinėjamu atveju, be to atsižvelgiant ir į bylos kategoriją (dispozityvi byla), nenustatyta pagrindų, leidžiančių teismui taikyti didesnės apimties laikinąsias apsaugos priemones nei prašė ieškovė, o tai taip pat sudaro savarankišką pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo taikytą laikinąją apsaugos priemonę – draudimą atsakovei sudaryti bet kokius sandorius, susijusius su ginčo žemės sklypu.

Pasisakydamas dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės teiginiu, kad nepagrįstai pažeidžiamas viešasis interesas. Apeliantė, teigdama, kad yra pažeidžiami jos, patikėjimo teise valdančios ginčo žemės sklypą, interesai, nenurodo, kaip nagrinėjamu atveju pažeidžiamas viešasis interesas, kokias neproporcingas pasekmes jai sukelia taikyti suvaržymai, dėl ko turėtų būti atsisakyta ieškovės interesų apsaugos, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kokia konkreti grėsmė valstybės turtui bus padaryta (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad atsakovė patikėjimo teise valdo valstybei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, kuriam teismo nutartimi taikomi tam tikri apribojimai ir suvaržymai, nereiškia viešo intereso pažeidimo, kadangi valstybė civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja lygiomis teisėmis su kitais asmenimis. Vien deklaratyvūs argumentai dėl galimo viešojo intereso pažeidimo negali būti pagrindu netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių.

Be to apeliantės teigimu, teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nevertino atsakovės teisinio statuso, kuris, sprendžiant dėl tikslingumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės ieškiniui užtikrinti, vertintinas kaip aplinkybė, mažinanti grėsmę, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo, kadangi vien apeliantės statusas nėra veiksnys, dėl kurio būtų galima netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Pirmosios instancijos teismo taikyta laikinoji apsaugos priemonė (įrašas registre) iš esmės nesukelia atsakovei neigiamų pasekmių ir nepažeidžia jos teisių bei teisėtų interesų, proporcingumo principo ir nevaržys atsakovės teisių daugiau negu to reikia būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui (CPK 145 straipsnio 2 dalis).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog yra pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tačiau iš dalies netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, kadangi pritaikė perteklines laikinąsias apsaugos priemones, todėl atsakovės skundas tenkintinas iš dalies, taikytų laikinųjų apsaugos priemonių apimtis sumažintina (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 10 d. nutartį dalyje, kuria uždrausta atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), sudaryti bet kokius sandorius, susijusius su 2,5091 ha valstybinės žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), išskyrus sandorius, kurie tiesiogiai susiję su šio ieškinio reikalavimų įvykdymu, panaikinti ir prašymą šioje dalyje atmesti.

Kitoje dalyje nutartį palikti nepakeistą.

Šios nutarties kopiją išsiųsti valstybės įmonei Registrų centrui.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.